Lileikos paskaita ir kas po to

Netrukus po apsilankymo pas Lileiką išmoviau porai dienų kaimon ir šiaip neradau laiko ilgėliau prisėsti prie klaviatūros, taigi šiandien jau vienos savaitės jubiliejus nuo istorinio žygio į priešo valdas. O per tą laikotarpį spėjo įvykti keli įvykiai, katruos reikia paminėti.

Taigi pirmiausia- kas po to

Svarbiausias, iš mano varpinės žiūrint, paskutinės savaitės įvykis- Baltojo Vaiduoklio naujausias įrašas, kurio pirmoji pusė skirta mano kuklaus asmens pagerbimui ir sureikšminimui, dargi kažkaip įdedant į Sarbievijaus kontekstą. Anot autoriaus, gaunasi kad mano blogas yra reikšmingas akademiniu mastu ir šiaip labai naudingas.

Neturėdamas ką pasakyti, tiesiog žemai lenkiu galvą, prieš žodžius kurių nesijaučiu nusipelnęs.

Taigi, gilus ir nuoširdus dėkui Vaiduokliui, taip pat Leo, Kreivarankiui, Metallem, Pijui, Jonui [enter yourself here], katriems mano rašliava rodosi verta skaitymo.

Visgi, kiek pervertinta veikla socialiniuose tinkluose: mažai manęs ten yra, buvo tik du rimtesnės diskusijos: G+ lapkričio pradžioje (su tęsiniu) ir Facebook’e rugsėjį.

Beje, antrasis įvykis yra iš pastarosios temos: sugrįžęs iš Lileikos paskaitos aptikau, kad Lietuvai Karalystei sukaupė drąsos diskusijos tęsiniui. Kaip ir Baltasis Vaiduoklis, terminą „diskusija“ čia vartoju plačiausia įmanoma prasme.

Kelis mėnesius budinęs savyje sarmatų karžygio dvasią ir ieškojęs kokiu tai argumentų, jų taip ir nerado, todėl (supykęs dėl įrašo apie betonines piramides) paleido į mano FB profilį seriją elementaraus spam’o: Juškausko pasisakymų ir pusantros valandos ilgumo Fomenkos pasirodymą.

Nelabai suprasdamas, ko jis nori, mandagiai pasiteiravau:

Blogeris Pseudohistorian Ko norite? Pastarasis mūsų pabendravimas tamstai kaip ir nepatiko

Nieko jis man neatsakė, tačiau po trijų dienų įtempto galvojimo, suformulavo kažką panašaus į argumentą:

Lietuvai Karalystei Romos ES propaganda prasitarė – „Mokslininkų“ aiškinamame „istoriniame“ filme sako atkuriantys 250 metus, o 12:00 sako, kad įvykius aprašė 13 a. metraštininkai ir krikščionių, ir islamo – po tūkstančio metų :))) – fihttp://youtu.be/​G3c5iem20MM?t=7m1s

Už nuorodą rašau pliusą- susigraibiau ir su dideliu malonumų peržiūrėjau visą serialą.

O štai teksto suvokimas ponuliui- kaip visada.

Šioje serijoje kalbama apie Trajano Decijaus valdymą ir bandymus atgaivinti romėniškąsias vertybes ir moralę. Dėl to buvo imta persekioti krikščionis. Kaip šių persekiojimų išdava, atsirado pasakojimas apie septynis Efeso krikščionis, kurie pasislėpė urve ir ten miegojo 200 metų. Filmas remiasi viduramžių šaltiniais, nes vienalaikiu išvis nėra. Filmo naratorius tiksliausiai įvardijo šį pasakojimą: legenda. Filmo autoriai įterpė šį epizodą (tikriausiai) siekdami iliustruoti Decijaus įtaką ir reikšmę. Ten kur jie kalba apie realius įvykius, remiamasi antikiniais šaltiniais- keliomis minutėmis anksčiau, kalbant apie popiežių Fabijų, cituoti Euzebijus Cezarietis (Eusebius Caesariensis) ir Laktonijus (Lactonius).

Aplamai siūlyčiau Karalystei ir jo bendraminčiams žiūrėti originalo versiją, kurioje nėra papildomo rusiško sluoksnio. Tada lengviau išgirsti nepaneigiamus įrodymus, kad mūsų protėviai valdė Romą- įsiklausykit ką sako Decijus 12:49-12:51.

Tiesa, ar toks įrodimas laikomas teisėtais būdais įgyta įrodinėjimo priemone, ar ne?

Ir kas per velnias toji Romos ES?

Galbūt, pavasariop sulauksim atsakymų.

O dabar- apie Lileikos paskaitą.

Renginys

Paskaitų ciklo organizatorius yra organizacija „Prasmingi Projektai“, apie kuria jokios informacijos neradau, apart šio renginio organizavimo ir reklamavimo. Pastarojoje žinutėje radau paminėta Martyną Pladą. Vis šis tas, bet ir apie jį nieko labai neradau. Verslininkas koks tai.

Teliko nueiti į oficialią paskaitų ciklo svetainę, apsižvalgyti ir rezervuotis sėdimą vietą. Labiausiai čia pribloškė „draugų“ skyrelis- kai kurie draugai išties netikėti.

Kita vertus, labai abejoju, kad „Prasmingi Projektai“ yra remiami Lietuvos Tūkstantmečio Minėjimo Direkcijos, nors jų logotipą irgi užsikabino.

O šiaip Martynui Pladui, kaip organizatoriui, priekaištu nėra. Informacija pateikta aiškiai, išdėstytas paskaitų planas, įdėtas žemėlapis ir pastato nuotrauka, kad ir durniui būtų aišku.

Kelios valandos prieš man išsiruošiant į kelionę, pašto dėžutėn atkeliavo laiškas:

Laba diena,
primenu, kad šį trečiadienį 18:00 (gruodžio 7d.)
prasideda renginys „Seniai seniai gyveno…“,
kuriame jūs rezervavotės vietą.
Registracija nuo 17:40.
Paskaita prasideda 18:00.
Automobilių statymo vietos: http://gyveno.weebly.com/apie-tai.html
P.S. visa informacija apie renginį: http://gyveno.weebly.com/
Iki susitikimo PasKaitoje.
Pagarbiai
Martynas P.
„Prasmingi Projektai

O šiandien dargi gavau ir antrą laišką:

Laba diena,
Jūs registravotės pasKaitų cikle „Seniai seniai gyveno…“.
Šiandien mūsų civilizacijoje yra patriarchatas (valdo vyrai).
Tačiau kažkada buvo kitaip – valdė moterys.
Valdė ilgai ir sėkmingai.
Apie tai bei apie kitus įdomius dalykus bus pasakojama šio trečiadienio pasKaitoje,
pradžia 18:00, Gedimino pr.28/2.
Visa informacija apie renginį: http://gyveno.weebly.com
Jeigu planuojate dalyvauti pasKaitoje,
atsakykite, prašau, į šį laišką prirašydami tik vieną žodį „Taip“.
Pagarbiai
Martynas Pladas

Prie jo buvo prisegtas geros rezoliucijos Ptolemėjaus Sarmatijos žemėlapis iš Miunsterio (Sebastian Münster) 1540 m. „Geografijos“ leidimo.

Taigi, organizacinė dalis atlikta puikiai. Metas į kelią.

So, I simply walked into…

Vakaras pasitaikė kiek drėgnokas, bet gan gražus. Išlipau stotelėje prie Operos, užsukau į Centrinį knygyną (kadangi bloknotą pamiršau namie ir pakeliui susigriebiau), pakeliui dar kioske nusipirkau kavos ir, kadangi buvo likę laiko, atsistojęs prie Gedimino pr. 28/2 įėjimo, rūkydamas apžiūrinėjau, kokie žmonės eina vidun.

Nieko įspūdingo. Eiliniai piliečiai, kokiu pilnos gatvės. Beje, jų buvo ne daug ir gal ne visi Lileikos paklausyt ėjo- tam pastate matomai daug kas įsikūręs.

Iš šito dežuravimo įstrigo tik viena porelė: pusamžė moteriškė su skarele ir per žingsnį nuo jos atsilikęs pacaniokas. Moteriškė prieš įeidama sustojo, perskaitė skelbimą ir, ryžtingai atidarydama durys, tarė „vadinasi čia“.

Atvedė sūnų pakultūrint, taip sakant“- piktai pagalvojau, sviedžiau cigaretę į kavą, kavą- į šiukšledėžę ir pats patraukiau vidun.

Ten mane sutiko už masyvaus stalo sėdintis garbaus amžiaus budintysis. Paklaustas apie paskaitą parodė į laiptus ir aš ėmiau ropoti ketvirto aukšto link.

Ropoti- nes pats pastatas tiek išore, tiek vidumi, yra puikus brežnevinio šikarnumo pavyzdys ir tose nepaaiškinai plačiuose ir aukštuose patalpose su koridorių labirintais ir didžiuliais, masyviais laiptais nori nenori pradėti jaustis kaip koks hobitas. Prastas apšvietimas irgi smagumo nepridėjo.

Galiausiai pasiekiau aš tą ketvirtą aukštą, ten jau laukė kelios moteriškės. Paklausė pavardės, padavė lapuką su vietos numerių, paskaitų ciklo lankstinuką, ir parodė durys, už kurių turėjo vykti pati paskaita.

Vos įėjus, kilo klausimas, kam ta išankstinė vietos registracija išvis buvo reikalinga, mat salė suprojektuota keliems šimtams klausytojų. Iš pradžių pagalvojau, kad rengėjai kaip reikalas neapskaičiavo Lileikos populiarumo, bet vėliau paaiškėjo, kad atvirkščiai- viską jie labai gerai apskaičiavo. Užsiregistravusieji buvo kaip ir įpareigoti sėstis į nurodytas vietas, taigi pirmoji eilė buvo užpildyta visa. Kaip ir didžioji dalis antrosios bei trečiosios. O toliau jau- dykra su nežymiais gyvybės ženklais. Paskaitos viduryje aplink salę apskriejo mergina su fotoaparatu, kurios labui registracija, matyt, ir buvo sugalvota: imant į kadrą tik pirmąsias eiles, galima sudaryti vaizdą, kad prelegentas kalbėjo gan gausiai auditorijai, kai realiai ten buvo gal kelios dešimtis žmonių.

Taigi įėjau ir atsisėdau. Šalia manęs sėdėjęs vaikinas iš lankstinuko į sąsiuvinį persirašinėjo Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžius. Aš vėl piktai pagalvojau, šįkart rusiškai.

Ekrane buvo rodomas paskaitos pavadinimas:

Sarmatijos- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės- Lietuvos Respublikos sąsajos
140-1260-1410-2010 m.
Lietuvos geopolitinė reikšmė istorinėje perspektyvoje.
Aivaras Lileika

Geriau įsižiūrėjus matėsi neuždarytas muzikos grotuvas, kas leido man šiek tiek patirtį apie Lileikos muzikini skonį: Skyforger- O kai saulutė tekėjo.
Iš pradžių į priekį išėjo apie 30 su viršum metų vaikinas, prisisegęs ženklelį „Organizatorius Martynas“ ir keliais žodžiais pristatė paskaitą ir prelegentą. Ir galiausiai į sceną pakilo PATS.

Also sprach Citronas

Kadangi daugumą mano įrašų ir taip yra detalus briedo mėsinėjimas, šiam kartui taip detaliai nepasakosiu, juolab kone identiški Lileikos pasirodimai jau yra jo paties paskleisti internete.

Aplamai Lileika buvo kaip visada: būtinai papasakojo, kad kažkada dirbo pora kilometrų nuo Britų bibliotekos, parodė krūvas žemėlapių. Palyginimai, kaip visada buvo iš alternatyvios realybės. Kad ir apie vyrų ir moterų skirtumus: vienas vyras stovi prie ąžuolo, kitas prie beržo. Ir ginčysis vos ne iki Antro pasaulinio, ar reikia išnaikinti ąžuolus ar beržus. O vat prieis moteris ir pasakys- užteks, eikit į mišką, nes reikia vakariene daryti ir sriubą virti. Ir vyrai eis tos sriubos medžioti (taip ir pasakė- sriubos medžioti).

Klausant gyvai labiausiai užknisantis Lileikos aspektas yra netikėtai išsišiepti, kaip tai ką labai juokingo pasakius. Jau pačioje paskaitos pradžioje nei iš šio nei iš to pasakė , kad žodis kreivė labai gražiai išsiverčia į lotynų kalbą. Ir išsišiepė- laimingas, laimingas. Suprasčiau, jei tai butų juokinga dvylikmečiui- amžius toks. Bet jei jau toks jo jumoro supratimas- tebūnie. Bėda ta, kad kitais atvejais aš iš viso nesuprasdavau, kas ten turėjo būti juokingo. Kas juokingo frazėje „14 milijonų metų“?

Paskaita prasidėjo paaiškinimu apie dvi geometrijas- euklidine ir fraktaline. Euklidinė yra paprasta ir apima išbaigtas formas- kvadratas, trikampis, stalas. Tuo tarpu fraktalinė- visokias sudėtingas, kaip kreivė, kuri labai gražiai… na, jau pasakojau.

Trumpai tariant- istorikai masto euklidiškai, todėl nieko ir nesugeba: žiuri į vėliavą, o mato traktorių. Su dideliais ratais.

Aš ir tada nelabai supratau, ką jis ten šneka, o dabar galvoje teliko tas traktorius.

Žodžiu, istorikai riboti ir nemoka mąstyti, bet laimė netoli Britų bibliotekos dirbęs fraktalinės mąstysenos adeptas nusprendė atlikti savo tyrimą.

Ir nuo šio momento klausytojai buvo užpilti žemėlapių su išsamiais paaiškinimais lavina.

Dar vėliau atėjo laikas smulkiam paaiškinimui, kokia svarbi ir reikšminga yra panelė genoma.

Aplamai visa paskaita priminė Krylovo pasakėčios apie beždžionę ir akinius iliustraciją. Tik akinių vaidmuo atiteko istorijai ir lingvistikai.

Publika

Štai gražiausioji dalis.

Aplamai, dauguma buvo aiškiai sarmatiška. Pirmoje eilėje užsirašinėjo visi. Atrodė kaip kokie stenografistų kursai. Na, aš kažkiek išimtis- daugiau paišiau, nei rašiau, bet vistiek…

Kitose eilėse rašeivų buvo mažiau.

Antrojoje eilėje, apsuptas merginų, sėdėjo toksai Jonas, kuriam kantrybės užteko maždaug valandai, kol Lileika nepradėjo aiškinti, kad „aestorum gentes“ lotyniškai reiškia „rytų gentys“. Tada Jonas besarmatiškai įsikišo: „Kaip lotyniškai rytai?“- ir kol prelegentas bandė kažką suvapėti pats atsakė- „Orientes“.

Po teisybei, negarantuoju, kaip jis ten tiksliai pasakė, bet man pasirodė, kad supainiojo vienaskaitą su daugiskaita. Visgi, nelabai ir nugirdau, nes salėje kilo šurmulys. Visiškai pasimetęs Lileika bandė aiškinti, kad, va, ir anglų kalboje…, bet Jonas nedavė jam baigti, nukirsdamas, kad anglų kalba šiuo atveju iš visai kitos operos…

Čia lektorių išgelbėjo kažkokia sarmatų matriarchė iš pirmosios eilės, griežtai pareiškusi kad klausimams bus laiko po paskaitos.

Kai Lileika baigė sapalioti apie tai, krikščionybė- tai romėnų sukurta ideologija, moraliniam gotų palaužimui ir atėjo pažadėtasis klausimų metas.

Pirmasis atsistojo garbaus amžiaus pilietis iš pirmosios eilės centro, ginkluotas šūsnimi popierių.

Ar jums žinoma, kad mes esame atvykėliai iš kitų planetų?

Aš net pamiršau, ko pats norėjau klausti, tokį grožį išgirdęs. Jonas tiesiog išbėgo (kaip, beje, ir gera pusė publikos). Lileika atsakė gan nerišliai ir netrukus garbaus amžiaus pilietis atsisėdo, niurnėdamas, kad visai ne to klausė.

Kol aš bandžiau iš naujo suformuluoti savo klausimą, klausinėjo moteriškaitės. Vienai rūpėjo, ar ponas Lileika žada grįžti iš užsienių, į ką buvo atsakyta, kad jis jau sugrįžo, kita norėjo sužinoti kodėl mūsų istorikai tokie netikę. Kažkas paklausė apie Žiniavaldo kroniką ir prelegentas užtikrino, kad tai labai svarbus ir reikšmingas veikalas.

Ir vėl prabilo garbaus amžiaus ufonautas. Antrasis jo klausimas buvo visai normalus (šiame kontekste):

Ar sutinkate, kad runos- mūsų raštas?

Lileika visiškai sutiko, ir patvirtino, kad palies tai kitos paskaitose. Beje, per paskaitą jis užsiminė, kad ir Lietuvoje jau yra rastas kažkoks svarbus įrašas ar kažkas, bet detalių atskleisti dar negalima, čia paslaptis.

Ar sutinkate, kad mes baltosios rasės?

Lileika vėl sutiko, pabrėžė, kad kalbėdamas apie genomas jis taip ir sakė.

Ar sutinkate, kad žydai- pilkosios rasės?

Vat čia jau ir pačiam lektoriui pasidarė nejauku ir jis pradėjo malti kažką apie tai, kad skirtingai žiūrint, skirtingai ir gali atrodyti…

Bet čia jau ir man pasirodė, kad šiai dienai sarmatlyvumo gavau sočiai.

Istorijos finalas buvo lauke, ten kur prieš porą valandų rūkiau. Ideologiškai pasikaustęs jaunuolis kelioms vidutinio amžiaus moteriškėms audringai įrodinėjo, kad viskas čia- tiesa:

vat ir Bublausko tą knygą buvau pasiėmęs- nieko nerašo…

 

Įdomus buvo renginys. Eisiu dar bent vienan.

Mazochizmas, bet turiu dvi priežastis: pirma, šioji paskaita buvo nemokama ir po reklaminės akcijos. Po kokio mėnesio bus aiškesnis vaizdas, kiek realiai hardcore sarmatų sutraukia Lileikos paskaitos. Na, o antra, man truputi gėda prieš Joną, čia kaip ir mano darbas buvo išsišokti, tai reiks šitą biografijos dėmę nuplauti.

Share
This entry was posted in Aivaras Lileika, Milvydas Juškauskas, Sarmatai. Bookmark the permalink.

26 Responses to Lileikos paskaita ir kas po to

  1. zoi says:

    bravo! nekantriai laukiam istorijos tesinio … 🙂

  2. troy says:

    Bet gėdingai pratylėjote….už Jono pasislėpęs…

  3. Jonas says:

    Beje, Euklidinės ir fraktalinės geometrijos žinovas, savaime suprantama, visiškas nesąmones kalbėjo apie tas erdves. Nors gal tai nėra taip svarbu pabrėžti, nes aš manau, kad kalbant apie Citroną reikia drąsiai naudoti netiesos prezumpciją -- meluoja/išsigalvoja/klysta, kol neįrodyta kitaip. Tiesiog niekad nebūsi visų sričių pasaulyje specialistu, o tam kuris „kuria“, tai nebus kliūtis.

    P.S. nėra ko gėdytis 🙂 kantrybė -- dorybė. Matyt, nesu labai doras žmogus.

  4. Joris says:

    Kad praėjo pro vusa šitas reikalas tai man gėda. Visiška susivokimo stoka.

  5. Sejanus says:

    Kur ir kada vyksta šitas gėris? Jei nemokamai, mielai ir aš nueičiau kada. Ypač jei įleidžia su alum ir popcornais

  6. Strategos says:

    Nežinau ar žinot apie tai, bet pasidalinsiu atradimu, kad sarmatas A. Lileika nuo šių metų balandžio veda laidas(jau yra 28 !) Panevėžio ir Biržų srities radijuje apie Lietuvos (ir kažkiek pasaulio) istoriją nuo viduramžių iki 1991-94 m.
    Kas turite laiko, noro ir kantrybės galite paklausyti.

    Laidos aprašas: http://www.pulsas.lt/component/content/article/52-ziauri-tikrove/80-ziauri-tikrove

    Laidų archyvas: http://www.archive.org/search.php?query=Ziauri%20Tikrove%20AND%20collection%3Aopensource_audio

  7. Sejanus says:

    Laidų ciklas „žiauri tikrovė“, pavadinimas gana keistas, bet atspindintis laidos turinį. Soo true! :)))

  8. Justas says:

    O visgi, kaip suprast ta epizoda 12:49-12:51?

    • rainfall says:

      >> 12:49-12:51
      Kiek geriau pasiklausius išgirsite jog imperatorius krikščionis keikia lietuviškai 🙂
      Jokios konspiracijos,serialas filmuotas Lietuvoje.
      Nors dar pora-trejeta metelių ir tokie dalykai kai kam gali patapti „legaliai surinktais įrodymais“

  9. Lijana Esmi says:

    Smagiai pasijuokiau.:) Puikus reportazas,dekui.:)

  10. Bruno says:

    Beje, Euklidinės ir fraktalinės geometrijos žinovas, savaime suprantama, visiškas nesąmones kalbėjo apie tas erdves. Nors gal tai nėra taip svarbu pabrėžti, nes aš manau, kad kalbant apie Citroną reikia drąsiai naudoti netiesos prezumpciją -- meluoja/išsigalvoja/klysta, kol neįrodyta kitaip. Tiesiog niekad nebūsi visų sričių pasaulyje specialistu, o tam kuris “kuria”, tai nebus kliūtis.
    +1

  11. piktas says:

    Blogeri pseudohistorian’ai- perskaiciau cia visa tavo schudmalizma ir nusprendziau, kad tu esi ligonis ir tau vieta turetu buti skirta durnyne. Drapstai sudais visus nors pats nieko protingo pasakyti negali, o dar ir i interneta skelbi.

  12. Almiasas says:

    Aivarą Lileiką dar 2009 metais yra sudirbęs istorikas Tomas Baranauskas. Plačiau:
    http://www.balsas.lt/naujiena/312013/kaip-mes-savo-saknu-sarmatijoje-ieskojome/1

    Straipsnio gale yra dar dvi nuorodos. Na bet ir atkaklus žmogus…

    • pff says:

      Keista, bet perksaičiusiųjų šį straipsnį žmonių komentarai liudyja visai ką kita 🙂

  13. Baran'auskui says:

    Idomiausia, kad p. Baranauskas labai gerai zino kaip p. Ptolemėjas rinko zinias ir kad sugebejo pasiklausti tik graikisku miestu gyventoju. Galima itarti, kad taip savo darbams medziaga renka pats p. Baranauskas -- nueina pas viena universiteto profesoriu paklauso kokia sio nuomone apie viena ar kita klausima (pvz.: apie Sarmatija), tada nueina kitame koridoriaus gale pas kita profesoriu pasidomi to paties ir tokiu budu suderines nuomones jau turi aisku pasaulio vaizda. Bet juk gali buti, kad p. Ptolemėjas dirbo kitais budais. Gal net lankėsi prie Sarmatų vandenyno -- juk tame žemėlapyje ne tik Juodoji jūra pažymėta su Eoropos Sarmatija virš jos, bet dar aukščiau ir Sarmatų Vandenynas. Iš kur tuomet p. Ptolemėjas žinojo, kad ten vanduo -- gal atspėjo?
    Tikėčiausi labiau mokslinio požiūrio iš tokio iškilaus mūsų praeities tyrinėtojo, kaip p. Baranauskas. Susiimkit gerbiamasis 🙂 🙂 🙂

  14. klausimai says:

    Buvom mes sarmatai ar ne nežinau, bet turiu keletą pastabų:

    1. Yra senovinis žemėlapis, kurį galite susirast internete. Ten aiškiai 14 amžiuje, kai jau mokėjo sudarinėti tikslius žemėlapius ir gerai žinojo mūsų kraštus, pažymėta Sarmatija vakarinėje Lietuvos dalyje. Žemėlapis yra tikras tų laikų sudarymo. Kaip gali istorikai tai paaiškinti? Kaip atsirado „Sarmatija“ tokiame mažame plotelyje ir būtent toje vietoje, kai likusi LDK jau buvo pradėjus krikštytis?

    2. Sakot, kad lietuviai netūrėjo rašto? Man kyla klausimas, kurį norėčiau užduoti ir istorikams. Kaip Gediminas rašydamas laiškus popiežiui lotynų tikriausiai kalba, nepagalvojo, kad būtų visai neblogai nukopijuoti tas raides ir naudoti savo reikmėm LDK viduje? Atsakymas logiškas, to nereikėjo, nes tas raštas jau buvo ir jis buvo priešams nelabai suprantamas. Kitas klausimas iš kur baltų teritorijoje randamos iškasenos ir akmenys su runomis? Gal sakysite juos importavo? Kodėl pas mus randamos runos tokios kokias naudojo senovės hetitai? Akmenų tikrai niekas atvežti negalėjo ir nebūtų tai darę. Kokia prasmė? Basanavičius aklas nebuvo, kai rašė, kad yra deginamos medinės knygos ir skaldomi akmenys su runomis. O tame rašte ir visi rašytiniai įrodymai. Archeologai visi sutinka, kad mes čia gyvenam jau ne vieną tūkstantmetį, reiškia buvom jau tada, kai klestėjo Egiptas, Šumerai, Asirai, Babilonas ir kt. Jie visi tūrėjo raštą, o mes tai ir neįstengėm sukurti savo? Ar neatrodo naivu ir nelogiška?

    3. Getų vardas. Vytautas Didysis puikiai žinojo, kaip jo tauta vadinosi. O jis ją vadino Getija. Taip pat mus vadino ir kiti viduramžių raštininkai. Jei jau istorikai nesutinka, kad Žemaitija buvo Žema Getija (Samogetia) tai net enciklopedijose galima rasti, kad Jotvingiai buvo vadinami Getviais arba Getwese. Kas yra getai gal nereikia priminti.

    4. Mūsų pilkapiai. Kiek jiems metų? Jie atsirado dar anksčiau už piramides Egipte, kurios taip pat esti pilkapiai, o ne „piramidės“, kaip tai supranta ir primeta vakarai. Tiesiog tie patys žemdirbiai vieni patraukę į šiaurę, kiti į pietus, vieni statė pilkapius iš tašytos uolienos blokų, kiti uolų neturėjo tai pylė iš žemių ir turėjo panašią religiją.

    5. Įdomu ar istorikai matė tą Bumblausko laidą, kuri anksčiau buvo patalpinta net YouTube. Joje genų inžinerijos specialistas aiškiai Bumblauskui ir visiems žiūrovams pasakė, kad ištyrus genus paaiškėjo jog didesnė dalis lietuvių ir latvių atėję nuo Juodosios jūros šiaurinės pakrantės. Bumblauskas buvo ir nustebęs, bet matėsi, kad kažko tokio ir tikėjosi. Ir tai jau kalba eina ne apie paraistorikus, o genų inžinerijos mokslą. Kokie istorikų komentarai apie tai?

    6. Iš kur lietuvių pasakose kalnai ir liūtai? Kaip galėjo kaimo žmogus pasakot apie dalykus, apie kuriuos net negalėjo žinoti? O kaip Dunojėlis?

    7. Dar vienas klausimas istorikams. kodėl Baltijos jūra anksčiau vadinosi Sarmatų vandenynas? Kodėl ši jūra, o ne kokia kita? Argi galėjo jūra vadinti Sarmatijos vardu, jei čia sarmatų net iš tolo nebuvo. Juk čia niekad stepių nebuvo, visada buvo girios. Tai gal tie sarmatai ne tik stepių gyventojai?

    8. Kaip dėl Marijos Gimbutienės ir jos teorijų? Ji juk akademinė mokslininkė. Ją vertino visuose kraštuose, labiau išsilavinusiuose nei Lietuva.

    9. Kaip didžiausias baltistas Toporovas ir jo teorijos, kurios yra ilgas tyrinėjamasis darbas ir įrodymai, kad baltai gyveno iki Sibiro.

    10. Jūratė Statkutė de Rosales. Jos tyriamieji darbai ir nauji faktai iš isaniškų šaltinių.

    11. Galiausiai: ar galėjo Romos Imperiją nugalėti grupelė skandinavų? Tą galėjo padaryti tik atitinkamo svorio -- dydžio šalis. Tuo metu Sarmatija buvo vienintelė, kuri buvo pakankamai didelė, kad mest įšūkį Romai. Skandinavijos žemė net teoriškai tokio kiekio žmonių nebūų pajėgi išmaitinti, nes ten nėra daug žemdirbystei tinkamų teritorijų.

    12. Nesenai analizavau senovės Egipto papirusus ir pastebėjau įdoų dalyką -- verbas nešančius žmones. Čia palieku jums mieli istorikai pagalvoti, kas nuo ko nukopijavo…

    • 1. Yra senovinis žemėlapis, kurį galite susirast internete. Ten aiškiai 14 amžiuje, kai jau mokėjo sudarinėti tikslius žemėlapius ir gerai žinojo mūsų kraštus, pažymėta Sarmatija vakarinėje Lietuvos dalyje. Žemėlapis yra tikras tų laikų sudarymo. Kaip gali istorikai tai paaiškinti? Kaip atsirado “Sarmatija” tokiame mažame plotelyje ir būtent toje vietoje, kai likusi LDK jau buvo pradėjus krikštytis?
      XIV a. iki „tiksliu žemėlapių dar buvo labai toli. O kai ten yra tiksliai nepamatęs žemėlapio spręsti nesiimu.
      2. Sakot, kad lietuviai netūrėjo rašto? Man kyla klausimas, kurį norėčiau užduoti ir istorikams. Kaip Gediminas rašydamas laiškus popiežiui lotynų tikriausiai kalba, nepagalvojo, kad būtų visai neblogai nukopijuoti tas raides ir naudoti savo reikmėm LDK viduje? Nežinau, ką Gediminas tada galvojo, tačiau faktas, kad lietuviai savo rašto neturėjo (aplamai Gedimino laikais jau turbūt buvo naudojama senrusių kalba). Galvojantis kitaip- prašom pateikti rašto pavyzdžius.
      Kitas klausimas iš kur baltų teritorijoje randamos iškasenos ir akmenys su runomis? Baltų žemėse lankėsi vikingai, jeigu kalbama apie tikras runas. Ne viskas kas iškalta ant akmens jau yra runa ar raštas.
      Kodėl pas mus randamos runos tokios kokias naudojo senovės hetitai?
      A. Hetitai runų nenaudojo.
      B. Lietuvoje hetitų rašto pavyzdžių nerandama.
      Archeologai visi sutinka, kad mes čia gyvenam jau ne vieną tūkstantmetį, reiškia buvom jau tada, kai klestėjo Egiptas, Šumerai, Asirai, Babilonas ir kt. Jie visi tūrėjo raštą, o mes tai ir neįstengėm sukurti savo? Ar neatrodo naivu ir nelogiška?
      O kaip lapiai, eskimai, čiukčiai ir Amazonės indėnai? Tai kad skirtingos žmonių bendruomenės ir kultūros pasiekia skirtingus technologinio išsivystymo laipsnius nėra nei naivu nei nelogiška. Tai tiesiog faktas.
      Getų vardas. Vytautas Didysis puikiai žinojo, kaip jo tauta vadinosi. O jis ją vadino Getija. Taip pat mus vadino ir kiti viduramžių raštininkai. Jei jau istorikai nesutinka, kad Žemaitija buvo Žema Getija (Samogetia) tai net enciklopedijose galima rasti, kad Jotvingiai buvo vadinami Getviais arba Getwese. Kas yra getai gal nereikia priminti.
      Kaip jau Būga prieš daugybe dešimtmečių aiškino, taip atsitiko dėl J virtimo G (Jotva-Getva)
      Mūsų pilkapiai. Kiek jiems metų? Jie atsirado dar anksčiau už piramides Egipte, kurios taip pat esti pilkapiai, o ne “piramidės”, kaip tai supranta ir primeta vakarai. Tiesiog tie patys žemdirbiai vieni patraukę į šiaurę, kiti į pietus, vieni statė pilkapius iš tašytos uolienos blokų, kiti uolų neturėjo tai pylė iš žemių ir turėjo panašią religiją. Be komentarų.
      Įdomu ar istorikai matė tą Bumblausko laidą, kuri anksčiau buvo patalpinta net YouTube. Joje genų inžinerijos specialistas aiškiai Bumblauskui ir visiems žiūrovams pasakė, kad ištyrus genus paaiškėjo jog didesnė dalis lietuvių ir latvių atėję nuo Juodosios jūros šiaurinės pakrantės. Bumblauskas buvo ir nustebęs, bet matėsi, kad kažko tokio ir tikėjosi. Ir tai jau kalba eina ne apie paraistorikus, o genų inžinerijos mokslą. Kokie istorikų komentarai apie tai?
      Jokie. Gimbutienės Kurganų teorija tą ir teigia, kad IE protėviai buvo Jamnos kultūra
      http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/d/d5/IE5500BP.png
      Iš kur lietuvių pasakose kalnai ir liūtai? Kaip galėjo kaimo žmogus pasakot apie dalykus, apie kuriuos net negalėjo žinoti? XIX a. užrašytose pasakose, reikia pridurti. Tas kaip ir atsako į klausimą.
      O kaip Dunojėlis?
      IE prokalbėje *dānu reiškia upę, todėl visokių donų ir dunojų paplitimas nėra stebuklas. Beje, XIII a. atvykę vokiečiai Dauguvą išgirdo vadinant Duna. Kaip lietuviškai bus Duna(s) mažybinė forma?
      kodėl Baltijos jūra anksčiau vadinosi Sarmatų vandenynas? Kodėl ši jūra, o ne kokia kita?
      Ji taip nesivadino. Ją taip vadino žmonės, kurie niekada prie jos ne iš tolo nebuvo.
      Kaip dėl Marijos Gimbutienės ir jos teorijų? Ji juk akademinė mokslininkė. Ją vertino visuose kraštuose, labiau išsilavinusiuose nei Lietuva.
      Vertinama, bet ir kritikuojama ir ginčijama. Beje, nieko naudingo Sarmatijos reikalui ji neparašė. Kaip ir Toporovas.
      Jūratė Statkutė de Rosales. Jos tyriamieji darbai ir nauji faktai iš isaniškų šaltinių. Visiškas briedas.
      Galiausiai: ar galėjo Romos Imperiją nugalėti grupelė skandinavų?
      Ne, negalėjo. Tiesa, to niekada ir nebuvo.
      Nesenai analizavau senovės Egipto papirusus ir pastebėjau įdoų dalyką – verbas nešančius žmones. Čia palieku jums mieli istorikai pagalvoti, kas nuo ko nukopijavo…
      Be abejo verbas. Ne papiruso švendres, ne lotosus, o būtent verbas.

  15. Šiaip pamąstymai (nejauskite pareigos komentuoti) says:

    Nereikia stebėtis, kad istorija yra iškraipoma. Visais laikais visi rašė apie save gražiai, o priešus šmeiždavo. Ko čia stebėtis, kad mūsų istorija rašę mūsų priešai pripaistė apie mus visokių nesąmonių? Pasiskaitykim XX amžiaus istoriją. Juk tai paistalų rinkinys. Didžiausias visų laikų banditas Stalinas padarytas Europos išvaduotoju, nors po jo išvadavimo milijonai nekaltų žmonių buvo ištremti, nužudyti. O Vakarų šalių prezidentai ir ministrai pirmininkai nesigėdija šlovindami rusų ginklo pergalę dėti Maskvoje vainikus. Amerikiečiai tebemulkina pasaulį, įrodinėdami, kad jie buvo priversti kariauti todėl, kad 1941.12.07 juos užpuolė klastingi japonai. O apie tai, kad 1941.07.26 Ruzveltas įteikė japonams ultimatumą, reikalaujantį išeiti iš visų Japonijos kolonijų, tokiu būdu paliekant japonams tik dvi galimybes (arba atsisakyti savo kolonijinės imperijos be kovos, arba bandyti priešintis) amerikiečiai ir šiandien tyli tarsi būtų vandens į burną prisisėmę. Anglai ir šiandien giriasi, kad pasiekė pergalę Antrame pasaulio kare, nors negali paaiškinti kuo gi ta jų pergalė pasireiškia? Ar tuo, kad tos „pergalės“ išdavoje jie prarado savo kolonijas? Ar tuo, kad iš pirmo rango valstybės nusmuko į antrarūšių valstybių tarpą? Ar tuo, kad net ir pačios Britanijos metropolijos teritorija, kad ir nežymiai, bet vis tik sumažėjo? O gal tuo, kad Lenkija, dėl kurios laisvės anglai paskelbė karą Vokietijai, vis tik liko pavergta, tiesa, ne bandito Hitlerio, o bandito Stalino? Juk yra akivaizdu, kad, jei Antrą pasaulio karą būtų laimėję vokiečiai, tai ir jo istorija būtų visiškai kitokia.

    Taigi, nereikėtų labai piktintis tuo, kad kažkas bando rašyti mūsų istoriją ne tokią, kokia ji buvo, o tokią, kokia kažkam labiau patinka. Ne veltui sakoma, kad tas, kas valdo praeitį, tas valdo dabartį. Piktintis reikėtų visokiais gudavičiais, bumblauskais, nikžentaičiais, truskomis, baronais, vaisetomis, kurie už trisdešimt sidabrinių rašo viską, ko tik jų užsakovai pageidauja. Juk lenkų didžiavalstybininkai, rusų deržavininkai ar kokie vakariečių globalistai negali rašyti visokių šlykštybių apie lietuvius, nes kils tarpvalstybinis skandalas. Vienintelis ir pats paprasčiausias kelias yra materialiai paskatinti kokį lietuvį pašlemėką, o tas tai jau pasistengs neapvilti savo globėjų. Toks Bumblauskas pamalonintas net dviem Lenkijos riterio kryžiais „už nuopelnus Lenkijos valstybei“ kartais persistengia, nustebindamas net pačius lenkus: „Na čia tai jau per daug!“

    Tad kibkim į darbą patys, o tada ir mūsų oficialioji istoriografija greičiau pabus. Tie pabudimo požymiai jau matosi. Mūsų oficialioji istoriografija, kuri iki šiol pašiepdavo „romantikus“, jau pradeda kalbėti apie mūsų ikimindauginę senovę, kuri ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais matuojama.

    Ji pašiepia mus, vadindami mus romantikais. O kuo jie, cinikai, už mus geresni?Nekreipkim dėmesio į cinikų priekaištus, kad Česlovo Gedgaudo, Jūratės Statkutės de Rosales ir kitų romantikų darbuose yra daug netikslumų ir netgi fantazijos. Na yra. Na ir kas? O argi oficialioje istoriografijoje jų nėra? Va Bumblauskas prajuokino istorikus sugalvodamas naują civilizacijos apibrėžimą: „Nėra kačių -- nėra civilizacijos“. O Lietuvoje peles rydavo žalčiai, tai aš irgi galiu paskelbti tokio paties lygio teoriją, kad Vakarų Europa dar ir šiandien necivilizuota todėl, kad nelaiko žalčių. Apie fantazijas interpretuojant Antro pasaulio karo istoriją aš jau rašiau.

    Mokslininko darbas yra vertingas savo atradimais, o ne klaidomis. Kolumbas iki pat savo gyvenimo pabaigos nesuprato atradęs naują žemyną, nes manė pasiekęs Indiją, t. y. rytinius Azijos krantus. Todėl ir tenykščius gyventojus pagal Indijos vardą pavadino indėnais. Na ir kas? Visas pasaulis vis vien jį laiko didžiuoju atradėju. Aišku, nepatikrinę, neįsitikinę nedarykime skubotų išvadų. Nors, antra vertus, tas neklysta, kas nedirba. Tad sėkmės darbe!

  16. Šaras says:

    Made my day 😀 ačiū.

  17. aredirvatraktoriukas says:

    „… esam ateiviai is kitu planetu …“
    „… mes -- baltoji rase …“
    „… zydai -- pilkoji rase …“
    Labai panasu i vieno tokio Rusijos veikejo Levashovo baikas. Apie sarmatija jis taip pat ten kazkokias teorijas turi.

  18. tik stebetojas says:

    Na gi, įdomu čia jus visus paskaitinėt. nesu istorijos žinovas, tačiau sarmatijos tema įdomi. Tokios tik pastabos būtų:
    1. Reikia pagarbos vieni kitiems. Juk čia, matyt, nesilanko beraščiai ir kiekvieno mintys gali būti naudingos, todėl ir Juškauskas tikrai išreiškia itin naudingų minčių, ypač apie valstybės valdymą, pareigūnų atsakomybę, tėvynės meilę ir pan.
    2. Pasigendu švarios kalbos (gramatikos, sakinio konstrukcijos, linksniai, ir .t.)
    3. Prajuokino ir patiko (pagarba) autoriaus stilius rašinyje apie Lileikos paskaitą.
    Reiks čia daugiau paskaitinėt. Ačiū. Sėkmės 🙂