Kokios tai įžvalgos

Pamąstymai apie terpes ir dirvas, kuriose auga pseudoistorija.Pradžiai pora citatų:
Komentuodamas puiku A. Butkaus ir S. M. Lanzos straipsnį, Leo Lenox ėmė ieškoti priežasčių:

O mokslo populiarinimas pas mus išvis nesiskaito kaip veikla mokslininkui (kas galbūt irgi yra problema). Kažkada apie istorijos populiarinimą rašiau bloge…
http://leolenox.wordpress.com/historia-est/istorikai-kalba-su-visuomene/
Nėra jokios skylės. Lietuviai – baltai, gotai – germanai. Vadovėlinės tiesos. Tik tas kažkodėl šiandien yra not good enough. Lygiai kaip visi istorikai medievistai yra lenkofilai, nes nerašo taip, kaip tūlas lietuvaitis nori, kad būtų. Galbūt galima įžvelgti kažkokių sisteminių bėdų, bet bendrai čia problema slypi kažkur giliau ir aš niekaip nesugebu suvokti kur.

Kitas diskusijos dalyvis pabandė užgriebti šį „gyliau“:

Marijus G – +Leo Lenox ta problema, kurios nesugebame suvokti, man regis, susijusi su saviidentitetu, savo vertės pajautimu ir suvokimu, savo vietos pasaulyje suvokimu ir t.t. ir pan., bet čia man tokie iš tolo dalykai jaučiasi

Tuo pačiu bandymų prasideda ir straipsnis puikusis:

Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus. Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.

(Kalbama apie Z. Zinkevičiaus knygą „Istorijos iškraipymai“ (ji man, tiesą sakant nelabai patiko)).
Dar galima prisiminti A. Bumblausko pasisakymą apie Statkutę:

Lietuviai – tauta, kuriems dar pasakų reikia. Tai reiškia, kad nesame subrendę.“
Pasak A.Bumblausko, kai esame toli nuo civilizacijos ir neturime normalios istorijos, vienintelis metodas ją susikurti yra liaudiškoji etimologija, sąskambių etimologija. „Jos jau K.Būga praėjusio amžiaus pradžioje atsisakė. Mokslas nuėjo savo keliu, o liaudiškoji sąskambių etimologija gyvuoja toliau. Ant jos laikosi ir visa Č.Gedgaudo koncepcija“, – sakė istorikas.

Kiekviena karta susidūrus su tokiu reiškiniu, natūraliai kyla klausimas kame jo šaknys ir kokios požeminės versmės jas maitina?
Iš aukščiau pateiktu nuomonių nesutikčiau ne su viena.

Pseudo- nevisada blogai?

Subrendimas čia išvis vargu ar daug kuo dėtas. Visų pirma, kaip sako kitas profesorius, susitarkim dėl savokų. Kas tas nesubrendimas ir kuo jis matuojamas? Pseudomokslų populiarumą ir sklaidą galima imti kaip tokį parametrą, bet vargu ar taip matuojant lietuvius galima vadinti nesubrendusiais.
Į platesnius visuomenės sluoksnius prasimušė tik du šviesuliai- Gedgaudas prieš keliasdešimt metų ir Statkutė dabar. Jeigu su tokia statistika Lietuva jau laikytina nesubrendusia, tai kuo laikyti T. Paine tėvynę?
Aš čia prisikabinau prie vieno žodžio iš vienos ad hoc eilutės, pasakytos duodant interviu ir apie tai nereikia kalbėti kaip apie nuosekliai suformuluotą poziciją.
Tačiau visgi prof. Bumblausko pasakymas gan simptomatiškas ir kažkiek atliepiantis Leo mintis: kad pseudomokslas- tai švietimo problema: nežino žmonės istorijos, nėra geros populiarinamosios literatūros, štai tokioje terpėje ši tamsybių sėkla ir klesti. Reikia subręsti, apsišviesti ir viskas bus gerai.
Tiesos tame yra, tačiau atsakymas ne čia.
Tiesiog nėra jokio apčiuopiamo ryšio tarp visuomenės išsilavinimo ir joje siautėjančių nesąmonių.
Juk viduramžiais mes turime ordalijas ir scholastus ir… visuotinį tikėjimo raganomis smerkimą. O renesansas davė Erazmą ir… didžiąją raganų medžioklę.

Kalmanas Knygius. Vengrijos karalius 1095–1116. Uždraudė raganų teismus, kadangi raganų nėra.

Teigiami poslinkiai, sukurti švietimo raidos ir pažinimo plėtros nepaneigiami, tačiau kartu ir nepaprastai menki srityje apie kuria kalbame.
Anksčiau turėjome raganų isterijas, šiandien- pedofilijos skandalus. Aplamai nuo Kalmano Knygiaus laikų mūsų civilizacija pažengė tik tiek, kad Šėtonas buvo pakeistas satanistu sektomis. Išvis, masinė isterija gali kilti dėl ko tik nori.
Tačiau ar nenukrypau nuo temos? Juk kalba eina apie Statkutę, o ne visokias isterijas ir sąmokslo teorijas aplamai.
Visgi tai to paties miško medžiai. Skirtingi, bet šermukšnis irgi į beržą nepanašus: tikėjimus Atlantidos kristalais ir horoskopais įkvepia, grubiai šnekant, psichologinio saugumo paieškos, 9/11 ir 300 komitetas yra politizuotos etc., tačiau visi šie medžiai auga toje pačioje nesiskaitymo su realybe dirvoje.
Tačiau tai mažai ką pasako: nesiskaitymas su realybe yra išdava, o ne priežastis.
Vienintelis bendras visų šių medžių bruožas: situacijos redukcija ir simplifikacija. Gyvenimas yra sudėtingas ir sunkus. Konkretaus žmogaus likimą dažnai reguliuoja dalykai kurių nemato, nesuvokia ir net nežino esant. Astrologija jums suteiks iliuziją, kad kažkokia tvarka, kažkokios žaidimo taisyklės egzistuoja. 300 komitetas padės jums lengvai susigaudyti geopolitikoje, kuri yra ne mažiau sudėtinga ir chaotiška. Jūsų Petriukas nenori valgyti košės, o kaimynų Antaniukas nekalbus- juos žagina mokykloje.
Panašia žinią nešą ir sarmatai: blogai yra todėl, kad iš mūsų buvo atimtas teisingas protėvių gyvenimo būdas.
Tai jau šį tą paaiškina: žmonės nori, kad viskas butų paprasta ir suprantama. Ir dar kad kas nors butų dėl to kaltas. Kas nors kitas. Todėl supermamytė ir daug lengviau patikės tuo, kad jos neklaužada vaikelis yra žaginamas satanistės mokytojos, negu kad tuo, jog vaikutis- tiesiog perlepintas šiknius.
Sarmato psichologija tokia pati: krikščionybė ir globalistai, kalti kad mes nesame pasaulio pažyba ir centras. O juk mes tokie nuostabus.
Tas veda prie prielaidos, kad tai ne subrendimo ar išsilavinimo reikalas o bendra žmogiškas dalykas.
Markas Aurelijus „Užrašuose sau pačiam“ sakė, kad dalykai būna trejopi: geri, blogi ir neišvengiami. Mes susiduriam su trečiuoju.
Kiekviena normali visuomenė yra marga ir joje yra marginalijų. Kad ir kaip siutintu svastikomis tatuiruoti skustagalviai ir paleckininkai, vienintelis būdas jų atsikratyti- naikinti. Jų buvimas nėra nei geras, nei blogas, o elementariai neišvengiamas.
Tiesiog žmonės yra žmonės, o kai kurie žmonės- idiotai.
Čia reiktu nusileisti į žemesnį- personalijų lygmenį.
Pvz. Statkutė ir Pye savo darbui paaukojo nemažai laiko, susipažino su šaltiniais (Statkutė), analizės metodais (Pye) ir t.t., tačiau…
Čia nemažai lemia a priori. Kažkada Statkutė išgirdo ispanišką žodį, kuris jai nuskambėjo lietuviškai, o Pye pamatęs kaukolę pagalvojo „that’s can’t be human“. Naują informaciją mes visada deriname prie jau turimos. Ir jeigu mes jau turime nuostatą, kad Ispanijoje gyveno lietuviai, nauja informacija mūsų smegenyse bus derinama prie to.
O kai kurie žmonės dargi yra velniškai užsispyrę ir nepripažins klydę. Kiti tiesiog nemėgsta valdžios, kaip Juškauskas, etc.
Bėda yra iš ties sisteminė, tačiau jos reikia ieškoti psichologijoje ir aplamai, daug skirtingų faktorių veikia skirtingus atvejus, bet vėlgi ta pati išvada: žmonės yra žmonės yra žmonės, kai kurie iš jų- idiotai.

Kai kada- blogai

Visgi, tenka pastebėti ir kita dalyką. Šita išvada galioja tada, kai kalbame apie marginalus. Tai, kad egzistuoja toks Paleckiukas ir 10 jį palaikančių bobučių yra neišvengiama.
Tačiau jei jo teismo metų pastatą apgultų 10 000 žmonių su raudonomis vėliavomis giedančių internacionalą- tai jau problema.
Tai, kad Statkutės knyga tapo bestseleriu, irgi, turbūt, reiškia kad situacija nebeatitinka „neišvengiama“ kategorijos.
Ir kaip tai galėjo nutikti?
Pirmiausia, tai tokia literatūra yra populistinė ir parašyta taip, kad kutentu mūsų ego- mes Romos imperiją papylėm!
Tačiau visa tokio pobūdžio literatūra į tai apeliuoja ir sėkmės tas negarantuoja.
Kitas Statkutės bruožas- kaip ir mokslinio fasono išlaikymas: cituojami seni raštai egzotiškomis kalbomis, gausiai minimi jos darbus įvertinę autoritetai, etc.
Tas įtikina skaitytoją, kad jo rankose- rimtas veikalas.
Toks fasonas yra vienas svarbiausių ginklų pseudomokslininko rankose. Gedgaudas irgi gausiai citavo įvairus darbus, o Šeimys ir Jokubauskas- ne.
Tačiau, galu gale, aš manau, kad Statkutės triumfas yra trumpalaikis atsitiktinumas. Tai žurnalistinė antis.
Pabandykim padaryti sensacija iš Jokubausko knygos. Arba Šeimio. Nelabai lengva provincijos pensininką pavaizduoti kaip šviežią sensaciją. Ypač jei jis akivaizdžiai kliedi.
O Statkutė- žymi kultūros ir visuomenės veikėja egzotiškoje šalyje. Kelių knygų autorė, ilgametė tyrėja. Tai galima kelti į pirmas antraštes.
Todėl šios įvykio ir nesureikšminčiau: ar pirmas kartas kai sensacija sukuriama iš nieko?
Bet ir taip jos niekas nebūtu pastebėjęs, jei ne VPU. Šio epizodo aš niekaip negaliu paaiškinti, bet aplamai situacija man neatrodo labai bloga: egzistuoja marginalinės grupės kvailių, kurios turi egzistuoti neišvengiamai ir štai vienai šios klikos atstovei nusišypsojo galimybė tapti antraeile geltonosios spaudos sensacija.
So what?

Darosi vis blogiau

Visgi nereikia vaizdo gerinti: išties darosi vis blogiau.
Normali situacija tesėsi gan ilgai: neišvengiamai egzistuojantys durniai egzistavo ir naudojosi demokratijos teikiamu cenzūros nebuvimu: kas kelis metus pasirodydavo po knygą, Šeimį parodė Bartkaus „Požiūris“. Lipovka, Matulis ir Jokubauskas reguliariai siautėjo pilveliniame „Lietuvos Aide“…
O tada atėjo Citronas.
Aplink jį susiformavęs sarmatų judėjimas išties ir visiškai neabejotinai jau yra problema.
Didžiausia jo keliama problema yra neapibrėžtumas: jis inkorporuoja ir viską perskaitanti Šeimį ir demokratijos nekenčianti Juškauską ir Tamaš kliedesius ir Gedgaudą (kuris šiaip jau Sarmatijai daug dėmesio neskyrė).
Toks kokybinis virsmas iš niekieno nesuprastų pavienių genijų į grupę davė rezultatus- kliedesiai tapo tikrai geriau girdimi, o į sarmatizmą neatsivertę Jokubauskas ir Lipovka gali tik pasvajoti, kad juos pakviestu diskusijai į VU.
Tai vis dar marginalija, bet girdima gerokai geriau.
Tačiau kokybinis virsmas ir turi nešti kokybinius rezultatus: SSRS mylėtojai irgi tapo geriau pastebimi į sceną išėjus Paleckiukui.

Ką daryti?

Ir vėl grįžtame prie Leo klausimo- kodėl vadovėlinės tiesos yra not good enough. Ir ką dėl to daryti.
Jeigu jau durniai privalo egzistuoti, tai bent jau šiokių tokių sanitarinių priemonių dėl jų garsėjimo reiktų imtis.
Iš esmės atsakymą pateikė pats Leo:

Mokslo populiarinimas pas mus išvis nesiskaito kaip veikla mokslininkui (kas galbūt irgi yra problema).

Viskas. Taškas. Ne tai kad mūsų istorikai nesugebėtų būti įdomus. Dauguma jų išmanantys ir mėgstantys savo darbą žmonės, neoficialioje aplinkoje jie labai įdomus pašnekovai.
Tik neleidžia sau tokiais būti darbuose. Mūsuose tikras istorikas turi rašyti gelžbetotiniu stiliumi, prikaišiotų terminologinės armatūros. Ir būtinai su daug nuorodų. O jeigu po įvado dar nėra šaltinių ir istoriografijos apžvalgos „nuo Mindaugo iki Landsbergio“- tai išvis eik velniop.
Per se, visa tai nėra blogai. Mokslinis darbas turi savo standartus ir stilių. Tačiau vien tai jo nepadaro mokslinių. Tokiu jo nepadaro ir terminologija (toks vaizdas, kad kartais tekstas terminais užverčiamas jais vien iš mandrumo. Svetimžodžiai moksliškiau atrodo).
Visi šie dalykai yra savo vietoje kalbant apie pvz. „Lietuvos istorijos metraštį“, tačiau juk nebūtina taip rašyti kiekvieną kartą.
Čia iš esmės vos ne vien tik biurokratinė problema- užtenka leisti istorikams populiarinamuosius darbus skaičiuoti kaip mokslines publikacijas ir viskas. Istorikas iškart taps suinteresuotas rašyti taip, kad jį skaitytu.
O ar „lengviau“ parašytas darbas gali turėti mokslinės vertės? Gali. Darbo vertė priklauso ne to kaip pasakyta, o kas pasakyta.
Beje, B. Gailiaus „Nusikaltimai „prie Smetonos“ yra žingsnis teisinga kryptimi.
Aplamai čia nėra ko plėstis: mokslo populiarinimo metodai ir technika seniai atidirbta ir nugludinta.
Tai nesunaikins sarmatologijos. Kas neskaitė knygų, tas jų ir toliau neskaitys. O jeigu atsitiktinai kokią paims, vistiek daugiau šansų, kad tai bus Statkutė.
Tai neišvengiama. Taip turi būti. Ir kol tai yra tik marginalijos, tol viskas gerai.

Share
This entry was posted in Komentarai. Bookmark the permalink.

17 Responses to Kokios tai įžvalgos

  1. lokyz says:

    Ne vien Lietuvoj tas „paslėptos nuo mūsų“ onslaugtas eina. Bičiulis grįžęs iš Londono pasakojo, kad ten jau atskiri knygynų skyriai skirti radusiems Artūro kardą skirtingomis formomis ir skirtingose vietose, bei turintys piramidžių išaiškinimą bei Majų nežemiškumo įrodymus. Palengvėjus leidybai -- kiekvienas kas turi kompiuterį ir šiek tiek pinigų, tad knygą gali iškept vos ne per kelias savaites.
    Kaip ten Kavolis sakė kadaise, subyrėjo gelžbetoninis žinojimo pamatas. Nors žaidimo taisyklės tebėra, viena iš jų -- mokslo knyga turi būti recenzuojama (peer review). Ir tai yra tam tikras vardiklis, pagal kurį galima patartis rinktis.

  2. Pingback: Naivumas, melas ir piktavalystė « leo lenox

  3. Almiasas says:

    Sveiki, manau verta paminėti ir dar vieną pseudoistorijų plitimo priežastį. Juk demokratinėje santvarkoje mes gyvename dar visai neseniai. Tarybiniais laikais pseudoistorija buvo kuriama ir platinama sovietų valdžios užsakymu. Turėjome krūvą herojų, sukurtų pseudoistorijos pagalba: 4 komunarus, Marytę Melnikaitę, Adelę Šiaučiūnaitę, Zoją Kosmodemjanskają, Pavliką Morozovą, Aleksejų Stachanovą, …
    Krūva kitokios pseudoistorijos buvo sukurta tematika „Didžiojo tėvynės karo žygdarbiai“: kaip į virtuvę įsiveržusius vokiečių automatininkus įveikdavo virėjai su samčiais, kaip kariai savo kūnais uždengdavo kulkosvaidžių ambrazūras, kaip …
    Taigi turim rezultatą -- nuo vienokių pseudoistorijų žmonės buvo perkelti prie kitokių pseudoistorijų. Gavosi kaip kažkokia narkomaninė būsena, kai nuo kokaino buvo pereita prie heroino -- bet narkomanijos tai iš esmės neatsisakyta.
    Kaip pavyzdys Rusijoje -- neaišku kokių ezoterinių akademijų akademikas Nikolajus Levašovas -- ir jo svetainė http://www.levashov.info/ iš kurios netgi nemokamai galima parsisiųsti knygų http://www.levashov.info/books.html Kiek teko girdėti, knyga „Россия в кривых зеркалах“ netgi buvo uždrausta Rusijoje, iš šios svetainės jos parsisiųsti negalima -- nebent kur nors pavyktų rasti per torrentus.
    Nieko nepadarysi -- pseudoistorijos yra neišvengiamas galykas…

    • Ar skaitėte says:

      Ar perskaitėte bent vieną šio autoriaus knygą iki galo?

  4. Jonas says:

    Šiaip režimo propaganda ir pseudoistorija gan įdomių ryšių tikriausiai turi (nuo režimo prie režimo daugiau ar mažiau), ir galbūt netgi viena kitą palaiko ir skatina, bet nemanau, kad dabartinis pseudoistorinis suvešėjimas susijęs su „lomkėm“ dėl netektos raudonų pušalų dozės. Gal kaip tik, naujai atėjusi minties laisvė kiek labiau suvešėjo nekritiškoje dirvoje. Toks spyruoklinis efektas -- jei jau buvo užspaustas žmonių domėjimasis kažkokiomis temomis ir žinios, tai spaudimui dingus visuomenės dėmesio zona nušoka daug toliau, negu yra ką pamatyti.

    Kitas reikalas, kad visas tas sovietinis maryčių melnikaičių brudas nėra pseudoistorija, o labiau kažkokie skyreliai iš tarybinio šventraščio. Nei ten konspiracijos teorijos, nei kažkokių paaiškinimų ar atsakymų į klausimus, paslaptingų ryšių ir t.t., nieko ten nėra. Labiau „darbai ir gyvenimai visų šventųjų“. Visa laimė, kad mūsiškiai ataušėliai dar nekuria sarmatų su vardais ir pavardėm ir apie juos kažkokių „tikrų“ istorijų.

  5. „Spyruoklinis efektas“, bent Lietuvoje, pseudoistorijos populiarimui turėjo mažai įtakos. Čia visą dėmesį sutraukė tai, kad apie istoriją tapo galima kalbėti ne iš klasių kovos pozicijų- su kokiu entuziasmu 1989-1991 buvo perleisti reikšmingesni tarpukario darbai. Priedo atsivėrė tokia tema kaip pokaris. Nesuprastieji genijai buvo tiesiog užgožti. Kita vertus, visu smagumu suklestėjo parapsichologai, chiromantai, astrologai, bildukų medžiotojai ir kitokia velniava.
    Visgi postsovietiniam sindromui neskirčiau daug dėmesio: šalyse kurios komunizmo nestatė irgi netrūksta nei psichų, nei auditorijų jiems, taigi atsakymas ne čia.

    • Jonas says:

      O šiaip iš tikrųjų, o kaipgi yra kitose šalyse? Latvija, Estija, Slovėnija, Slovakija, Kroatija, Airija, Suomija, Norvegija, Danija ir ne tik šios šalys telpa į nedidelės šalies rėmelius (apie 1-5 mln gyventojų). Jei su kokia JK ar Prancūzija, ar Vokietija lyginti sunku, nes tai milžiniški masteliai, tai pastarosios valstybės yra daugiau mažiau panašios į mus. Ar kas nors turi kokių žinių, kokia situacija yra kitose šalyse? Mano nuojauta kužda, kad rytų bloko palikuonyse pseudoistorikų populiacija (ir šiaip dvasingųjų nupušėlių, jie dažnai žengia koja kojon) bus pastebimai didesnė ir garsesnė, bet čia tik nuojauta.

      • Kalbant apie buvusi rytų bloką, tai pastaruojų metų garsiausias yra toks Semir Osmanagić su savo atrastomis Bosnijos piramidėmis. Serbai turi Jovan I. Deretić (Aleksandar Veliki, Car Srpski- vertimo gal nereikia).
        Rumunijoje yra toks protochronismo judejimas. Sumenkęs nuvertus Čaučesku, bet vis dar gyvas.
        Slovenai turi Jožko Šavli ir Matej Bor nukalusius slovenų kilmės iš venedų teoriją.
        Skandinavijoje, šalia visos vikingų-arijų bilebardos dar turimę gan įdomu „skandinavai- prarastosios Izraelio gentys“ judėjimą (http://www.nordiskisrael.dk/artikler/WitnessestoIsraeliteOriginofPeoples.html)
        Armenai turi Martiros Kavoukjian, atradusi armenų kilmę iš šumerų ir keltų- iš Kaukazo.
        Prie to dargi visur yra NWO, prarastų civilizacijų ir ateivių ieškotojų.
        Kadangi nemoku nei armeniškai, nei serbiškai, nei daniškai tai gylesnės situacijos analizės nepateiksiu, bet pavyzdžių visgi galima rasti bent kuriame pasaulio taške.

  6. Almiasas says:

    Pseudoistorijos pagrindu jau ir politinės partijos kuriamos 🙂 Pseudoistorija įtiki netgi dideli verslininkai 🙂 Rekomenduoju pažiūrėti šį įrašą:

    http://www.lrt.lt/archyvas/?channel=234940&section=4&filter=2012-02-13&record=22164_1329202705

  7. Gruodis/M3 says:

    geras, man patikęs straipsnis su nemenkomis reziumuojančiomis įžvalgomis…pagarba. Su tuo susijęs būtų klausimas pseudoistorikui: ar nemanote, kad Lietuva, būdama tik maža lietuviška LDK žemių dalimi, yra nukentėjusi nuo kitų tautų-sąjungininkių, ypatingai lenkų, kurie sujaukė/pasivogė dalį lietuviško identiteto?

    Kas link Almiaso pamėtėtos nuorodos…..juokiausi ilgai. Susišnėkėti nepavyko…bet ir gerai, kad nepavyko….Galima prikibti prie abiejų pusių… ir daugiau prie vedėjo. Pabodo tie politkorektiški tauškalai ir tendencingas nuomonės formavimas. Esmė ta, kad Kvietkauskas ir Pumprickaitėiš vienos lėkštės sriubą srebia.. ir melavo Kvietka, kad LTV nėra monopolija….tai yra grynų gryniausia monopolija, ir aš dar prisimenu kaip Pumprickaitė sudirbinėjo naująjį Ūkio Ministrą, Kreiviui pasitraukus. Tiesiog smagindamasi (gal gavusi, o gal ne nurodymą taip elgtis iš šalies), o eterį įdarbinusi už mūsų visų (mokesčių mokėtojų pinigus). Vat toks tas kultūros lygis Visuomeninio transliuotojo. Tiesa, dar jo tuometinis generalinis slėpėsi neblaivus….

  8. Almiasas says:

    Vladukas pseudoistoriją populiarina toliau… Kaip supratau, tam tikri asmenys (galima numanyti ir suprasti kokie), pseudoistoriją rašo jo užsakymu ir jam finansuojant… Įrašą žiūrėti nuo ~11 minutės: http://www.lnk.lt/video-perziura/1622/kk2-2012-02-20

    Panašu, kad netrukus, dar prieš rinkimus, sulauksime ir knygos. Ar nebus viskas ten panašiai, kaip humoristiniame siužete su išgalvotu milijonieriumi „Mėslitos“ direktoriumi Sauliumi Poška:
    http://www.youtube.com/watch?v=bAZrFhRpItU

  9. Almiasas says:

    Atsiprašau Pseudoistoriko už daugybinį tyčinį rašinėjimą 🙂 bet manau, kad rašyti reikia. Tiesiog noriu surinkti visus Vladuko pasirodymus į vieną vietą.
    Šiame video Vladukas toliau prisiekinėja perrašyti istoriją:
    http://www.tv3play.lt/play/266385

    Vis tik man kyla štai toks retorinis klausimas: ar pati istorija tikrai pasikeis, jeigu ją perrašysime taip, kaip kažkam patinka?
    Bent jau aš manau, kad ne…
    Na ką gi, laukiam nesulaukiam knygos, gal gi dalins dykai netyčia 🙂

  10. aredirvatraktoriukas says:

    Kaip galima moksla (bet koki) padaryti idomesni…

    http://www.youtube.com/watch?v=Yocja_N5s1I&feature=BFa&list=PL97808056CD5A07B9

    Sukramtyta ir lengvai pateikta. Po sio crash cource’o vis dazniau uzsuku i istorijos puslapius wikipedijoje, nors ir nesu didelis socialiniu mokslu draugas.

  11. saul says:

    visu pirma, zinkevicius t.y. zinkievic. o toliau galima ir nekomentuoti jo „istoriniu npritemptu faktu“.

  12. Ar skaitėte says:

    Ponas Pseudohistorian manosi, kad jo nuomonė yr vienintelė teisinga ar teisingiausia. Bet yr viens dalyks, kuris pamirštamas: Jeigu toks pseodoistorikas kaip Levašovas kalbėjo ir rašė netiesą, tai kam tuomet reikėjo jį nužudyti? Kam prieš tai reikėjo nužudyti jo žmoną, beje iš Lietuvos kilusią Svetlaną? Ar nebuvo kažkam labai neparankios tos tiesos, kurias šie žmonės stengėsi atverti kitiems? Juk daugelis diplomuotų istorikų dažnai šneka tokias nepagrįstas jokiais autentiškais istoriniais dokumentais nesąmones, kad galima tik stebėtis, kaip jiems liežuvis apsiverčia. Tačiau tie, kaip nekeista, kurie visokias nesąmes skleidžia, nesvarbu, diplomuoti ar nediplomuoti istorikai ar neistorikai esa, niekam neužkliūna. Klausimas, kodėl? Jeigu jau imiesi aiškintis kokius dalykus, tai aiškintis reikia ne paviršutiniškai.

    • Jeigu toks pseodoistorikas kaip Levašovas kalbėjo ir rašė netiesą, tai kam tuomet reikėjo jį nužudyti?
      Taigi niekas jo ir nežudė. Vat jis pats tai ne vieną ir ne du žmones į kapus paguldė.
      Juk daugelis diplomuotų istorikų dažnai šneka tokias nepagrįstas jokiais autentiškais istoriniais dokumentais nesąmones, kad galima tik stebėtis, kaip jiems liežuvis apsiverčia. Tačiau tie, kaip nekeista, kurie visokias nesąmes skleidžia, nesvarbu, diplomuoti ar nediplomuoti istorikai ar neistorikai esa, niekam neužkliūna.
      Bla bla bla…
      Faktų, gerbiamasis, faktų. Rodykit tuos diplomuotus istorikus, kalbančius jokiais autentiškais istoriniais dokumentais nepagristas nesąmones.