http://www.youtube.com/watch?v=uw22lIjPhLg

Deja, tai ne balandžio pirmosios pokštas. Konferencija susilaukė dėmesio spaudoje, nors vargu ar verta tokio dėmesio vien jau todėl, kad be galo nuobodi: Aivaras Lileika perskaitė štai šį tekstą ir išėjo lydimas Juškausko ir Dalės Petraitienės.
Pabandžiau pažiūrėti į šį reikalą gyliau.

Karalystė

Aplamai toks pranešimas kaip ir nėra labai stebinantis- Juškauskas jau nuo seno kažką vapa apie monarchijos būtinumą. Kas yra didžioji kunigaikštystė- karalystė? Šiais žodžiais nusakomi politiniai dariniai, todėl kai kažkas paskelbia apie kažkokios valstybės atkūrimą, toks pranešimas natūraliai reiškia ir tam tikras geopolitines pasekmes. O šiame pranešime lendama į plotus, kurie LDK niekada nepriklausė: Švediją, Estiją.
Tačiau kadangi sarmatai nelinkę žodžių vartoti konvencinėmis prasmėmis ir jokių platesnių komentarų konferencijoje nepateikė, teko kreiptis į kitus šaltinius: Juškausko ir Lileikos Facebook’o puslapiuose nėra jokių platesnių komentarų, sarmatai.lt išvis nereagavo į įvykį.
Viskas, ką išžvejojau iš šių šaltinių- tik tai, kad sarmatlyva publika irgi čia įžvelgia teritorinį klausimą:

Arvydas Meskauskas Manyčiau, kad tai utopinis reikalas, bet atgauti tarpukario Lietuvos teritoriją, verta dėti pastangas…Žemė šventa.

Kita vertus, žmogelis manantis, kad Lietuvai reikia atgauti tarpukario teritoriją nėra stambus autoritetas. Taigi, vienintele mano viltimi liko Sarmatijos apaštalas Google+ Gediminas Paplauskas.
Jisai, komentaruose paskelbė šiokių tokių duomenų:

kas norės galės prisidėti, o kam patinka dabartinė “karalystė”, galės joje ir likti[...]
Karalystė nėra juridinis darinys, tai toks tas ir skirtumas

Karalystė šiaip jau yra juridinis darinys, kadangi tai yra valstybė, tačiau toliau dar įdomiau:

CRONUS Karmalakas-Kaip karalystė susijusi su papročiais ir teisybe? Grįžtam geriau į pagonybės laikus – tikrai daugiau papročių ir teisybės nei kam nors karaliaujant.
Gediminas Paplauskas-Manau, kad tą patį turime omenyje, tik skirtingais žodžiais tai bandome apibūdinti.

Iš to supratau, kad didžioji kunigaikštystė- karalystė yra naujas sarmatiškojo gyvenimo būdo, apie kuri tiek skiedžia Lileika, pavadinimas. Tačiau pasirinkti konkretaus politinio darinio pavadinimą savajam New Age judėjimui yra kvaila, kad ir ką sakytum.

Monarchizmo pretenzijos

Tiek pačiame pareikškime, tiek oficialioje atkurtosios LDK svetainėje, karalystės pretenzija remiama XX a. pr. dokumentais. Galima juos patarti.
Skirtingai nuo LDK-Karalystės konferencijos dalyvių, tautinio judėjimo lyderiai nebuvo idiotai. 1905 m. Jiems buvo akivaizdu, kad Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, atkurti neįmanoma. Todėl jie reikalavo Lietuvai autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje. Iš čia ir išplaukė didžiojo kunigaikščio titulo (jis tuo metų buvo Rusijos imperatoriaus titulo sudėtinė dalis) paminėjimas 1905 m. lapkričio 22 d. memorandume bei Vilniaus Didžiojo seimo nutarimuose..
Situacija pasikeitė Pirmojo pasaulinio karo metu. Vokietija planavo padalyti užkariautas žemes tarp imperijos narių. Vokiečių monarchų tarpusavio sutarimų, Livonija turėjo atitekti Prūsijos karalystei, o Lietuva- Saksonijos (nors projektų ir pasiūlymų buvo įvairių). Valstybės Taryba išsisuko, karūna pasiūlydama tokiam Urachui, tačiau vos Vokietijoje prasidėjo sostų vertimas, pareiškė, kad valstybės valdymo formą nustatys Steigiamasis seimas. O kai šis 1920 m. susirinko, apie visokias monarchijas ir kalbos nebuvo. Jau ir 1918 m. „Uracho manevras“ buvo nepopuliarus, nes pati monarchijos savoka siejosi su kažkuo nedemokratiškų, o lietuviškos visuomenės politinė mintis tuo metu sukosi apie Vilniaus Didžiojo seimo iškeltas gaires.
Tai tiek tos istorijos.

Signatarai

Taigi, kas tie atkūrėjai? Keli iš jų yra gerai žinomi:
Petras Cizikas- kadaise pagarsėjo kaip antisovietinis disidentas, vėliau paaiškėjo kad jis tiesiog nelabai tiršto protelio. Iš visko sprendžiant, pirmuoju signatarų jis buvo pakviestas kaip vestuvinis generolas.
Aivaras Lileika ir Milvydas Juškauskas, matomai tikrieji šio cirko generolai yra daugiau nei gerai pažįstami šio blogo skaitytojams ir atskiro pristatymo nereikalauja.
Vincentas Sakas yra žymus nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas, užsibrėžęs įrodyti, kad lietuviai išrado maisto gaminimo meną.
Vaidenis Čapskis yra alternatyvus švietimo sistemai pedagogas.
Dalė Petraitienė, šioje klounadoje yra pakankamai svarbi, kad sėdėtų šalia Lileikos ir Juškausko apsireiškimo liaudžiai metu, bet man ji negirdėta. Žolininkė kažkokia.
Beje, daugelis šių signatarų man menkai girdėti ar išvis nežinomi:
Valentinas Grumbinas- dalyvavo bent vienoje „Kitokios Lietuvos“ laidoje.
Artūras Gotautas yra Romuvos skyriaus Baisogaloje vadovas.
Vaidas Lekštutis- „Vakarų ekspreso“ žurnalistas.
Aidas Birgėla- AB “Klaipėdos vanduo” vandenruošos departamento vadovas.
Vaidas Želvys priklauso Liaudininkų partijai ir kovoja su chemtrails.
O štai apie Violetą Sirvydytę net Google nieko nepasakė. Kažkokia Violeta Sirvydytė-Markevičienė yra užsiregistravusi klase.lt, o Violeta Sirvidytė-Navickienė yra Dubingių mokyklos direktorė. Nedaug išgooglinau ir apie Vladą Motieką: akivaizdu, kad šis Motieka nėra sovietinis pulkininkas, taigi, greičiausiai čia buvęs A. Pilvelytės vyras.
Sąlygiškai nemažai yra meno atstovų: medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas, dailininkas Vytautas Žaltauskas su žmona (?) Egle ir garso režisierius Giedrius Litvinas.

Dauguma šių pavardžių man visiškai nieko nesako. Neįsivaizduoju kaip gyliai jie įklimpę į sarmatizmą ir ką galvojo pasirašinėdami tokia deklaraciją.
Pati deklaracijos mintis man irgi neaiški, todėl šiam kartui sakau to be continued…
O žada būti įdomu: kaip į Gotauto veiklą reaguos krivių krivaitis? Ar valstiečiai liaudininkai ir prisikėleliai reaguos į tai, kad jų partijų nariai pasirašinėja tekstus su nemaloniomis implikacijomis Lietuvos kaimynams? Ar Cizikas taps Lietuvos karaliumi?
Taigi- laukime tęsinio.

Blogas

www.kvantinemagija.lt yra blogas su pretenzija tapti šiuo tuo daugiau:

Kvantinemagija.lt tikslas – tapti solidžiu interneto žurnalu, kuriame būtų rašoma tai ko nėra kitur. Jis turėtų aprėpti plačią temų gamą nuo mokslo iki mistikos, ufologijos, 2012-ųjų metų problemos, astrologijos, nepaaiškinamų faktų ir t.t. Didelis dėmesys čia skiriamas žmogaus dvasiniam tobulėjimui, savęs pažinimui, žinių išplėtimui apie tai, kas iš tikrųjų vyksta aplinks mus bei kas mes iš tikrųjų esame.

Ir tikslas gali būti pasiektas, kadangi blogo autorius yra Respublikinės Ezoterikų Konfederacijos tikrasis narys ir specialistas ufologijos ir konspirologijos klausimais ir jau turi surinkęs bendražygių ir finansinių rėmėjų ratelį.
Autorius, Gintaras Mikšiūnas, save pristato gan išsamiai ir iš prisistatimo paaiškėja tik vienas, ir taip gan akivaizdus, dalykas- jis trenktas. Nepagydomai.
Jeigu David Icke reptilijos tau padaro asmenini vizitą tai ne blogą rašyti reikia, o kreiptis pagalbos į kvalifikuotus specialistus.
Bendra blogo išvaizda gan nuosaiki ir skoninga, be nereikalingu pribambasų. Tai vienintelis geras dalykas, kuri galima pasakyti apie blogą, man pažvelgęs į išvaizdą pradedi žiūrėti, kas čia parašyta.
Apleiskite logiką, toliau skaitantieji..

Kodėl draudžiama pažinti alternatyvias teorijas?

Klausia straipsnis, pasirodęs mano Facebook’o sienoje. Iškart galiu atsakyti, kad niekas. Kiekvienas alternatyviu teorijų kūrėjas kuo laisviausiai jas propaguoja visais prieinamais kanalais. Tiesiog toks kūrėjas yra debilas, todėl visi iš jo šaiposi.

JAV žurnalistas, rašytojas, antropologas ir istorikas Michalel Cremo savo knygomis “Uždraustoji archeologija” ir „Žmogaus deevoliucija“ į miltus sumala evoliucijos teoriją, kuri, anot jo, kalta dėl visų negandų, kurios nuolat užklumpa žmogų. Savo knygoje jis pateikia archeologinius duomenis, kurie įrodo, jog žmogus Žemėje gyveno daug seniau, negu nurodo Darvinas „Evoliucijos teorijoje“.
Tokie teiginiai sutampa su sanskrito raštų liudijimais, jog tikrasis žmonijos amžius ne keli šimtai tūkstančių, o milijonai metų. Sugretinęs archeologinių kasinėjimų duomenis ir Vedų tradicijas, Michalel Cremo pateikia savo teoriją naujoje knygoje „Žmogaus deevoliucija“. Tai alternatyva Darvino „Evoliucijos teorijai“ ir siūlymai, kaip galėtume pertvarkyti švietimo sistemą, kad žmonės galėtų pasirinkti kuo tikėti: evoliucionistais, Biblija ar kitokiomis teorijomis. Jis skaudžiai kanda bet kokiai cenzūrai, kuri reiškiasi ypatingai rafinuotomis formomis ir Vyriausybėms, kurios formuojant piliečių pasaulėžiūrą, praktikuoja dvigubus standartus. Iš vienos pusės pripažįstama sąžinės ir pažiūrų laisvė, bet iš kitos pusės naudojamos įvairios formalios ir neformalios cenzūros formos, kad žmonių galvose išliktų vieningas istorijos ir realybės supratimas, kurią propaguoja fanatiškai nusiteikusių ideologinių darbuotojų grupė.

Kreacionizmas, NWO ir induizmo mitologijos eksplotacija all in one- to kasdien nepamatysi.
Patsai Michael Cremo yra tipiškas religinis fundamentalistas, pasiryžęs įrodyti kad kiekvienas šventraščio žodis yra šimtaprocentinė tiesa. Kiek įdomiau tai, kad jis priklauso ne kokiai trenktai krikščioniškai grupelei, o trenktai induistiškai grupelei „Tarptautinei Krišnos sąmonės organizacijai“.
Reiklas čia tas, kad senovės indai labai mėgo žaisti su dideliais skaičiais (todėl jiems ir prireikė išrasti nulį- pabandykit užrašyti dhvajagranishamani be to), kas atsiliepė ir Vedose. O kadangi ten rašoma, kad žmogus, toks, koks yra dabar egzistuoja jau daugybe milijonų metų…
Šiaip jau tiek argumentais, tiek logika Cremo nepaprastai panašus į krikščioniškuosius kolegas. Tiesiog šie tvirtina, kad trilobitai gyveno prieš 6000 metų, o Cremo- kad homo sapiens vaikščiojo prieš 50 milijonų. Tačiau logikos ir argumentacijos klaidos bei „įrodymai“, kaip ir išpuoliai prieš mokslą, yra stebėtinai panašus. Jeigu girdėjai viena kreacionistą, girdėjai juos visus.
Tačiau tiek jau tos. Dabar mes žiūrim kaip Mikšiūnas pristato šį vyruką.

Kaip visa tai pakeisti? Michalel Cremo randa atsakymą: reikia pakeisti supratimą apie save, kas mes tokie ir iš kur atsiradome ir kur mes turime eiti. Reikia performuoti visą mūsų įsitikinimų, tikėjimų, lūkesčių sistemą veikti visiškai kitais pagrindais. Mums reikalingos alternatyvos Darvino „Evoliucijos teorijai“, nes ji yra klaidinga ir ydinga. Ir tokia alternatyva jis mato Vedų tradicijoje.

Šiaip jau dauguma tokių kovotojų su darvinistine cenzūra, iškilmingai prisiekinėja siekiantys atskleisti tiesą ir šviesą, priartinti žmoniją prie Dievo, Nirvanos ar dar ko. O čia- tiesiai šviesiai: reikia performuoti tavo pasaulėžiūra mano nurodytais pagrindais.
Pliusas už nuoširdumą.

Tuo tarpu darvinistai įžūliai meluoja, sakydami, jog visi objektyvūs moksliniai duomenys yra evoliucijos teorijos pusėje. JAV žurnalistas ir istorikas Michalel Cremo atliko išsamų archeologijos atradimų tyrimą ir nustatė, jog evoliucionistai, siekdami įrodyti savo tiesą, nuolat klastojo duomenis, tačiau panašiais nusikaltimais kaltindavo kitų teorijų šalininkus.

Aplamai, tai ne tiek kaltinimas, kiek konstatavimas.

Apie savo atradimus Michalel Cremo parašė knygoje „Nežinoma žmonijos istorija“.Liudijimai, kurie yra pateikti šioje knygoje visuomenėje mažai žinomi. Mokslo pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip informacijos filtras. Visuomet mėginama įvairiais būdais ginti visuomenėje nusistovėjusį, žmonėms įprastą pasaulio vaizdą. O kas neįsirašo į šį vaizdą, automatiškai atmetama. Taip atmetami daugelis objektyvių faktų, bylojančių apie visai kitokią žmogaus kilmę. Pasak Michalel Cremo, filtras veikia ir konkrečių asmenų valios pastangomis, ir automatiškai. Atfiltruotą vaizdą paprastai piešia mokslininkai savo publikacijose, filmuose, mokinių vadovėliuose. O jeigu žmogus nueis į archeologijos muziejų, ras tuos artefaktus, kurie praėjo filtrą.

Vienas iš tokių filtrų (beje, pats svarbiausias), apie kuri ar tai Cremo, ar tai Mikšiūnas, ar tai abu niekada negirdėjo, skamba taip: Hard data or GTFO.
Štai keli „įrodymai“:

Kai kuriais atvejais į archeologinių kasinėjimų vietas ir radinių saugyklas atvykdavo vyriausybinių tarnybų darbuotojai ir konfiskuodavo radinius, kurie neįsirašo į esamo modelio rėmus[...]
Michalel Cremo pasakoja apie vieną archeologę, dirbusią Meksikoje. Jos komanda aptiko žmogaus kaulų fragmentus, o kad nustatytų jų amžių, pasikvietė geologus[...]
Michalel Cremo papasakojo siaubingą istoriją, kai vienas NBC prodiuseris norėjo patekti į Kalifornijos universiteto saugyklas ir susipažinti su aukso Kalifornijos aukso kasyklose aptiktais radiniais. Muziejaus darbuotojai atsisakė žurnalistams pateikti bet kokią informaciją, nors ji yra pagal įstatymus vieša. Po to, kai dokumentiniame filme visuomenei buvo parodytos artefaktų nuotraukos, kažkokios slaptos jėgos ėmėsi žiauresnių poveikio priemonių. Jos per federalines tarnybas mėgino užgniaužti laidą, kad NBC nieko panašaus daugiau nerodytų.

Mano buvusios meilužės kaimyno pusbrolio sugėrovas pasakojo kad jo bobutė matė…
Tačiau toks nekonkretumas visgi pateisinimas, nes jeigu pasakojama su konkrečiais faktais, gaunasi dar blogiau.

Įrodymas

1889 metais Aidaho valstijoje, Nampa miestelyje darbininkai kasė šulinį vandeniui. Prikasę 100 metrų gylį, jie ten rado meno kūrinių pavyzdžius. Tai moters pavidalo figūra. Ir ji buvo rasta uolienose, kurių amžius – 2 milijonai metų.

Visu pirma, tai tik viena pavyzdį: moline antropomorfine figūrele, kurios „istoriškumas“ buvo išjuoktas jau XIX amžiuje. Anuometinis artefakto gynėjas George Wright knygoje „Man and the Glacial Period“ citavo savo oponentą:

Tiesa sakant, teigia ponas McGee, vienas žymiausiu pasaulio geologų tuo metų lankė Nampą ir jam buvo pristatyta figūrėlė bei jos istorija. Jis atpažino, kad figūrėlė yra žaislas, kokius savo vaikams duoda vietiniai indėnai ir pasijuokė iš visos šios istorijos. Objekto savininkas, paslapčia džiūgaudamas prašė „Neišduok manęs, aš jau apmulkinau nemažai žmonių ir norėčiau apmulkinti dar kelis.“¹

Kad ir kaip smagiai ši istorija skambėtu, panašu kad ji apokrifas, mat minimas geologas- J. W. Powell- savo pasakojime šio pokštininko nemini. Detalė verta dėmesio, kadangi parodo, kaip dirba pseudomokslininkas: Wright užsipuolė kažkokio McGee pridėta detalę ir triuškinančiai įrodė, kad pirminis šaltinis jokio paslapčia džiūgaujančio mokslininko nemini… taip nukreipdamas dėmesį nuo, kad jo pareiga yra oponuoti pačiam J. W. Powell, o ne jo atpasakotojams.
O patsai Powell sakė štai ką:

1889 m. rudenį autorius lankėsi Boiso mieste Idahe. Sustojus viešbutyje kažkoks džentelmenas parodė jam figurėlę, kuria teigė radęs artesiniame šulinyje, jeigu gerai prisimenu, maždaug tūkstančio pėdų gylyje. Figurėlė, padaryta iš degto molio, vaizduoja vyrą ar moterį. Ji nedaugiau nei pusantro colio ilgio, laiba ir subtili, subtilesnė nei įprasta molinė pypkė ir tuo pačiu nepaprastai trapi.
Paleidus figurėlę nukristi ant žemės iš akių aukščio ji subyrėtu į smulkiausias dalis. Buvo teigiama, kad ji rasta artesinio šulinio dugne, kai jis buvo kasamas ar maždaug tuo metu ir taip ji buvo rasta.
Kai ši istorija buvo papasakota autoriui, jis tiesiog pasijuokė iš tų, kurie teigė ją radę. Jis pažinojo vietinius indėnus, matė jų vaikus žaidžiančius su tokiomis figurėlėmis ir neabejojo kad dar neseniai ji priklausė vienam iš jų, ir būtent tai pasakė.
Įvairus žmonės, apsistojantis viešbutyje kalbėjo apie figurėlę ir visada kaip apie pokštą. Skirtingi žmonės komentavo skirtingai, kai kurie teigdami, kad ji suteikė jiems malonumo ir kad daug „geltonsnapių“ patikėjo jos tikrumų. Jie atrodė gan patenkinti, kad aš perkandau apgaulę. Kai grįžau į Vašingtoną, paminėjau šį pokštą prie pietų stalo ir netrukus visai pamiršau.
Skaitydamas antrąją prof. Wright knygą buvau nustebintas daugelio dalykų, tačiau labiausiai- kad figūrėlė pateko į jo rankas ir yra pateikiama kaip įrodymas kad žmonės gyveno Snake River slėnyje nuo senų senovės.
Apsvarstykime aplinkybes. Trapus žaislas sraunios srovės palaidojamas po smėlių, žvyrų ir uolomis. Per tūkstantmečius potvyniai užpila ant jo trijų šimtų pėdų storio sluoksnį. Išsiveržiantys vulkanai užlieja lavą. Ir po šiuo smėlio, žvyro, molio ir vulkaninių uolų sluoksnių trapi figurėlė magiškai išlieka net nepraradusi deginimo žymių. Tada šulinio gręžėjai pradeda gręžti, skaldydami akmenys pramuša šešių coliu skersmens skylę iki figūrėlės jos nesunaikindami. Tada pumpuodami smėlį ištraukia į paviršių, kur ji randama darbininko. Ir prof. Wright tiki šia istorija ir užrašo ją savo knygoję!²

Slepiama tiesa

Toliau seka evoliucijos triuškinimas pasitelkiant „God in the gaps“ argumentą, po to prasideda krišnaistiniai moralai apie sielos sąndarą, pagardinti establišmento demaskavimo:

1905 metais grupė žymiausių Europos fizikų atliko eksperimentus dalyvaujant mediumei iš Italijos Eusapiai Palladino. Po metų, t.y. 1906-aisiais Pierre Currie žuvo labai keistomis aplinkybėmis, neva jį pervažiavo arkliu kinkomas vežimas.
Tie eksperimentai su Eusapia Palladino buvo vykdomi ne kur kitur, o Paryžiaus psichologijos institute. Vieno eksperimento metu mediumė sėdėjo laboratorijoje, ant kėdės. Marie Currie laikė ją už rankos. Kiti mokslininkai laikė ją už kojų. Ir staiga laboratorijos stalas pakilo į orą per 1 metrą. Po dviejų metų darbo su mediume iš Italijos, 5 Nobelio premijos laureatai pasirašė dokumentą, patvirtinantį, jog fenomenas tikras. Savo kolegoms Pierre Currie rašė, kad norint pamatyti pilną realybės vaizdą, turime suprasti šio eksperimento esmę.
Tačiau šio žymiausių 20 a. pradžios Europos fizikų gyvenimo epizodo nerasite jokiame viešame mokykliniame vadovėlyje, nes paranormalūs reiškiniai, pasak įstatymų leidėjų, neegzistuoja.

Taip iš ties šis dalykas vadovėliuose nutylimas, kadangi vadovėliuose žmonės minimi dėl savo nuopelnų, o ne dėl to, kad leidosi mulkinami apgavikės.

Temidės raištis

Ir štai didžioji išvada:

JAV evoliucionistai naudojasi Vyriausybe, kaip alternatyvų užgniaužimo instrumentu. Tokie patys procesai vyksta ir Europoje. Europos Sąjunga reikalauja, kad į švietimo sistemą nebūtų įsileidžiamos jokios alternatyvios teorijos. Bet tai yra labai keista cenzūra, nes tiek JAV, tiek Europos demokratinės šalys formaliai palaiko įsitikinimų ir sąžinės laisvę. Tačiau realybėje taip nėra. Gindamos vadinamą sveiką protą, valdžios taiko dvigubus standartus ir labai užpyksta, kai apie tai pasakai labai garsiai.

Kažkokio idioto kliedesių įtraukymas į mokymo programas niekaip neįsipaišo į sąžinės ir žodžio laisvės sąvokas.
Juo labiau, kad tokie asmenys, kaip Cremo ir Respublikinės Ezoterikų Konfederacijos nariai yra ne tik idiotai, bet ir elementarus niekšai.
Kaip tai?
Faktų selekcija, citavimas išimant iš konteksto, paties konteksto iškraipymas, logikos klaidos etc., tokiuose darbuose yra ne tik dažnos, bet nuolatinės ir tai pagrindiniai teksto konstravimo įrankiai.
Jau pats jų tankis rodo, kad tai ne tyrimų metodikos neišmanymas ir ne informacijos rinkimo metodikos nemokėjimas. Visokie Cremo’sai ir Mikšiūnai sąmoningai meluoja piešdami norima vaizdą. Ypač akivaizdu tai tampa, kai tokie briedai patenka į tikru mokslininkų akiratį ir prasideda taip sakant „diskusija“. Vien jau to užtenka užsidirbti tokiam epitetui.
Jeigu kam dėl to visgi kyla kokių abejonių- štai prašom naujausias Mikšiūno šedevras, kuriame XX a. pr. indų mistiko sukurtas tekstas pristatomas kaip „1875 m. rastas apleistoje šventykloje“.
Regis, bent dalis jų, nuoširdžiai tiki savo paistalais ir kaip jų galvose tai dera su sąmoningų melavimų, man nežinoma.
Tačiau, man regis, čia yra ir kriminalinis aspektas. Astrologas ar paleoufologas savo klausytojams apie praeitį ir žvaigždes meluoja lygiai taip pat, kaip finansinės piramidės sukčius savo „klientams“ meluoja apie jų investicijų patikimumą. Dėl tų pačių priežasčių- pasižiūrėkit į Respublikinės Ezoterikų Konfederacijos narių įkainius.
Ir štai man kyla klausimas: kodėl telefoninis sukčius sunkiantis pinigus iš naivuolių yra nusikaltėlis, o astrologas-chiromantas-ufologas-NWO demaskatorius sunkiantis pinigus iš naivuolių- respektabilus legaliai registruoto verslo savininkas?

——

¹ ‘It is a fact,’ says Mr.McGee, ‘that one of the best known geologists of the world chanced to visit Nampa while the boring was in progress, and the figurine and the pretty fiction were laid before him. He recognized the figurine as a toy such as the neighbouring Indians give their children, and laughed at the story; whereupon the owner of the object enjoined secrecy, pleading: ‘Don’t give me away; I’ve fooled a lot of fellows already, and I’d like to fool some more.’//Gentet R. E., Lain E. C. The Nampa Image—An Ancient Artifact?
²In the fall of 1889 the writer visited Boise City, in Idaho. While stopping at a hotel some gentlemen called on him to show him a figurine which they said they had found in sinking an artesian well in the neighborhood at a depth, if I remember rightly, of more than three hundred feet. The figurine is a little image of a man or woman done in clay and baked. It is not more than an inch and a half in length, and is slender and delicate, more delicate than an ordinary clay pipestem, and altogether exceedingly fragile.
Hold the figurine at the height of your eye and let it fall on the hearth at your feet, and it would be shivered into fragments. It was claimed that this figurine had been brought up from the bottom of an artesian well while the men were working, or about the time that they were working at the well, and that as it came out it was discovered.
When this story was told the writer [Powell], he simply jested with those who claimed to have found it. He had known the Indians that live in the neighborhood, had seen their children play with just such figurines, and had no doubt that the little image had lately belonged to some Indian child, and said the same. While stopping at the hotel different persons spoke about it, and it was always passed off as a jest; and various comments were made about it by various people, some of them claiming that it had given them much sport, and that a good many ” tenderfeet” had looked at it and believed it to be genuine; and they seemed rather pleased that I had detected the hoax. When I returned to Washington I related the jest at a dinner table, and afterward it passed out of my mind. In reading Prof. Wright’s second book I had many surprises, but none of them greater than when I discovered that this figurine had fallen into his hands, and that he had actually published it as evidence of the great antiquity of man in the valley of the Snake River.
Consider the circumstances. A fragile toy is buried in the sands and gravels and boulders of a torrential stream. Three hundred feet of materials are accumulated over it from the floods of thousands of years. Then volcanoes burst forth and pour floods of lava over all; and under more than three hundred feet of sands, gravels, clays, and volcanic rocks the fragile figurine remains for centuries, under such magical conditions that the very color of the burning is preserved. Then well-diggers, with a pump drill, hammer and abrade the rocks, and bore a six-inch hole down to this figurine without destroying it, and with a sand-pump bring it to the surface, to be caught by the well-digger; and Prof. Wright believes the story of the figurine, and places it on record in his book!//Forbidden Archaeology? The Nampa Image Hoax

Baltai – viena iš unikaliausių pasaulio tautų. Apie tai byloja ne tik legendos, bet seniai patvirtinta ir moksliškai. Tai patvirtina iškiliausi ir mūsų dienų mokslininkai baltistai: ir akademikai V. Toporovas, Z.Zinkevičius, ir mūsų tautos ištakų tyrinėtojos mokslininkės M.Gimbutienė, J. Statkutė de Rosales.

Pasirodo, mūsų romanistas irgi pajuto poreikį ginti Lietuvos istorijos garbę nuo visokių niekadėjų.Pradžia gan standartinė- mes aklai nematome savo didingos praeities:

Tačiau ir toliau paslaptingos jėgos visais vis dar įmanomais būdais negailestingai trina iš mūsų atminties mūsų garbingą praeitį. O gal jokios jėgos mūsų jau nebežlugdo, gal mes patys nesugebame surasti savasties, dvasiškai pakilti iš vergo guolio? Gal niekas mūsų neminko it beformę ir bejėgę masę, gal mes patys nesuvokiame, ką darome, lig šiol vis dar nesuvokdami, kas mes? Pamąstymui pateiksiu vieną kitą faktą. Išvadas paliksiu daryti patiems.
Netgi ir mūsų artimiausi kaimynai, neturėdami tokių kaip mes istoriškai gilių tautinių ištakų, savastį puoselėja, kelia iš nebūties visomis išgalėmis ir priemonėmis: per meną, mokslą, politiką. Ypač per meną. Nežiūrint, kad jau turi šimtus romanų, pjesių, paveikslų, filmų, tačiau ir toliau, aktyviai jų valstybių valdžioms remiant, kuria ir save populiarina pasaulyje.

Ar aš tiesiog visiškas cinikas, ar pulkininkas leitenantas čia pučia į vieną dūdą su Razausku ir Marčėnu? Vat neduoda pinigų teisingiems autoriams. O jeigu ir duoda, tai ne man:

Skelbiamas patriotų premijų konkursas. Ir laimi jį autoriai už monografiją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurią išleido Vilniaus dailės akademija. Iškilmingai, netgi pompastiškai pati karo ministrė R. Juknevičienė įteikė premiją, knygos autoriams negailėjo ne tik ji auksinių liaupsių, bet ir mūsų pinigų.

Trūksta tik patetiško šūksnio: „Ar dėl tokios Lietuvos aš sausio 13- ąją iš parlamento pabėgau!“
Čia, beje, puiki progą užmesti akį į straipsnio pabaigą:

Gal aš sutirštinu spalvas, gal padėtis kūryboje ne tokia jau tragiška. Ką gi, teks dar pasitelkti ir šviežiausius faktus. Prieš metus televizijoje Sausio 13 – sios viešuose poezijos skaitymuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai, nebuvo nė karto ištartas žodis „tėvynė“, „patriotas“, „laisvės gynėjas“, „nepriklausomybė“. Niekas nepasikeitė ir po metų, kitų. Štai prieš mane kultūros kelrodis – savaitraštis „Literatūra ir menas“. Atsinaujinęs viršelis. Data skelbia, kad leidinys išleistas 2012 sausio 13 d. Grįžęs iš Laisvės dienos paminėjimo didingai gausių renginių, puslapis po puslapio kuo įdėmiausiai verčiu šį leidinį. Užverčiu paskutinį 46 psl. ir nepatikiu – neradau nė vieno žodžio, paminint Sausio 13-ją, nė žodžio, nė eilutės apie Laisvės dieną, kurią kelinta diena pamini visa mūsų Lietuva, visa žiniasklaida. Negali būti. Dar kartą perverčiu – net ir redakcijos nė žodžio. Ir tuoj pat prisimenu. Aš prieš metus į šį savaitraštį nusiunčiau savo prisiminimus kaip 1991 metų Sausio AT gynėjas, tada irgi neišspausdino.

Yra energingu žmonių, kurie visada neša aukštai iškeltą patriotiškumo vėliavą. Bet tik paraduose. Šitokie personažai geriausiai atpažįstami iš begaliniu moralizavimų ir nuolatinio aplinkinių kaltinimo nepakankamu patriotizmu. Beje, visu iš eilės. Štai tarkim Radvilų rūmų muziejus surengė parodą Žalgirio mūšiui ir išsirūpino renginiui garsųjį Tadeušo Popielio (Tadeusz Popiel) ir Zygmunto Rozvadovskio (Zygmunt Rozwadowski) paveikslą. Tai vienas žymiausių ir įspūdingiausių mūšio pavaizdavimų, tapęs puikių pagrindinių parodos akcentų. Ir aplamai, padorus ir normalus bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Lenkijos institucijų 2011 m. gale yra dalykas kuri galima teigiamai akcentuoti platesniame kontekste. Ar čia išvis yra prie ko prikibti? Aš neradau, bet todėl, matyt ir nesu dešimties romanų autorius- norint galima ir šiknoj muselių prigaudyt. Žiūrėkit, kaip tai daro meistras:

Neseniai Radvilų rūmuose labai iškiliai ir iškilmingai buvo atidaryta tarptautinė paroda, skirta Žalgirio mūšio 600 m. pergalei paminėti. Parodos vinis – didžiulė diorama, lenkų autorių tapytas paveikslas „Žalgirio mūšis“. Ir ką gi mes savo akimis matome, gėrėdamiesi didinga diorama? Pirmučiausiai į akis krenta pirmajame plane vaizduojamas ryžtingas Krokuvos vaivada ir veržliai plevėsuojanti jo vėliava. Tik paveikslo gilumoje Lietuvos vėliava, o šalimais ir Vytautas. Ir žvelgia Vytautas ne į priešą o atsigręžęs atgalios, nuleidęs kalaviją, žvalgosi į Jogailą. Nekrenta į akis nei Vytauto brolio Žygimanto, nei Lengvenio, pagaliau nei čekų Žižkos, nei totorių, nei kitų žemių kunigaikščių, karo vadų vėliavos. Žvelgdami į pristatomą paveikslą, pataikūniškai plačiai šypsodamiesi, ploja mūsų valstybės kultūros, švietimo ne tik klerkai, bet ir seimūnai, politikai, ministrai, „meno korifėjai“. Ar ne tik bukai žvelgdamas mūsų elitas į mūšio lauke pasimetusį ir besižvalgantį Vytautą, prisimena mūsų istorijos „patriarcho“ apie Vytautą paleistą skambią frazę – „šunsnukis“.

Cthulhu R’lyeh wgah’nagl fhtagn*, nesikeikiant, Žalgirio ikonografijos žinovas atsirado.
Visu pirma tai yra toks dalykas, kaip istorinis kontekstas- paveikslas tapytas lenkų gūdžiais 1910 m., per patį tautinio atgimimo ir romantizmo siautėjimą ir dar Žalgirio jubiliejaus metais. Kažkaip visai natūralu pirmame plane matome veikėjus, pažįstamus iš Senkievičiaus „Kryžiuočių“. Antra, lenkai iš tikrųjų kovojo Žalgirio mūšyje ir kažkuo tai atitraukė Kryžiuočiu dėmesį, kol Vytautas perrikiavo savo vėliavas. Trečia, „beauty and the beast is in the eye of the beholder“- superpatriotui tiesiog reikėjo įrodyti, kad paveikslas yra lenkomaniškas išpuolis prieš lietuvius, todėl primalė šūdiniausių interpretacijų.
Vytautas nėra pirmame plane, tačiau jis centrinė (na, viena iš centriniu) paveikslo figūra. Mūšio centre. Po Vyties vėliava. Ant balto žirgo. Pirmose kavalerijos puolimo eilėse. Štai skaitytojo patogumui leidau sau aprašinėti paveikslą:
Lietuvių kavalerija išsidriekusi skersai visą kautynių lauką ir pakeliui viską trypdama lekią pasitikti priešpriešiais atšuoliuojančių vokiečių riterių.
Internetuose yra tik vienas žodis tam apibūdinti. EPIC.

Ir dar man, o gal ir ne tik man kyla logiškas klausimas. O ką gi jautė (jaučia) Lietuvos kariuomenės vadas su savo karo vadais? Juk jie įdėmiai žvelgė į šį paveikslą. Negi akimis neieškojo mūsų Vytauto? O suradę… Kas, jeigu ne jie privalo gerai žinoti istorinę tiesą apie mūšį? Nemanau, kad tuo metu galvojo apie tragiškai gėdingus Lietuvai 1939 metus.

Žiūrėdamas į Žalgirio mūšio paveikslą aš irgi negalvojų apie 1939 m. O turėčiau?
Beje, Rozvadovskio Vytautas man išvis patiko labiau nei Mateikos. Pastarajame paveiksle jis daug ryškiau įdėtas į centrą, tačiau ten Vytautas- tik vienas karys, susiraizgiusių kūnų krūvoje. O čia- karvedys, vedantis kavaleriją „kokios pasaulis dar nematė“ (Senkievičiaus žodžiai) į lemiamą ataką.

O štai dar vienas nuo priešo nusigręžęs bailys. Jacksono trilogija- antirohaniškas šmeižtas?

Apie Lenkiją atsargos kontražvalgybininkas prirašė ir daugiau:

Jeigu V. Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas didingesnius ir gilesnius istorinius laikus.

Be abejo, kaip visada.

Prieš daugelį tūkstantmečių, vos nuslinkus ledynams, apsigyveno žmonės prie Nemuno.

Gerai, nustebinai. Su tais gilesniais laikais Užurka nepasismulkino.

Per ilgus tūkstantmečius šiose žemėse susiformavo mūsų protėviai baltai – mūsų tautos gentys. Susiformavusių tautų pagrindu ir jų gyvenamosiose žemėse iškilo karalystė – Lietuva, mūsų valstybė – Lietuva. Prie Nemuno, ant mūsų protėvių baltų žemių, iškilo Lietuva.
Ir tik po daugelio tūkstantmečių, mūsų protėviams baltams jau seniai sėsliai gyvenant nuo Vyslos iki Okos, nuo Baltijos iki Dniepro žemupio, tik apie penktąjį m.e. amžių, iš miškų ir tolimųjų stepių atsibastę klajokliai, nesuskaitomomis miniomis užplūdo ne tik mūsų baltų žemes, bet ir galingąją baltų kaimynę Romos imperiją.

Tai kaip čia- romėnai visą Germaniją buvo nukariavę ar baltai? Ir slavai regis su hunais supainioti.
O toliau jau nuobodžiau- visas tradicinis Lenkijos piktadarysčių sąrašas, nes tie niekšai kenkė lietuviams, nepaisydami to kad mes juos visiškos pražūties gelbėjom.

Taip jau susiklostė istorija, kad sėsliai darbštūs, dorai garbingi, tvirtai atkaklūs mūsų protėviai, ne kartą gelbėdami į bėdą pakliuvusius naujuosius kaimynus, gelbėdami iš bėdos, to pačio, reikalui esant, ir iš jų tikėdamiesi, tvirtai ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Ne kartą iš mirtinos pražūties mūsų valdovai gelbėjo polianus prie Vyslos. Jeigu ne Jogailos vedybos [lenkų didikams ir vyskupams prašant] su nepilnamete Lenkijos karalaite Jadvyga, Lenkija jau amžiams būtų tapusi ne tik vokiečių provincija prie Vyslos arba kitokia kaimynų vasale.

Kaip? Nebūtų sutarę su Jogaila, tai butų turėję karaliumi tą Habsburgą. Arba ką iš imperatoriaus giminių pasirinkę, kad tarptautiniai teismai su Ordinu geriau eitųsi. Arba dar ką.
Be Žalgirio, Ordinas dar kuri laiką būtų išlikęs regionine galybe ir Lenkijai būtų tekę su juo galynėtis, tačiau Jogailos vedybos išties išgelbėjo Lietuvą, o ne Lenkiją- iki Krokuvos kryžiuočiai nenužygiuodavo, o iki Vilniaus prasiverždavo.
Bet smagiausia čia ne tai. Straipsnis baigiamas neįtikėtinai taikytojiška gaida:

Taip ir knieti patarti mūsų ne tik savivaldos politikams liautis provincialiai netoliaregiškai tarpusavyje rietis, o semtis išminties iš mūsų itin dvasiškai garbingos bei galingos praeities. Tikiuosi, kad galioja ir galios Lietuvos Respublikos Konstitucija, prieš kurią visi Lietuvos piliečiai yra lygūs bei turi vykdyt piliečio prievolę, tikiuosi, kad keli nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurstytojai gaus atkirtį nuo pačių lenkų tautybės Lietuvos piliečių, kaip kad tikiuosi ir labai brandžios mūsų valdžios lygiavertės politikos su kaimyne Lenkija. Žeminantis nesantaikos kurstymas, save izoliavimas veda į niekur.

Tai gan įdomu turint omenyje, kaip keliomis pastraipomis aukščiau šitas ponulis pasikapstė Tomaševskio genealogijoje:

Čia vėlgi vertėtų priminti, kad okupantai, lietuvių krauju aplaistytas, išdegintas, išniokotas istorines Lietuvos žemes bei istorinę mūsų sostinę Vilnių, 1919 m. ir vėliau, apgyvendina netgi ir kriminaliniais nusikaltėliais atvežtais iš didžiosios Lenkijos. Šitaip, beje, pasielgė ir Maskva okupavusi Karaliaučiaus žemes, jas pavadindama „iskonnyje russkije zemli“. Taigi, kas iš ko mokosi? Ir dar įdomu iš kokių šaknų, ar ne tik iš minėtos socialinės terpės, turėtų kildinti save „lenkų istorinių žemių“ puoselėtojas V. Tomaševskis

Manykit apie pan Waldemar ką norit, tačiau tokios insinuacijos yra tiesiog žemo lygio įžeidinėjimas. Na, nebent Užurka yra atradęs Tomaševskio senelio bylą. Bet abejoju.
Beje, rašytojas regis nelabai gaudosi ir teologijoje. Ar bent toje jos dalyje, kuri aptaria Dievo santykį su žmonėmis.

Ar girdite, ar menate šį šv. Tėvo teiginį, Dievo lūpomis ištartus žodžius?[..]
Atsisveikindamas su žuvusiomis už Lietuvos laisvę aukomis, šv Tėvas Antakalnio kapinėse prie 1991 m. Nepriklausomybės kankinių kapų 1993-09-05 Dievo lūpomis meldėsi

Kad Dievas kalbėtų per pranašus, tai gan natūralų, bet kad popiežius įdarbintų Dangaus ir Žemės Sutvėrėją atstovu spaudai… Įdomi čia erezija. Unikali, sakyčiau.
Bet labiausiai man patiko, kaip romanistas rusų niekdarystes atskleidė.
Po „a must“ dalies, kad lietuviai- seniausi iš seniausiu, prasideda pasaka:

Mes, lietuviai, paskutinieji Europoje krikštijomės. Saugiai įsikūrę nuošaliuose Baltijos miškuose, ilgus tūkstantmečius mūsų protėviai baltai išvengė karų. Baltų gentis, vėliau lietuvius, valdė savi karingi kunigaikščiai, garbino savo dievus. Turėjo savo kunigus krivius, šventyklas. Tuo metu, kai Maskva dar tik bandė konsoliduoti šiaurinę ir rytinę Rusią, Lietuvos sumanūs valdovai perėmė byrančios Kijevo Rusios pietines ir vakarines slavų žemes. Šituo Lietuvos valstybės kūrimosi periodu, kurio mastai pranoko kaimynų augimo mastus, iškilo sumanūs, įžymūs valdovai: Netimeras, Ringaudas, Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas. Per kelis amžius Lietuva įsitvirtino kaip galingiausia valstybė Rytų Europoje.

Pradžiai, tai lietuviai krikštijosi ne paskutiniai Europoje. Lietuva buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė, bet lietuviai- ne paskutiniai krikščionis. Antra ne byrančia, o senokai subyrėjusia. Ir kaip atsitiktinai paminėtas Netimeras tapo žymiu valdovu? Jau nekalbu apie XVI a. sugalvota Ringaudą.

Maskva, ne be Vilniaus pagalbos, stojo ant naujo istorijos slenksčio. Juk nuo Lietuvos Gedimino ir Maskvos Kalitos laikų Maskvos valdovų gyslomis ilgus amžius tekėjo Gediminaičių kraujas – ne tik Gedimino, Algirdo. Vytauto dukterys gimdė kunigaikščius, bet ir jų sūnūs kėlė naująją Rusią.

Vytauto dukterys? Tikrai?

Kaip tik tuo metu Rytuose maskvėnai pradėjo save vadinti graikišku Rusios vardu, o save – rusais. Šie maskvėnai niekada nevaldė Kijevo, tačiau tai jiems nekliudė vėliau save laikyti vienintele teisėta Kijevo įpėdine[...]Maskva išniro iš nebūties rytuose kaip ir kryžiuočių Ordinas vakaruose, plėšikaudami klaidžiojo mūsų, baltų, žemių pakraščiais. Slavų tos gentys, asimiliuodamos įkūrėjus, išaugo, įsikūrė ir ant vikingų pastatytų pilių didžiajame prekybos kelyje tarp šiaurės ir pietų, tarp vikingų ir Bizantijos. Per du šimtmečius šios, klajojančios Kijevo ir Lietuvos žemių pakraščiais gentys, klasta išsikovojo viešpataujančią padėtį Suzdalės – Vladimiro žemių baseine.Maskva mūsų Gedimino, Algirdo, Vytauto laikais – kelis šimtmečius – buvo totorių vasalė. Ir tik užsitikrinusi Lietuvos palaikymą per Vytauto dukros Sofijos ir Maskvos kunigaikščio Vasyliaus Doniečio vedybas ir gavusi Vytauto globą, Maskva pradeda kilti ir stiprėti. Vis rečiau vadinasi maskvėnais arba abstrakčiai – slavais, vis dažniau ima vadintis rusais, savinasi graikišką Rusios vardą.

Šiaip jau Maskvos istorija šiek tiek kitokia. Sakydamas „šiek tiek“, noriu pasakyti, kad Užurkos pasakojimas- šyvos kumelės sapnas.
Jeigu gerai supratau Užurką ( o tuo anaiptol nesu tikras), tai kažkokios klajoklių maskvėnų gentys klastingai (padirbinėdamos nuosavybės dokumentus, matomai) užgrobė Suzdalę – Vladimirą, prisipaišė sau Kijevo paveldėtojų teises ir ėmė vadintis graikiškai.
Pradėkim nuo Suzdalės. Žodelis „baseinas“, kužda, kad romanistas nelabai suvokia kas tai yra. Baseinas yra hidrologinis terminas reiškiantys teritoriją, iš kurios vanduo suteką į viena telkinį- tarkim upę. Suzdalė – Vladimiras nėra upė. Tai kunigaikštystė.
Kijevo Rusios klestėjimo laikais tai buvo užkampis, atitinkamai ir pavadintas- Zaliesė (Зале́сье, Užmiškis ). Priklausė šios žemės Didžiojo Rostovo kunigaikštystei ir niekam per daug nerūpėjo, kol XI a. klajoklių puolimai netapo gan rimtų galvos skausmu ir ne vienam pietinės Rusios gyventojui kilo mintis, kad persikelti į kita miško pusę visai nebloga idėja.
Kai po Vladimiro Monomacho mirties Kijevo Rusia sugriuvo ir jo vaikai ėmė mušis tarpusavyje, paaiškėjo, kad gabiausias Vladimirovičius sėdi ne kur kitur, o Suzdalėje. Jis buvo vardu Jurijus Ilgarankis ir šiaip jau tėvas pasodino jį Rostove, bet susipykęs su vietiniais bojarinais jis išsikraustė į Suzdalę. Didžiąją savo valdymo dalį Jurijus praleido tvirtindamas savo pozicijas, statydamas tvirtoves ir kurdamas miestus. Be kita ko, jis pastatė ir nedidele tvirtovę vakariniame savo valdų pasienyje, prie Maskvos upės. Tačiau labiausiai Jurijus norėjo būti didžiuoju kunigaikščių, todėl 1149 m. išgrūdo iš Kijevo savo sūnėną Iziaslavą, kurias po dviejų metų atsidėkojo dėdei to pačiu. Po keliu metų jis mirė, sostą palikdamas savo broliui Rostislavui, kuri jau po mėnesio išvijo jo antros eilės pusbrolis Černigovo Iziaslavas. Čia vėl pasirodė mūsų Jurijus ir išvijo Iziaslavą, tačiau po kelių metų (1157 m.) pats mirė, Kijevo gyventojai sukilo prieš Jurijaus įpėdinį paremdami Iziaslavą Černigovietį, o čia vėl pasirodė Rostislavas…
Vienu žodžiu, Iziaslavas ir Rostislavas reguliariai vertė viens kita iš sosto, kol galiausiai Iziaslavas mirė ir net šešis metus valdė tas pats kunigaikštis. Tačiau jam (Rostislavui) mirus, Iziaslavo sūnus Mstislavas….
Keliais perversmais vėliau, prie Kijevo atžygiavo Jurijaus sūnus Andrejus Bogoliubskis (versti į Dievamylį ar Pamaldųjį nevertėtu, nes šis prievardis kilęs ne nuo Andrejaus pamaldumo, o nuo jo pamėgtos tvirtovės). Visa ši istorija jam matyt jau buvo gerokai įgrisusi, todėl jis tiesiog sugriovė Kijevą ir pasiėmė didžiojo kunigaikščio karūną į Suzdale.
Šis įvykis žymi momentą, kai galios centras galutinai iš pietų persikėlė į šiaurę ir visi svarbus perversmai nuo šiol buvo rengiami ten.
Dabar tiesiog prašokim šimtmetį į priekį. 1263 m. miršta didysis kunigaikštis Aleksandras I Nevskis. Tuo metų dar buvo gyvi trys jo broliai: Andrejus (Nižnij Novgorodo ir Gorodeco kunigaikštis), Tverės Jaroslavas ir Kostromos Vasilijus. Andejus greitai mirė, kiti du gavo truputi pavaldyti, o po to prasidėjo Aleksandro vaikų peštynės.
Jų, mirus Vasilijui, irgi buvo likę trys: Gorodeco ir Kostromos Andrejus, Pereslavio Dmitrijus ir Maskvos Danilas.
Pastarasis buvo vos dviejų, kai tėvas mirė ir giminaičiai tuo pasinaudojo. Kadangi jam priklausė gauti kažką, jam atidavė Maskvą- niekam neįdomu ir nereikalinga miestelį.
1276 m. mirė Kostromos Vasilijus ir prasidėjo beveik dvidešimt metų trukęs karas tarp Andrejaus ir Dmitrijaus. Kai pusė Rusios jau buvo sugriauta, 1294 m. Dmitrijus galiausiai mirė, tačiau čia pat Danilas sudarė prieš Andrejų nukreipta sąjungą su pusbroliu Michailų iš Tverės ir sūnėnu Ivanu iš Pereslavio (jeigu jums sunku sekti siužetą, žinokit, kad ir man nelengva). Tai buvo puikus manevras- kai 1304 m. Michailas tapo didžiuoju kunigaikščiu, Maskvos kunigaikštis tapo pastebima figūra tarp Riurikų. Be to, Ivanas buvo bevaikis ir mirdamas paliko savo valdas Danilui.
Visgi, Maskvos ir Tverės draugystė buvo trumpalaikė- nuo šiol būtent šios dvi kunigaikštystės varžėsi dėl pirmumo Rusioje ir, kadangi ne viena nebuvo pakankamai stipri, ieškojo paramos svetur. Maskva garantavo sau Aukso Ordos paramą, o Tverė rėmėsi lietuviais. Kadangi totoriams priklausė spręsti, kas bus didžiuoju kunigaikščių, nuo 1325 m. titulas priklausė Maskvai.

Šitokiu būdu maskvėnai, niekada nevaldę Kijevo, pasisavino Kijevo Rusios vardą ir ilgainiui jau rimtai ėmė pretenduoti į Kijevo įpėdinystę.

Į Kijevo įpėdinystę Maskva pretendavo tuo, kad Monomacho karūną gavo pagal visas žaidimo taisykles. Beje pirmasis, save titulavęs didžiuoju visos Rusios kunigaikščiu, buvo ne kas kitas, o Tverės Michailas.

Po Vytauto Didžiojo mirties Ivanas III gudrumu ir klasta pasiskolino ir pamiršo gražinti Romos imperijos Habsburgų dinastijos herbą – dvigalvį erelį. Nuo to laiko jau dvigalvis erelis puošė ne tik Vienos, Konstantinopolio imperatorių rūmų vartus, bet ir Maskvos, tapęs ir Maskvos valstybės simboliu.

Habsburgų dinastijos herbas yra balta juosta raudoname skyde. Dvigalvis erelis yra imperijos herbas. Nuo 1439 m. imperatoriaus herbas buvo dvigalvis erelis su asmeninių valdovo herbų ant krutinės. Beje, iki imperatoriaus Zigmanto (1410-1437) erelis buvo vienagalvis. Kaip Bizantijos simbolį dvigalvi erelį ėmė naudoti Izaokas I, Komenų dinastijos steigėjas XI a. viduryje (įdomu, kad tuo pačių metu toki pat simboli ėmė naudoti ir Tugrulas, Seldžiukų imperijos įkūrėjas). Iš Konstantinopolio šis simbolis pasklido po visą ortodoksiškąjį pasaulį- tai yra ir Serbijos ir Juodkalnijos herbas.

Pasauliui per ilgus amžius vis tik buvo įpiršta mintis, kad Rusia paveldėjo Bizantijos ir mantiją, ir bizantiškąjį krikščioniškąjį tikėjimą, kurį, savaime suprantama, iškreipė, sumenkino, padarė valstybine ideologija.

Savaime suprantama. Negi čia dar reikia aiškinti? Negi tie stepių bastūnai, šlykštus parazitai yra ką padare kitaip? Jeigu, tarkim, lietuviai užkariauja koki Polocką ir Kijevą- tai narsus ir šlovingi vyrai, savo galia ir didybe sudrebinę Europą, iš kurių mes turime semtis kilnumo.
Bet štai iškila nauja valstybė, kuri irgi surenka kariuomenę, sudaro pora sąjungų ir užsikariauja sau lietuvių užgrobtas žemes. Tai juk akivaizdi klasta ir niekšybė! Jeigu rimtai, tai lietuviu imperija buvo visai šauni: mes užkariavome daugybe žemių, kišom savo nagus į Aukso Ordos ir Rusios vidaus reikalus, pešėmės su kitais agresoriais dėl mažesniųjų kaimynų.
Tačiau kiekviena imperija anksčiau ar vėliau žlunga. Žlugo ir mūsiškė, vietoje jos iškilo Maskva, Švedija, Habsburgai, Prusija. Iš esmės visos jos nei geresnės, nei blogesnės už LDK.

Ir štai pora minčių pabaigai pabaigai: šie tekstai ne iš kokio nacionalistų organo. Užurka nedraugauja su Murza. Vargu ar artimai pažįsta Čekutį. Šitas personažas, kuriam liko tik vienas žingsnis, iki jis atras žemesniųjų rasių sąmokslą prieš šventuosius lietuvius, yra apdovanojimais apipiltas, respektabilus autorius, kurio pastangas savo kūriniais ugdyti jaunosios kartos patriotizmą lydi plojimai.
Galima guostis mintimi, kad jo romanai tokie nevykę ir nuobodus, kad jų niekas neskaito, tačiau pardavimais, regis, šitas politrukas nesiskundžia.

*mano pirmoji mintis apie šia pastraipą buvo rusiškai, bet nors šiokių tokių padorumo ribų laikytis gi reikia.

Šiais žodžiais, kalbėdami apie iliuminatų įtaką mokykloms, mūsų astrologai pradeda kryžiaus žygį prieš šiuolaikinį mokslą, kuris visa jėga įsisiūbuoja tolimesniuose puslapiuose.

Contra scientiam

Pradedama nuo to, kad, pasitelkdami „Da Vinčio kodą“ ir „Zeitgeist“ iliuminatai įnirtingai puola bažnyčią, kuriai Neptūno padėtis pranašauja dar daug sunkumų, tačiau…

Tačiau pasaulėžiuros krizė šiuo metu pasireiškia ne tik religijoje, bet ir moksle. Mūsų giliu įsitikinimu, šiuolaikinis mokslas yra padaręs didžiulę pažangą ir toliau žengia į priekį septynmyliais žingsniais. Tačiau vis daugiu ir daugiau žymių mokslininkų prabyla apie šiuolaikinio mokslo bejėgiškumą.[...]
Inžinieriai, taikomųjų mokslų specialistai sukuria daug naujos technikos. Techniniai pasiekimai realizuojami ir pritaikomi praktikoje, tačiau fundamentalusis mokslas atsilieka kokius 300 metų. Jis lieka dogmų ir pasenusių pažiūrų nelaisvėje.(p. 75-76)

Nekreipkit dėmesio į atomines elektrines, mikrobanges, palydovus, klonavimą- tai taikomasis mokslas, jis egzistuoja sau, čia nėra jokio ryšio su fizika ar biochemija.
Yra ir šį argumentą, atsiprašant, iliustruojančių pavyzdžių. Pvz. mokslas nežino kaip susidaro moliusko chitininė danga ar kaip atsirado fotonas, fizika vis dar negali paaiškinti žaibo.
Bent jau dėl žaibo argumento man kyla abejonių, tačiau mokslas išties negali atsakyti į daugybę klausimų.
Todėl tai ir yra mokslas. Skirtingai nei Kylančio Mazgo padėties atsižvelgiant į steliumo padėtį Žuvų ženkle skaičiuotojai, mokslininkai turi aiškias savo žinių ribas, ir kiekviena karta jas praplėtus iškila nauji klausimai ir problemos. Iš pradžių buvo atrasta atominė materijos sandara, vėliau- subatominės dalelės, dabar tyrinėjamas fotonas- ir taip ad infinitum. Visada bus neatsakytu klausimų. Visose mokslo srityse. Todėl kad tai yra mokslas, o ne vestuvių planavimas pagal Marso ekvinokcijos laiką Vonios ančiuko žvaigždyne.

The answer to life the universe and everything

Liaugminai kala vinis į mokslo karstą pasitelkdama… kreacionizmą.
Entuziastingo idiotizmo persunktuose puslapiuose randame visus geriausius šlagerius:
Ne viskas evoliucionuoja:

Per 400 mln. metų nepakito ryklio struktūra, per 100 -300 mln. metų nepakito skruzdė, laumžirgis, vėžlys, šikšnosparnis.(p. 78)

Galingas argumentas. Butų, jei kas nors teigtų, kad evoliucija yra nuolatos pastovių greičių vykstantis procesas. Beje, Liaugminai nusirašė nuo gan netikusio šaltinio. Pvz. rykliai. Seniausias žinomas ryklys Cladoselache gyveno tik prieš maždaug 370 mln. metų, o dabartiniai rykliai atsirado maždaug prieš 100 mln. metų. Šikšnosparniams tėra 52 mln. metų.
Tikimybių teorija:

Fredas Hoil pateikia tokią evoliucinės lastelės atsiradimo analogiją: tikimybė atsirasti ląstelei yra tokia pati, kaip ir atsirasti boingui, uraganui įsisukus į sąvartyną(p. 80)

Čia tokia pati analogija kaip ir žmogaus su laikrodžiu- iš kitos operos. Evoliucija nėra atsitiktiniai pokyčiai ir tikimybių teorija čia ne prie ko.
Be abejo mums primenamas ir tarpinių grandžių nebuvimas ir visada nuostabus irreducible complexity:

Kitas klasikinis PK šalininkų pasitelkiamas pavyzdys yra akies sandara. Jie mano, kad akis yra toks sudėtingas organas, kad negalėjo išsivystyti evoliucijos keliu ar įvykus mutacijai. Pasak jų, „pusė“ akies neturėtų jokios naudos individui, todėl neįmanoma įsivaizduoti tarpinių, evoliucinių normų.(p. 78)

Bet velniop tai. Atėjo laikas ir astrologiniam žvilgsniui į istorijos mokslą:

Labai dažnai mes remiames istoriniais faktais. Šiais faktais mus aprūpina archeologiniai kasinėjimai.[...]Mes šventai tikime, kad šiuolaikinis žmogus išsivystė iš primityvių savo protėvių. Slenkant milijonams metų žmogus neišvengiamai tobulėjo, kol pasiekė dabartinį savo lygį. O kas, jei ši istorinė versija ir mūsų kilmės versija neteisi?(p. 84)

Kaip pamatysime, Liaugminams apskritai sudėtinga atskirti archeologiją istoriją ir paleontologiją. Tačiau po kreacionistinių tiradų, mes bent jau galime būti tikri, kad debilizmo riba jau pasiekta…

Viena žmogaus kilmės teorija teigia, kad mus prieš 6 tūkstančius metų sukūrė dievas. Kita teigia, kad prieš 20 milijardų metų įvyko didysis sprogimas, kuris sukūrė galaktikas, žvaigždes, planetas. Prieš milijoną metų atsirado žmogbeždžionės, iš kurių išsivystė žmogus. O kas jei ne viena šių teorijų nėra teisinga?(p. 85)

I stand corrected.
Tačiau užuot paaiškinę trečiąją teoriją, garbieji žvaigždžių stebėtojai ima kritikuoti datavimo metodus. Tik du jų yra grynai archeologiniai- analoginis (ir iš jo išvestas pagal monetas).

Tai labai grubus metodas. Vietovėje B rastas žiedas gali būti pagamintas tiek anksčiau, tiek vėliau, nei žiedas iš vietovės A. Jų panašumas gali būti paaiškintas tiek poreikiu kopijuoti, tiek atsitiktinumu. Be to, vienam archeologui šitie daiktai gali pasirodyti panašus, o kitam- ne. Taigi tai visiškai subjektyvus metodas. Šis metodas neturi mokslinių pagrindų (p. 85)

Visu pirmas, šis metodas, kaip ir bent kuris kitas metodas niekada nėra naudojamas pats vienas, o drauge su kitais metodais, ir jis nesiremia vien archeologo estetinių suvokimų. Radiniai yra tipologizuojami visų pirma ne tiek pagal išvaizdą, kiek pagal gamybos būdą, naudotas medžiagas etc. Nors kalbant apie papuošimus ir juvelyriką, kiekviena kultūra turi savo charakteringus bruožus, kurie irgi naudojami tipologizacijai.
Tačiau aplamai, kiekviena karta naudojami visi įmanomi metodai ir chronologija sudaroma iš rezultatų visumos. Turint ankstesnių kasinėjimų duomenys, naujai tiriamo objekto chronologija gali būti gan tiksliai nusakyta vien iš radinių tipologijos, tačiau tai nereiškia, kad archeologas kažką išsigalvoja, „kaip jam gražiau atrodo“.
Trečiasis minimas metodas-archeomagnetinis- yra gan retas. Jis nėra toks netikslus ar „greičiau teorinis“, kaip teigia astrologijos žinovai, tačiau jo panaudojimo galimybės yra ribotos.
Sekantis metodas- geologinė kolona- nelabai susijęs su archeologija ar juo labiau istorija. Tai geologijos ir paleontologijos sritis. Liaugminai kolonos kritikai skiria pusantro puslapio, tačiau aš taip ir nesupratau kur problema- skirtingos nuosėdos kaupiasi skirtingų greičių, įvairiose vietovėse, esant skirtingoms sąlygoms to paties tipo nuosėdos irgi kaupiasi skirtingai etc. Visa tai pareikšta kaip kolonos kritika, tartum iki Liaugminienės apie tai niekas nebūtu girdėjęs ir į tai nebūtu atsižvelgiama sudarinėjant geologines kolonas.
Ir taip ateina eilė dendrochronologijai. Kritika yra maždaug tokia: kadangi medžiai gyvena apie 400- 500 metų, metodas netinka senesniems laikams. Dendrochronologija yra toks nuostabiai paprastas ir genialus dalykas, kad mane stebina tik sugebėjimas jo nesuvokti.. Prie medžio kuri nukirtome vakar ir kuriam 150 metu, reikia pridėti duomenys iš rasto, kuri radome 1890 m. statytoje bažnyčioje. Ir taip gausim rievių eilę iki kokių 1750 m. Dabar mums reikia originalaus balkio iš barokinės bažnyčios ir taip toliau. Be abejo kiekvienam regionui reikia sudaryti po atskirą „amžinąjį medį“ ir jis retai būna be skylių, tačiau nuostabiai tikslus metodas. Mažiausiai ką su juo galima nuveikti- tai sudaryti vidine tyrinėjamos gyvenvietės chronologiją. Ir aš jau nekalbu, kad tai vienas lengviausiu būdų gauti duomenų apie klimato sąlygas.
Ir joks save gerbiantys kreacionizmo adeptas nepraeis neįspyręs C14 metodui. Kaip ir kiekvienas kitas metodas, jis turi savo ribas ir paklaidas (pvz. skirtingas C14 kiekis atmosferoje skirtingais laikotarpiais), į kurias yra atsižvelgiama ir jos taisomos kalibruojant.
Aplamai, regis, šaunioji porelė tiesiog nesupranta savo teiginių implikacijų.
Visi šie metodai yra sėkmingai naudojami ir, priimant Liaugminų teiginius belieka manyti, kad kiekvienas mokslininkas yra sąmoningas falsifikatorius. Net ne kiekvienas mokslininkas, o kiekvienas, kuris per pastaruosius 100 metų studijavo bent kurio pasaulio universiteto istorijos, geologijos, paleontologijos, archeologijos, hidrologijos etc., etc., fakultetuose ir katedrose.
Visi iki vieno šie žmonės yra sąmokslo dalyviai. Kadangi įvairus datavimo metodai yra lyginami tarpusavyje ir testuojami, apsimetus kvailiukais, mokslininkams išsisukti nepavyks- jeigu jie naudojasi tokiais akivaizdžiai netikusiais metodais, jie yra melagiai ir niekšai.
Galiausiai autoriai daro didingas išvadas:

Taigi mes peržiūrėjome visus visus mokslinius istorinio datavimo metodus ir pamatėme, kad ne vienas jų nėra tobulas. Kiekvienas gali klysti. Jei mes nežinome procesų trukmės ir nesame įsitikinę veikiančiais mechanizmais, kaipgi tada galima kalbėti apie evoliucinius modelius? (p. 92)

Pirma, tai istorinio datavimo metodai nėra naudojami evoliucinių modelių sudarymui. Kai kurie metodai yra naudojami tiek istorijos ir archeologijos, tiek paleontologijos ir geologijos, tačiau tai skirtingos mokslo šakos, sprendžiančios skirtinas problemas ir turinčios savus metodus. Antra, tai kad ne vienas iš jų nėra tobulas ir turi paklaidos ribas, nereiškia, kad mes nieko nežinome ir visas mokslas šakėm ant vandens rašytas. Trečia- visi datavimo metodai? Rimtai, pražiūrėjote visus? Kadangi Liaugminai į istorijos ribas įtraukė ir paleontologiją su geologiją, štai pora radiometrinių metodų, naudojamų tyrinėjant Žemės praeitį: Argono- Argono (Ar-Ar), Kalio- Argono (K- Ar), Jodo- Ksenono (I-Xe), Latano- Bario (La-Ba), Švino (Pb-Pb), Lutecio- Hafnio (Lu- Hf), Neono (Ne- Ne), Urano- Švino (U- Pb), Samario- Neodimio (Sm-Nd), Rubidžio- Stroncio (Rb-Sr), termoliuminasensinis (TL)…
Sekantis keli puslapiai yra vienas ilgas virkavimas apie tai, koks pasikėlęs tas mokslas:

Mokslas demonstruodamas savo sudėtingą laboratorinę techniką, specifinę mokslinę kalbą, naudodamas naujausius ryšių su visuomene pasiekimus mėgina susikurti neginčijamo autoriteto įvaizdį. Žmonės kurie nemėgina gilintis į matematinius skaičiavimus, faktus, ar paprastą logiką, patiki šiuo įvaizdžiu. (p. 94)

Beje, mano prielaida, kad Liaugminai nelabai supranta savo žodžių implikacija, pasirodo, neteisinga. Puikiai jie supranta savo kliedesių lygį:

Mūsų vadovėliai nepateikia informacijos apie ankstesnių civilizacijų artefaktus, todėl mes sakome: „Bet juk nebuvo atrasta jokių ankstesnių civilizacijų įrodymų“. Deja, jie buvo atrasti. Ir jų daugybė, tačiau jie sąmoningai nuo mūsų slepiami. Mokslininkai, kurie prabyla apie juos, yra diskredituojami ir nušalinami nuo tiriamojo darbo. (p. 94)

Sekantis skyrius yra pašvestas išaiškinti tą nuostabu trečiąjį kelią:

Ezoteriniai mokymai neneigia evoliucijos koncepcijos. Tačiau dvasinė evoliucija- tai ne materialistinė Č. Darvino koncepcija. (p. 97)

Ir viskas. Ties šiuo sakiniu aš pasiekiau kritine masę ir mano smegenys užsidarė: tolesnius kliedesius apie senas ir jaunas sielas, bei užtikrinimus kad 2012 pasaulis nesibaigs perverčiau tarsi atbulomis rankomis.

Jeigu iš šio veikalo ir galima padaryti kokia nors išvadą, tai tebus seniai žinomos tiesos pakartojimas: blogiausias kvailumas yra įžūlus kvailumas.

Sulig naujaisiais metais man į rankas pakliuvo žavi Violetos Liaugminienės ir Ričardo Liaugmino knygutė “Krizė. Mitai ir realybė” (2009).
Ponia Violeta (ji šioje poroje yra aiškiai dominuojantis elementas) yra klaipėdietė astrologė, sukūrusi nemenka šarlatanizmo industriją. Pagrindinė jos veikla yra tipiškas astrologinis briedas: už padoria kainą jums bus sudarytas bent kokio pobūdžio kalendorius, pagamintas talismanas arba rektifikuotas gimimo laikas. Priedo dar yra astrologijos mokykla, laimės akademija, ezoterinės kelionės. Visa tai kainuoja, tačiau astrologijos magnatė, regis, nebadauja kas rodytų ja esant gan įžvalgia verslininke. Kadangi ne kiekvienas „Savaitėje“ perskaitantis horoskopus yra pasiruošęs čia pat pakloti 2 500 litų už savo astrologinį tobulėjimą, Liaugminu šūdmalystės korporacija turi ir nemokama padalinį, kuriame pasidomintys yra subrandinami iki tokiam žingsniui tinkamo astralinio lygmens.
Šiaip jau apie ponia Violetą ir jos profesijos brolius bei seserys galima butu pasakyti tą pati, ką Užkalnis sakė apie Steve Jobs: tai žmonės kurie padeda idiotams atsikratyti pinigų naštos.
Galima butu, tačiau… Apple gelbsti turtingus dykaduonius, tuo tarpu astrologai, aiškiaregiai, pranašautojai ir šamanai koncentruojasi į psichologiškai daug pažeidžiamesnius žmones. Ne atsitiktinumas, kad „Ekstrasensų mūšyje“ kone visos užduotis sukasi apie asmeninio pobūdžio tragedijas- tai jų duona kasdieninė.
Pagrindinis skirtumas, tarp Apple ir astrologų tas, kad Apple turi aukštesnius moralinius standartus.
Viena iš Liaugminienės sėkmės paslapčių yra platus temų sąrašas. Jie neapsiriboja žvaigždžių stebėjimų ir džiaugsmingai šoką į sąmokslo teorijų vežimą.
Liaugminai drąsiu mostu užsipuolė mokslą apskritai ir pareikšdama, kad visi vadovėliai- iliuminatų melas, o mokslininkai- jų sąjungininkai ir sąmokslo dalyviai, kuriais nereikia tikėti ir kurie nieko neišmano. Neišskiriant ir to mokslo, kuriam aš ypač neabejingas.

Mes nežinome, kiek metų mūsų Žemei. Nežinome, kada gyveno dinozaurai. Mes nežinome, kiek laiko žemėje gyvena žmonės. Mes negalime pasitikėti archeologija ir istorija.(p.94)

Apie veikalą

Pirmiausia, ką reiktu pastebėti, kad mažiausiai, ko galima rasti šioje knygoje- tai originalumas. Zodiakinė kapitalistė gan kruopščiai nusirašė populiariausias sąmokslo teorijas, pabarstydama jas astrologinėmis pastabomis. Ryškiai į akys krenta tai, kad autorė rėmėsi išimtinai angliškai šaltiniais, gan tiksliai atkartodama ir jų pasaulėvaizdį.
Tematiškai knygą galima padalyti 4 dalis: astrologinis įvadas, iliuminatų machinacijos, mokslo bjaurumas ir New Age užsklanda.
Taigi paeiliui.

Astrologijos nauda ir svarba

Pradžiai autoriai mums trumpai paaiškina, kokioje astrologinėje situacijoje dabar yra Žemė ir kaip Plutono buvimas Ožiaragyje koreliuoja su hinduizmo Kalijuga (taikyti hinduizmą čia ypač patogu, kadangi indai perėmė astrologiją iš graikų), bet svarbiausia, skaitytojas informuojamas, koks labai naudingas, tikslus ir reikalingas mokslas yra astrologija:

skeptikai tiesiog sako, kad jie [astrologai- Pseudo] šarlatanai ir sufabrikuoja arba nuspėja įvykius. Tačiau ar galėtume pavadinti šarlatanu, antgamtiniu mistiku ar „pardavusiu sielą“ šiuolaikinį žmogų, kuris pasižiūrėjęs į laikrodį Afrikos bušmenui ar masajui pasakys, kad netrukus pro šalį pravažiuos traukinys, ar kad už poros dienų įvyks Saulės užtemimas? „aišku, jog tai joks šarlatinizmas,“- atsakys jums skeptikas ar bet koks kitas žmogus,- „tai lengva, jei mes žinome traukinio grafiką ar užtemimo laiką.“
Be abejo, tai lengva, jei mes žinome reiškinių dėsningumus. Juk niekas šiais laikais nevadina stebukladariais mokslininkų, kurie tiksliai gali apskaičiuoti mechaninių reiškinių laiką, cheminių reakcijų produktus ir susidarančių produktų kiekius.[...]
Tačiau astrologijos naudojimas pranašavimui – tai tas pats, kas su tanku išvežioti picas. Šios sistemos galimybės daug galingesnės nei dabar naudojamos.(p.8-9)

Aplamai, skeptikai čia antraeilis dalykas. Liaugminams astrologijos teikiami rezultatai tokie akivaizdus, kad jiems terūpi sugriauti mitą, jog tai kažkas mistiško, kai išties astrologija- tikslus taikomasis mokslas.
Žmogaus su laikrodžiu išties negalima pavadinti šarlatanu, tačiau skirtumas tarp šio žmogaus ir Liaugminienės tas, kad jis turi laikrodį ir traukinys iš tikro pravažiuoja.
Pradėkim nuo to, kad pats Zodiakas nėra artimai susijęs su žvaigždėmis. Pvz. Mergelės žvaigždynas užima gerokai didesne dalį dangaus skliauto nei Skorpionas. Tačiau astrologiniame kalendoriuje jie užima vienodai vietos, kadangi… Tiesa sakant man ir neįdomu kodėl, užtenka žinoti, kad astrologai lengvai numoją į astronomiją, kai jiems taip patogiau (t.y. visada).
Ir beje, Skorpiono tai nėra. Tai tik kelios žvaigždės, kurios neturi jokio tarpusavio ryšio apart to, kad yra matomos dangaus skliaute.

Čia Orionas, bet esmė ta pati

Neptūnas nėra Vandenyje, kadangi jokio Vandenio išvis nėra. Beje, pats planetų judėjimas per žvaigždynus irgi iliuzija- tai erdvėje vykstančio judėjimo dvimatė projekcija, matoma tik iš konkretaus taško.
Bent kuris, rimtu veidu kliedintis apie Plutono judėjimą Ožiaragiu turi būti izoliuotas kaip galimas kempinligės užkrato nešiotojas. Apskritai, astrologija remiasi tokiu kolosaliu realybės nesupratimu, kad jau pats jos egzistavimas mūsų dienomis turėtu būti vertinamas kaip įžeidimas visai homo sapiens giminei.

Pinigėliai pinigai

Tam, kad paaiškintu, kodėl kilo dabartinė krizė, Liaugminai skiria keliasdešimt puslapių NWO atrajojimui. Trumpai drūtai- pabaisos Rotšildai įkūrė Anglijos banką ir, paskui, JAV Nacionalinį rezervą, kad galėtų paskandinti pasaulį skolose ir sukelti daugybę karų.
Gerai, aš nelabai išmanau ekonomikos subtilybes ir akcijų biržos veiklą suprantu tik bendrais bruožais, tačiau ir be ekonomikos daktaro diplomo galiu atpažinti šūdą. O šito Liaugminai pridėjo su kaupu. Beje, kalbant apie ekonomikos daktarus- jie irgi taip mano.
Jeigu nuo ekonomikos nagrinėjimo susilaikysiu dėl kompetencijos trūkumo, tai astrologai ištiesia man pagalbos ranką, aiškindami, kaip Rotšiladai paveikė pasaulio istoriją.

XIX a. pabaigoje Rothschild’ai kontroliavo Angliją, JAV, Prancūziją, Vokietiją, Austriją ir Italiją.

Tai gerokai paaiškina Pirmąjį pasaulinį karą, ar ne?
Aplamai vienintelė Rusija sugebėjo išvengti Rotšildų spąstų, todėl Amerikos žydai masonai finansavo ir apginklo Trockio vadovaujama teroristų grupę, kad sukeltų bolševikinę revoliuciją Rusijoje (p.31-32).
Be abejo, amerikiečių konspiratorių haliucinacijose, viskas atrodo gan logiška- žydas socialistas gyveno JAV iki 1917 m., tada išvyko į Petrogradą ir ten tapo bolševikų lyderių. Konspiracija.
Aišku realybė kitokia. Jeigu sionistai-kapitalistai ir tikėjosi, kad Trockis nuvykęs į Rusiją sukels revoliuciją, jie buvo idiotai. Pirmiausia revoliucija kuo šauniausiai vyko ir be jo. Antra, sėsdamas į SS Kristianiafjord negalėjo puoselėti jokių rimtų vilčių tapti centrine figūra, juolab tarp bolševikų.
Bene dešimt metų Leninas ir Trockis vienas kitam bandė perkasti gerklę. 1917 m. pavasarį niekas nebūtų patikėjęs, kad Rugpjūčio bloko vadas iškils kaip bolševikų lyderis.
Be abejo, būtent Rotšildai ir iliuminatai, o ne kas kitas organizavo ir Hitlerio atėjimą į valdžią ir Perl Harboro atakas- tiksliau išprovokavo japonus puolimui. Girdėjote apie rugsėjo 11? Spėkit kieno čia darbas.
Liaugminai taip kruopščiai vertė angliškus konspiratorius, kad net nepastebėjo Holivudo efekto: tiems idiotams, pasaulis sukasi aplink Ameriką: jeigu filmuose amerikiečiai patys vieni sunaikina Trečiąjį Reichą, tai konspiracijos teorijose vienintelis Hitlerio galios šaltinis yra prieškarinės amerikiečių investicijos Vokietijoje.

Tiesa sakant, vokiečių aviacija nebūtų galėjusi skraidyti be Standart Oil produkcijos, kurios buvo parduota vokiečių partneriams už 20 mln. dolerių (p. 46)

Net nenoriu žinoti, kokio iliuminatų medžiotojo atrofuotuose smegenėlėse gimė ši pritrenkianti įžvalga ir kokiu haliucinogenų jis tada buvo pavartojęs.
Tačiau kalbant apie Liaugminus, tai jie visai be reikalo prirašė 116 puslapių. Vieno šio sakinio užtenka sužinoti viskam, ką apie juos reikia žinoti. Tiesa, kaip juos gydyti aš nežinau.
Tačiau joks NWO aprašymas nėra baigtas, be informacijos kontrolės. Pilkoji pasaulio vyriausybė kontroliuoja viską. VISKĄ. Kas nutiktu, jeigu atsirastų informacija, kuri neįtinka Rotšildams ir Rokfeleriams?

1989 kovo 23 d. Jutos Universitete (JAV du mokslininkai Martin Fleischmann ir Stanley Pons paskelbė aptikę „šaltojo branduolinės sintezės reakciją“ (cold fusion), kuri gali paversti paprastą vandenį į naują galingą kuro šaltinį[...]
Mokslininkai kalbėjo, kad didžiulės jėgaines taptų visiškai nereikalingos[...]
Visiškai nebereikalingos taptų ir energetinės komunikacijos – vamzdynai ir elektros linijos[...]
Pasaulio valdovams nereikalingas pigus energijos šaltinis. Be to, tai sugriautų jų finansinės priklausomybės sistemą. Tai ne tik kiša pagalį į naftos kompanijų (visu pirma Standart Oil) ratus, bet ir atlaisvintų bankinių kreditų pančius[...]
Deja, Martin’as Fleischmann’as ir Stanley Pons’as ne tik negavo finansavimo tolimesniems tyrimams, bet ir buvo išjuokti (p. 57-58)

Fun fact Nr. 1: Standart Oil nebeegzistuoja nuo 1911 m.
Fun fact Nr. 2: Tiedu melavo. Jie niekada nepaskelbė eksperimento protokolo ir visi bandymai pakartoti šaltosios reakcijos procesą baigėsi nesėkme.
O kas dėl spaudimo: abu šie vyrukai nuo 1992 iki 1998 m. dirbo finansuojami Toyota kompanijos, kuri sušėrė atradėjams 12 milijonų svarų sterlingų. Savarankiškai šios srities tyrimus vystė Indija, Japonija ir Italija. Visi jie baigėsi vienodai.
Tačiau baisiausia ne tai. Baisiausia yra iliuminatų kontrolė mokykloms.

Mokymo programos yra tvirtinamos ministerijose, o jos jau seniai apraizgytos iliuminatų čiuptuvais. Jiems labai patogu, kad mes mąstytume taip, kaip jie nori.[...]
Būtent mokykloje mes sužinome, kad mūsų kūnui reikia gyvybiškai svarbių medžiagų – mineralų ir vitaminų. Mums sako, kad šių vitaminų gamtoje nėra pakankamai. Tada mes puolame į vaistines ir farmacijos pramonė pradeda skaičiuoti savo milžiniškus pelnus.(p. 55)

Beje, apie farmacijos pramonę. Ji nėra aukso kasyklos. Taip, vaistų kainos yra absurdiškos palyginus su savikaina, tačiau farmacijos gigantai į krizę reagavo energingai kapodami išlaidas, nors medikamentų kainos ir nekrito.
Reikalas tas, kad vaistai nėra nafta, kuria tereikia išsiurbti. Vaistus reikia kurti ir nuolatos tobulinti, kitaip išlėksi iš rinkos velniop. O tai velniškai brangu. Štai Hollis-Eden Pharmaceuticals, Inc. turėjo užsidaryti, sukišusi 100 milijonų į radiacijos tyrimus. Ne mažiau sraunios finansų upės (kurios niekada negrįš pelno pavidalu) plaukia į AIDS, diabeto, vėžio, astmos ir taip toliau tyrimus.
Čia kalbu ne apie tai kokios geros ir kilnios yra farmacinės kompanijos (jos tokios nėra), o apie tai, kiek šie šarlatanai išmano, apie ką šneką.

O mokslo populiarinimas pas mus išvis nesiskaito kaip veikla mokslininkui (kas galbūt irgi yra problema). Kažkada apie istorijos populiarinimą rašiau bloge…
http://leolenox.wordpress.com/historia-est/istorikai-kalba-su-visuomene/
Nėra jokios skylės. Lietuviai – baltai, gotai – germanai. Vadovėlinės tiesos. Tik tas kažkodėl šiandien yra not good enough. Lygiai kaip visi istorikai medievistai yra lenkofilai, nes nerašo taip, kaip tūlas lietuvaitis nori, kad būtų. Galbūt galima įžvelgti kažkokių sisteminių bėdų, bet bendrai čia problema slypi kažkur giliau ir aš niekaip nesugebu suvokti kur.

Kitas diskusijos dalyvis pabandė užgriebti šį „gyliau“:

Marijus G – +Leo Lenox ta problema, kurios nesugebame suvokti, man regis, susijusi su saviidentitetu, savo vertės pajautimu ir suvokimu, savo vietos pasaulyje suvokimu ir t.t. ir pan., bet čia man tokie iš tolo dalykai jaučiasi

Tuo pačiu bandymų prasideda ir straipsnis puikusis:

Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus. Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.

(Kalbama apie Z. Zinkevičiaus knygą “Istorijos iškraipymai” (ji man, tiesą sakant nelabai patiko)).
Dar galima prisiminti A. Bumblausko pasisakymą apie Statkutę:

Lietuviai – tauta, kuriems dar pasakų reikia. Tai reiškia, kad nesame subrendę.“
Pasak A.Bumblausko, kai esame toli nuo civilizacijos ir neturime normalios istorijos, vienintelis metodas ją susikurti yra liaudiškoji etimologija, sąskambių etimologija. „Jos jau K.Būga praėjusio amžiaus pradžioje atsisakė. Mokslas nuėjo savo keliu, o liaudiškoji sąskambių etimologija gyvuoja toliau. Ant jos laikosi ir visa Č.Gedgaudo koncepcija“, – sakė istorikas.

Kiekviena karta susidūrus su tokiu reiškiniu, natūraliai kyla klausimas kame jo šaknys ir kokios požeminės versmės jas maitina?
Iš aukščiau pateiktu nuomonių nesutikčiau ne su viena.

Pseudo- nevisada blogai?

Subrendimas čia išvis vargu ar daug kuo dėtas. Visų pirma, kaip sako kitas profesorius, susitarkim dėl savokų. Kas tas nesubrendimas ir kuo jis matuojamas? Pseudomokslų populiarumą ir sklaidą galima imti kaip tokį parametrą, bet vargu ar taip matuojant lietuvius galima vadinti nesubrendusiais.
Į platesnius visuomenės sluoksnius prasimušė tik du šviesuliai- Gedgaudas prieš keliasdešimt metų ir Statkutė dabar. Jeigu su tokia statistika Lietuva jau laikytina nesubrendusia, tai kuo laikyti T. Paine tėvynę?
Aš čia prisikabinau prie vieno žodžio iš vienos ad hoc eilutės, pasakytos duodant interviu ir apie tai nereikia kalbėti kaip apie nuosekliai suformuluotą poziciją.
Tačiau visgi prof. Bumblausko pasakymas gan simptomatiškas ir kažkiek atliepiantis Leo mintis: kad pseudomokslas- tai švietimo problema: nežino žmonės istorijos, nėra geros populiarinamosios literatūros, štai tokioje terpėje ši tamsybių sėkla ir klesti. Reikia subręsti, apsišviesti ir viskas bus gerai.
Tiesos tame yra, tačiau atsakymas ne čia.
Tiesiog nėra jokio apčiuopiamo ryšio tarp visuomenės išsilavinimo ir joje siautėjančių nesąmonių.
Juk viduramžiais mes turime ordalijas ir scholastus ir… visuotinį tikėjimo raganomis smerkimą. O renesansas davė Erazmą ir… didžiąją raganų medžioklę.

Kalmanas Knygius. Vengrijos karalius 1095–1116. Uždraudė raganų teismus, kadangi raganų nėra.

Teigiami poslinkiai, sukurti švietimo raidos ir pažinimo plėtros nepaneigiami, tačiau kartu ir nepaprastai menki srityje apie kuria kalbame.
Anksčiau turėjome raganų isterijas, šiandien- pedofilijos skandalus. Aplamai nuo Kalmano Knygiaus laikų mūsų civilizacija pažengė tik tiek, kad Šėtonas buvo pakeistas satanistu sektomis. Išvis, masinė isterija gali kilti dėl ko tik nori.
Tačiau ar nenukrypau nuo temos? Juk kalba eina apie Statkutę, o ne visokias isterijas ir sąmokslo teorijas aplamai.
Visgi tai to paties miško medžiai. Skirtingi, bet šermukšnis irgi į beržą nepanašus: tikėjimus Atlantidos kristalais ir horoskopais įkvepia, grubiai šnekant, psichologinio saugumo paieškos, 9/11 ir 300 komitetas yra politizuotos etc., tačiau visi šie medžiai auga toje pačioje nesiskaitymo su realybe dirvoje.
Tačiau tai mažai ką pasako: nesiskaitymas su realybe yra išdava, o ne priežastis.
Vienintelis bendras visų šių medžių bruožas: situacijos redukcija ir simplifikacija. Gyvenimas yra sudėtingas ir sunkus. Konkretaus žmogaus likimą dažnai reguliuoja dalykai kurių nemato, nesuvokia ir net nežino esant. Astrologija jums suteiks iliuziją, kad kažkokia tvarka, kažkokios žaidimo taisyklės egzistuoja. 300 komitetas padės jums lengvai susigaudyti geopolitikoje, kuri yra ne mažiau sudėtinga ir chaotiška. Jūsų Petriukas nenori valgyti košės, o kaimynų Antaniukas nekalbus- juos žagina mokykloje.
Panašia žinią nešą ir sarmatai: blogai yra todėl, kad iš mūsų buvo atimtas teisingas protėvių gyvenimo būdas.
Tai jau šį tą paaiškina: žmonės nori, kad viskas butų paprasta ir suprantama. Ir dar kad kas nors butų dėl to kaltas. Kas nors kitas. Todėl supermamytė ir daug lengviau patikės tuo, kad jos neklaužada vaikelis yra žaginamas satanistės mokytojos, negu kad tuo, jog vaikutis- tiesiog perlepintas šiknius.
Sarmato psichologija tokia pati: krikščionybė ir globalistai, kalti kad mes nesame pasaulio pažyba ir centras. O juk mes tokie nuostabus.
Tas veda prie prielaidos, kad tai ne subrendimo ar išsilavinimo reikalas o bendra žmogiškas dalykas.
Markas Aurelijus „Užrašuose sau pačiam“ sakė, kad dalykai būna trejopi: geri, blogi ir neišvengiami. Mes susiduriam su trečiuoju.
Kiekviena normali visuomenė yra marga ir joje yra marginalijų. Kad ir kaip siutintu svastikomis tatuiruoti skustagalviai ir paleckininkai, vienintelis būdas jų atsikratyti- naikinti. Jų buvimas nėra nei geras, nei blogas, o elementariai neišvengiamas.
Tiesiog žmonės yra žmonės, o kai kurie žmonės- idiotai.
Čia reiktu nusileisti į žemesnį- personalijų lygmenį.
Pvz. Statkutė ir Pye savo darbui paaukojo nemažai laiko, susipažino su šaltiniais (Statkutė), analizės metodais (Pye) ir t.t., tačiau…
Čia nemažai lemia a priori. Kažkada Statkutė išgirdo ispanišką žodį, kuris jai nuskambėjo lietuviškai, o Pye pamatęs kaukolę pagalvojo „that’s can’t be human“. Naują informaciją mes visada deriname prie jau turimos. Ir jeigu mes jau turime nuostatą, kad Ispanijoje gyveno lietuviai, nauja informacija mūsų smegenyse bus derinama prie to.
O kai kurie žmonės dargi yra velniškai užsispyrę ir nepripažins klydę. Kiti tiesiog nemėgsta valdžios, kaip Juškauskas, etc.
Bėda yra iš ties sisteminė, tačiau jos reikia ieškoti psichologijoje ir aplamai, daug skirtingų faktorių veikia skirtingus atvejus, bet vėlgi ta pati išvada: žmonės yra žmonės yra žmonės, kai kurie iš jų- idiotai.

Kai kada- blogai

Visgi, tenka pastebėti ir kita dalyką. Šita išvada galioja tada, kai kalbame apie marginalus. Tai, kad egzistuoja toks Paleckiukas ir 10 jį palaikančių bobučių yra neišvengiama.
Tačiau jei jo teismo metų pastatą apgultų 10 000 žmonių su raudonomis vėliavomis giedančių internacionalą- tai jau problema.
Tai, kad Statkutės knyga tapo bestseleriu, irgi, turbūt, reiškia kad situacija nebeatitinka „neišvengiama“ kategorijos.
Ir kaip tai galėjo nutikti?
Pirmiausia, tai tokia literatūra yra populistinė ir parašyta taip, kad kutentu mūsų ego- mes Romos imperiją papylėm!
Tačiau visa tokio pobūdžio literatūra į tai apeliuoja ir sėkmės tas negarantuoja.
Kitas Statkutės bruožas- kaip ir mokslinio fasono išlaikymas: cituojami seni raštai egzotiškomis kalbomis, gausiai minimi jos darbus įvertinę autoritetai, etc.
Tas įtikina skaitytoją, kad jo rankose- rimtas veikalas.
Toks fasonas yra vienas svarbiausių ginklų pseudomokslininko rankose. Gedgaudas irgi gausiai citavo įvairus darbus, o Šeimys ir Jokubauskas- ne.
Tačiau, galu gale, aš manau, kad Statkutės triumfas yra trumpalaikis atsitiktinumas. Tai žurnalistinė antis.
Pabandykim padaryti sensacija iš Jokubausko knygos. Arba Šeimio. Nelabai lengva provincijos pensininką pavaizduoti kaip šviežią sensaciją. Ypač jei jis akivaizdžiai kliedi.
O Statkutė- žymi kultūros ir visuomenės veikėja egzotiškoje šalyje. Kelių knygų autorė, ilgametė tyrėja. Tai galima kelti į pirmas antraštes.
Todėl šios įvykio ir nesureikšminčiau: ar pirmas kartas kai sensacija sukuriama iš nieko?
Bet ir taip jos niekas nebūtu pastebėjęs, jei ne VPU. Šio epizodo aš niekaip negaliu paaiškinti, bet aplamai situacija man neatrodo labai bloga: egzistuoja marginalinės grupės kvailių, kurios turi egzistuoti neišvengiamai ir štai vienai šios klikos atstovei nusišypsojo galimybė tapti antraeile geltonosios spaudos sensacija.
So what?

Darosi vis blogiau

Visgi nereikia vaizdo gerinti: išties darosi vis blogiau.
Normali situacija tesėsi gan ilgai: neišvengiamai egzistuojantys durniai egzistavo ir naudojosi demokratijos teikiamu cenzūros nebuvimu: kas kelis metus pasirodydavo po knygą, Šeimį parodė Bartkaus „Požiūris“. Lipovka, Matulis ir Jokubauskas reguliariai siautėjo pilveliniame „Lietuvos Aide“…
O tada atėjo Citronas.
Aplink jį susiformavęs sarmatų judėjimas išties ir visiškai neabejotinai jau yra problema.
Didžiausia jo keliama problema yra neapibrėžtumas: jis inkorporuoja ir viską perskaitanti Šeimį ir demokratijos nekenčianti Juškauską ir Tamaš kliedesius ir Gedgaudą (kuris šiaip jau Sarmatijai daug dėmesio neskyrė).
Toks kokybinis virsmas iš niekieno nesuprastų pavienių genijų į grupę davė rezultatus- kliedesiai tapo tikrai geriau girdimi, o į sarmatizmą neatsivertę Jokubauskas ir Lipovka gali tik pasvajoti, kad juos pakviestu diskusijai į VU.
Tai vis dar marginalija, bet girdima gerokai geriau.
Tačiau kokybinis virsmas ir turi nešti kokybinius rezultatus: SSRS mylėtojai irgi tapo geriau pastebimi į sceną išėjus Paleckiukui.

Ką daryti?

Ir vėl grįžtame prie Leo klausimo- kodėl vadovėlinės tiesos yra not good enough. Ir ką dėl to daryti.
Jeigu jau durniai privalo egzistuoti, tai bent jau šiokių tokių sanitarinių priemonių dėl jų garsėjimo reiktų imtis.
Iš esmės atsakymą pateikė pats Leo:

Mokslo populiarinimas pas mus išvis nesiskaito kaip veikla mokslininkui (kas galbūt irgi yra problema).

Viskas. Taškas. Ne tai kad mūsų istorikai nesugebėtų būti įdomus. Dauguma jų išmanantys ir mėgstantys savo darbą žmonės, neoficialioje aplinkoje jie labai įdomus pašnekovai.
Tik neleidžia sau tokiais būti darbuose. Mūsuose tikras istorikas turi rašyti gelžbetotiniu stiliumi, prikaišiotų terminologinės armatūros. Ir būtinai su daug nuorodų. O jeigu po įvado dar nėra šaltinių ir istoriografijos apžvalgos „nuo Mindaugo iki Landsbergio“- tai išvis eik velniop.
Per se, visa tai nėra blogai. Mokslinis darbas turi savo standartus ir stilių. Tačiau vien tai jo nepadaro mokslinių. Tokiu jo nepadaro ir terminologija (toks vaizdas, kad kartais tekstas terminais užverčiamas jais vien iš mandrumo. Svetimžodžiai moksliškiau atrodo).
Visi šie dalykai yra savo vietoje kalbant apie pvz. „Lietuvos istorijos metraštį“, tačiau juk nebūtina taip rašyti kiekvieną kartą.
Čia iš esmės vos ne vien tik biurokratinė problema- užtenka leisti istorikams populiarinamuosius darbus skaičiuoti kaip mokslines publikacijas ir viskas. Istorikas iškart taps suinteresuotas rašyti taip, kad jį skaitytu.
O ar „lengviau“ parašytas darbas gali turėti mokslinės vertės? Gali. Darbo vertė priklauso ne to kaip pasakyta, o kas pasakyta.
Beje, B. Gailiaus „Nusikaltimai „prie Smetonos“ yra žingsnis teisinga kryptimi.
Aplamai čia nėra ko plėstis: mokslo populiarinimo metodai ir technika seniai atidirbta ir nugludinta.
Tai nesunaikins sarmatologijos. Kas neskaitė knygų, tas jų ir toliau neskaitys. O jeigu atsitiktinai kokią paims, vistiek daugiau šansų, kad tai bus Statkutė.
Tai neišvengiama. Taip turi būti. Ir kol tai yra tik marginalijos, tol viskas gerai.

Taigi pirmiausia- kas po to

Svarbiausias, iš mano varpinės žiūrint, paskutinės savaitės įvykis- Baltojo Vaiduoklio naujausias įrašas, kurio pirmoji pusė skirta mano kuklaus asmens pagerbimui ir sureikšminimui, dargi kažkaip įdedant į Sarbievijaus kontekstą. Anot autoriaus, gaunasi kad mano blogas yra reikšmingas akademiniu mastu ir šiaip labai naudingas.

Neturėdamas ką pasakyti, tiesiog žemai lenkiu galvą, prieš žodžius kurių nesijaučiu nusipelnęs.

Taigi, gilus ir nuoširdus dėkui Vaiduokliui, taip pat Leo, Kreivarankiui, Metallem, Pijui, Jonui [enter yourself here], katriems mano rašliava rodosi verta skaitymo.

Visgi, kiek pervertinta veikla socialiniuose tinkluose: mažai manęs ten yra, buvo tik du rimtesnės diskusijos: G+ lapkričio pradžioje (su tęsiniu) ir Facebook’e rugsėjį.

Beje, antrasis įvykis yra iš pastarosios temos: sugrįžęs iš Lileikos paskaitos aptikau, kad Lietuvai Karalystei sukaupė drąsos diskusijos tęsiniui. Kaip ir Baltasis Vaiduoklis, terminą „diskusija“ čia vartoju plačiausia įmanoma prasme.

Kelis mėnesius budinęs savyje sarmatų karžygio dvasią ir ieškojęs kokiu tai argumentų, jų taip ir nerado, todėl (supykęs dėl įrašo apie betonines piramides) paleido į mano FB profilį seriją elementaraus spam’o: Juškausko pasisakymų ir pusantros valandos ilgumo Fomenkos pasirodymą.

Nelabai suprasdamas, ko jis nori, mandagiai pasiteiravau:

Blogeris Pseudohistorian Ko norite? Pastarasis mūsų pabendravimas tamstai kaip ir nepatiko

Nieko jis man neatsakė, tačiau po trijų dienų įtempto galvojimo, suformulavo kažką panašaus į argumentą:

Lietuvai Karalystei Romos ES propaganda prasitarė – “Mokslininkų” aiškinamame “istoriniame” filme sako atkuriantys 250 metus, o 12:00 sako, kad įvykius aprašė 13 a. metraštininkai ir krikščionių, ir islamo – po tūkstančio metų )) – fihttp://youtu.be/​G3c5iem20MM?t=7m1s

Už nuorodą rašau pliusą- susigraibiau ir su dideliu malonumų peržiūrėjau visą serialą.

O štai teksto suvokimas ponuliui- kaip visada.

Šioje serijoje kalbama apie Trajano Decijaus valdymą ir bandymus atgaivinti romėniškąsias vertybes ir moralę. Dėl to buvo imta persekioti krikščionis. Kaip šių persekiojimų išdava, atsirado pasakojimas apie septynis Efeso krikščionis, kurie pasislėpė urve ir ten miegojo 200 metų. Filmas remiasi viduramžių šaltiniais, nes vienalaikiu išvis nėra. Filmo naratorius tiksliausiai įvardijo šį pasakojimą: legenda. Filmo autoriai įterpė šį epizodą (tikriausiai) siekdami iliustruoti Decijaus įtaką ir reikšmę. Ten kur jie kalba apie realius įvykius, remiamasi antikiniais šaltiniais- keliomis minutėmis anksčiau, kalbant apie popiežių Fabijų, cituoti Euzebijus Cezarietis (Eusebius Caesariensis) ir Laktonijus (Lactonius).

Aplamai siūlyčiau Karalystei ir jo bendraminčiams žiūrėti originalo versiją, kurioje nėra papildomo rusiško sluoksnio. Tada lengviau išgirsti nepaneigiamus įrodymus, kad mūsų protėviai valdė Romą- įsiklausykit ką sako Decijus 12:49-12:51.

Tiesa, ar toks įrodimas laikomas teisėtais būdais įgyta įrodinėjimo priemone, ar ne?

Ir kas per velnias toji Romos ES?

Galbūt, pavasariop sulauksim atsakymų.

O dabar- apie Lileikos paskaitą.

Renginys

Paskaitų ciklo organizatorius yra organizacija „Prasmingi Projektai“, apie kuria jokios informacijos neradau, apart šio renginio organizavimo ir reklamavimo. Pastarojoje žinutėje radau paminėta Martyną Pladą. Vis šis tas, bet ir apie jį nieko labai neradau. Verslininkas koks tai.

Teliko nueiti į oficialią paskaitų ciklo svetainę, apsižvalgyti ir rezervuotis sėdimą vietą. Labiausiai čia pribloškė „draugų“ skyrelis- kai kurie draugai išties netikėti.

Kita vertus, labai abejoju, kad „Prasmingi Projektai“ yra remiami Lietuvos Tūkstantmečio Minėjimo Direkcijos, nors jų logotipą irgi užsikabino.

O šiaip Martynui Pladui, kaip organizatoriui, priekaištu nėra. Informacija pateikta aiškiai, išdėstytas paskaitų planas, įdėtas žemėlapis ir pastato nuotrauka, kad ir durniui būtų aišku.

Kelios valandos prieš man išsiruošiant į kelionę, pašto dėžutėn atkeliavo laiškas:

Laba diena,
primenu, kad šį trečiadienį 18:00 (gruodžio 7d.)
prasideda renginys “Seniai seniai gyveno…”,
kuriame jūs rezervavotės vietą.
Registracija nuo 17:40.
Paskaita prasideda 18:00.
Automobilių statymo vietos: http://gyveno.weebly.com/apie-tai.html
P.S. visa informacija apie renginį: http://gyveno.weebly.com/
Iki susitikimo PasKaitoje.
Pagarbiai
Martynas P.
“Prasmingi Projektai

O šiandien dargi gavau ir antrą laišką:

Laba diena,
Jūs registravotės pasKaitų cikle “Seniai seniai gyveno…”.
Šiandien mūsų civilizacijoje yra patriarchatas (valdo vyrai).
Tačiau kažkada buvo kitaip – valdė moterys.
Valdė ilgai ir sėkmingai.
Apie tai bei apie kitus įdomius dalykus bus pasakojama šio trečiadienio pasKaitoje,
pradžia 18:00, Gedimino pr.28/2.
Visa informacija apie renginį: http://gyveno.weebly.com
Jeigu planuojate dalyvauti pasKaitoje,
atsakykite, prašau, į šį laišką prirašydami tik vieną žodį “Taip”.
Pagarbiai
Martynas Pladas

Prie jo buvo prisegtas geros rezoliucijos Ptolemėjaus Sarmatijos žemėlapis iš Miunsterio (Sebastian Münster) 1540 m. „Geografijos“ leidimo.

Taigi, organizacinė dalis atlikta puikiai. Metas į kelią.

So, I simply walked into…

Vakaras pasitaikė kiek drėgnokas, bet gan gražus. Išlipau stotelėje prie Operos, užsukau į Centrinį knygyną (kadangi bloknotą pamiršau namie ir pakeliui susigriebiau), pakeliui dar kioske nusipirkau kavos ir, kadangi buvo likę laiko, atsistojęs prie Gedimino pr. 28/2 įėjimo, rūkydamas apžiūrinėjau, kokie žmonės eina vidun.

Nieko įspūdingo. Eiliniai piliečiai, kokiu pilnos gatvės. Beje, jų buvo ne daug ir gal ne visi Lileikos paklausyt ėjo- tam pastate matomai daug kas įsikūręs.

Iš šito dežuravimo įstrigo tik viena porelė: pusamžė moteriškė su skarele ir per žingsnį nuo jos atsilikęs pacaniokas. Moteriškė prieš įeidama sustojo, perskaitė skelbimą ir, ryžtingai atidarydama durys, tarė „vadinasi čia“.

„Atvedė sūnų pakultūrint, taip sakant“- piktai pagalvojau, sviedžiau cigaretę į kavą, kavą- į šiukšledėžę ir pats patraukiau vidun.

Ten mane sutiko už masyvaus stalo sėdintis garbaus amžiaus budintysis. Paklaustas apie paskaitą parodė į laiptus ir aš ėmiau ropoti ketvirto aukšto link.

Ropoti- nes pats pastatas tiek išore, tiek vidumi, yra puikus brežnevinio šikarnumo pavyzdys ir tose nepaaiškinai plačiuose ir aukštuose patalpose su koridorių labirintais ir didžiuliais, masyviais laiptais nori nenori pradėti jaustis kaip koks hobitas. Prastas apšvietimas irgi smagumo nepridėjo.

Galiausiai pasiekiau aš tą ketvirtą aukštą, ten jau laukė kelios moteriškės. Paklausė pavardės, padavė lapuką su vietos numerių, paskaitų ciklo lankstinuką, ir parodė durys, už kurių turėjo vykti pati paskaita.

Vos įėjus, kilo klausimas, kam ta išankstinė vietos registracija išvis buvo reikalinga, mat salė suprojektuota keliems šimtams klausytojų. Iš pradžių pagalvojau, kad rengėjai kaip reikalas neapskaičiavo Lileikos populiarumo, bet vėliau paaiškėjo, kad atvirkščiai- viską jie labai gerai apskaičiavo. Užsiregistravusieji buvo kaip ir įpareigoti sėstis į nurodytas vietas, taigi pirmoji eilė buvo užpildyta visa. Kaip ir didžioji dalis antrosios bei trečiosios. O toliau jau- dykra su nežymiais gyvybės ženklais. Paskaitos viduryje aplink salę apskriejo mergina su fotoaparatu, kurios labui registracija, matyt, ir buvo sugalvota: imant į kadrą tik pirmąsias eiles, galima sudaryti vaizdą, kad prelegentas kalbėjo gan gausiai auditorijai, kai realiai ten buvo gal kelios dešimtis žmonių.

Taigi įėjau ir atsisėdau. Šalia manęs sėdėjęs vaikinas iš lankstinuko į sąsiuvinį persirašinėjo Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžius. Aš vėl piktai pagalvojau, šįkart rusiškai.

Ekrane buvo rodomas paskaitos pavadinimas:

Sarmatijos- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės- Lietuvos Respublikos sąsajos
140-1260-1410-2010 m.
Lietuvos geopolitinė reikšmė istorinėje perspektyvoje.
Aivaras Lileika

Geriau įsižiūrėjus matėsi neuždarytas muzikos grotuvas, kas leido man šiek tiek patirtį apie Lileikos muzikini skonį: Skyforger- O kai saulutė tekėjo.
Iš pradžių į priekį išėjo apie 30 su viršum metų vaikinas, prisisegęs ženklelį „Organizatorius Martynas“ ir keliais žodžiais pristatė paskaitą ir prelegentą. Ir galiausiai į sceną pakilo PATS.

Also sprach Citronas

Kadangi daugumą mano įrašų ir taip yra detalus briedo mėsinėjimas, šiam kartui taip detaliai nepasakosiu, juolab kone identiški Lileikos pasirodimai jau yra jo paties paskleisti internete.

Aplamai Lileika buvo kaip visada: būtinai papasakojo, kad kažkada dirbo pora kilometrų nuo Britų bibliotekos, parodė krūvas žemėlapių. Palyginimai, kaip visada buvo iš alternatyvios realybės. Kad ir apie vyrų ir moterų skirtumus: vienas vyras stovi prie ąžuolo, kitas prie beržo. Ir ginčysis vos ne iki Antro pasaulinio, ar reikia išnaikinti ąžuolus ar beržus. O vat prieis moteris ir pasakys- užteks, eikit į mišką, nes reikia vakariene daryti ir sriubą virti. Ir vyrai eis tos sriubos medžioti (taip ir pasakė- sriubos medžioti).

Klausant gyvai labiausiai užknisantis Lileikos aspektas yra netikėtai išsišiepti, kaip tai ką labai juokingo pasakius. Jau pačioje paskaitos pradžioje nei iš šio nei iš to pasakė , kad žodis kreivė labai gražiai išsiverčia į lotynų kalbą. Ir išsišiepė- laimingas, laimingas. Suprasčiau, jei tai butų juokinga dvylikmečiui- amžius toks. Bet jei jau toks jo jumoro supratimas- tebūnie. Bėda ta, kad kitais atvejais aš iš viso nesuprasdavau, kas ten turėjo būti juokingo. Kas juokingo frazėje „14 milijonų metų“?

Paskaita prasidėjo paaiškinimu apie dvi geometrijas- euklidine ir fraktaline. Euklidinė yra paprasta ir apima išbaigtas formas- kvadratas, trikampis, stalas. Tuo tarpu fraktalinė- visokias sudėtingas, kaip kreivė, kuri labai gražiai… na, jau pasakojau.

Trumpai tariant- istorikai masto euklidiškai, todėl nieko ir nesugeba: žiuri į vėliavą, o mato traktorių. Su dideliais ratais.

Aš ir tada nelabai supratau, ką jis ten šneka, o dabar galvoje teliko tas traktorius.

Žodžiu, istorikai riboti ir nemoka mąstyti, bet laimė netoli Britų bibliotekos dirbęs fraktalinės mąstysenos adeptas nusprendė atlikti savo tyrimą.

Ir nuo šio momento klausytojai buvo užpilti žemėlapių su išsamiais paaiškinimais lavina.

Dar vėliau atėjo laikas smulkiam paaiškinimui, kokia svarbi ir reikšminga yra panelė genoma.

Aplamai visa paskaita priminė Krylovo pasakėčios apie beždžionę ir akinius iliustraciją. Tik akinių vaidmuo atiteko istorijai ir lingvistikai.

Publika

Štai gražiausioji dalis.

Aplamai, dauguma buvo aiškiai sarmatiška. Pirmoje eilėje užsirašinėjo visi. Atrodė kaip kokie stenografistų kursai. Na, aš kažkiek išimtis- daugiau paišiau, nei rašiau, bet vistiek…

Kitose eilėse rašeivų buvo mažiau.

Antrojoje eilėje, apsuptas merginų, sėdėjo toksai Jonas, kuriam kantrybės užteko maždaug valandai, kol Lileika nepradėjo aiškinti, kad „aestorum gentes“ lotyniškai reiškia „rytų gentys“. Tada Jonas besarmatiškai įsikišo: „Kaip lotyniškai rytai?“- ir kol prelegentas bandė kažką suvapėti pats atsakė- „Orientes“.

Po teisybei, negarantuoju, kaip jis ten tiksliai pasakė, bet man pasirodė, kad supainiojo vienaskaitą su daugiskaita. Visgi, nelabai ir nugirdau, nes salėje kilo šurmulys. Visiškai pasimetęs Lileika bandė aiškinti, kad, va, ir anglų kalboje…, bet Jonas nedavė jam baigti, nukirsdamas, kad anglų kalba šiuo atveju iš visai kitos operos…

Čia lektorių išgelbėjo kažkokia sarmatų matriarchė iš pirmosios eilės, griežtai pareiškusi kad klausimams bus laiko po paskaitos.

Kai Lileika baigė sapalioti apie tai, krikščionybė- tai romėnų sukurta ideologija, moraliniam gotų palaužimui ir atėjo pažadėtasis klausimų metas.

Pirmasis atsistojo garbaus amžiaus pilietis iš pirmosios eilės centro, ginkluotas šūsnimi popierių.

„Ar jums žinoma, kad mes esame atvykėliai iš kitų planetų?“

Aš net pamiršau, ko pats norėjau klausti, tokį grožį išgirdęs. Jonas tiesiog išbėgo (kaip, beje, ir gera pusė publikos). Lileika atsakė gan nerišliai ir netrukus garbaus amžiaus pilietis atsisėdo, niurnėdamas, kad visai ne to klausė.

Kol aš bandžiau iš naujo suformuluoti savo klausimą, klausinėjo moteriškaitės. Vienai rūpėjo, ar ponas Lileika žada grįžti iš užsienių, į ką buvo atsakyta, kad jis jau sugrįžo, kita norėjo sužinoti kodėl mūsų istorikai tokie netikę. Kažkas paklausė apie Žiniavaldo kroniką ir prelegentas užtikrino, kad tai labai svarbus ir reikšmingas veikalas.

Ir vėl prabilo garbaus amžiaus ufonautas. Antrasis jo klausimas buvo visai normalus (šiame kontekste):

„Ar sutinkate, kad runos- mūsų raštas?“

Lileika visiškai sutiko, ir patvirtino, kad palies tai kitos paskaitose. Beje, per paskaitą jis užsiminė, kad ir Lietuvoje jau yra rastas kažkoks svarbus įrašas ar kažkas, bet detalių atskleisti dar negalima, čia paslaptis.

„Ar sutinkate, kad mes baltosios rasės?“

Lileika vėl sutiko, pabrėžė, kad kalbėdamas apie genomas jis taip ir sakė.

„Ar sutinkate, kad žydai- pilkosios rasės?“

Vat čia jau ir pačiam lektoriui pasidarė nejauku ir jis pradėjo malti kažką apie tai, kad skirtingai žiūrint, skirtingai ir gali atrodyti…

Bet čia jau ir man pasirodė, kad šiai dienai sarmatlyvumo gavau sočiai.

Istorijos finalas buvo lauke, ten kur prieš porą valandų rūkiau. Ideologiškai pasikaustęs jaunuolis kelioms vidutinio amžiaus moteriškėms audringai įrodinėjo, kad viskas čia- tiesa:

„…vat ir Bublausko tą knygą buvau pasiėmęs- nieko nerašo…“

Įdomus buvo renginys. Eisiu dar bent vienan.

Mazochizmas, bet turiu dvi priežastis: pirma, šioji paskaita buvo nemokama ir po reklaminės akcijos. Po kokio mėnesio bus aiškesnis vaizdas, kiek realiai hardcore sarmatų sutraukia Lileikos paskaitos. Na, o antra, man truputi gėda prieš Joną, čia kaip ir mano darbas buvo išsišokti, tai reiks šitą biografijos dėmę nuplauti.

Visgi, jeigu nieko blogo nepastebėjote, yra dvi galimybės: arba jus esate automatinė vertimo programa, tada nieko čia nepadarysi, arba jus esate Milvydas Juškauskas. Čia, deja, irgi nieko nepadarysi.

Taigi, dar kartą pasidžiaukim išmintimi ir žiniomis, kurias suteikia įrodinėjimo priemonės, teisėtomis priemonėmis įgytos žmogaus, kurio talentas nusišnekėti nusileidžia tik jo talentui maitoti sakinio konstrukcijos normas.

Rusijos mokslininkas

Kaip žmogus, griežtai nusistatęs prieš skaitymą, prelegentas pradeda netikėtai išsiduodamas, kad visgi retkarčiais turbūt ir pats paskaito (paslapčia).

http://www.youtube.com/watch?v=zb1yqF9st2Y

Kas dėl Niutono, tai labai lengva yra pačiam pasižiūrėti ir įsitikinti, kad:

a) Niutonas išties prikišo egiptiečiams istorijos iškreipimą

Egipto žyniai sakė Herodotui, kad Menas pastatė Memfį ir prabangia Vulkano šventyklą šiame mieste. Ir kad Rampsinitas, Meris, Asichas ir Psammitikas toje šventykloje pastatė didingus portikus. Ir nepanašu, kad Memfis buvo žinomas prieš Homero, kuris jo nemini, laikus, ar kad šventykla statyta ilgiau nei du ar tris šimtmečius. Psammitiko viešpatavimas prasidėjo apie 655 m. prieš Kristų, o aš nustačiau šios šventyklos įkūrimą valdant Menui [esant] apie 257 metais ankstesni: bet Egipto žyniai taip padidino savo senovę prieš Herodoto laikus, kad jam sakė, jog nuo Meno iki Merio (kuris viešpatavo 200 metų prieš Psammitiką) buvo 330 karalių, kuriu valdymas truko tiek amžių, tai yra vienuolika tūkstančių metų ir užpildė atsiradusius intervalus išgalvotais karaliais kurie nėra nieko nuveikę¹.

b) tačiau Niutonas nemanė, kad Egipto istorija tesėsi 100 metų- pati pirmoji jo Chronologijos data – 1125 pr. Kr. liečia Egiptą.

c) Kad ir kaip Niutonas įsivaizdavo istoriją, tai didelės reikšmės neturi, nes tai daugiausia ir buvo jo paties fantazijos.

Tačiau kuo čia dėti anoniminiai dėdulės iš Rusijos? Juo labiau mokslininkai- akademikai? Juk Milvydo nemeilė šios padermės atstovams dar didesnė nei jo alergija skaitymui.

Ir vis tik- kažkokiu akademikų paskaitęs, netgi užsieninių.

Aš susidomėjau. Gal galima plačiau?

http://www.youtube.com/watch?v=4Z30SoMRrKk

Ir reikėjo man paklausti…

Beje, vardų Juškauskas nesako tyčia. Visu pirma, jis bijo ištarti vardus žmonių, kuriu nepažįsta:

http://www.youtube.com/watch?v=ezFgosYtKkc

O antra- taip poveikio priemonė! Žiūrintiems originalą, pridėtas specialus paaiškinimas:

„Rusijos mokslininkai“- grupė virš 30-ies asmenų, įskaitant akademikus. Dalis pasisakymų specialiai nekonkretus, kad Lietuvos valdžia, žvalgybos ir profesoriai patys domėtųsi

Nėra čia, po teisybei, labai kuo domėtis, ir taip aišku kas čia per akademikai. Tiksliau akademikas, jau prieš du dešimtmečius abiejose Atlanto pusėse išgarsėjęs savo „naująją chronologija“.

Be abejo, tai ne kas kitas nei Anatolijus Timofejevičius Fomenko (Анатолий Тимофеевич Фоменко), vienas Rusijos pseudoistorijos titanų. Kas neįprasčiausia, jis visgi respektabilus ir ne karta apdovanotas mokslininkas, laikomas vienų iškiliausiu šiandieninių Rusijos matematikų.

Homo academicus in his natural habitat

Jis puikus matematikas ir tas yra blogiausia, nes savo „naujosios chronologijos“ skiedalus jis gali paremti tikrais moksliniais laipsniais ir tikrų akademiniu autoritetu (jeigu kam atrodo, kad matematikos mokslų daktaro ir akademiko laipsnis padaro žmogų kvalifikuotu istoriku, rekomenduočiau šiuos straipsnius (nemokantiems rusiškai, tiesa, tegaliu pasiūlyti Gario Kasparovo suvartimą)).

Ir čia pat Juškauskas mums paaiškina fomenkizmo pagrindus:

http://www.youtube.com/watch?v=dKXIb60OVQY

Nors išdėstyta labai grubiai, esmė čia pagauta: Fomenko pvz. teigia, kad Trojos karas ir IV kryžiaus žygis- tai tas pats įvykis. Nesigilinant į detales (juolab nesu labai artimas pažįstamas su Anatolijaus Timofejevičiaus teorijomis- vien jo knygų storis mane žiauriai gąsdina), visi paliesiu viena aspektą- konspiraciją. Tai, apie ką Juškauskas greitosiomis užsimina kaip „tarnybine paslaptį“, yra vienas kertiniu akmenų Fomenkos rašliavoje: XVII a., baisos pabaisos jėzuitai ir šiaip negeriečiai ėmė masiškai klastoti istoriją ir naikinti tikrosios praeities pėdsakus. Taip iš istorijos buvo ištrinta galinga ir didinga Rusios Orda, tuo pasiekiant kad visokie ukrainiečiai ir totoriai ėmė manyti, jog jie nėra Rusijos dalis. Aplamai politinės Fomenko darbų implikacijos yra grynas eurazianizmas, kuri jau teko minėti.

Kitas įdomus dalykas, kad fomenkizmą pasigavo žmogus, kuris teigia ištyręs milijonus monetų, mat šios yra vienas svarbiausių faktorių kalbančių prieš „naująją chronologiją“. Esmė tame, kad Fomenkos teigimų, klastotojai išskaidė realias asmenybės į kelias fikcines, pvz. Ivanas Rūstusis- tai ir Fridrichas III ir Karolis V, Jėzus Kristus- Andronikas I, Grigalius VII, Li Junšao ir dar kažkoks ortodoksų šventasis.

Problema su tokia fantastika yra ta, kad kiekvienas valdovas laikė esminiu reikalų savo veidelį kiek galima dažniau štampuoti ant nedidelių sidabro gabalėlių. Ir to rezultate vien numizmatikos užtenka įrodyti (gal ne visai tas žodis, nes įrodinėti čia kaip tai nieko ir lyg nereikia) kad Fridrichas III ir Karolis V buvo du atskiri asmenys.

Nors kita vertus, istoriją Juškauskas išmano žymiai silpniau už Fomenko, mat jei pastarasis linkęs ignoruoti numizmatiką, tai pirmasis tvirtai atmeta viska, kas nėra iškalta ant monetų.

O visgi numizmatika reikalauja net ir labai daug skaitymo, nes tai, kas ten pavaizduota ir užrašyta visiškai nesuprantama be konteksto išmanymo. Nors tai tikrai neatrodo problema Juškauskui.

(P.S. Beveik pamiršau, tas mįslingas vokietis yra Heribertas Iligas (Heribert Illig) arba kas nors iš jo pasekėjų)

Ir vėl monetos,…

…ir vėl policijos gerintojas demonstruoja savo neišmanymo beribiškumą.

http://www.youtube.com/watch?v=od6MILY5tdE

Štai vienas iš tų knygose rašomų dalykų, kuriuos derėtų žinoti numizmatui: tiek auksas, tiek sidabras yra atsparus korozijai ir oksidacijai. Su auksu tokie procesai išvis nevyksta, sidabras, tiesa, pasidengia patinos sluoksniu, tačiau vienintelė reali grėsmė monetoms iš brangiųjų metalų tėra sudilimas dėl naudojimo pagal paskirtį. Kas su dauguma jų ir nutiko.

Priedo, yra dar elementari, statistinė tikimybė: jeigu ištisais šimtmečiais kalsi tūkstančius monetų, natūralu, kad kai kurios jų išsilaikys geriau nei kitos. Kartais pasiseka surasti sveikų keramikos pavyzdžių (Šlymano kasinėjimai Mikėnuose būtų žymiausias pavyzdys), o puodas šiaip jau trapesnis dalykas nei moneta.

http://www.youtube.com/watch?v=kuQtpJusF3g

Pirmiausia- kas čia per Big Lipped Alligator Moment apie Romanovą? Jau ir jisai atrado Sarmatiją?

Antra, labiau susimauti neįmanoma. Šis Konstantino Chloro sidabrinis (taip lotyniškai ir vadinasi- argenteus), vaizduoja ne romėnų ir sarmatų derybas, o keturis tetrarchus (buvo toks labai keistas Romos imperijos gyvavimo periodas), švenčiančius pergalę prieš sarmatus, ką pažymi ir įrašas: VICTORIAE SARMATICAE.

http://www.youtube.com/watch?v=XpJzCLhKXWM

Šitas debiliškas slaptumas man jau ima rimtai įgristi. Kiek galima? Ir kokia to prasmė?

Kadangi ir antrąją monetą kompetentingasis numizmatas iššifravo nuostabiai, net neverta vargintis ieškoti konkrečios monetos.

Kalba čia eina apie pergalės titulus (tradicija iš Romos perėjo daugumai Europos monarchijų: tarkim maršalui Montgomeriui po Afrikos kampanijos buvo suteiktas vikonto Al Alemeino titulas. Napoleonas savo numylėtinį Nejų 1813 m. už veiksmus Borodino apdovanojo Maskvos princo titulų (kas juokingiausia, titulas tebeegzistuoja)). Romėnai nuo ankstyvosios respublikos laikų pasižymėjusius karo vadus apdovanodavo, suteikdami teisę nugalėtų priešų pavadinimą naudoti savo varde (pvz. Scipionas Afrikietis). Taip ir vadinosi: cognomina ex virtute. Imperijos, ypač vėlyvosios, laikais šitas cognomina ex virtute buvo gerokai devalvuotas, mat imperatoriai linko tuo piktnaudžiauti. vadindavo save kaip ir kiek tik netingi. Absoliučiu čempionu čia tapo reformatorius ir tetrarchijos kūrėjas Diokletianas, kuris pasiskelbė: Germanicus Maximus- 6 kart, Sarmaticus Maximus- 4 kart, Persicus Maximus- 3 kart ir po viena karta Britannicus Maximus, Carpicus Maximus, Armenicus Maximus, Medicus Maximus, Adiabenicus Maximus (maximus yra vėlyvas imperatorių išradimas, kad vardas smarkiau skambėtų).

Ir tiesa sakant ne taip jau mažai imperatorių buvo prisisegę (šalia kitu) abu šiuos titulus: Markas Aurelijus, Komodas, Maksimilianas, Konstantinas Didysis, Aurelijanas.

Atitinkamai ir monetų, kuriu legendoje figūruoja GERM SARM buvo prikalta sočiai. Vien Markas Aurelijus apie 30 tokių išleido. O aš patingėjau peržiūrėti visas šių šešių imperatorių monetas su tokių įrašu (užkniso įpusėjus Komodą), tad telieka didžioji Juškausko paslaptis neatskleista (šiaip Marko Aurelijaus gan panašios).

http://www.youtube.com/watch?v=vjkPVZEKR1A

Ir vėl tas pats. Būna gi žmonių: pamato du skiemenys įraše nesuprantama kalba ir tokias teorijas sukuria. Jeigu jau Komodas buvo bendras Sarmatijos ir Romos imperatorius ir jau taip puikiai apie jį išmanai, tai kaip šios sąjungos laikais Roma traktavo Germaniją ir Sarmatiją- kaip pavaldžią valstybę (a la Herodų Judėja), ar kaip naujai įgytas provincijas? Jei taip, tai ten turbūt buvo skiriami prokuratorius, ar visgi legatus Augusti pro praetore? O kaip buvo traktuojami sarmatų kilmingieji? Ar jie buvo įtraukti į romėnišką elitą, kaip kad Cezaris padarė su galų vadais? Aplamai, kada ir kokiomis aplinkybėmis šioji sąjunga/federacija/personalinė unija buvo sudaryta ir kada iširo?

Vienu momentu pagalvojau, kad šita „nesakysiu kas“ žaidimą Juškauskas tam ir sugalvojo, kad iškilus klausimams, į kuriuos nesugebės atsakyti, galėtu tiesiog atšauti: „bus pasakyta, kai bus laikas“. Deja, ši versija per daug optimistiška. Regis, šiam atradėjui nelabai ir suprantama, kaip pažiūrėjus šį įrašą, kažkam dar gali kilti klausimų. Juškauskas tiesiog yra įsitikinęs, kad akademikai iš jo vagia atradimus ir taip bando išlaviruoti tarp dvieju polių: nenumaldomo troškimo skelbti Sarmatiją klaidatikiams ir baimės, kad po lova slepiasi jo monetų trokštantis profesorius.

http://www.youtube.com/watch?v=i9WNHZfPFg0

Kaip matome, policijos gerintojas visgi išlieka ištikimas knygų neskaitymui. Mat paskaičius, klausimas kaip ir atkrinta. Tiesa sakant, jau pats knygos pavadinimas „Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a.“ kaip ir atsako į klausimą iš kur čia tos monetos atsirado.

O kuom čia užkliuvo pilys, tai ne mano jėgoms suprasti. Beje, įtvirtintos gyvenvietės ant piliakalnių Lietuvoje buvo statomos dar prieš Kristų (kaip tik romėniškuoju laikotarpių iš jų buvo išsikelta).

Žemėlapiai. Neišvengiamai.

http://www.youtube.com/watch?v=zJ7nn2ag36I

Neįtikėtina, bet visiškai sutinku. Koks čia dar gali būti ginčas apie Sarmatiją? Visa laimė, jo ir nėra.

Tiesiog keletui personų nežinoma kas tai per daiktas ir su kuo jis valgomas.

http://www.youtube.com/watch?v=0mO0dbWzrVg

Giežtai šnekant, tai čia ne originalai o reprodukcijos.

O štai dėl argumento apie Ptolemėjų tai ir nežinau kaip atsikirsti. Rimtai- negi dabar bendrais bruožais atpasakoti visą Europos istoriją?

Bet ir čia dar neblogiausia. Tikras košmaras prasideda iškart po to. Juškauskas goes full berserk mode ir daužydamas kumščių į stalą, reikalauja diktatūros:

http://www.youtube.com/watch?v=AFGCU_Hv3s4

O kartais jis į filmavimus ne girtas vaikšto? Nes simptomai kaip ir panašus- nerišlus kliedesiai biesas žino apie ką (piramidės iškaltos iš betono), pertraukiami grasinimais visiems kas po ranka pakliūna (ministrams, Egiptui) ir čia pat maišosi su sielojimusi, kaip jis nesavanaudiškai dėl visų stengiasi, o niekas jo nesupranta.

http://www.youtube.com/watch?v=VUIlFGQqslM

Dėl pastarojo dalyko tai man Juškausko tiesiog elementariai gaila. Vien minėtasis Chloro argenteus, anot www.wildwinds.com, kainuoja iki 1500 dolerių (geros kokybės). O jis visa tai renka, kad turėtu įrodymų, jog ant romėnišku monetų yra minima Sarmatija. Kai tuo tarpu šiam tikslui visiškai užtenka to, kas nemokamai prieinama tame pačiame www.wildwinds.com. Monetų rinkimas nėra labai retas užsiėmimas, bet didžioji dalis Lietuvos numizmatų ko gero tegali tik seilę varvinti, žiūrėdami į jo rinkinius. Tačiau turint omenyje Juškausko tikslus, tai tiesiog pinigai į balą.

Žmogiškai gaila, bet ką padarysi, kai pinigų daugiau negu proto.

http://www.youtube.com/watch?v=gEVY0CwX9YQ

Tokį prašymą lengva išpildyti. Pats tamsta iš savęs tokį kvailį padarot, kad jau daugiau nėr ką ir pridėt.

—

¹The Reign of Psammiticus began about 655 years before Christ, and I place the founding of this temple by Menes about 257 years earlier: but the Priests of Egypt had so magnified their Antiquities before the days of Herodotus, as to tell him that from Menes to Mœris (who reigned 200 years before Psammiticus) there were 330 Kings, whose Reigns took up as many Ages, that is eleven thousand years, and had filled up the interval with feigned Kings, who had done nothing.

Neseniai G+ praūžusi diskusija, šiaip jau buvo gan standartinė kaip tokio tipo diskusijos, tačiau štai Leo išsitraukė sunkiąją artileriją, tai ta proga pažadėjau ir aš kovos laukan mesti savo kuklias pajėgas.

http://www.youtube.com/watch?v=E9Tye_bzl9U

Don´t run face your fate like a man

Oponentai susirėmimui pasirinko įprastine partizaninės kovos taktiką: paleidęs kelis padrikus šūvius, priešas nerdavo į krūmus, net nebandydamas ginti pozicijų ir į mūsų kontrpuolimus atsakydamas, kad mokslas nieko nežino, viskas tik teorijos, ir kiekvienas laisvas rinktis ar jam tikėti magišku žodeliu „mokslas“ ar neleisti savo protui užgožti sielos gelmių ir plotmių bei bandydamas įvilioti į įrodymų naštos perkėlimo pasalą.

Gal užteks tų militaristinių analogijų nes CRONUS Rvn ir Lijana esmi visgi išsakė kelis „argumentus“ apie senovės paslaptis. And now I’m going to carpet-bomb the shit out of them.

Piramidės

CRONUS Rvn – Lygiai tuo pačiu, kaip ir pirmamidžių statymo teorija, kur pagrindinis laidojimo kambarys yra už tokio plyšio, kur vos įmanoma pralįst ir niekas nežino kodėl. Tuo pačiu kaip ir niekas nežino kodėl pagrindinių faraonų kaukolės bent trigubai ilgesnės nei normaliai.[...] Tu gali tikėt, kad po keliolika ar net keliasdešimt tonų sveriančius luitus kažkas gabeno po kelis šimtus kilometrų ir po to juos be jokios technikos sugebėjo užkelt į patį viršų apskaičiuojant visus kampus be jokio laipsnio dalelės nuokrypio, arba iškalt visiškai identiškas abi veido puses (veidrodžio tikslumo) Sfinksui…

Visų Atlantidos ieškotojų ir senovinių ateivių mylėtojų alfa ir omega, Egipto piramidės yra…

Atsiprašau, Egipto piramidė, mat plačiai mastantis žino tik vieną iš jų: didžiąją Gizos (Cheopso) piramidę. Tuo tarpu ji ne tik ne vienintelė Gizoje, bet ir pati Giza ne vienintelis kompleksas.

Aš nieko nesakysiu apie kapus be laipsnio dalelių nuokrypiu, kadangi tokiu nėra: akivaizdu, kad statytojai orientavo piramides į pasaulio šalis ir pagal jų religijai svarbias žvaigždes, beje, gan tiksliai. Tačiau ne absoliučiai.

Tas pats galioja ir „be jokios technikos“- tai pačių paslapties fanatikų išsigalvojimas, sukuriantis stebuklą. Blokai statybai buvo gabenami iš dviejų kasyklų: Turos ir Asvano, tačiau niekas jų netampė: kaip protingi žmonės, egiptiečiai juos gabeno Nilu, o ten kur reikėjo prakasė kanalus ir prie piramidžių įsirengė uostus, kuriu likučiai rasti 1980 m. (žr. Havaso straipsnį, ten pat rasit ir paaiškinimą, kaip blokai buvo keliami viršun).

Tačiau geriausiai piramidžių žemiškumą rodo jų evoliucija: jeigu piramidės statytos bandymų ir klaidų metodų kaupiant patirtį, mažus pilkus žmogelius iš skraidančių lėkščių galim atmesti, nes šie vyrukai visas struktūrinės inžinerijos ir architektūros problemas butų išsprendę dar gimtojoje planetoje ir egiptiečiams surentę iškart šedevrą.

Tačiau Egipte yra kitaip.

Pirmiausia buvo mastabos: neišvaizdus ir neįspūdingi stačiakampiai kapai, statyti nuo priešdinastiniu laikų.

Tačiau vienas III dinastijos valdovas, toks Džoseras, nusprendė, kad jam reiktu kažko įspūdingesnio ir įsakė pastatyti 6 mastabas, sukrautas vienas ant kitos.

Įdėja tikrai patiko IV dinastijos pradininkui Sneferui. Pirmiausia jis užgrobė savo pirmtako Hunio piramidę ir pabandė ją paversti į pirmąją lygiašonę, tačiau gavosi nelabai kaip ir piramidė ėmė griūti. Tada Sneferas ėmėsi statytis sau piramidę nuo nulio, tačiau jau statant paaiškėjo, kad ir ši pradės byrėti. Šiaip taip projektą užbaigti pavyko, nors gavosi ir nelabai gražiai:

Faraonas nutarė, kad toks šleivas daiktas jo mumijai garbės nedarys ir liepė statyti trečią, kuri jau gavosi tinkama ir prieš kitas mumijas gėdos nedarė.

Sneferu palikuonis paveldėjo dinastijos kūrėjo aistra statyboms ir ėmė tarpusavyje rungtyniauti: jo sūnus ir buvo tas pats Cheopsas (Khufu). Tradicija tesėsi iki Senosios karalystės pabaigos, kai sustiprėjus decentralizacijai, faraonai nebegalėjo sau leisti tokių masinių projektų. XII viduriniosios karalystės dinastija buvo atgaivinusi šias statybas, tačiau piramidžių manija nebepersidavė.

Čia reikia turėti omenyje vieną aspektą: Senoji karalystė buvo vieniša civilizacija, gyvenanti uždara gyvenimą Nilo slėnyje, valdomi absoliutinės teokratijos. Vėlesni faraonai jau turėjo skirti daugiau dėmesio kaimynams ir jų valdžia buvo ribojama nomarchų, todėl jie nebeturėjo galimybių tokiems išsidirbinėjimams.

Nors kai kam, aišku, įtikimiau kliedėti apie tarpgalaktine civilizaciją, kurios inžinieriai tik iš trečio ar ketvirto karto teapskaičiuoja stabilaus nuolydžio kampą.

Stounhedžas

CRONUS Rvn – Tuo pačiu kaip niekas nežino kodėl Stounhendžo akmenys buvo gabenami šimtus kilomentrų iki galutinio taško.

Na, gal todėl, kad, Salisburio apylinkėse nebuvo tinkamo didžio akmenų? Beje, patys didžiausi luitai buvo gabenami ne šimtus, o tik 40 km., nors kai kurie, mažesnieji, galimai yra iš Velso.

Tačiau čia didžiausia paslaptis ne priežastis, o pats jų atgabenimas. Tai, kad archeologai neturi filmuotos medžiagos iš akmens amžiaus, kelia dideli džiaugsmą paslapčių mylėtojams. Nepaisant to, remdamiesi radiniais iš dar didesnio megalitinio statinio Škotijoje, tyrinėtojai yra pasiekę neblogu rezultatų.

Beje, vėl žemiška kilmė: Stounhedžas prasidėjo kaip kukli rastų ir griovių konstrukcija, kuri etapas po etapo buvo plečiama ir tobulinama.

Be abejo, šis statinys kelia neatsakytų klausimų, tačiau tai žmogaus rankų darbas, be ateivių įsikišimo.

Nes pridėjus prie to, ką žinome apie Stounhedžą, gaunasi toks vaizdas, kad ateiviai nusprendė patobulinti būtent tik šia viena iš daugybės šventviečių, atgabeno čia krūvą akmenų, išskrido, po kurio laiko grižo ir renovavo šventyklą, vėl išskrido, vėl grižo, dar kažką patvarkė (griežtai prisilaikydami vietinių tradicijų), kol galiausiai juos užkniso.

Kaip ir su piramidėmis, visas ateivių teorijas griauna paties statinio evoliucija, statybos tęstinumas ir neunikalumas.

Šiuo atveju gerai matosi sensacijų pomėgis: tiek idiotiškų teorijų kūrėjai, tiek mėgėjai taip susitelkę ties vienintelių plačiai žinomų objektų (Cheoso piramidė, Stounhedžas), kad pražiopso kontekstą, kuriame jų manijos objektas puikiai ir nesensacingai įtelpa.

Maču Pikču

CRONUS Rvn – Tuo pačiu kaip Maču Pikču gyventojai dingo nuo žemės paviršiaus be jokių pėdsakų palikę viską.

Briedas ir melas. Miesto gyventoju likimas niekada nebuvo paslaptis.

Maču savo atsiradimų panašus į romėnų Timgadą: galingos imperijos užsakymų tuščioje vietoje pastatytas miestas. Būtent dėl to buvo apleistas netrukus po Inkų imperijos žlugimo: nepaisant to, kad konkistadorai niekada iki nenusigavo, izoliuotas nuo pasaulio miestas miestas negalėjo išgyventi. Holivudiniai filmai ir juos penintis mitai apie prarastus miestus to nesako, bet joks miestas negali išgyventi be jį palaikančios agrarinės infrastruktūros. Ypač jei tas miestas įrengtas kalno šlaite. Galimas daiktas kad miesto galą pagreitino vėjaraupiai- ispanų atnešta liga per Ameriką perėjo žudančiai, kaip maras per Europą. Tai tiek tos paslapties. Be abejo archeo-ufologai (ar kaip jie šiais laikais vadinasi) nenurims, kol nebus rastos kapinės su užrašu „mes, Maču Pikču statytojai, esam palaidoti čia“, bet tai jau jų problemos.

Beje, Edgaras Zulonas įsiterpė į diskusiją su tokių įrašų:

Edgaras Zulonas - +CRONUS Rvn Jūsų teorijos pasenę. Visai neseniai žiūrėjau Nova dokumentiką apie Maču Pikču, kur viskas buvo labai išsamiai paaiškinta. Ir kur išnyko, kaip buvo išskersti gyventojai, kiek jų bebuvo likę po nederlingų metų beigi portugalų invazijos. Ir niekur jie nedingo, o buvo rasti šalia vienos gynybinių sienų su skylėm kaukolėse.

Regis jis čia bus kažką supainiojęs, nes konkistadorai niekada iki Maču nenuėjo, ir juo labiau tame krašte nebuvo portugalų.

Beje, painiojosi ir pats CRONUS, mat užvedęs kalbą apie Maču, smogė man Saksaihuamano nuotraukomis:

CRONUS Rvn – +Pseudo Istorikas, krikšto vardą pats jau turiu Ir jau atleiskit man, bet niekaip neįrodysit, kad su tuometiniais įrankiais buvo įmanoma tokias sienas pastatyt – http://images.travelpod.com/users/helen-sean/1.1281896297.inca-wall-detail.jpg (juolab, kad jokių statybos įrankių kaip ir nerasta ten iš viso)

Be abejo, statybos įrankių nerado- su tokia logika aš galių įrodyti kad ir Fabijoniškės ufonautų statytos. Tačiau, jeigu jau įrankiai tokie įdomus, tai juos parašė ispanai, tiksliau toks Diegas de Truchiljas (Diego de Trujillo), kuris be kita ko, aprašė ir savo apsilankymą inkų statybinių reikmenų sandėlyje.

Ponulio CRONUS reikalas tikėti ar netikėti indėnų statybiniais sugebėjimais, tačiau specialistams Saksaihuamano tvirtovė neatrodo paslaptinga, mat tai tipiškas inkų statinys, kuriam buvo panaudotos tos pačios medžiagos ir technologijos, kaip ir visose kitose inkų statybose. Vienintelis išskirtinis bruožas yra jo masyvumas- tai didžiausias šios kultūros statinys. Išties stebina tikslumas, tačiau jis pasiektas ne marsiečių lazerių pagalba, o kruopštumų: inkai kasykloje iškirsdavo kas jiems buvo apytiksliai reikalinga ir tik atgabenę į vietą, ruošinį papildomai apskaldydavo ir nušlifuodavo, tiksliai priderindami prie anksčiau sukrautų blokų.

Vienintelė paslaptis čia yra kodėl kažkam ufonautai atrodo įtikimiau negu kruopštus kvalifikuotu akmentašių darbas.

Senovės lėktuvai

CRONUS Rvn – P.S. Kodėl archeologai nieko nepaaiškina apie atkastus lėktuvų modelius, datuojamus (nepamenu tiksliai) keli šimtai ar tai net tūkstančiai metų p.m.e.? (tiesiog pamąstymui)
Leo Lenox – +CRONUS Rvn Jei yra įrankiai, žmonės ir jų nuveikti darbai, tvarkingai sudatuojami ir akivaizdžiai susiję (inžinierių, statybininkų ir kt. miestai, atkasami prie piramidžių, pavyzdžiui), ateiviai nėra būtini. Galbūt jie visi jodinėjo ir ant vienaragių, tačiau ir toks teiginys neturi jokio pagrindo. Kuomet žmogaus rankų darbas turi atkastus ir datuotus įrankius, žmones ir jų nuveiktus darbus (a.k.a. tvirtą pagrindą). Ateivių ten nėra nė kvapo.
p.s. nes tokių lėktuvų niekas niekur nėra atradęs. Niekada.
CRONUS Rvn – +Leo Lenox, jei būtum paskaitęs aukščiau ką rašiau, tai įrankių labai daug kur neradę dar. O dėl modelio, tikrai buvo rastas, mokslininkų atkurtas didesnis modelis ir aerodinamika nenusileido šiuolaikiniams.

Apie logiką „prie statynio neguli kaltas ir kūjis=ateiviai“ jau minėjau, o štai dėl lėktuvų…

Yra tokių radinių, kurie žinomų specialistų nuomone gali būti ar tai lėktuvo, ar sklandytuvo ar net kosminio laivo modeliai. Atrodo taip:

Tai Kvambajos kultūros dirbiniai ir be abejo, jie turi neblogas aerodinamines savybes, kadangi vaizduoja vabzdžius, kurie, kaip žinia neblogai skraido.

Tai kaip ir viskas, nes daugiau įrodymų, be raginimų žvelgt į pasaulį plačiau, kaip ir nesulaukiau.

Upd. Šis straipsnis sukėlė dar vieną apsišaudymą, kuriame geriausias šūvis buvo paleistas paskutinis (Jono Jurkevičiaus).

Tačiau geriausia galimai dar prieš akis, mat Lijana esmi užkūrė Amon Dîn’o laužus:

Visu tinklu ir tikejimu dibilai vienykimes! Uztenka kenteti protuku priespauda,skaityti ju paniekinancius zodzius ir atsiliepimus.Visus,kuriu sielos nera galutinai uzgoztos proto,kas jauciasi dvasiskai laisvas ir truputi kitoks nei kiti,kas moka atsiprasyti ir padekoti,kas turi savo ,daugumos jam neprimesta nuomone ir nesiekia buti Brauno judejimo dalele,kas nori buti savimi ir pabusti is sapno,visus tuos kvieciu i kuriama “dibilu caolicija”. Visi kartu- mes jega! No pasaran!

Milžinų de-evoliucija

Viena iš pasikartojančių Istoriko vertimų temų yra atvirkštinė evoliucija: esą visa ko pradžioje buvo absoliučiai tobuli žmonės, iš kuriu ir atsirado visa kita gyvybė:

Per planetą vilnijančios involiucijos bangos paliko neištrinamą pėdsaką faunoje ir floroje: iš prožmonių kilo probeždžionės, iš jų – paukščių pirmtakai, nuo šitų – reptilijų ir t.t. Iš smulkiausių gyvūnų – augalų pirmtakai, o jau iš šitų – mikrobų ir virusų pirmtakai. Yra įrodyta, kad virusai, esant nepalankioms sąlygoms, gali užbaigti šį ciklą, pavirsdami kristalais.

 

Šita „teorija“ yra toks absoliutus briedas, kad IQ krenta vien žinant apie jos egzistavimą. Po taisyklė yra nepakankama nusakyti šio teksto mintims. Nesupratimas, kas yra evoliucijos teorija, kaip ir kodėl ji veikia bei nesiskaitymas su realybe čia pasiekia tokius mastus, kad, savo paties labui, aš apsimesiu, kad niekada šito neskaičiau.

Tie senoviniai žmonės buvo milžinai, kuriems Istorikas skiria nemažai dėmesio.

Įrodymai (terminą vartoju plačiausia įmanoma prasme) kaip visada žemiau kritikos: citatos iš Biblijos, XIX a. provincijos laikraščių „sensacijos“, bei „mano bobutės kaimyno sugėrovas sakė“, kaip antai:

Yra liudijimų, kad per II Pasaulinį karą Lenkijoje, laidojant sušaudytus žmones, buvo atkasta suakmenėjusi kaukolė[...]

Aivenas Sandersonas, žinomas zoologas ir dažnas 7 dešimtmečio amerikiečių šou “Šiandien vakare” svečias, kartą papasakojo publikai įdomią istoriją apie jo gautą iš kažkokio Aleno Makširo laišką[...]

 

Tačiau juokingiausias dalykas čia yra fotografijos. Abiejuose straipsniuose jos užima daugiau vietos nei tekstas: įvairiais rakursais vaizduojami archeologai, atkasantys milžinų skeletus. Visos šios nuotraukos labai įspūdingos ir labai netikros.

Beje, apie laikraščius…

Kita, Istoriko mėgstama, tema yra paslaptingi radiniai, angliškai vadinami „out-of-place artifacts“. Pavadinimas kaip ir nusako esmę: tai yra daiktai, randami ten, kur jų neturėtų būti. Ir paprastai paaiškėja, kad tai tiesiog išsamios informacijos trūkumo bei pigaus sensacijų vaikymosi rezultatas.

Šviežiausias pavyzdys yra minėtos milžinų nuotraukos: niekam jos nekliuvo, kol kažkoks Indijos laikraštis Hindu Voice neišspausdino jų kaip tikrų.

„Adomo varžtas“ (Вадим Чернобров “Огонек”, Москва, 31.07.1998) pateikia ištisa sąrašą. Štai vienas garsiausių:

Tų pačių 1851 metų birželį Dorčesteryje (JAV) tarp akmenų, atskeltų nuo olos sprogimo, didžiausiam susirinkusiųjų nustebimui buvo aptikti: “Dvi metalinio daikto, skilusio sprogimo metu pusiau nuolaužos. Sujungus jas gavosi varpo pavidalo indas, kurio aukštis 114 mm, plotis 165 mm ties pagrindu, o viršūnėje – 64 mm, o sienelių storis apie 3 mm. Metalas, iš kurio buvo padarytas tas indas, priminė cinką arba cinko ir sidabro lydinį. Ant paviršiaus gerai matėsi šeši gėlės ar kažkokios puokštės atvaizdai, padengti grynu sidabru, o aplink apatinę indo dalį – vainikas, irgi padengtas sidabru. Raižyba ir padengimas buvo meistriškai atlikti nežinomo amatininko. Šis keistas indas ištrauktas iš uolienos sluoksnio, kuris iki sprogimo slūgsojo 4,5 metro gylyje…”

 

1851 m. apie šį įvykį pranešė vietinis laikraštis, o vėliau jį perspausdino Scientific American. Galima suprasti provincijos reporterį, sumaniusi papildomai užsidirbti. Visgi, iškila vienas klausimas, jau užduotas Bad Archaeology autorių: kodėl juo kažkas patikėjo? Jie netgi turi atskirą kategoriją tokioms „anomalijoms“, jeigu kam įdomu.

Kas įdomu pastebėti, tai kad tokio pobūdžio pranešimai iš anglosaksiškojo pasaulio paprastai yra iš XIX a. pabaigos, o iš Rusijos (kaip ir tas nelaimingas Adomo varžtas)- palyginti neseni.

Griūnant SSRS, proletariniai neortodoksai pajuto, kad kolegos iš kapitalistinio pasaulio juos gerokai pralenkė ir ėmėsi dirbti viršvalandžius, kad tik juos pasivytų. Visas Rytų blokas staiga buvo užverstas skraidančiomis lėkštėmis, minčių skaitytojais, pasaulio chronologijos taisytojais, Kazachstano sniego žmogaus medžiotojais ir dar velniai žino kuo.

Černobrovas negaili pastangų nupiešti išsamių tyrimų vaizdui:

Akmuo pabuvojo paleontologijos, zoologijos, fizikinės technikos, aviacijos technologijų institutuose, paleontologijos ir Biologijos muziejuose, laboratorijose ir konstruktorių biuruose, Maskvos Valstybiniame universitete, o taip pat jį apžiūrėjo kelios dešimtys pačių įvairiausių sričių specialistų.

 

Grubiai šnekant, Vadimai Aleksandrovičiau, jus šūdą malat ir iš to duoną valgot. Lileika su savo sarmatais bent kiek originalumo parodo. O šiuo atveju mes matome tokia apsamanojusia pseudomokslo sensaciją, kad net nagrinėti neapsimoka: geriausiu atveju baigsim su nuoroda į kokio Kalugos kolchozo sienlaikraštį. Tiesa sakant, turint omenyje tiek paties Černobrovo, tiek kitų „out-of-place artifacts“ reputacija aš nelinkęs tikėti net ir pačiu „Adomo varžto“ egzistavimu. Na, nebent kas nors parodytų kur yra publikuoti (anoniminiu specialistu) taip gausiai atliktų tyrimų rezultatai.

Atlantida

Ir kaip gi be jos. Didžioji dalis yra tipiški skiedalai (man ypač patiko „arši polemika tarp atlantomanų ir atlantofobų“), tačiau yra vienas straispnelis liečiantis mano dar neaptarta „artefaktą“: „Biminio keliai“.

1940 metais žymus amerikiečių aiškiaregis Edgaras Keisis paskelbė vieną keisčiausių savo pranašysčių – kad Atlantida iškils iš vandenyno dugno tarp 1966 ir 1970 metų. Pranašystė atrodė tokia neįtikėtina, kad Keisiu beveik niekas nepatikėjo. Tačiau kitas aiškiaregis – Raimonas Bernaras – savo knygoje “Nematoma imperija”, išleistoje 1961 metais, patvirtino šią pranašystę.

Ir kai pagalvoji, kad aš visa tai skaitau savo noru ir laisva valia…

Kas keisčiausia, pranašai prisimenami, nepaisant to, kad Atlantida taip ir liko jūros dugne. Tiesiog 1968 m. šalia Bimini salos Bahamose buvo atrasta povandeninė struktūra, kuri pasirodė galinti būti dirbtinė.

Iškart po “Biminio kelių” atradimo atsirado skeptikų, mėginusių įrodyti jų natūralią kilmę. Geologė Eženi Šin padarė prielaidą, kad “keliai” galėjo susiformuoti dėl potvynių poveikio. Vėliau buvo iškelta versija, kad “keliai” – tai jūrų kriauklės ir smėlis, per šimtmečius susipresavę į stačiakampius darinius.

Visada atsiranda skeptikų. Ir kaip taisyklė, jie visada yra aptariamos srities specialistai. „Bimini kelias“ išties yra supresuotas smėlis ir kriauklės, vaidinamas beachrock. Štai išsamus straipsnis, paaiškinantis kas tai yra ir kodėl „Bimini kelias“ yra būtent natūraliai susiformavęs beachrock.

Daktaras Gregas Litlas iš Džordžijos valstijos universiteto, profesionalus naras ir archeologas, rašė apie tai šitaip: “Panašias kliedesingas teorijas sugalvoja tie, kurie niekad nenardė prie “kelių”, nematė jų savo akimis, nelietė savo rankomis jų nepaprastų plokščių”.

Ir dar tie, kurie ne tik ten nardė, bet ir tyrinėjo, kaip antai:

Dr. Eugene Shinn iš JAV Geologijos tarnybos, dr. Marshall McKusick, Iovos universiteto antropologijos ir sociologijos profesorius (jiedu savo tyrimą apmokėjo iš savo kišenės), dr. Eric Davaud iš Ženevos universiteto Geologijos ir paleontologijos instituto…

Ir kam vargintis vardijant, pasižiūrėkim kas per vienas tas Litlas.

Surprise, surprise...

Dr. Gregor Little visgi yra realus asmuo ir tikras daktaras. Psichologijos. Apie jokius jo ryšius su Džordžijos ar kokiu kitu universitetu neaptikau. Gal kur psichologiją ir dėstė, bet seniai tai metė ir dabar pilnu etatų dirba Edgaro Keisio Asociacijoje Pažinimui ir Nušvitimui (beje, kažkur šia pavardę jau girdėjau). Bimini- Atlantidos teorijos šalininkais, be jo yra tokie žinomi specialistai kaip ufologas- antropologas su geromis sen. graikų kalbos žiniomis Cedric Leonard ir, aišku visa banda New Age fanatų. Šios istorijos apie poną daktarą Little moralas yra toks: sunku meluoti interneto amžiuje.

Žemėlapiai

Ir pabaigai- dar vienas vertalas skirtas amerikiečių pseudoistoriko Hapgood darbams. Tas vyrukas buvo apsėstas senosios kartografijos ir manė, kad ten slypi nepaprastos žinios. Beje, būtent jis išgarsino Pirio Reiso žemėlapį.

Tai yra XVI a. pr. turkų admirolo nubraižytas portulanas, vaizduojantis tiek naująjį, tiek senąjį pasaulį.  Hapgood tvirtinimų, tai nepaprastai tikslus žemėlapis, vaizduojantis, be kitą ko ir Antarktidą ir admirolas Reisas jį nubraižė remdamasis pražuvusiais senųjų civilizacijų žemėlapiais.

Kas yra briedas. Pirmiausia portulanas nėra tikslus: pvz. Mergelių salos pavaizduotos dvigubai- taip gavosi sudėjus du šaltinius. Beje, pats admirolas žemėlapio paraštėje nepatingėjo išvardinti kokiais šaltiniais jis rėmėsi: keliais antikiniais žemėlapiais, bent vienu arabiškų, keliais portugališkais ir Kolumbo sudarytų žemėlapių. Tai, beje, paaiškina, kodėl Espanjola pavaizduota panaši į Japoniją. Tarp kitko, patartina atkreipti dėmesį, kad admirolas tarp savo šaltinių nemini Atlantidos viešosios bibliotekos fondų.

Na, o Antarktida pasirodė esanti tik „ištempta“ Pietų Amerika:

Atkreipkite dėmesį į nepriekaištingai tiksliai pavaizduotą, tačiau neegzistuojančia salą į rytus nuo Gvianos.

Kaip ir kiekvienas prietranka jo vietoje, vienu žemėlapiu nepasitenkino ir galiausiai ėmė atrasti nepaprastus dalykus kiekviename, kuris tik pakliūdavo jam į rankas, skelbdamas kad tas ar anas žemėlapis nepaprastai tikslus, nubraižytas naudojant pažangiausias technologijas ir vaizduojantis Žemę iki apledėjimo. Realiai nebuvo nei vieno, nei antro, nei trečio. Štai kad ir antroji iliustracija iš straipsnio, vaizduojanti Buache žemėlapį.

Hapgood ir jo apologetai sugebėjo pražiopsoti, kad tai tik viena iš dviejų šio žemėlapio versijų.

Pirmoji versija, nubraižyta 1739 m., Antarktidos jūros nevaizduoja.

Po keliasdešimt metų Buache suformulavo teoriją apie tokios jūros egzistavimą ir išleido naują žemėlapį, vaizduojantį šią teoriją. Jokiu ateivių, jokiu atlantų, tiesiog mokslinės monografijos iliustracija.

Tik štai- antrasis žemėlapis irgi pažymėtas 1739 m. data ir yra žinoma vienintelė jo kopija. Ta, kuria paskelbė Hapgood.

Na, o kai dėl „stulbinančio tikslumo“, tai susiraskit, kur čia yra Naujoji Zelandija.