Pulkininkas tautos sargyboje

Kalbant apie recenzijas, esu ir aš ką tai tokio kadaise parašęs apie istoriniu romanų ultramodernistine maniera (be siužeto ir personažų) autorių. Kreivarankiui pasidalijus įspūdžiais apie I. Baranauskienės romaną, kalba nukrypo apie lietuvių istorine romanistiką aplamai…
Tiesa nemaniau, kad dar sugrįšiu prie šio asmens: na, rašo žmogus nuobodžias knygas, tegu rašo, gal kam patinka.
Bet štai, karta googlindamas Statkutę randu:

Baltai – viena iš unikaliausių pasaulio tautų. Apie tai byloja ne tik legendos, bet seniai patvirtinta ir moksliškai. Tai patvirtina iškiliausi ir mūsų dienų mokslininkai baltistai: ir akademikai V. Toporovas, Z.Zinkevičius, ir mūsų tautos ištakų tyrinėtojos mokslininkės M.Gimbutienė, J. Statkutė de Rosales.

Pasirodo, mūsų romanistas irgi pajuto poreikį ginti Lietuvos istorijos garbę nuo visokių niekadėjų.Pradžia gan standartinė- mes aklai nematome savo didingos praeities:

Tačiau ir toliau paslaptingos jėgos visais vis dar įmanomais būdais negailestingai trina iš mūsų atminties mūsų garbingą praeitį. O gal jokios jėgos mūsų jau nebežlugdo, gal mes patys nesugebame surasti savasties, dvasiškai pakilti iš vergo guolio? Gal niekas mūsų neminko it beformę ir bejėgę masę, gal mes patys nesuvokiame, ką darome, lig šiol vis dar nesuvokdami, kas mes? Pamąstymui pateiksiu vieną kitą faktą. Išvadas paliksiu daryti patiems.
Netgi ir mūsų artimiausi kaimynai, neturėdami tokių kaip mes istoriškai gilių tautinių ištakų, savastį puoselėja, kelia iš nebūties visomis išgalėmis ir priemonėmis: per meną, mokslą, politiką. Ypač per meną. Nežiūrint, kad jau turi šimtus romanų, pjesių, paveikslų, filmų, tačiau ir toliau, aktyviai jų valstybių valdžioms remiant, kuria ir save populiarina pasaulyje.

Ar aš tiesiog visiškas cinikas, ar pulkininkas leitenantas čia pučia į vieną dūdą su Razausku ir Marčėnu? Vat neduoda pinigų teisingiems autoriams. O jeigu ir duoda, tai ne man:

Skelbiamas patriotų premijų konkursas. Ir laimi jį autoriai už monografiją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurią išleido Vilniaus dailės akademija. Iškilmingai, netgi pompastiškai pati karo ministrė R. Juknevičienė įteikė premiją, knygos autoriams negailėjo ne tik ji auksinių liaupsių, bet ir mūsų pinigų.

Trūksta tik patetiško šūksnio: „Ar dėl tokios Lietuvos aš sausio 13- ąją iš parlamento pabėgau!
Čia, beje, puiki progą užmesti akį į straipsnio pabaigą:

Gal aš sutirštinu spalvas, gal padėtis kūryboje ne tokia jau tragiška. Ką gi, teks dar pasitelkti ir šviežiausius faktus. Prieš metus televizijoje Sausio 13 – sios viešuose poezijos skaitymuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai, nebuvo nė karto ištartas žodis „tėvynė“, „patriotas“, „laisvės gynėjas“, „nepriklausomybė“. Niekas nepasikeitė ir po metų, kitų. Štai prieš mane kultūros kelrodis – savaitraštis „Literatūra ir menas“. Atsinaujinęs viršelis. Data skelbia, kad leidinys išleistas 2012 sausio 13 d. Grįžęs iš Laisvės dienos paminėjimo didingai gausių renginių, puslapis po puslapio kuo įdėmiausiai verčiu šį leidinį. Užverčiu paskutinį 46 psl. ir nepatikiu – neradau nė vieno žodžio, paminint Sausio 13-ją, nė žodžio, nė eilutės apie Laisvės dieną, kurią kelinta diena pamini visa mūsų Lietuva, visa žiniasklaida. Negali būti. Dar kartą perverčiu – net ir redakcijos nė žodžio. Ir tuoj pat prisimenu. Aš prieš metus į šį savaitraštį nusiunčiau savo prisiminimus kaip 1991 metų Sausio AT gynėjas, tada irgi neišspausdino.

Yra energingu žmonių, kurie visada neša aukštai iškeltą patriotiškumo vėliavą. Bet tik paraduose. Šitokie personažai geriausiai atpažįstami iš begaliniu moralizavimų ir nuolatinio aplinkinių kaltinimo nepakankamu patriotizmu. Beje, visu iš eilės. Štai tarkim Radvilų rūmų muziejus surengė parodą Žalgirio mūšiui ir išsirūpino renginiui garsųjį Tadeušo Popielio (Tadeusz Popiel) ir Zygmunto Rozvadovskio (Zygmunt Rozwadowski) paveikslą. Tai vienas žymiausių ir įspūdingiausių mūšio pavaizdavimų, tapęs puikių pagrindinių parodos akcentų. Ir aplamai, padorus ir normalus bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Lenkijos institucijų 2011 m. gale yra dalykas kuri galima teigiamai akcentuoti platesniame kontekste. Ar čia išvis yra prie ko prikibti? Aš neradau, bet todėl, matyt ir nesu dešimties romanų autorius- norint galima ir šiknoj muselių prigaudyt. Žiūrėkit, kaip tai daro meistras:

Neseniai Radvilų rūmuose labai iškiliai ir iškilmingai buvo atidaryta tarptautinė paroda, skirta Žalgirio mūšio 600 m. pergalei paminėti. Parodos vinis – didžiulė diorama, lenkų autorių tapytas paveikslas „Žalgirio mūšis“. Ir ką gi mes savo akimis matome, gėrėdamiesi didinga diorama? Pirmučiausiai į akis krenta pirmajame plane vaizduojamas ryžtingas Krokuvos vaivada ir veržliai plevėsuojanti jo vėliava. Tik paveikslo gilumoje Lietuvos vėliava, o šalimais ir Vytautas. Ir žvelgia Vytautas ne į priešą o atsigręžęs atgalios, nuleidęs kalaviją, žvalgosi į Jogailą. Nekrenta į akis nei Vytauto brolio Žygimanto, nei Lengvenio, pagaliau nei čekų Žižkos, nei totorių, nei kitų žemių kunigaikščių, karo vadų vėliavos. Žvelgdami į pristatomą paveikslą, pataikūniškai plačiai šypsodamiesi, ploja mūsų valstybės kultūros, švietimo ne tik klerkai, bet ir seimūnai, politikai, ministrai, „meno korifėjai“. Ar ne tik bukai žvelgdamas mūsų elitas į mūšio lauke pasimetusį ir besižvalgantį Vytautą, prisimena mūsų istorijos „patriarcho“ apie Vytautą paleistą skambią frazę – „šunsnukis“.

Cthulhu R’lyeh wgah’nagl fhtagn*, nesikeikiant, Žalgirio ikonografijos žinovas atsirado.
Visu pirma tai yra toks dalykas, kaip istorinis kontekstas- paveikslas tapytas lenkų gūdžiais 1910 m., per patį tautinio atgimimo ir romantizmo siautėjimą ir dar Žalgirio jubiliejaus metais. Kažkaip visai natūralu pirmame plane matome veikėjus, pažįstamus iš Senkievičiaus „Kryžiuočių“. Antra, lenkai iš tikrųjų kovojo Žalgirio mūšyje ir kažkuo tai atitraukė Kryžiuočiu dėmesį, kol Vytautas perrikiavo savo vėliavas. Trečia, „beauty and the beast is in the eye of the beholder“- superpatriotui tiesiog reikėjo įrodyti, kad paveikslas yra lenkomaniškas išpuolis prieš lietuvius, todėl primalė šūdiniausių interpretacijų.
Vytautas nėra pirmame plane, tačiau jis centrinė (na, viena iš centriniu) paveikslo figūra. Mūšio centre. Po Vyties vėliava. Ant balto žirgo. Pirmose kavalerijos puolimo eilėse. Štai skaitytojo patogumui leidau sau aprašinėti paveikslą:
Lietuvių kavalerija išsidriekusi skersai visą kautynių lauką ir pakeliui viską trypdama lekią pasitikti priešpriešiais atšuoliuojančių vokiečių riterių.
Internetuose yra tik vienas žodis tam apibūdinti. EPIC.

Ir dar man, o gal ir ne tik man kyla logiškas klausimas. O ką gi jautė (jaučia) Lietuvos kariuomenės vadas su savo karo vadais? Juk jie įdėmiai žvelgė į šį paveikslą. Negi akimis neieškojo mūsų Vytauto? O suradę… Kas, jeigu ne jie privalo gerai žinoti istorinę tiesą apie mūšį? Nemanau, kad tuo metu galvojo apie tragiškai gėdingus Lietuvai 1939 metus.

Žiūrėdamas į Žalgirio mūšio paveikslą aš irgi negalvojų apie 1939 m. O turėčiau?
Beje, Rozvadovskio Vytautas man išvis patiko labiau nei Mateikos. Pastarajame paveiksle jis daug ryškiau įdėtas į centrą, tačiau ten Vytautas- tik vienas karys, susiraizgiusių kūnų krūvoje. O čia- karvedys, vedantis kavaleriją „kokios pasaulis dar nematė“ (Senkievičiaus žodžiai) į lemiamą ataką.

O štai dar vienas nuo priešo nusigręžęs bailys. Jacksono trilogija- antirohaniškas šmeižtas?

Apie Lenkiją atsargos kontražvalgybininkas prirašė ir daugiau:

Jeigu V. Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas didingesnius ir gilesnius istorinius laikus.

Be abejo, kaip visada.

Prieš daugelį tūkstantmečių, vos nuslinkus ledynams, apsigyveno žmonės prie Nemuno.

Gerai, nustebinai. Su tais gilesniais laikais Užurka nepasismulkino.

Per ilgus tūkstantmečius šiose žemėse susiformavo mūsų protėviai baltai – mūsų tautos gentys. Susiformavusių tautų pagrindu ir jų gyvenamosiose žemėse iškilo karalystė – Lietuva, mūsų valstybė – Lietuva. Prie Nemuno, ant mūsų protėvių baltų žemių, iškilo Lietuva.
Ir tik po daugelio tūkstantmečių, mūsų protėviams baltams jau seniai sėsliai gyvenant nuo Vyslos iki Okos, nuo Baltijos iki Dniepro žemupio, tik apie penktąjį m.e. amžių, iš miškų ir tolimųjų stepių atsibastę klajokliai, nesuskaitomomis miniomis užplūdo ne tik mūsų baltų žemes, bet ir galingąją baltų kaimynę Romos imperiją.

Tai kaip čia- romėnai visą Germaniją buvo nukariavę ar baltai? Ir slavai regis su hunais supainioti.
O toliau jau nuobodžiau- visas tradicinis Lenkijos piktadarysčių sąrašas, nes tie niekšai kenkė lietuviams, nepaisydami to kad mes juos visiškos pražūties gelbėjom.

Taip jau susiklostė istorija, kad sėsliai darbštūs, dorai garbingi, tvirtai atkaklūs mūsų protėviai, ne kartą gelbėdami į bėdą pakliuvusius naujuosius kaimynus, gelbėdami iš bėdos, to pačio, reikalui esant, ir iš jų tikėdamiesi, tvirtai ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Ne kartą iš mirtinos pražūties mūsų valdovai gelbėjo polianus prie Vyslos. Jeigu ne Jogailos vedybos [lenkų didikams ir vyskupams prašant] su nepilnamete Lenkijos karalaite Jadvyga, Lenkija jau amžiams būtų tapusi ne tik vokiečių provincija prie Vyslos arba kitokia kaimynų vasale.

Kaip? Nebūtų sutarę su Jogaila, tai butų turėję karaliumi tą Habsburgą. Arba ką iš imperatoriaus giminių pasirinkę, kad tarptautiniai teismai su Ordinu geriau eitųsi. Arba dar ką.
Be Žalgirio, Ordinas dar kuri laiką būtų išlikęs regionine galybe ir Lenkijai būtų tekę su juo galynėtis, tačiau Jogailos vedybos išties išgelbėjo Lietuvą, o ne Lenkiją- iki Krokuvos kryžiuočiai nenužygiuodavo, o iki Vilniaus prasiverždavo.
Bet smagiausia čia ne tai. Straipsnis baigiamas neįtikėtinai taikytojiška gaida:

Taip ir knieti patarti mūsų ne tik savivaldos politikams liautis provincialiai netoliaregiškai tarpusavyje rietis, o semtis išminties iš mūsų itin dvasiškai garbingos bei galingos praeities. Tikiuosi, kad galioja ir galios Lietuvos Respublikos Konstitucija, prieš kurią visi Lietuvos piliečiai yra lygūs bei turi vykdyt piliečio prievolę, tikiuosi, kad keli nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurstytojai gaus atkirtį nuo pačių lenkų tautybės Lietuvos piliečių, kaip kad tikiuosi ir labai brandžios mūsų valdžios lygiavertės politikos su kaimyne Lenkija. Žeminantis nesantaikos kurstymas, save izoliavimas veda į niekur.

Tai gan įdomu turint omenyje, kaip keliomis pastraipomis aukščiau šitas ponulis pasikapstė Tomaševskio genealogijoje:

Čia vėlgi vertėtų priminti, kad okupantai, lietuvių krauju aplaistytas, išdegintas, išniokotas istorines Lietuvos žemes bei istorinę mūsų sostinę Vilnių, 1919 m. ir vėliau, apgyvendina netgi ir kriminaliniais nusikaltėliais atvežtais iš didžiosios Lenkijos. Šitaip, beje, pasielgė ir Maskva okupavusi Karaliaučiaus žemes, jas pavadindama „iskonnyje russkije zemli“. Taigi, kas iš ko mokosi? Ir dar įdomu iš kokių šaknų, ar ne tik iš minėtos socialinės terpės, turėtų kildinti save „lenkų istorinių žemių“ puoselėtojas V. Tomaševskis

Manykit apie pan Waldemar ką norit, tačiau tokios insinuacijos yra tiesiog žemo lygio įžeidinėjimas. Na, nebent Užurka yra atradęs Tomaševskio senelio bylą. Bet abejoju.
Beje, rašytojas regis nelabai gaudosi ir teologijoje. Ar bent toje jos dalyje, kuri aptaria Dievo santykį su žmonėmis.

Ar girdite, ar menate šį šv. Tėvo teiginį, Dievo lūpomis ištartus žodžius?[..]
Atsisveikindamas su žuvusiomis už Lietuvos laisvę aukomis, šv Tėvas Antakalnio kapinėse prie 1991 m. Nepriklausomybės kankinių kapų 1993-09-05 Dievo lūpomis meldėsi

Kad Dievas kalbėtų per pranašus, tai gan natūralų, bet kad popiežius įdarbintų Dangaus ir Žemės Sutvėrėją atstovu spaudai… Įdomi čia erezija. Unikali, sakyčiau.
Bet labiausiai man patiko, kaip romanistas rusų niekdarystes atskleidė.
Po „a must“ dalies, kad lietuviai- seniausi iš seniausiu, prasideda pasaka:

Mes, lietuviai, paskutinieji Europoje krikštijomės. Saugiai įsikūrę nuošaliuose Baltijos miškuose, ilgus tūkstantmečius mūsų protėviai baltai išvengė karų. Baltų gentis, vėliau lietuvius, valdė savi karingi kunigaikščiai, garbino savo dievus. Turėjo savo kunigus krivius, šventyklas. Tuo metu, kai Maskva dar tik bandė konsoliduoti šiaurinę ir rytinę Rusią, Lietuvos sumanūs valdovai perėmė byrančios Kijevo Rusios pietines ir vakarines slavų žemes. Šituo Lietuvos valstybės kūrimosi periodu, kurio mastai pranoko kaimynų augimo mastus, iškilo sumanūs, įžymūs valdovai: Netimeras, Ringaudas, Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas. Per kelis amžius Lietuva įsitvirtino kaip galingiausia valstybė Rytų Europoje.

Pradžiai, tai lietuviai krikštijosi ne paskutiniai Europoje. Lietuva buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė, bet lietuviai- ne paskutiniai krikščionis. Antra ne byrančia, o senokai subyrėjusia. Ir kaip atsitiktinai paminėtas Netimeras tapo žymiu valdovu? Jau nekalbu apie XVI a. sugalvota Ringaudą.

Maskva, ne be Vilniaus pagalbos, stojo ant naujo istorijos slenksčio. Juk nuo Lietuvos Gedimino ir Maskvos Kalitos laikų Maskvos valdovų gyslomis ilgus amžius tekėjo Gediminaičių kraujas – ne tik Gedimino, Algirdo. Vytauto dukterys gimdė kunigaikščius, bet ir jų sūnūs kėlė naująją Rusią.

Vytauto dukterys? Tikrai?

Kaip tik tuo metu Rytuose maskvėnai pradėjo save vadinti graikišku Rusios vardu, o save – rusais. Šie maskvėnai niekada nevaldė Kijevo, tačiau tai jiems nekliudė vėliau save laikyti vienintele teisėta Kijevo įpėdine[…]Maskva išniro iš nebūties rytuose kaip ir kryžiuočių Ordinas vakaruose, plėšikaudami klaidžiojo mūsų, baltų, žemių pakraščiais. Slavų tos gentys, asimiliuodamos įkūrėjus, išaugo, įsikūrė ir ant vikingų pastatytų pilių didžiajame prekybos kelyje tarp šiaurės ir pietų, tarp vikingų ir Bizantijos. Per du šimtmečius šios, klajojančios Kijevo ir Lietuvos žemių pakraščiais gentys, klasta išsikovojo viešpataujančią padėtį Suzdalės – Vladimiro žemių baseine.Maskva mūsų Gedimino, Algirdo, Vytauto laikais – kelis šimtmečius – buvo totorių vasalė. Ir tik užsitikrinusi Lietuvos palaikymą per Vytauto dukros Sofijos ir Maskvos kunigaikščio Vasyliaus Doniečio vedybas ir gavusi Vytauto globą, Maskva pradeda kilti ir stiprėti. Vis rečiau vadinasi maskvėnais arba abstrakčiai – slavais, vis dažniau ima vadintis rusais, savinasi graikišką Rusios vardą.

Šiaip jau Maskvos istorija šiek tiek kitokia. Sakydamas „šiek tiek“, noriu pasakyti, kad Užurkos pasakojimas- šyvos kumelės sapnas.
Jeigu gerai supratau Užurką ( o tuo anaiptol nesu tikras), tai kažkokios klajoklių maskvėnų gentys klastingai (padirbinėdamos nuosavybės dokumentus, matomai) užgrobė Suzdalę – Vladimirą, prisipaišė sau Kijevo paveldėtojų teises ir ėmė vadintis graikiškai.
Pradėkim nuo Suzdalės. Žodelis „baseinas“, kužda, kad romanistas nelabai suvokia kas tai yra. Baseinas yra hidrologinis terminas reiškiantys teritoriją, iš kurios vanduo suteką į viena telkinį- tarkim upę. Suzdalė – Vladimiras nėra upė. Tai kunigaikštystė.
Kijevo Rusios klestėjimo laikais tai buvo užkampis, atitinkamai ir pavadintas- Zaliesė (Зале́сье, Užmiškis ). Priklausė šios žemės Didžiojo Rostovo kunigaikštystei ir niekam per daug nerūpėjo, kol XI a. klajoklių puolimai netapo gan rimtų galvos skausmu ir ne vienam pietinės Rusios gyventojui kilo mintis, kad persikelti į kita miško pusę visai nebloga idėja.
Kai po Vladimiro Monomacho mirties Kijevo Rusia sugriuvo ir jo vaikai ėmė mušis tarpusavyje, paaiškėjo, kad gabiausias Vladimirovičius sėdi ne kur kitur, o Suzdalėje. Jis buvo vardu Jurijus Ilgarankis ir šiaip jau tėvas pasodino jį Rostove, bet susipykęs su vietiniais bojarinais jis išsikraustė į Suzdalę. Didžiąją savo valdymo dalį Jurijus praleido tvirtindamas savo pozicijas, statydamas tvirtoves ir kurdamas miestus. Be kita ko, jis pastatė ir nedidele tvirtovę vakariniame savo valdų pasienyje, prie Maskvos upės. Tačiau labiausiai Jurijus norėjo būti didžiuoju kunigaikščių, todėl 1149 m. išgrūdo iš Kijevo savo sūnėną Iziaslavą, kurias po dviejų metų atsidėkojo dėdei to pačiu. Po keliu metų jis mirė, sostą palikdamas savo broliui Rostislavui, kuri jau po mėnesio išvijo jo antros eilės pusbrolis Černigovo Iziaslavas. Čia vėl pasirodė mūsų Jurijus ir išvijo Iziaslavą, tačiau po kelių metų (1157 m.) pats mirė, Kijevo gyventojai sukilo prieš Jurijaus įpėdinį paremdami Iziaslavą Černigovietį, o čia vėl pasirodė Rostislavas…
Vienu žodžiu, Iziaslavas ir Rostislavas reguliariai vertė viens kita iš sosto, kol galiausiai Iziaslavas mirė ir net šešis metus valdė tas pats kunigaikštis. Tačiau jam (Rostislavui) mirus, Iziaslavo sūnus Mstislavas….
Keliais perversmais vėliau, prie Kijevo atžygiavo Jurijaus sūnus Andrejus Bogoliubskis (versti į Dievamylį ar Pamaldųjį nevertėtu, nes šis prievardis kilęs ne nuo Andrejaus pamaldumo, o nuo jo pamėgtos tvirtovės). Visa ši istorija jam matyt jau buvo gerokai įgrisusi, todėl jis tiesiog sugriovė Kijevą ir pasiėmė didžiojo kunigaikščio karūną į Suzdale.
Šis įvykis žymi momentą, kai galios centras galutinai iš pietų persikėlė į šiaurę ir visi svarbus perversmai nuo šiol buvo rengiami ten.
Dabar tiesiog prašokim šimtmetį į priekį. 1263 m. miršta didysis kunigaikštis Aleksandras I Nevskis. Tuo metų dar buvo gyvi trys jo broliai: Andrejus (Nižnij Novgorodo ir Gorodeco kunigaikštis), Tverės Jaroslavas ir Kostromos Vasilijus. Andejus greitai mirė, kiti du gavo truputi pavaldyti, o po to prasidėjo Aleksandro vaikų peštynės.
Jų, mirus Vasilijui, irgi buvo likę trys: Gorodeco ir Kostromos Andrejus, Pereslavio Dmitrijus ir Maskvos Danilas.
Pastarasis buvo vos dviejų, kai tėvas mirė ir giminaičiai tuo pasinaudojo. Kadangi jam priklausė gauti kažką, jam atidavė Maskvą- niekam neįdomu ir nereikalinga miestelį.
1276 m. mirė Kostromos Vasilijus ir prasidėjo beveik dvidešimt metų trukęs karas tarp Andrejaus ir Dmitrijaus. Kai pusė Rusios jau buvo sugriauta, 1294 m. Dmitrijus galiausiai mirė, tačiau čia pat Danilas sudarė prieš Andrejų nukreipta sąjungą su pusbroliu Michailų iš Tverės ir sūnėnu Ivanu iš Pereslavio (jeigu jums sunku sekti siužetą, žinokit, kad ir man nelengva). Tai buvo puikus manevras- kai 1304 m. Michailas tapo didžiuoju kunigaikščiu, Maskvos kunigaikštis tapo pastebima figūra tarp Riurikų. Be to, Ivanas buvo bevaikis ir mirdamas paliko savo valdas Danilui.
Visgi, Maskvos ir Tverės draugystė buvo trumpalaikė- nuo šiol būtent šios dvi kunigaikštystės varžėsi dėl pirmumo Rusioje ir, kadangi ne viena nebuvo pakankamai stipri, ieškojo paramos svetur. Maskva garantavo sau Aukso Ordos paramą, o Tverė rėmėsi lietuviais. Kadangi totoriams priklausė spręsti, kas bus didžiuoju kunigaikščių, nuo 1325 m. titulas priklausė Maskvai.

Šitokiu būdu maskvėnai, niekada nevaldę Kijevo, pasisavino Kijevo Rusios vardą ir ilgainiui jau rimtai ėmė pretenduoti į Kijevo įpėdinystę.

Į Kijevo įpėdinystę Maskva pretendavo tuo, kad Monomacho karūną gavo pagal visas žaidimo taisykles. Beje pirmasis, save titulavęs didžiuoju visos Rusios kunigaikščiu, buvo ne kas kitas, o Tverės Michailas.

Po Vytauto Didžiojo mirties Ivanas III gudrumu ir klasta pasiskolino ir pamiršo gražinti Romos imperijos Habsburgų dinastijos herbą – dvigalvį erelį. Nuo to laiko jau dvigalvis erelis puošė ne tik Vienos, Konstantinopolio imperatorių rūmų vartus, bet ir Maskvos, tapęs ir Maskvos valstybės simboliu.

Habsburgų dinastijos herbas yra balta juosta raudoname skyde. Dvigalvis erelis yra imperijos herbas. Nuo 1439 m. imperatoriaus herbas buvo dvigalvis erelis su asmeninių valdovo herbų ant krutinės. Beje, iki imperatoriaus Zigmanto (1410-1437) erelis buvo vienagalvis. Kaip Bizantijos simbolį dvigalvi erelį ėmė naudoti Izaokas I, Komenų dinastijos steigėjas XI a. viduryje (įdomu, kad tuo pačių metu toki pat simboli ėmė naudoti ir Tugrulas, Seldžiukų imperijos įkūrėjas). Iš Konstantinopolio šis simbolis pasklido po visą ortodoksiškąjį pasaulį- tai yra ir Serbijos ir Juodkalnijos herbas.

Pasauliui per ilgus amžius vis tik buvo įpiršta mintis, kad Rusia paveldėjo Bizantijos ir mantiją, ir bizantiškąjį krikščioniškąjį tikėjimą, kurį, savaime suprantama, iškreipė, sumenkino, padarė valstybine ideologija.

Savaime suprantama. Negi čia dar reikia aiškinti? Negi tie stepių bastūnai, šlykštus parazitai yra ką padare kitaip? Jeigu, tarkim, lietuviai užkariauja koki Polocką ir Kijevą- tai narsus ir šlovingi vyrai, savo galia ir didybe sudrebinę Europą, iš kurių mes turime semtis kilnumo.
Bet štai iškila nauja valstybė, kuri irgi surenka kariuomenę, sudaro pora sąjungų ir užsikariauja sau lietuvių užgrobtas žemes. Tai juk akivaizdi klasta ir niekšybė! Jeigu rimtai, tai lietuviu imperija buvo visai šauni: mes užkariavome daugybe žemių, kišom savo nagus į Aukso Ordos ir Rusios vidaus reikalus, pešėmės su kitais agresoriais dėl mažesniųjų kaimynų.
Tačiau kiekviena imperija anksčiau ar vėliau žlunga. Žlugo ir mūsiškė, vietoje jos iškilo Maskva, Švedija, Habsburgai, Prusija. Iš esmės visos jos nei geresnės, nei blogesnės už LDK.

Ir štai pora minčių pabaigai pabaigai: šie tekstai ne iš kokio nacionalistų organo. Užurka nedraugauja su Murza. Vargu ar artimai pažįsta Čekutį. Šitas personažas, kuriam liko tik vienas žingsnis, iki jis atras žemesniųjų rasių sąmokslą prieš šventuosius lietuvius, yra apdovanojimais apipiltas, respektabilus autorius, kurio pastangas savo kūriniais ugdyti jaunosios kartos patriotizmą lydi plojimai.
Galima guostis mintimi, kad jo romanai tokie nevykę ir nuobodus, kad jų niekas neskaito, tačiau pardavimais, regis, šitas politrukas nesiskundžia.

*mano pirmoji mintis apie šia pastraipą buvo rusiškai, bet nors šiokių tokių padorumo ribų laikytis gi reikia.

Share
This entry was posted in Jonas Užurka. Bookmark the permalink.

7 Responses to Pulkininkas tautos sargyboje

  1. Sejanus says:

    O kokios Europos šalys ar tautos apsikrikštyjo vėliau už Lietuvą?

  2. Jonas says:

    Šalių pagoniškų (valstybių t.y.) tai lyg ir nebebuvo, bet tautų tautelių tai buvo, ypač šiaurėn nuo Lietuvos žiūrint. Aišku, pats akivaizdžiausias vėlesnis krikštas tai žemaičiai, bet čia jau galima iki numirimo ginčytis, kiek jie ta pati tauta. O mes čia kalbam apie krikštą kaip pagonybės atsisakymą ar konversiją į krikščionybę?

  3. Sejanus says:

    Nežinau iš tiesų apie ką mes čia kalbame. Man visada tas „šalies apkrikštyjimas“ atrodė labai jau slidi sąvoka, bet niekada per daug ja nesidomėjau. Kada būtent istorijoje laikoma, kad šalis yra „krikščioniška“? Užtenka, kad valdžia oficialiai išpažintų krikščionybę, kad paskelbtų ją valstybine -- vienintele religija? Jei katalikai -- pripažintų Popiežiaus autoritetą? Ar kaip?

    • Jonas says:

      Na akivaizdžiai negana valdžiai, nes Mindaugas kaip ir neapkrikštyja lietuvių. Man rodos, čia gal geriau pažiūrėt retrospektyviai: jei po valstybės A valdovo A’ veiksmų tauta A“ tampa (kad ir palaipsniui) krikščionimis, t.y., keliauja tuometinio krikščionių apibrėžimo linkui, tai tada taip, A’ apkrikštyjo A“ ir A tapo krikščioniška šalis.

      Iš kitos pusės, gal yra koks labai griežtas istorinis apibrėžimas :>

  4. says says:

    Būtų įmanoma bei perspektyvu diskutuoti su žmogumi bent jau „Europa istorija“ nors kartą atsivertusiu. Tačiau su giliai išstudijavusiu tik „Istorija gosudarstvo Rosijskoje“, bei LTSR kurtas istorijas -- beviltiška. Juo lab, kad yra kūrėjai, o nevykėliai tampa aršiais kritikais. Taip yra visose srityse.Jūsų piktai žiniai telieka pridurti, kad asmuo, kurį jūs bandote išjuokti, yra įvertintas kaip istorinių romanų rašytojas garbiausios mūsų intelektualų, istorikų, valstybės veikėjų [22 asmenų] Tūkstantmečio komisijos ir pripažintas Lietuvos Tūkstantmečio istorinio romano laureatu.
    Nežinia ką jūs veikėte tuo metu, bet asmuo, kurį viešai bandote pajuokti, kūrė Lietuvos Nepriklausomybę, įvertintas taipogi. Per Sausį, nelygu šitam kritikui , tvirtai stovėjo su ginklu Parlamente.
    Internetas suteikia galimybę ir nevisaverčiams bei bailiams… išlieti anonimiškai tulžį.

  5. dieta says:

    Pradėdami gilintis į mūsų tautos slėpinį, pirmiausiai aptarkime tautų formavimąsi apskritai. Tautų radimesi, jų gimime nepaprastą reikšmę turėjo gamta, ypač senovėje. Pavyzdžiui, Eurazijos erdvėje galima kalbėti apie kalnų, girių ir – vėliau – stepių bei jūros tautas. Pirmasis, statinis, pats seniausias tautų radimosi laikotarpis – jų gimtis iš atitinkamos gamtinės aplinkos. Senojoje Europoje tai buvo pradžioje – girios, kiek vėliau – kalnų tautos. Stepė dar buvo beveik negyvenama. Šitai lėmė daugelis aplinkybių, bet svarbiausioji – biologinė, t. y. maisto, prasimaitinimo užduotis. Tam palankiausia terpė – iki žemdirbystės – yra giria (mokslininkai kalba apie biomasės kiekį vienam ploto vienetui, kuris girioje yra didžiausias). Antrasis etapas, – kai tautos gimsta skirtingų gamtinių erdvių sandūroje (čia daug nuveikęs yra rusų mokslininkas L. N. Gumiliovas [1]). Tokios sandūros, kaip stepė – miškas, kalnas – lyguma, jūra – krantas skatina naujų tautų radimąsi. Taip girios – stepės sandūra pagimdė klajoklius skitus, apgyvendinusius stepę, o jūros – kranto sandūra – vikingus, apgyvendinusius iki tol negyvenamas, nes nederlias šiaurės jūrų pakrantes.

  6. prowler says:

    Uzurka isleido nauja trilogija apie senoves baltus.Ar matete gal jau?