Apie blogą (visus klausimus ir pastabas „ne į temą“ meskit čia)

Viskas persikėlė į www.jurodivai.lt

Share

40 Responses to Apie blogą (visus klausimus ir pastabas „ne į temą“ meskit čia)

  1. Leo Lenox says:

    http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3241&kas=straipsnis&st_id=14946
    Nežinau, ar esi šitą matęs. Straipsnis kaip straipsnis, Peleckis gal biškį ir psichas. Bet pavardžių privardinta -- ohoho, nemaniau, kad jų tiek čia.

    • Leo Lenox says:

      Na, čia turbūt apie prūsus blogo autorius už mane daugiau žino, bet daugpatystė, man regis, miglotai dokumentuota. Reikės žiūrėti, ką ta Šeškauskaitė ten išleis gero.
      Tokios spekuliacijos, pamenu, nėra naujiena, galbūt kai kurios jų pagrįstos. O delfi, manau, atsirinko, kas čia gražiau skamba, gal pariebino, gal ne. Slidžiausia yra simbolių interpretacija -- kaip, pavyzdžiui, vyro kepurės. Istoriškai „kepurę dėdavo“ teisme, tai čia kaip suprast -- nekaltybę statydavo?.. 😉

    • Apie daugpatystę užrašyta 1248 m. taikos sutartyje. Straipsnelis toks populistinis, kaip Leo ir sakė, simbolių interptretacija- reikalas slidus ir miglotas, bet štai apie krikščionių misionierius 500- 700 dar kaip ir neteko girdėti.

      • Luotinykas says:

        Šaltinis:

        „Buvo šiame krašte labai daug miškų, tokių pat šventų kaip anksčiau minėti. Nespėjus Jeronimui tenai nuvykti ir juos iškirsti, būrys moterų raudodamos ir aimanuodamos atėjo pas Vytautą pasiskųsti dėl iškirsto švento miškelio ir atimtos iš dievų buveinės, kurioje jos paprastai visada melsdavusios dievą sulaikyti lietų arba saulę, o dabar nebežinančios, kur reikėsią ieškoti dievo, iš kurio atimtas būstas. Esą dar keletas mažesnių miškelių, kur jos galėtų garbinti dievus, bet ir juos Jeronimas norįs sunaikinti. Įvesdamas naujas apeigas, jis griaunąs tėvų papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti protėvių tikėjimo vietų ir apeigų. Moterims pritarė vyrai sakydami negalį pakęsti naujo tikėjimo ir geriau sutinką palikti tėvynę ir namus, negu atsižadėti iš protėvių paveldėto tikėjimo. Sujaudintas šito įvykio ir bijodamas žmonių maišto, Vytautas nusprendė, jog geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo. Ir, atšaukęs raštus, duotus provincijų valdytojams, kad klausytų Jeronimo, įsakė jam palikti šalį.“

        Kūryba:

        „Ne veltui, kai pradėti kirsti šventi miškai, labiausiai dėl to susirūpino moterys. Jos netgi atvyko pasiskųsti kunigaikščiui Vytautui – esą neturės, kur melstis, kad jų vyrai turėtų jėgos mus patenkinti ir apvaisinti. Vytautas atsižvelgė į jų prašymą ir pareikalavo Jogailos sustabdyti miškų kirtimą Žemaitijoje“, -- pasakojo D. Šeškauskaitė.“

  2. Johnsonas says:

    Nežinau ar esi jau aptaręs ar ne, nes paeiškoje nerado -- „runologą“ Juozą Šeimy, jo leidinuką vieną teko pavartyti, mėgsta artefaktus lietuviškai „perskaityt“; lyg lietuviai iš vis ką nors bendro su Egiptu būtų turėję…

  3. Jeigu galvojama paie persikraustymą, popo.lt visą laiką laukia išskėstomis rankomis 🙂 Ir persikraustymas nesudėtingas turėtų būti…

  4. Tai gal tegul ir nenustoja 😀

  5. Aidas Puklevičius says:

    Noriu užduoti vieną klausimą, tačiau, jeigu galima, el.paštu. Ar negalėtumėte man brūkštelti į manąjį? Ačiū.

  6. Jonas says:

    Sveikas,

    Man į rankas papuolė toks intriguojantis leidinys pavadinimu „Lenkų skriaudų lietuviams istorinė apžvalga“ 🙂 tai bene 75 psl. šių metų leidimo knygiūkštė su paveiksliukais, kurioje svarbesnės vietos paryškintos ne tokiam atidžiam skaitytojui.

    Pagalvojau, kad tokia literatūra turėtų nenugult pas mane, o atsidurti visgi ekspertų rankose 🙂 Jei domina, rašyk getjonas@gmail.com, rasiu būdą perduoti, jei ne -- pratrink šitą komentarą.

    • Girdėjau tokią- naujausias Liekio šūdevras. Kad jau yra pasiulymas, reikės susirinkti bent kelis tokius ir padaryti bendrą „istorinių Lietuvos priešų demaskavimo“ apžvalgą.
      Temperatūra kiek nukrito, tad prie darbo, tsakant.

  7. Imantas Melianas says:

    Atsiprašau, bet po 2011.08.25 konferencijos Tautinių bendrijų namuose radau radau internete keletą mane ir bendraminčius „demaskuojančius“ tekstus. Kai kuriuose -- „įžvalgos“ apie tokių kaip mes priklausymą ČŽV ir „Mossadui“ (nemirtingi argumentai). Gal Jums tai bus kaip nors įdomu?

    „Išlindo saugumiečio ranka“

    Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją etnologą Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?..

    Ne, ne, niekas iš paminėtųjų ir nepaminėtųjų galvų nekapoja. Tačiau kai kertama mūsų atmintis, istorija, šaknys, ar galvas, be viso to, dar galime vadinti galvomis?
    Pasakas – lauk!

    Ar dar atsimenate Vytauto Klovos „Pilėnus“? Jau nebe? Jau tik vienas kitas? O „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ dar atsimenate? Žinoma. Tai va, ši daina – apie tuos laikus, kai lietuviai ne giljotinomis, o kalavijais kryžiuočių galvas kapojo, o žirgų galvas pinavijomis puošė. O šita graži daina – Ūdrio arija iš operos „Pilėnai“, lietuvių istorinės, herojinės nacionalinės operos. Ji buvo sukurta praėjus vos keleriems metams po Stalino mirties. Dar gūdžiu sovietmečiu ji, kaip ir padavimas apie karalių Margirį ir jo narsiuosius lietuvius pagonis, pasirinkusius veikiau mirtį nei negarbę, stiprino mūsų tapatybę, ugdė lietuvio savimonę. Ištisos kartos augo iš Pilėnų pelenų.

    Tai pasakykite man, kodėl reikėjo iš mūsų atimti Pilėnus, kodėl reikėjo duoti tribūnas keistiems Lietuvos istorikams, kurie, remdamiesi kryžiuočių kronikininkais, ėmė skelbti, kad Margiris ir jo kariauna buvo bailiai ir iš baimės išsižudė? Kokiam avinui nuo tokios kryžiuočių tiesos lengviau pasidarė gyventi?

    Tai pasakykite, kam reikėjo šluostytis kojas į tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių? Filosofei Putinaitei, kad taptų prezidento patarėja, o paskui ateitų į Švietimo ministeriją ir atsisėstų į viceministro krėslą? Ar Vladimirui Putinui, kad lengviau būtų susigrąžinti tai, ką prarado Gorbačiovas.

    Ir dar pasakykite, kodėl nuo globalizmo slogos pridusę veikėjai jau ima abejoti Kudirka, Daukantu ir gundo tai daryti mus visus?

    O kodėl tyčiojamasi iš Venesuelos žurnalistės Jūratės Statkutės-de Rosales? Kodėl į knygas „Didžiosios apgavystės“, „Senasis aisčių giminės metraštis“ jos surašytos gilesnių nei šiandienėje Lietuvoje priimtos šaknų paieškos kai kurių mūsų sekliau kapstančių istorikų yra skelbiamos „jovalu“, „nesąmonėmis“, „grafomanijos šedevrais“? Tai kuo paaiškinsime, kad Lietuvos žmonės taip skaito jos knygas, kad paskutiniąją, „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, „Versmės“ leidyklai teko kartoti keliskart ir knyga tapo metų bestseleriu? Ar tai nereiškia, kad visuomenė, taip aistringai tiesdama rankas prie šios knygos, būtent tokiu būdu priešinasi jos šaknų, jos atminties kapojimui? Visuomenei visai nesvarbu, kad autorė nėra istorikė profesionalė, nesvarbu, kad ne viskas jos samprotavimuose pakankamai argumentuota. Skaitytojui svarbu, kad būdama taip toli nuo Lietuvos ponia Jūratė, kilniausių jausmų mūsų protėviams vedama, bando mus gelbėti – grąžinti pasididžiavimą garbinga praeitimi ir žūtbūtinį troškimą išsilaikyti žvarbiuose globalizacijos vėjuose.

    Profesorius Bumblauskas aiškina knygos pasisekimą kiek kitaip. Pasak jo, kol esame toli nuo civilizacijos ir neturime normalios istorijos, vienintelis metodas ją susikurti yra liaudiškoji etimologija, sąskambių etimologija. Ir koks velnias jį, profesorių, patraukė už tos vietos, už kurios patraukus žmogus praranda gebėjimą patylėti: „Lietuviai – tauta, kuriems dar pasakų reikia. Tai reiškia, kad nesame subrendę“.

    Vadinasi, tai reiškia dar ir tai, kad normalios istorijos neturime, o pasakas, legendas, mitus – lauk? Pilėnus lauk, Basanavičių lauk, Kudirką, Daukantą – lauk. O gal būtent todėl, kad visa tai metame lauk, ir tampame vis labiau nesubrendę?
    Algimantą Liekį – lauk!

    O už ką lauk daktarą Algimantą Liekį, visai neseniai išleidusį ne pasakas, ne legendas ar mitus, o lenkų skriaudų istorijos dvitomį „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“? Už tai, kad remdamasis istorijos šaltiniais, kitų knygomis į vieną vietą surinko visą dviejų tautų ir valstybių santykių istoriją. Visokių tų santykių, žinoma, būta. Vien ko verta Pilsudskio laikų lenkų nusikaltimų Vilnijos lietuviams chronologija. Tai dabar kaposime ir šio krašto lietuvių šaknis, kuriose tiek heroizmo, tiek aukojimosi už lietuvių kalbą, už lietuvybės išsaugojimą. Ir visa tai lauk? Ar todėl, kad nei kalba, nei lietuvybė šiandien neatitinka laiko dvasios ir turi nuskęsti paikose globalybėse, pasiduoti bestuburiam lankstymuisi prieš didesniuosius?

    Liekį – lauk? Už tai, kad Liekis galvoja kitaip nei etnologas Imantas Melianas, šiuo metu dirbantis kultūros ministro Arūno Gelūno patarėju. Beje, jis ir „grafomanijos šedevrų“ bei kitų „komplimentų“, adresuotų Jūratės Statkutės-de Rosales tyrinėjimams, autorius. Taigi šitas autorius, šitas etnologas patarėjas išties galvoja kitaip. Kultūros ministerijos surengtoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje jis ir samprotavo visai kitaip: „Vieną kartą reikia baigti tas nesąmones su vadinamąja „Liūdnąja Lietuva“ ir neva „nutautintais“ bei „sulenkintais“ lietuviais, nes jei iš tikrųjų būtų taip lengva per 19 metų nutautinti tautiškai neva apsisprendusius vietinius gyventojus, tai ko mes dabar nesugebame per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų jų atgal „atitautinti“?

    Patarėjas etnologas, matote, nustatė, kad Vilniaus kraštas buvo lenkintas tik 19 metų. O Liekis, matote, teigia, kad Lietuvos lenkinimas buvo vykdomas ištisus šimtmečius. Todėl Liekį – lauk. Ir Vytautas Landsbergis sako: Liekį – lauk! Jo vadovaujamas partijos Politinis komitetas net tokį protokolinį nutarimą priėmė. Liekį lauk. Nes Liekis, matote, dar ir pseudospecialistas. Ne istorikas. Ir šitą nustatė etnologas Melianas, istorikas ir tikras specialistas.

    Ar kartais šitas specialistas nėra tas pats Imantas Melianas, kuris dirbo Saugumo departamente? Jeigu tas pats, o turiu įtarimą, kad taip ir yra, tai jis baigė Vilniaus universitetą tais pačiais metais, kuriais buvo iš saugumo išvytas. Kada pradėjo studijuoti, neaišku – anketose, kurias teko peržvelgti, nėra. Bet aš manau, kad jeigu saugume dirbdamas baigi universitetą, tai visai nesvarbu, kada tu tuos mokslus pradėjai. Ir dar viena neaiškybė – šnekinau porą žinomų etnologų, nė vienas etnologo Meliano nežino. Ir dar: Vilniaus universitetas, kurį, Meliano manymu, jis yra baigęs, etnologų nerengia.

    Tačiau tai visai nesvarbu. Svarbu, kad etnologas Melianas apie Vilnijos lenkus, maištaujančius prieš lietuvių kalbą ir Lietuvos įstatymus, žino ir viešai visiems skelbia: „Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai“. Kokia žavi minčių darna: panašiai mąsto ir Valdemaras Tomaševskis, siūlantis žemaičiams reikalauti, kad Žemaitijos miestelių ir gatvių pavadinimai būtų rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir žemaičių. Ar kartais panašiai nemąsto ir ministras Gelūnas, parengęs įstatymo projektą, numatantį dvikalbius gatvių pavadinimus, iš esmės liečiantį tik Vilniją. Kaip buvusios, o gal naujos okupacijos ženklą.
    Himnas

    Energetikos jau nebeturime. Kultūros – gal net per daug, tik tas dalykas, kurį dabar dažniausiai vadiname kultūra, Lietuvoje niekada nebuvo vadinamas kultūra. Lietuvių kalba dūsta nuo provokacijų prieš ją. Televizija – dar viena dvasinės giljotinos mašina. Nepriklausomybė – nei ekonominės, nei politinės. Valstybė?.. O kas yra valstybė be viso šito?

    Tai palikite mums bent atmintį, šaknis, istoriją. Net jeigu istorija paremta legendomis ar mitais, ji galbūt kada nors mūsų vaikaičiams ar provaikaičiams taps pagrindu, nuo kurio jie dar pajėgs atsispirti.

    Visada krūpteliu klausydamasis vaikų, giedančių Lietuvos himną. Štai labai įdomu, kas jų galvutėse verda, kai jie taria šias frazes: „Tu, didvyrių žeme…“ ir „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Štai kai himną gieda politikai, aš žinau, kas jų galvose dedasi. Nes žinau, iš kur jie semiasi stiprybę…
    Trumpasis istorijos kursas

    Giljotina – galvų kapojimo mašina, sugalvota daktaro Giljoteno (Guillotin) ir įteisinta Prancūzijoje didžiosios revoliucijos metais. Iš pradžių buvo giljotinuojama buržuazija, net karalius Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė, paskui tie, kurie giljotinavo šituos. Manoma, kad iki revoliucijos pabaigos, 1799 metų, aikštėse buvo nukirsdinta apie 15 tūkstančių galvų.

    Šiaip jau niekas anuomet tokių baisybių baisybėmis ir nelaikė. Buvo įteigta, kad žmogui neskauda – mirtis ateina akimirksniu. Jis nieko nejaučia. Be to, paprastai valdžia giljotinuodavo savo ir tautos priešus: kitaip galvojančius, kitaip kalbančius, kitaip besielgiančius.

    Ferdinandas Kauzonas; 2011 m. spalio 20 d. „Respublika“

    Du šimtai metų nebeegzistuojančios „bendros valstybės“ patriJotai. Prolenkiškasis lobby jau nebesimaskuoja
    parašė Blogeris Zeppelinus, 2011 m. Spalio 29 j., 13:09

    Nenustoju stebėtis polonofilų lobby akiplėšiškomis demagogijomis bei gerbiamo Vladimiro Laučiaus metamorfozėmis.

    Naujausiame Delfio straipsnyje Savas nacionalizmas – vertybė, o Lietuvos lenkai – ne? http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/savas-nacionalizmas-vertybe-o-lietuvos-lenkai-ne.d?id=51221921

    jis vos ne kaip Šventą Raštą cituoja -- suprask – didingo etnologijos mokslų autoriteto Imanto Meliano žodžius.

    Su visa pagarba pastarajam, visuomenė jį pažįsta, kaip 11 metų VSD ištarnavusį majorą, išėsdintą iš ten valstybininkų klano ir interneto portalų publicistą, įdomių straipsnių autorių, nūnai besidarbuojantį iškiliame Kultūros ministro patarėjo poste.

    Apie gerbiamo Imanto pasiekimus etnologijos srityje kažkaip neteko iki šiol girdėti, bet matyt jie pakilo į tokį lygį, kad įgijo ant akmens plokščių iškaltų ir Mozei padovanotų priesakų svorį – bent jau pono V.Laučiaus akyse?

    Štai keletas tų etnologinių išminčių:

    A.

    „Ir štai dvi tautos, ne vieną šimtmetį turėjusios bendrą valstybę, nebesugeba susikalbėti ir susitarti dėl gatvių pavadinimų, pavardžių rašybos ir Švietimo įstatymo nuostatų“

    Truputi jau juokina tas ritualinis „bendros valstybės“ paminėjimas.

    Tenka priminti, kad ta bendra lenkams, gudams, lietuviams, ukrainiečiams ir daliai latvių valstybė žlugo daugiau nei prieš 200 metų ir mūsų tautos kolektyvinėje atmintyje jokių ypatingų sentimentų nepaliko.

    Po to mūsų tautos dar 120 metų gyveno jau kitoje bendroje daugiatautėje valstybėje, kuri vadinosi Rusijos imperija, bet pastaroji jokio entuziazmo savo „bendrumu“ ponui Melianui, berods, nesukelia?

    Na, pabandykite įsivaizduoti, kad kas nors norėtų pagrįsti ypatingą meilę Rusijai ir rusų tautai -- pono Meliano argumentacijos būdas tam puikiai tiktu, tereiktu tik pakeisti žodį „lenkai“ į „rusai“ ir tiek…

    Sunku suprasti ir tai, kodėl, anot pono Meliano, lietuvių tauta turėtu tartis su lenkų tauta, kuri turi savo tautinę valstybę, dėl gatvių pavadinimų Lietuvoje ir Lietuvos piliečių pavardžių rašybos lietuviškuose pasuose?

    O kodėl gi tais klausimais nepasitarus dar ir su rusų tauta, ir su baltarusių tauta, o gal dar ir su ukrainiečių tauta – juk tų tautų atstovai irgi gyvena Lietuvoje?

    B.

    „Jokiu būdu nelyginu Kosovo su Vilniaus kraštu, bet noriu pabrėžti, kad geriau nežaisti su ugnimi“, – pažymėjo ekspertas [I.Melianas].“

    Dovanokite, bet jei čia ne pagąsdinimas ir įžūlus spaudimas per užuominą į galimą kaimyninės šalies agresiją ir L.Želigovskio sukilimo pakartojimą – tai kas tuomet?

    Ar reikia suprasti, kad Kultūros ministro patarėjas praneša mums būtent tai?

    C.

    „…iš visų pasaulio tautų, jeigu vertintume bendrą praeitį, lenkai lietuviams yra artimiausi.“

    Kas čia per naujienos? Mūsų bendra praeitis, kaip ir minėta, baigėsi prieš 200 metų. Ir ta praeitis buvo bendra ir su gudais ir su ukrainiečiais.

    O po to buvo daug didesnių atsiminimų palikusi lenkų agresija ir mūsų sostinės užgrobimas, paverčiant tolimu Lenkijos užkampiu.

    Jokio artimumo Lenkijai absoliuti lietuvių dauguma nejaučia – nei kalbos žino, nei muzikos klausosi, nei TV filmus žiūri, nei žinias seka.

    Tai tėra aktyviai prolenkiškojo lobby platinamas mitas, sukeliantis nebent nuostabą savo neadekvatumu tikrovei.

    D.

    „…formuojantis lietuvių nacionalizmui, lenkiškos kilmės Lietuvos kultūra buvo atmetama kaip svetimkūnis. Kartu buvo atmetamas ir kilmingųjų luomas kaip neva „išsigimęs“ ir „nutautėjęs“. Todėl dar iki kovų dėl Vilniaus lietuvių tautinis atgimimas jau buvo kryptingai antilenkiškas.“

    Lietuvos kilmingųjų luomas su retomis išimtimis ir buvo nutautėjęs ir išsigimęs – be jokių kabučių. Tai tiesiog liūdnas faktas ir tiek. O visas lietuvių tautinio atgimimo antilenkiškumas pasireiškė tik tuo, kad lietuviai nenorėjo būti lenkais, bet siekė būti lietuviais.

    E.

    „1918–1920 m. nepriklausomos Lietuvos valdžia neturėjo Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojų paramos ir puikiai tai suvokė. Želigovskininkų „sukilimas“, nors ir buvo suvaidintas, bet toji vaidyba buvo ne didesnė už „Klaipėdos išvadavimą“. Vilnius buvo anapus etninės Lietuvos ribų, o jo lenkakalbiai gyventojai nematė savo vietos kuriamoje tautinėje Lietuvos valstybėje….

    O tuomečiame Vilniuje lietuvių tautybės žmonių buvo labai mažai: vos keli procentai – ir tie patys paprastai kilę ne iš Vilniaus …

    Per 1922 m. plebiscitą dauguma vilniečių pritarė prisijungimui prie Lenkijos…..

    Šiandien piktinamės Lenkijoje leidžiamomis knygomis, kuriose tarpukario Vilnius traktuojamas kaip Lenkijos dalis. Tačiau ano meto tarptautinė bendruomenė, išskyrus Lietuvą ir sovietinę Rusiją, pripažino, kad Vilnius teisėtai priklauso Lenkijai.“

    Sakyčiau, įdomi ir ne kartą girdėta iš pono Waldemar Tomaszewski bei skaityta Lenkijos URM platinamose brošiūrose pozicija, nūnai platinama ponų V.Laučiaus bei I.Meliano.

    Smalsu, kiek ji atitinka Kultūros ministro, kaip Vyriausybės nario oficialią poziciją minimais klausimais?

    F.

    „Daug kas pasakytų, kad latviai – artimesni [nei lenkai]. Bet pažvelkime į lietuvių ir latvių santykius …Latvių dainose lietuviai minimi vien neigiamai – kaip užpuolikai.

    XIX a. ir XX a. pradžios latvių literatūroje lietuviai taip pat minimi kaip mažaraščiai nesumanūs slunkiai. Baltų tautų brolybės latvių istorinėje savimonėje, anot I. Meliano, nė su žiburiu nerasi.

    „XX a. pradžioje latviai net kūrė projektus, pagal kuriuos Kauno gubernija galėjusi būti sudedamoji Latvijos dalis – pigus darbo jėgos šaltinis, o valstybinė kalba būtų latvių. 1921 m., kai latviai nusprendė drastiškai spręsti teritorinį ginčą su Lietuva, pasienyje įvyko karinis incidentas, kurio metu žuvo karių.“

    Ėėėė, ar man vienam šios etnologinės išmintys labai jau užneša į sąmoningą antilatviškų nuotaikų kurstymą per primityvų priešpastatymą „kokie geri lenkai/ kokie blogi latviai“?

    Žinoma, ponas V.Laučius, kaip tikras garbingos žurnalistikos atstovas suteikia žodį ir kitai pusei -- ne ką menkesniam už poną Melianą autoritetui etnologijos srityje -- Lietuvos lenkų sąjungos atstovui, Waldemar Tomaszewski bendražygiui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariui Edward Trusewicz, anot kurio:

    „tautinių mažumų problemos vis neišsprendžiamos pirmiausia todėl, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo pasirinko „vienos tautos“ valstybės modelį.“

    Minėtas lenkų veikėjas pastebi, jog naujo švietimo įstatymo iniciatoriai tvirtina, kad Lietuvos lenkai ir rusai, besimokantys mažumų mokyklose, prastai moka lietuvių kalbą ir teigia:

    „Šis teiginys taip pat neatitinka tikrovės. Tegul įstatymo rengėjai nuvyksta į lenkiškas mokyklas ir patikrina moksleivių lietuvių kalbos žinias“

    O štai čia tenka pritarti ponui tomaševskininkui -- tikrai nebloga idėja – imti ir patikrinti.

    Tik nereikia niekur važinėtis – tam jau senokai yra išrasta tokia procedūra, vadinasi „valstybinis lietuvių kalbos egzaminas“ -- štai per jį ir reikia patikrinti moksleivių lietuvių kalbos žinias pagal vienodus visiems reikalavimus, netaikant jokių išimčių. Tuomet ir sužinosime -- kaip ten su tomis lietuvių kalbos žiniomis.

    Bet juk būtent tai ir buvo siūloma naujajame Švietimo įstatyme – tai kuo tas ponas buvo nepatenkintas?

    Nežinau, kaip jums, gerbiami FB kolegos, bet skaitant tokius tekstus mūsų spaudoje, man sunku atsikratyti minties:

    -- na nejaugi jiems nė kiek ne gėda taip įžūliai ir atvirai atstovauti svetimos valstybės interesus Lietuvos vidaus reikaluose?

    Ir iš kur pas juos tiek entuziazmo tuo užsiimti?

    Negi viskas paremta tik „meile begaline“ jau du šimtai metų kaip nebeegzistuojančiai „bendrai valstybei“ ar visgi tam yra ir kokių proziškesnių priežasčių?

    —————————————————————————————

    Kas stovi už Lietuvos lenkintojų:
    Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose —
    Vladas Palubinskas, 2011-10-30.
    Viešoji paslaptis
    Lenkinimo politikai nebesislapsto

    Kas tie du šimtu metų nebesančios „bendros valstybės“ patriotai

    Ačiū blogeriui „Cepelinui“ už budrumą ir už opių klausimų nepriekaištingą išgvildenimą. Ypač šiuo įsisenėjusiu ir itin pavojingu antrąkart išsivadavusios Lietuvos likučių likimo klausimu. Deja, padėtis gerokai sunkesnė, negu atrodo pagal žiniasklaidą, tad Lietuvos lenkiškumo klausimą reiktų papildyti bent trimis pastabomis.
    1. Kas gina tautiškumą

    Lietuvių lenkinimo politiką vykdo ne tiek minimi Tomaševskis (Tomaszewski), Melianas, Laučius — ne vien oficialios linijos valstybininkai, bet ir opozicija: kone visi žiniasklaidoje besireiškiantys tėvynės gynėjai su menkomis išimtimis tėra to pačio „generalinio štabo“ pareigūnai gynėjų vaidmeniui.

    „Teisingų“ politikų nuolat plakami, tautos akyse jie užsidirba išmintingų ir bebaimių teisuolių įvaizdį, pelno pasitikėjimą. Žmonės jais seka, juos remia, perduoda jiems savo žinias ir žinių šaltinius, atskleidžia organizuojamų veiksmų sumanymus.

    Ta pati pasipriešinimo okupacijai ardymo, griovimo iš vidaus taktika: nė vienos partizanų žeminės, kitokios slaptavietės nepavyko aptikti okupanto kariuomenei nei stribams — vien klastingai savais, netgi vadais įskverbtų agentų dėka.

    Provokatoriais ir atvirais išdavikais jie tampa tik lemiamu metu, nes tai vienkartinis veiksmas, be kelio atgal. O ligtol jų veikla gal naudinga — juk kovoja su blogiu? Žvelgiant nekritiškai, be įtarumo kaip į šalininką, savo užtarėją, taip ir atrodo. Bet:

    1. melas pavojingesnis, kai įterptas į gražų, gardų, svaigų gėrimą — šeriant devyniomis dalimis tiesos ir tik dešimtąją dalį nuodų; tiesą sakant svarbią, kurią dauguma patys žino ir kuriai karštai pritaria, o esminį propagandos melą paminint tarsi mažareikšmį ir įvyniojus jį politkorektiška eksperto iškalba;
    2. neįsileidžiant į žiniasklaidą nepriklausomų duomenų šaltinių ir savarankiškų veikėjų, sakant: „šaunuolis, ačiū už iniciatyvą, mums trūksta pilietinio aktyvumo — užsirašysim, kai prireiks pasikviesim į mitingus, piketus ir balsuoti, žinias irgi panaudosim, bet jas skelbti viešai patikėkime paruoštiems, patikimiems ir visuomenės gerbiamiems mūsų politologams, istorikams, lektoriams, žurnalistams — specialistams politkorektiškai išlavinta iškalba, nes tu su savo beatodairišku radikalumu ir kategoriškumu sukompromituosi idėją, nukreipsi nuo bendro reikalo ir prisišauksi priešų“;
    3. perimant bet kokio nepasitenkinimo židinį, pasipriešinimo užuomazgą, kai tik jinai ima grėsmingai augti. Perimti vadovavimą nesunku, pasisiūlius savo „įtaką“, politologijos patirtį, kompromisų derinimo kompetenciją. O perėmus sužlugdyti dar lengviau: kad nesisektų, užtenka laiku nespėti, pamiršti, prireikus nepersistengti, reikalą atlikti formaliai. Tik aišku laiku pranešant kur reikia, sudarant sąlygas kitai pusei pasiruošti. Taip ir sakoma: „nusikalstamumo padėtis kontroliuojama“.

    2. Kas užsakovas

    Tokia parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau.

    Kaip TSRS išsikerojo КГБ tinklas, taip „šaltojo karo“ metais išsiplėtojo ir CIA biurokratinis tinklas, slapta valstybė valstybėje. Staiga sugriuvus Tarybų sąjungai, iširus kariniam Varšuvos paktui, nebeliko ir pagrindo didžiulei žvalgybos armijai.

    Mažai kas apsidžiaugė proga netekti gerai aprūpintos tarnybos ir imtis savarankiškai ūkininkauti be nieko, nuo nulio. CIA karštligiškai griebėsi ieškoti priešų, regzti intrigų. Kadangi lietuviai ir kitos iš „sąjungos“ su Rusija išsivadavusios tautos patikimiausiais draugais ir artimiausia santvarka laikė Vakarus, jų priešu beliko įforminti Rusiją (ir tą neviešai, nes rusų dauguma juk irgi buvo draugiškai nusiteikusi Amerikos, Europos sąjungos, Japonijos atžvilgiu — nelaikė jų priešais, nebesitikėjo agresijos).

    Taigi politologų kabinetuose buvo sukurptas planas fiktyviai neva gaivinti kažką panašaus į LDK — Lietuvos imperiją kaip atsvarą Rusijai. Tiesa, užkalbinėjant šiek tiek skirtingai: lietuviams pabrėžiant Baltarusijos ir Ukrainos priklausomybę LDK, baltarusiams ir ukrainiečiams jau primenant litvinų slaviškumą ir Rusios priklausomybę, o lenkus gundant ATR kaip abiejų slavų tautų respublika „Žečpospolita“­ (Rzeczpospolita), išplėtota iki Rytų Europos sąjungos. Aišku, paskelbę viešai tokio plano autoriai tik apsijuoktų, tačiau lietuvių tautai jisai tapo visai nejuokingas.

    Jau prasidedant Sąjūdžiui, imta masiškai perverbuoti kagėbistus kaip itin kompetentingus specialistus, iš jų formuoti Sąjūdžio politikus, neįsileidžiant į valdžią tautiškai nusiteikusių tvirtų pažiūrų patriotų. Po to Lietuvoje dislokuoti Lenkijos kariniai daliniai, įsteigtos politinės partijos, o kariuomenėje, mokyklose, žiniasklaidoje pakeista tautiškumo ir pilietiškumo sąvoka, šalinami lietuvybės atgimimo autoritetai, išjuokiama ir kriminali­zuojama patriotinė laikysena.
    3. Kuo visa tai baigsis

    Vis dėlto gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, ir valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta — neatsitiktinai prie CIA šmėžuoja ir „Моsad“.

    Lenkų kalba netaps imperinė — net Lietuvos „tuteišių“ jaunimas geriau moka angliškai ir rusiškai, ką jau kalbėti apie Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų „kresų“ kraštų slavus. Lenkai nėra imperinė tauta: imperijos gyvavo tik gerbdamos tautas — kitokių imperijų nebuvo, kitokios sugriūdavo iškart, jas dar betveriant. Tą rodo ir mūsų pačių istorija: lenkų politikų elgesys Lietuvoje dabar, tarpukary, suslavėjusių gudų ir galyčių (ukrainiečių) likimas prieš ir po Liublino unijos — Gedimino, Algirdo, Karijotaičių valdymą ligšiol jie mena su gilia pagarba.

    Vladas Palubinskas

    • Epic.
      Būtinai reikės panarstyti, bet kiek vėliau: pas mane jau eilė stovi: niekaip neužbaigiu Austrijos ciklo (paskutinė dalis ko gero tamstai ir Baltajam Vaiduokliui nepatiks), pažadėtas Liekio išnarstymas ir dar G+ pliuse pažadėjau viena darbelį skubos tvarką…
      O ir šitas imperatoriaus Algirdo ainis (Palubinskas) seniai atskiram įrašui sunokęs.

    • Sejanus says:

      Man šita epinė kalba kažkuo primena kitą garsią epinę kalbą: „Už miltelius! už šokoladą!“. T.y. pačiam autoriui turbūt atrodė, kad kalba ne tik prasmingai, bet ir labai didingai, už širdies tveriančiai.

  8. Sejanus says:

    Norėčiau parekomenduoti puikų Vikipedijos straipsnį apie senąjį lietuvių kalendorių. Aš kaip ne specialistas, tai tik stipriai įtariu jog ten rašyta apsipūtus, bet galiu ir klysti 🙂

    http://lt.wikipedia.org/wiki/Senasis_lietuvi%C5%B3_kalendorius

    • Jau ištrintas Dirgelos rupesčių. Bet tamsta teisus- sapnas ten buvo:
      vienintelis šaltinis „pasakų Sūduva“
      Kas reiškia, jog tai Albino Kurtinaičio kūryba. O prieš šio vyruko fantaziją Gedgaudui ir Lileikai po stalu tik slėptis.

  9. Jonas says:

    Achtung!!!
    Nežinau, ar operatyviai sureaguot dar įmanoma, bet…
    Gruodžio 7d., 18:00 Gedimino pr 28/2 vyks Aivaro-Lileikos-Citrono-įvesk_vardą paskaita. 4 aukštas, įėjimas iš Jakšto g.
    Skelbimas kabo GMF, taip kad pavojus kyla alma mater ataušėliams.
    http://29.media.tumblr.com/tumblr_kwti1jZE5F1qzpwi0o1_500.jpg

    • Žinom. Būsim. Paskui aprašysim.
      Aš ir rezervaciją sėdimai vietai užsirašiau…
      http://gyveno.weebly.com/rezervacija.html

      • Jonas says:

        Net nežinau, ką ir kaip pakomentuoti. Paskaitai prasidėjus galvoje dar pilnėjo sąrašas, pavadinimu „va čia tai paklausiu, va čia tai bus!“, bet laikui bėgant (maždaug ties terminu „genoma“ -- sic) šitas sąrašas buvo palaidotas po begalinių susitvardymo pastangų klodais. Labai gailiuosi, kad nesusitvardžiau su ta lotynų kalba, kurios nei velnio nemoku daugiau sentencijų, ir tikriausiai vis tiek kokią linksnio klaidą padariau.
        Man iš abiejų pusių sėdėjo studentiško amžiaus merginos, viena konspektavo, kita atidžiai klausė. Šiaip panašu, kad vyraujanti nuotaika auditorijoje buvo pritarimas, susižavėjimas sąmojinga įžvalga ir pasitenkinimas bendru sarmatizmo tonu. Aš tuo tarpu pasiekiau naujas, niekad nepatirtas emocijas (arba bent jau nuėjau senųjų emocijų nemintais takais tolyn). Visgi, gyvai yra gyvai, ir kompiuterio ekrane jis visad buvo daugiau juokingas nei frustruojantis.

        Tikėjausi pabūti klausimų atsakymų sesijoje -- norėjau pažiūrėti, kokia gi tikroji klausytojų grupės statistika. BET! Pirmas klausimas lektoriui buvo „ar jums žinoma, kad mes esame atvykėliai iš kitų planetų?“ ir tai buvo tai, aš turėjau išeiti.

      • Jonas says:

        P.S.

        Tiesiog genialus triukas buvo visas tas „moterys tobulos, o vyrai nelabai kažko verti, ergo vyrai piktinsis mano teiginiais, jie su manim nesutiks, nes juos žeidžia šita tiesa“. Neprilygstama!

  10. Jonas says:

    Buvau čia praėjusią savaitę Gimbutienės skaitymų paskaitoje. Viskas ten gerai, pseudoistorija nė nekvepėjo, ir gal ne apie turinį, o apie formą turiu vieną klausimą (klausimą adresuoju čia, nes vat matyt esi mano labiausiai skaitomas VUIF atstovas).

    Kodėl IF auklėtiniai paskaitas (atmintyje yra 4 atvejai) skaito tikrąja to žodžio prasme? Tai yra, iš lapo. Ar pavyzdžiui, diplominiai darbai per gynimus irgi „skaitomi“? Ar čia bendra tendencija, kažkaip ugdoma (ar nekovojant su ja, ar sąmoningai) fakultete, ar čia grynai mano neįtikėtinas pataikymas ant keistų atvejų?

    Labai nemaloniai nustembu kiekvieną kartą. Iš kitų fak-ų tai tik vienas chemikas (dr.!) buvo pritrenkęs skaitymu iš lapo konfoje, be to, dar ir nesuvokiamai iškraipyta anglų kalba. Todėl susidaro lyg ir tam tikra nemaloni statistika istorikams 🙁

    Taigi, kaip ten su skaitymu-kalbėjimu prieš auditorija IF? Gal net ir kokie kiti istorikai įkiš savo trigrašį 😉

    • Šiaip butų gerai, kad Leo įkištų savąjį- jis irgi iš VUIF ir gerokai daugiau jo matęs. Kažkokius užrašus tai visi turi, o kiek į juos žvilgčioja- jau nuo paties lektoriaus priklauso. Aš, atvirai pasakius tiesiog neatkreipiau į tokia detalę dėmesio- turiu toki įprotį daugiau klausyti, nei žiureti, nes kai užsižiopsau, tai pradedu nebegirdėti- tiesiog esu truputi išsiblaškęs, todėl paprastai užfiksuoju žvilgsnį į kažką statiško, kad nepradėčiau varnu gaudyti. Todėl kažkaip lektorių elgesys ir neužsifiksavo. Sorry.

  11. Protingas Chamas says:

    Laba diena

    Prireikė „greituoju būdu“ sužinoti, kokie tikri Gedgaudo, Pichelio, Statkutės kliedesio knygų tiražai? Gal galite pagelbėti? Galiausiai vieneto tikslumu nereikia, pakanka +/- tūkstantis.

    Pagarbiai

    • Gedgaudo 1972 m. leidimas- 1000 egz., 1994 m. leidimas- 10 000 egz.
      Pitchel 1991 m. leidimas- 30 000 egz.
      Rosales „Europos šaknys ir mes, lietuviai“- 700 egz. (bet regis tiražas buvo pakartotas)
      Didžiosios apgavystės- 1000 egz.
      Senasis aisčių giminės metraštis- irgi 1000 egz.

  12. Smagu says:

    Bandydamas atlikti neįmanomą darbą, diskutuoti su sarmatijos šalininkais, užėjau šį blogą.
    Ba…….. tai tas kliedesys vyksta jau seniai, o aš naivuolis galvojau kad sarmatijos projektas yra šviežias produktas.

    O dabar rimtai.
    Labai smagu paskaityti protingo žmogaus mintis.
    Informacija apie „Lietuvišką runologiją“ atlaisvino mane nuo beprasmiškų paieškų.
    Sėkmės

    P.S. aš dar apsilankysiu, labai jau įdomios mintys

  13. Atsipalaidavimas says:

    Kur dingote, gerbiamas blogo autoriau? Norisi paskaityti jau kažko šviežio…

  14. na_va says:

    Čia sambūris tarybinių riboto mąstymo trintukų, kurie tesugeba kritikuoti protingai mąstančius žmones. Net Protingas Chamas čia lankosi. Nesitikėjau.

  15. Audrius Kasperavičius says:

    Sveiki istorikai !

    Visada smagu skaityti kritiškai nusiteikusių ir turinčių humoro jausmą žmonių rašliavą. Tikrai paraistorijos vien Lietuvoje paistalų daug. Bet kai reikia savo kliedesius ginti akademinėm taisyklėm, neatlaiko jų kortų pilys… ir byra. Taigi, dėkui už jūsų laisvą laiką, skirtą tamsuolių „protininmui“. Juk kažkas turi įspirti šiknon tiems kurie patys apkvaite nuo savo „atradimų“ ir kitiems juos bruka. Beto, gavę į kuprą kitą kartą gal atsakingiau kliedės. Ir pamatuos devynis kartus prieš šnekėdami.
    🙂

    Bet reikia ir jums pylos duot -- negi tik glostysiu 🙂

    Viena pastaba: net ir akademinėm taisyklėm žaidžiant reikia išlaikyti mandagų toną. Ne dėl to kad pvz. Lileika beprotis, ir jums KĄ NORS BAISAUS padarys už jūsų komentarus. Būkim negailestingi kritikoje, remdamiesi faktais, bet darykime tai mandagiai ir… viešai.
    Dauguma personažų apie kuriuos jūs rašote, turi vardus ir pavardes. Taigi, prisistatykite ir jūs.

    Linkiu jums neprarasti šalto proto ir humoro jausmo. Tik būkit budrūs -- šaltas protas gali visai sustabarėti nuo savo paties teisumo, humoro jausmas gali virsti dergimu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos