Palubinskas demaskuoja tamsius Baltojo Vaiduoklio darbelius

Konferencija, prie kurios tiek daug dirbo mūsų kolega Baltasis vaiduoklis, nepateko į pirmuosius laikraščių puslapius, kaip beje įprasta moksliniams renginiams.
Gal ir liūdna, bet tokia yra realybė.
Visgi laikai, kai mūsų žinios apie pasaulį priklausė nuo žiniasklaidos jau praeityje- šiandien turime internetą.
Šios konferencijos klausimų taipogi į pagalbą organizatoriams suskubo istorijai neabejingi internautai ir viena tokį savanorį pagalbininką norėčiau išskirti.
Gerbiamas daktare, jus gal prisėskit.

Gyvena pasaulyje toks Vladas Palubinskas, žmogus, be kita ko, neginčijamai įrodęs, kad lietuviai išrado ratą ir pirmieji išmoko naudoti ugnį ir šiaip virtuozas meno, kuri dr. J. Basanavičius pavadino “ethymologia vulgaris“. Būdingas šio rašeivos bruožas- isterija dėl undermenšiškų svetimšalių vykdomo Lietuvos istorijos niekinimo ir klastojimo.

Briedas apie konferenciją

Jo blogo įrašas, skirtas konferencijai, neiškrypsta iš senos vagos ir rašinio tonas bei pagrindinė mintis aiški jau iš pavadinimo Slapta 650-mečio šventė.

Tik atsitiktinai pavyko surasti didžiausios Lietuvos istorijoje pergalės 650-mečiui pagerbti renginio tvarkaraštį. Kuklus tas renginys, Lietuvos prezidentė ir vyriausybė atsisakė dalyvauti iškilmėse, tik galyčių (slaviškai – ukrainiečių) pastangomis Vytauto Didžiojo universitete gegužės 24-26 dienomis (su išvyka į Trakų pilį 25 dieną) įvyks mokslinė konferencija.

Tai, kad pavyko sužinoti tik atsitiktinai manęs nestebina. Stebina kitkas- netgi Palubinskui turėtu būti aišku kuo iškilmės ir šventė skiriasi nuo mokslinės konferencijos.

Kurios tvarkaraštis ir pats anonsas nuo tautos slepiamas, išimtas net iš VDU renginių tvarkaraščio.

Pranešimas ir anonsas ir programa po šiai dienai tebėra VDU tinklapyje, tiesiog faktiškai lietuviškų Internetų kūrėjui“ ne visada pasiseka sėkmingai pasinaudoti paieškos įrankiais gegužės 17 d., kai Palubinskas skelbė savo opusą, pranešimas dar nebuvo patalpintas.

Briedas apie totorius

Nesu istorikas, bet disertaciją Algirdo klausimu parašęs Romas Batūra dabar interesų derinimo politikas, kompromisų menininkas — nebėra kam apginti protėvių garbės, atrodo teks pačiam rašyti atskirą apybraižą.

Nesu redaktorius, bet man regis, tekstas būtų daug laimėjęs jei po žodžio „istorikas“ būtų taškas.

Visai glaustai: Algirdo laikais mogolai užvaldė Kiniją, Indiją, Persiją, įveikė arabų kalifatą, krito turtingiausias musulmonų kultūros perlas Samarkandas, mogolų imperija tapo dar neregėtos galios ir dydžio, kone visos Azijos valstybė (Aleksandro Didžiojo imperija buvo žymiai mažesnė). Romos imperiją (belikusią Anatolijoje) nuo žlugimo išgelbėjo tiktai Algirdas (tada tapo imperatoriumi, perėmė ir Romos valdžios ženklą — dvigubą aukso kryžių, bet jo nelaikė svarbesniu už lietuviškus ženklus). Vakarų Europa irgi neturėjo vilties pasipriešinti, jau skubiai svarstė, kaip pasiduoti arba kur pasprukti.

Dar glausčiau: Palubinskai, tave istorijos vadovėliais mušti reikia.
Totorių imperija atsirado 1206 m., Čingischaną išrinkus vyriausiuoju chanų. Kiniją totoriai užkariavo 1211-1234 m. (išskyrus pietine jos dalį, kur Song dinastija laikėsi iki 1279 m.), Persija buvo paklupdyta 1221 m. (nors ir čia senosios dinastijos- Kvarezmų- atstovai dar ilgai priešinosi), į Indiją totoriai taip ir neįžengė- čia viešpatavo Delio sultonatas. 1526 m. Čingischano palikuonis Baburas ir įkūrė Mogolų (Moghal) imperiją, bet čia jau kita istorija.
Arabų kalifatas buvo įveiktas totorių pirmtakų turkų. Nuo X a. Bagdado kalifas- tik marionetė seldžiukų emyrų rankose. Romos (Bizantijos) nuo totorių gelbėti nereikėjo, nes juos sustabdė Egipto mameliukai – 1260 m. Čingischano anūkas Hulagu buvo keliems mėnesiams užėmęs Damaską, tačiau kaip tik tuo metų mirė jo brolis didysis chanas Mongke ir prasidėjus kovai dėl sosto, egiptiečiai greitai išstūmė totorius iš Sirijos.
Europa išties vienu metų turėjo priežastį drebėti: 1240-1241 m. Hulagu pusbrolis Batu pradėjo platu puolimą prieš Lenkiją ir Vengriją, triuškindami pasipriešinimą ir jau ruošėsi žygiuoti į Šv. Romos imperiją. Tačiau kaip tik tuo metu mirė didysis chanas (Batu ir Halugu dėdė) Ogedejus. Batu atsitraukė, kad galėtu susitvarkyti su jo sūnumi Gujuku, tačiau šis konfliktas užsitęsė iki 1251 m., kol didžiuoju chanu buvo išrinktas Mongke.
Šiuo metų imperija jau byrėjo: Batu valdos tapo Aukso Orda, Hulagu pradėjo Ilchanatą, o po Mongke mirties jo brolis Kublai įsteigė Juanų dinastiją. Totoriškiausia iš šių trijų didžiųjų totorių valstybių liko Aukso Orda, mat Hulagu įpėdiniai greitai persisėmė persiška kultūra, o Kublai valstybė buvo kiniška- sakoma, kad klajokliška praeitį priminė tik imperatorius rūmų stogai, imituojantis jurtas.
Tačiau štai- regis, kad išsiaiškinus vidaus reikalus, nebeliko jokių kliūčių atnaujinti žygiavimą į vakarus. Tačiau Batu jau buvo miręs, o jo brolis ir įpėdinis Berke buvo atsivertęs į islamą, o Halugu liko liko ištikimas šamanizmui. Per Bagdado užgrobimą 1258 m. jis išskerdė kalifo šeimą ir grasino pelenais paversti visą Šventąją žemę. Tas nelabai patiko biesurmanu patapusiam Berkei, tad šiedu užsiėmė savo santykių aiškinimusi, konflikto centrą perkeldami į Kaukazą. Per tą laiką mameliukai sustiprino savo pozicijas Sirijoje, o europiečiai irgi nesnaudė: Berkes ir Batu sūnėnas Nogajus po kiek laiko buvo sumuštas tiek Lenkijoje (1287 m.), tiek Vengrijoje (1284-1285 m.)
Berke ir Nogajus, beje, ir neketino tęsti Batu darbo- jam (ir jo įpėdiniams) žygiai į vakarus tebuvo greito pasipinigavimo šaltinis.
Apibendrintai galima sakyti, kad XIII a. antroje pusėje totoriai iš iki pat horizonto šuoliuojančių ordų tapo normaliomis savo laiko valstybėmis- su daugmaž pastoviais sąjungininkais ir konkurentais, įtakos sferomis etc.
Daug maž tokia, labai glaustai, totorių imperijos galo istorija. Algirdas čia nieko nepadarė, net labai norėdamas ne ką galėjo, mat gimė kažkur po 1300 m.
Dėl vakarų Europos pozicijos irgi reikia pasakyti kelis žodžius: čia kaip ir buvo dvi pozicijos.
Viena dėl Batu- čia vengrai, vedami Belos IV, kovėsi iki galo. Nelabai sėkmingai, bet kovėsi, o imperatorius ir popiežius vieningai šaukėsi kryžiaus žygio.
Kitas reikalas buvo Halugu. Europiečiai čia pamatė galimybę atgauti tai, ką atėmė Saladinas- Hulagu pats nebuvo krikščionis, tačiau jo aplinkoje tokių netruko. Jo karvedis Sirijoje Kitbuga, beje, buvo vienas iš tokiu. Kryžiuočiai čia buvo linkę pražiūrėti, kad jis visgi eretikas nestorijonas, jau svajodami apie dvi krikščionių armijas traiškančias musulmonus iš rytų ir vakarų.
Po 1260 m. šie planai tapo visiškai nerealistiški ir šiandien europiečiams tėra antraeilis kryžiaus žygių epizodas, realybėje pasireiškęs vos vieną kartą: į Damaską 1260 m. kovo 1 d., kaip sąjungininkai įžengė totorius nestorijonas Kitbuga, katalikas Antiochijos kunigaikštis Bohemundas ir stačiatikis Armėnijos sosto įpėdinis Hetumas.
Bet grįžkim prie Algirdo, ir kaip jis tapo imperatoriumi.
Reikalas tas, kad jis, susirašinėdamas su Bizantija, vadino savę basileus, kas buvo Konstantinopolio valdovo titulas.
Čia susiduriame su problema, kad titulatūros sunkiai pasiduoda vertimui. Pavyzdžiui germaniškasis könig-king-konung ir taip toliau. Šių žodžių pirminė reikšmė yra iš esmės tapati lietuviškam kunigaikščiui ir tokia prasme jis yra vartojamas sagose. Tačiau vienų metų kažkuris iš konungų tapo vienintelis ir apsikrikštyto, o kadangi valdiniai po senovei valdovą tebevadino konungu, šis žodis virto lotyniško rex atitikmeniu.
Taip ir gaunasi, kad skandinavai jau VIII a. turėjo karalius, kai Mindaugui dėl šio vardo teko tiek vargti- tiesiog žodžiai ne visada vartojami griežtai formalia reikšme, o skirtingais laikotarpiais tas pats žodis reiškia skirtingus dalykus.
Taip ir su su tuo nelaimingu Algirdo basileus (šio žodžio istorija irgi ilga ir turtinga įvairiu reikšmių): čia ne pretenzija į titulą, o bandymas išsireikšti to meto Bizantijos valdžiai suvokiamais terminais. Algirdas bandė pasakyti, kad jis, kaip ir Bizantijos imperatorius yra suverenus valdovas, su niekuo nesusaistytas nei faktiniais, nei formaliais pavaldumo ryšiais. Priedo čia galima įžvelgti ir Algirdo politinės programos atspindį- jis pabrėžė, kad stovi aukščiau visų rusinu kunigaikščių.
Palubinskas čia ,beje, taiko būtent į formaliąją pusę: išgelbėjęs Bizantiją Algirdas tapo imperatoriumi, o Gediminas tebuvo karalius.
Apie dvigubą kryžių, kaip imperatoriaus valdžios ženklą man nieko girdėti neteko, kaip kad neteko girdėti ir apie tai, kad Algirdas jį būtu naudojęs.

Briedas apie lenkus

Aš patariau jums prisėsti?
Tai dabar dar ir prisiriškit.
Gal manote, kad Mėlynųjų Vandenų kautynės buvo susidūrimas tarp dviejų galingiausių regiono valstybių ir pakeitė jėgų santykį ir geopolitine situaciją šiame regione Lietuvos naudai?
Ne. Čia tik visokie tiesos slepėjai iš VDU ir parsidavėliai kaip Batūra nori, kad jus taip manytumėt.
Tai, kas tuo metų nutiko, buvo epinė gėrio ir blogio kova, prieš kurią nublanksta Silmariljono istorijos:

Ir tuo metu lenkai sumanė įsiteikti — slapta pasiūlė mogolams pasidalinti Lietuvą (aišku, po to ir Lenkijai būtų greitas galas, bet valdininkams buvo vilties likti nuolankiais tarnais). Lietuviai tada dar buvo dorų savininkų tauta, Algirdas taikiai sugyveno su totoriais, stepėse tuomet buvo dvivaldystė: klajokliai piemenys ganėsi po pievas, o lietuviai ūkininkai arė žemę ir vertėsi laivininkyste. Tačiau mogolų vadai, apsvaigę nuo didelės valdžios, susigundė proga išplėsti savo galią, greitai užvaldyti Europą.
Taigi lietuviai vien savo pajėgomis, išduoti visų sąjungininkų, stojo į kovą praktiškai su viso pasaulio kariuomene.

Lietuvių pergalė buvo tokia nuostabi, kad priešams nelieka nieko kito, kaip tik užtemdyti Algirdo šlovę išpučiant kitų Gediminaičių nuopelnus:

Ne vien Dniepro žiotis, bet ir visą šiaurinį Juodosios pajūrį lietuviai perėmė savo vienvaldystėn (vėliau Vytautas atsiėmė tik menką dalį, bet Lenkijos-Lietuvos istorikų skelbiamas Ukrainos užkariautoju).

Čia reikalingas šioks toks paaiškinimas: Palubinskas save laiko Algirdo palikuoniu, todėl šis ir imperatorius ir pasaulio gelbėtojas, o Vytautas- tik menkesnis jo įpėdinis.

Tai va taip Palubinskas demaskavo Baltojo Vaiduoklio bandymus suklastoti Lietuvos istoriją.

Share
This entry was posted in Vladas Palubinskas. Bookmark the permalink.

5 Responses to Palubinskas demaskuoja tamsius Baltojo Vaiduoklio darbelius

  1. Aspats says:

    Puikiai. Tik vardan teisybės, kai anas paskelbė savo briedą, tai renginio programa dar nebuvo patalpinta VDU tinklapyje.

  2. Taip jam ir reikia, tam vaiduokliui, kitą kartą nedrįs liestis prie temos, kurios neišmano. Ir čia reikia griežčiau su juo 🙂

  3. @Aspats Reikės tada pataisyt dėl pranešimo tinklapyje.
    O dėl puikumo, tai ponas Saulius Ivinskis G Pliuse žada man velniu dėl totoriu istorijos išrašyti.
    Žiurėsim, kiek čia dar taisymo bus.

    @baltasisvaiduoklis tokie jau laikai atėjo- niekas neberodo tinkamos pagarbos imperatiškosios šeimos nariams.
    Beje- Palubinskas gi visai geras kandidatas užimti Lileikos atkurtos LDK sostą.

  4. ? says:

    PSICHOPATO PAISTALAI. KAS TOKĮ KVAILĮ REMIA? O GAL VISA TA RAŠLIAVA IŠ NEVILTIES, KAD NEGALI ĮKĄSTI?