Debiliškos versijos-2

Ką gi, pasižiūrėkim kokios faktologinės medžiagos apie paslėptą praeitį mums pasiūlys Istorikas.

Milžinų de-evoliucija

Viena iš pasikartojančių Istoriko vertimų temų yra atvirkštinė evoliucija: esą visa ko pradžioje buvo absoliučiai tobuli žmonės, iš kuriu ir atsirado visa kita gyvybė:

 

Per planetą vilnijančios involiucijos bangos paliko neištrinamą pėdsaką faunoje ir floroje: iš prožmonių kilo probeždžionės, iš jų – paukščių pirmtakai, nuo šitų – reptilijų ir t.t. Iš smulkiausių gyvūnų – augalų pirmtakai, o jau iš šitų – mikrobų ir virusų pirmtakai. Yra įrodyta, kad virusai, esant nepalankioms sąlygoms, gali užbaigti šį ciklą, pavirsdami kristalais.

 

Šita „teorija“ yra toks absoliutus briedas, kad IQ krenta vien žinant apie jos egzistavimą. Po taisyklė yra nepakankama nusakyti šio teksto mintims. Nesupratimas, kas yra evoliucijos teorija, kaip ir kodėl ji veikia bei nesiskaitymas su realybe čia pasiekia tokius mastus, kad, savo paties labui, aš apsimesiu, kad niekada šito neskaičiau.

Tie senoviniai žmonės buvo milžinai, kuriems Istorikas skiria nemažai dėmesio.

Įrodymai (terminą vartoju plačiausia įmanoma prasme) kaip visada žemiau kritikos: citatos iš Biblijos, XIX a. provincijos laikraščių „sensacijos“, bei „mano bobutės kaimyno sugėrovas sakė“, kaip antai:

 

Yra liudijimų, kad per II Pasaulinį karą Lenkijoje, laidojant sušaudytus žmones, buvo atkasta suakmenėjusi kaukolė[…]

Aivenas Sandersonas, žinomas zoologas ir dažnas 7 dešimtmečio amerikiečių šou “Šiandien vakare” svečias, kartą papasakojo publikai įdomią istoriją apie jo gautą iš kažkokio Aleno Makširo laišką[…]

 

Tačiau juokingiausias dalykas čia yra fotografijos. Abiejuose straipsniuose jos užima daugiau vietos nei tekstas: įvairiais rakursais vaizduojami archeologai, atkasantys milžinų skeletus. Visos šios nuotraukos labai įspūdingos ir labai netikros.

Beje, apie laikraščius…

Kita, Istoriko mėgstama, tema yra paslaptingi radiniai, angliškai vadinami „out-of-place artifacts“. Pavadinimas kaip ir nusako esmę: tai yra daiktai, randami ten, kur jų neturėtų būti. Ir paprastai paaiškėja, kad tai tiesiog išsamios informacijos trūkumo bei pigaus sensacijų vaikymosi rezultatas.

Šviežiausias pavyzdys yra minėtos milžinų nuotraukos: niekam jos nekliuvo, kol kažkoks Indijos laikraštis Hindu Voice neišspausdino jų kaip tikrų.

Adomo varžtas“ (Вадим Чернобров “Огонек”, Москва, 31.07.1998) pateikia ištisa sąrašą. Štai vienas garsiausių:

 

Tų pačių 1851 metų birželį Dorčesteryje (JAV) tarp akmenų, atskeltų nuo olos sprogimo, didžiausiam susirinkusiųjų nustebimui buvo aptikti: “Dvi metalinio daikto, skilusio sprogimo metu pusiau nuolaužos. Sujungus jas gavosi varpo pavidalo indas, kurio aukštis 114 mm, plotis 165 mm ties pagrindu, o viršūnėje – 64 mm, o sienelių storis apie 3 mm. Metalas, iš kurio buvo padarytas tas indas, priminė cinką arba cinko ir sidabro lydinį. Ant paviršiaus gerai matėsi šeši gėlės ar kažkokios puokštės atvaizdai, padengti grynu sidabru, o aplink apatinę indo dalį – vainikas, irgi padengtas sidabru. Raižyba ir padengimas buvo meistriškai atlikti nežinomo amatininko. Šis keistas indas ištrauktas iš uolienos sluoksnio, kuris iki sprogimo slūgsojo 4,5 metro gylyje…

 

1851 m. apie šį įvykį pranešė vietinis laikraštis, o vėliau jį perspausdino Scientific American. Galima suprasti provincijos reporterį, sumaniusi papildomai užsidirbti. Visgi, iškila vienas klausimas, jau užduotas Bad Archaeology autorių: kodėl juo kažkas patikėjo? Jie netgi turi atskirą kategoriją tokioms „anomalijoms“, jeigu kam įdomu.

Kas įdomu pastebėti, tai kad tokio pobūdžio pranešimai iš anglosaksiškojo pasaulio paprastai yra iš XIX a. pabaigos, o iš Rusijos (kaip ir tas nelaimingas Adomo varžtas)- palyginti neseni.

Griūnant SSRS, proletariniai neortodoksai pajuto, kad kolegos iš kapitalistinio pasaulio juos gerokai pralenkė ir ėmėsi dirbti viršvalandžius, kad tik juos pasivytų. Visas Rytų blokas staiga buvo užverstas skraidančiomis lėkštėmis, minčių skaitytojais, pasaulio chronologijos taisytojais, Kazachstano sniego žmogaus medžiotojais ir dar velniai žino kuo.

Černobrovas negaili pastangų nupiešti išsamių tyrimų vaizdui:

 

Akmuo pabuvojo paleontologijos, zoologijos, fizikinės technikos, aviacijos technologijų institutuose, paleontologijos ir Biologijos muziejuose, laboratorijose ir konstruktorių biuruose, Maskvos Valstybiniame universitete, o taip pat jį apžiūrėjo kelios dešimtys pačių įvairiausių sričių specialistų.

 

Grubiai šnekant, Vadimai Aleksandrovičiau, jus šūdą malat ir iš to duoną valgot. Lileika su savo sarmatais bent kiek originalumo parodo. O šiuo atveju mes matome tokia apsamanojusia pseudomokslo sensaciją, kad net nagrinėti neapsimoka: geriausiu atveju baigsim su nuoroda į kokio Kalugos kolchozo sienlaikraštį. Tiesa sakant, turint omenyje tiek paties Černobrovo, tiek kitų „out-of-place artifacts“ reputacija aš nelinkęs tikėti net ir pačiu „Adomo varžto“ egzistavimu. Na, nebent kas nors parodytų kur yra publikuoti (anoniminiu specialistu) taip gausiai atliktų tyrimų rezultatai.

Atlantida

Ir kaip gi be jos. Didžioji dalis yra tipiški skiedalai (man ypač patiko „arši polemika tarp atlantomanų ir atlantofobų“), tačiau yra vienas straispnelis liečiantis mano dar neaptarta „artefaktą“: „Biminio keliai“.

 

1940 metais žymus amerikiečių aiškiaregis Edgaras Keisis paskelbė vieną keisčiausių savo pranašysčių – kad Atlantida iškils iš vandenyno dugno tarp 1966 ir 1970 metų. Pranašystė atrodė tokia neįtikėtina, kad Keisiu beveik niekas nepatikėjo. Tačiau kitas aiškiaregis – Raimonas Bernaras – savo knygoje “Nematoma imperija”, išleistoje 1961 metais, patvirtino šią pranašystę.

 

Ir kai pagalvoji, kad aš visa tai skaitau savo noru ir laisva valia…

Kas keisčiausia, pranašai prisimenami, nepaisant to, kad Atlantida taip ir liko jūros dugne. Tiesiog 1968 m. šalia Bimini salos Bahamose buvo atrasta povandeninė struktūra, kuri pasirodė galinti būti dirbtinė.

 

Iškart po “Biminio kelių” atradimo atsirado skeptikų, mėginusių įrodyti jų natūralią kilmę. Geologė Eženi Šin padarė prielaidą, kad “keliai” galėjo susiformuoti dėl potvynių poveikio. Vėliau buvo iškelta versija, kad “keliai” – tai jūrų kriauklės ir smėlis, per šimtmečius susipresavę į stačiakampius darinius.

 

Visada atsiranda skeptikų. Ir kaip taisyklė, jie visada yra aptariamos srities specialistai. „Bimini kelias“ išties yra supresuotas smėlis ir kriauklės, vaidinamas beachrock. Štai išsamus straipsnis, paaiškinantis kas tai yra ir kodėl „Bimini kelias“ yra būtent natūraliai susiformavęs beachrock.

 

Daktaras Gregas Litlas iš Džordžijos valstijos universiteto, profesionalus naras ir archeologas, rašė apie tai šitaip: “Panašias kliedesingas teorijas sugalvoja tie, kurie niekad nenardė prie “kelių”, nematė jų savo akimis, nelietė savo rankomis jų nepaprastų plokščių”.

 

Ir dar tie, kurie ne tik ten nardė, bet ir tyrinėjo, kaip antai:

Dr. Eugene Shinn iš JAV Geologijos tarnybos, dr. Marshall McKusick, Iovos universiteto antropologijos ir sociologijos profesorius (jiedu savo tyrimą apmokėjo iš savo kišenės), dr. Eric Davaud iš Ženevos universiteto Geologijos ir paleontologijos instituto…

Ir kam vargintis vardijant, pasižiūrėkim kas per vienas tas Litlas.

Surprise, surprise...

Dr. Gregor Little visgi yra realus asmuo ir tikras daktaras. Psichologijos. Apie jokius jo ryšius su Džordžijos ar kokiu kitu universitetu neaptikau. Gal kur psichologiją ir dėstė, bet seniai tai metė ir dabar pilnu etatų dirba Edgaro Keisio Asociacijoje Pažinimui ir Nušvitimui (beje, kažkur šia pavardę jau girdėjau). Bimini- Atlantidos teorijos šalininkais, be jo yra tokie žinomi specialistai kaip ufologas- antropologas su geromis sen. graikų kalbos žiniomis Cedric Leonard ir, aišku visa banda New Age fanatų. Šios istorijos apie poną daktarą Little moralas yra toks: sunku meluoti interneto amžiuje.

Žemėlapiai

Ir pabaigai- dar vienas vertalas skirtas amerikiečių pseudoistoriko Hapgood darbams. Tas vyrukas buvo apsėstas senosios kartografijos ir manė, kad ten slypi nepaprastos žinios. Beje, būtent jis išgarsino Pirio Reiso žemėlapį.

Tai yra XVI a. pr. turkų admirolo nubraižytas portulanas, vaizduojantis tiek naująjį, tiek senąjį pasaulį.  Hapgood tvirtinimų, tai nepaprastai tikslus žemėlapis, vaizduojantis, be kitą ko ir Antarktidą ir admirolas Reisas jį nubraižė remdamasis pražuvusiais senųjų civilizacijų žemėlapiais.

Kas yra briedas. Pirmiausia portulanas nėra tikslus: pvz. Mergelių salos pavaizduotos dvigubai- taip gavosi sudėjus du šaltinius. Beje, pats admirolas žemėlapio paraštėje nepatingėjo išvardinti kokiais šaltiniais jis rėmėsi: keliais antikiniais žemėlapiais, bent vienu arabiškų, keliais portugališkais ir Kolumbo sudarytų žemėlapių. Tai, beje, paaiškina, kodėl Espanjola pavaizduota panaši į Japoniją. Tarp kitko, patartina atkreipti dėmesį, kad admirolas tarp savo šaltinių nemini Atlantidos viešosios bibliotekos fondų.

Na, o Antarktida pasirodė esanti tik „ištempta“ Pietų Amerika:

Atkreipkite dėmesį į nepriekaištingai tiksliai pavaizduotą, tačiau neegzistuojančia salą į rytus nuo Gvianos.

Kaip ir kiekvienas prietranka jo vietoje, vienu žemėlapiu nepasitenkino ir galiausiai ėmė atrasti nepaprastus dalykus kiekviename, kuris tik pakliūdavo jam į rankas, skelbdamas kad tas ar anas žemėlapis nepaprastai tikslus, nubraižytas naudojant pažangiausias technologijas ir vaizduojantis Žemę iki apledėjimo. Realiai nebuvo nei vieno, nei antro, nei trečio. Štai kad ir antroji iliustracija iš straipsnio, vaizduojanti Buache žemėlapį.

Hapgood ir jo apologetai sugebėjo pražiopsoti, kad tai tik viena iš dviejų šio žemėlapio versijų.

Pirmoji versija, nubraižyta 1739 m., Antarktidos jūros nevaizduoja.

Po keliasdešimt metų Buache suformulavo teoriją apie tokios jūros egzistavimą ir išleido naują žemėlapį, vaizduojantį šią teoriją. Jokiu ateivių, jokiu atlantų, tiesiog mokslinės monografijos iliustracija.

Tik štai- antrasis žemėlapis irgi pažymėtas 1739 m. data ir yra žinoma vienintelė jo kopija. Ta, kuria paskelbė Hapgood.

Na, o kai dėl „stulbinančio tikslumo“, tai susiraskit, kur čia yra Naujoji Zelandija.

Share
This entry was posted in Pseudoistorija. Bookmark the permalink.

5 Responses to Debiliškos versijos-2

  1. Laukiau, kada spiritzmo seansas taps nepaneigiamu metodu, kaip pažinti praeitį. Prie to jau artėjama. Na nieko, reikia laukti, kada jis paplis Lietuvoje, istoriografija iš to be jokios abejonės laimės labai daug…

  2. rainfall says:

    Šiaip versijos.com panašus į eilinį kantas.net imperijos kūrinėlį, kadangi be „uždraustos istorijos“ yra ir korporacijų sąmokslai, gmo, chemtrailai ir kt. plačiai apšviesti.
    Dabar belieka laukti Ancient aliens tipo dokumentikos lietuviškos versijos, pvz. apie balistinių poledynmečio raketų saugojimo aikštelės užmaskuotas piliakalniais ir NSO technologijų pėdsakus Kernavėj.

  3. Tęsėjas says:

    Kuo daugiau neva žinomų žmonių pavardžių (geriausiai, kad Lietuvoje jie būtų negirdėti ir nežinomi), kuo daugiau abėjotinos vertės vaizdinės medžiagos, kuo daugiau abėjotinos vertės radinių ir nei vieno fakto, arba artefakto, kuris verstų skaitytoją susimastyti ir patikėti visa šia erezija!
    Kaip matau, toliau „besarmačių sarmatų“ Leleika taip ir nepažengė. O gaila!