Debiliškos versijos-1

Karta, tupėdamas G+, užtikau nuorodą į versijos.com puslapiuką. Per kelias sekundes nustačiau kad šis lietuviškojo interneto objektas priklauso “HAHA! that’s hilarious! I- oh my Good, you’re being serious“ kategorijai, tačiau prieš užverdamas pastebėjau, kad viena šio, atsiprašant, naujienų portalo kategorijų yra „Praeitis“. Jau turbūt supratot ką tai reiškia.

Pirmiausia, prisistatymas:

 

Daugeliui akivaizdu, kad mes – ne pirma, ir, turbūt, ne paskutinė civilizacija šioje planetoje. Aptikta ir iki šiol tebeaptinkama daugybė artefaktų, patvirtinančių šią hipotezę. Jų pririnkta šimtai ir tūkstančiai. Tiek pat, jeigu ne daugiau – sunaikinta. Naikinami jie dėl nerūpestingumo, iš nežinojimo, o kartais ir sąmoningai. Kad negadintų darnios šiuolaikinės istorijos sampratos. Gaila, bet dauguma šiuolaikinių mokslininkų vadovaujasi devizu: “Jeigu faktas ar archeologinis radinys prieštarauja mano išpažįstamai teorijai – tuo blogiau faktui ir radiniui”. Tie mokslo bendrijos atstovai, kurie, visgi, tiria paslaptingus radinius, yra ignoruojami arba išjuokiami. Ir vis dėlto, manau, verta išklausyti ir jų versijas apie mūsų istoriją.

[…]

Todėl, kad dauguma pateiktos čionai medžiagos kaip tik ir yra versijos arba hipotezės. Istorikai neturi laiko mašinos ir negali aprašyti senovės įvykių kaip liudininkai. Jie turi tik paskirus faktus, pasiekusius mus iš praeities, ir iš tų faktų konstruoja savo istorijos versijas. O jų pobūdis priklauso nuo istoriko asmenybės, jo pažiūrų, pasaulėžiūros, politinės pozicijos, tautinės priklausomybės. Rusas istorikas akcentuos Rusijos vaidmenį pasaulio istorijoje, prancūzas ginčysis, kad nieko tie rusai nenuveikė, svarbiausia prancūzai, o kinams apskritai nusispjaut į Europą, jie didžiuojasi savo 5000 metų senumo nenutrūkstančia civilizacija. Todėl, kaip jau sakiau, visi istoriniai darbai ir net vadovėliai – tai tik VERSIJOS.

 

Tiesiog vadovėlinis, koncentruotas, atvejis to, apie ką kalba šio blogo kampe esanti citata. Jeigu visi lileikos, fomenkos, denikenai ir henkokai kada nors susivienys į pasauline „Kovos už teisinga istoriją“ organizaciją, šios dvi pastraipos bus steigiamosios deklaracijos preambulėje.

Taigi, versijas apie praeitį mums pateikia veikėjas pasivadinęs Istoriku. Nors jei tikėsim „Apie“, tai šį puslapį kuria vienas personažas, kuriam kažkodėl patogiau buvo susikurti po atskirą profilį kiekvienai kategorijai.

Originalaus tūrinio- 0. Visi straipsniai čia yra vertimai iš rusu kalbos, autoritetingu šaltiniu, už save kalbančiais pavadinimais: Тайная Власть, iwanttobelieve.ru, etc.

Beje, regis, naudotasi google translate ar pan. programa ir kartais pamirštama ištaisyti liapsusus:

 

Heraklitas, praleidęs kelis metus Persijoje, pirmasis suformulavo mums dialektinę pasaulėžiūrą, sakydamas, kad visa ko pagrindas yra nesiliaujanti priešingybių kova, kurios suformuoja aukščiausią vieningumą – pasaulio harmoniją. Kai dėl net jo amžininkas paslaptingo Pitagoro, atnešusio graikams mokslą apie skaičius kaip apie slaptą dalykų esmę, tai jis ne tik apvažinėjo daugelį Rytų šalių, bet, praleidęs 22 metus Egipte, buvo priimtas į žynių kastą, pereidamas visus sunkius išmėginimus.

 

Bendroji šūdmalystė: pseudoistorijos paradigmos

Kai kurie iš šių vertalų tėra praplėstos „Kovos už teisinga istoriją“ preambulės versijos. Pvz. „Slaptosios žinios“ (Н.Гречаник “Интересная газета. Магия и мистика” №19 2008 г.). Šis straipsnis gali tarnauti kaip mokomoji priemonė pradedantiesiems neortodoksiniams mokslininkams, norintiems pagilinti savo įgūdžius.

Reikia paimti ši tą visuotinai žinomo, čia pat, tuo pačių tonų, pridėti ši tą visuotinai žinomo ir suprantamo tik neortodoksiniu intelektualu sluoksniuose, įpinti niekuo neparemtu prielaidų, dar prie realių istorinių asmenybių prikabinti išsigalvojimų apie jų pasiekimus ir gyvenimą– ir straipsnio bazė jau yra.

 

Iš tikrųjų, visus savo atradimus astronomijoje ir matematikoje pirmasis graikų mokslo korifėjus Talis iš Mileto padarė po to, kai apsilankė Egipte ir Mesopotamijoje. Tą patį galima pasakyti apie Demokritą, kuris studijavo astronomiją pas Egipto žynius ir babiloniečius, o mediciną – pas Indijos jogus. Heraklitas, praleidęs kelis metus Persijoje, pirmasis suformulavo mums dialektinę pasaulėžiūrą, sakydamas, kad visa ko pagrindas yra nesiliaujanti priešingybių kova, kurios suformuoja aukščiausią vieningumą – pasaulio harmoniją. Kai dėl net jo amžininkas paslaptingo Pitagoro, atnešusio graikams mokslą apie skaičius kaip apie slaptą dalykų esmę, tai jis ne tik apvažinėjo daugelį Rytų šalių, bet, praleidęs 22 metus Egipte, buvo priimtas į žynių kastą, pereidamas visus sunkius išmėginimus. Visi šie mokslininkai grįždavo iš savo klajonių su gatava doktrina, teorija, sistema. Jie kalbėjo apie nesuvokiamus dalykus. Jie liko nesuprasti ne tik savo amžininkų, bet ir palikuonių iki pat šių laikų.

[…]

Kai europiečiai dar tik mokėsi skaičiuoti pirštais, Tarpupio tautos jau operavo savo skaičiavimuose begaliniais dydžiais. Kubinės, bikvadratinės lygtys, neigiami ir transcendentiniai skaičiai, trečios ir ketvirtos eilės kreivės ir panašiai. Visa tai buvo žinoma Tarpupyje, Indijoje ir Kinijoje prieš tūkstančius metų iki graikų. Egiptiečiai žinojo ne tik tai, kad Žemė yra rutulys, bet ir tai, kad ji sukasi erdvėje, veikiama tų pačių dėsnių, kaip ir kitos saulės sistemos planetos.

[..]

Mokslininkas taip apibūdina senovės išminčius: „Jeigu aš mačiau toliau, tai tik todėl, kad stovėjau ant gigantų pečių“ Daugelis iš tų mokslo gigantų, kaip buvo apsakyta aukščiau, gavo savo žinias Egipte ir Šambalos, iš didžių Himalajų išminčių – Mahatmų, atlantų palikuonių.

 

Be abejo, padeda ir tai, kad istorija dažnai pateikiam supaprastintai, taigi, deja, neteisingai: pvz. mokslo populiarinimo literatūroje įsigalėjęs teiginys apie Demokritą, kaip atominės teorijos pirmtaką. Deja, jo koncepcija buvo tik intelektualiniai išprotavimai, klaidingi nuo pradžios iki galo ir neturintis jokio ryšio su materijos sandara. Tiesiog terminas „atomas“ prilipo ir tiek.

Kitas geras tokio pobūdžio straipsnis- „Uždrausta archeologija“ (Maiklas Beidžentas. “Uždrausta archeologija”).

Straipsnis prasideda pasakojimu, kaip Izraelio archeologė Naama Goren Inbar, kasinėdama aptiko poliruotu lentelių iš akmens amžiaus. Mokslininkai pakraupo: kaip taip gali būti?

 

Nesunku pamatyti, kad mūsų įprastai sampratai apie nemokšas ir grubius urvinius žmones, toli atsiliekančius nuo mūsų ne tik laike, bet ir intelektu bei meistriškumu, netikėtai iškilo pavojus būti demaskuotai kaip apgaulei. Šis radinys ne tik įrodo netikėtai aukštą įgūdžių ir techninių sugebėjimų lygį, bet ir liudija apie netikėtai aukštą socialinio ir protinio išsivystymo laipsnį, – kitaip tariant, lentelė rodo, kad bent jau kai kurie tos senosios epochos atstovai turėjo intelektą, pajėgų įsivaizduoti ir kurti taisyklingos formos daiktus, kurie, kaip mums įprasta, asocijuojasi su gerokai vėlesnio periodo visuomene.

Ši puikiai apdorota lentelė reikalauja būti ištirta: panašu, ji neįkyriai, tačiau atkakliai kužda mums visiems, kurie moka dėmesingai klausytis, žodį “civilizacija”. Civilizacija urvinių žmonių laikais?[…]

Visiškai įmanoma, kad lentelės egzistavimas visgi privers mus perrašyti mūsų senovės istoriją. Tačiau iki to laiko atradimas, matomai, bus ignoruojamas, ar, bent jau menkinamas iki tokio laipsnio, kad liautųsi kelti grėsmę akademiniam praeities traktavimui.

 

Savokos „urviniai žmonės“, „neandartalietis“, „akmens amžius“ visuomenėje asocijuojasi su primityvumu ir atsilikimu, kuo visokie beidžentai labai sėkmingai ir žaidžia: „mokslininkai mums sako, kad paleolite gyveno urviniai, bet pažiūrėkit, kas randama…

Žinoma, primetus akademinei visuomenei „Flintstones“ žiūrovo pažiūras, jas labai lengva sutriuškinti.

 

Profesorė Goren Inbar buvo susirūpinusi: ji niekaip negalėjo rasti paaiškinimo. Kartu su kolegomis ji galėjo tik nutarti, kad techniniai šių senovės žmonių įgūdžiai buvo rimtai neįvertinti. Ir, kaip pridūrė mokslininkė, visiškai tikėtina, kad bus daugiau tokio pobūdžio “netradicinių” radinių. Radinių, kurie gali pareikalauti peržiūrėti visas dabar egzistuojančias pažiūras į ankstyvosios žmonių visuomenės išsivystymą.

 

Archeologai ką tai iškasinėja, kad paskui turėtu ką slėpti nuo visuomenės

Archeologai ką tai iškasinėja, kad paskui turėtu ką slėpti nuo visuomenės

Vietovė, apie kurią kalbama yra Gesher Benot Ya’aqov. Hebraju Universiteto Jeruzalėje Archeologijos Institutas (kuriame dirba Goren Inbar) apie ją sako štai ką:

 

The excavations also revealed a unique collection of botanical remains, unknown elsewhere in the Middle East. These include wood, bark, fruits and seeds. Among the more spectacular finds are the oldest polished wood artifact in the world, hundreds of identifiable pieces of wood, the earliest ever reported vine plant including well preserved raisins, as well as the earliest olive (wood and pits). These finds will make it possible to carry out paleoenvironmental reconstruction at a level of detail hitherto impossible to attain.

 

Gesher Benot yra neabejotinai vienas svarbiausiu radimviečių kalbant apie ankstyvąjį paleolitą: gyventa (su pertrūkiais) apie 100 000 metų, seniausi radiniai siekia apie 800 000 m. Dabar išnykęs ežeras užklojo nuosėdomis ir išsaugojo daugybe organikos, kas suteikia unikaliu galimybių studijuojant paleolito gyvenvietės aplinką ir gyvenseną. Visai galimas daiktas, kad ten yra seniausi išlikę ugnies panaudojimo pėdsakai, Gesher Benot rodo, kad tai, ką mes laikėm išskirtinai Homo Sapiens pasiekimais buvo žinoma jau ir Homo Erectus etc.

Todėl archeologai ir negaili skambiu frazių apie šios vietos reikšme ir jos įtaką mūsų supratimui apie praeitį. Kokiam tai Beidžentui telieka išsikirpti iš viso teksto sakinį „tai keičia mūsų supratimą apie praeitį“ ir prisegti prie savo skiedalų apie Lemuriją ar Atlantidą.

Kognityvinio disonanso viršūne laikyčiau „Kokio amžiaus žmonija?“(to paties Beidžento)

Pirmoji straipsnio dalis blankiai nupasakoja gyvybės raidą ir klausia:

 

Bet ar tokia jau nenuginčijama ta visuotinai priimta praeities versija? Ar išties ji atitinka visus duomenis? Ar duoda ji patenkinimą paaiškinimą visiems artefaktams, iškastiems iš po žemės?

 

Atsakymas be abejo- ne.

Po to seka pasakojimas, kaip Kalifornijos aukso karštinės metų, besikapstydami laimės ieškotojai ėmė rasti įvairių „nepaaiškinamų“ artefaktų. Taigi, rimtos mokslo institucijos pasiuntė savo rimtus žmones atlikti rimtus tyrimus. Šie tą ir padarė.

 

Smitsono instituto apžvalgoje buvo pažymėta, kad dauguma radinių priskiriami, matomai, smėlio sluoksniams, kurių amžius – nuo 38 iki 55 mln metų. Tačiau, kaip taip pat buvo pažymima, dauguma artefaktų atsirado arba dėl darbų paviršiuje, arba išplovus uolienas. Dėl to instituto ekspertai pakankamai logiškai nutarė, kad dauguma aptiktų artefaktų visiškai gali priklausyti vėlesnėms indėnų kultūroms: juos arba užkasė giliuose kapuose, arba senovėje jie nukrito į karstinius urvus ar ertmes, o bėgant amžiams pasidengė storu apnašų sluoksniu.

Žinoma, teisinga, kad kai kurie aptikti žmogaus palaikai turėjo cheminių pakitimų, atitinkančių šiuos paaiškinimus. Teisinga ir tai, kad uolienų šliuzavimas ir plovimas, kaip ardomieji procesai, viską šalino. Paviršiuje buvę artefaktai maišėsi su tuo, kas išrausta iš gilesnių, vadinasi, senesnių sluoksnių. Auksakasiams, kurie nepasižymėjo sugebėjimu greižtai moksliškai analizuoti, radiniai atrodė susiję su senaisiais auksingaisiais klodais. Akivaizdu, kad daugeliu atveju jie galėjo klysti.

[..]

Ši apžvalga – kartu su kitomis panašaus pobūdžio apžvalgomis – pasiekė pageidaujamą rezultatą: bet kokiai užuominai į iššūkį, kurį artefaktai galėtų mesti akademiniam mokslui, buvo užkirstas kelias.


Protingi žmonės protingai atliko savo darbą ir padarė logiškas išvadas, su kuriomis nepasiginčysi. Vargšelis Maiklas priverstas dvi pastraipas kartoti tas išvadas, nerasdamas prie ko prisikabinti. Ko gero jis ne viena valandą praleido ieškodamas kaip užsipulti Smitsono ataskaitą, tačiau taip ir nieko nesurado, todėl neliko nieko kito, kaip tik pabaigoje isteriškai surikti „bet vistiek jie visi niekšai“.

Tamsioji mano sielos pusė iškart piešią vaizdą, kaip trys paras nemiegojęs, susitaršęs, vien kava ir cigaretėmis gyvas Beidžentas, savo rūsyje isteriškai varto XIX a. knygas, kažką niurnėdamas panosėje, kol galutinai palūžęs sviedžią veikalą į sieną klykdamas „I know you are hidding the truth, bastards!!!”. Netrukus rūsio durys išlaužia kaimynų iškviesta policija ir išgabena tyrinėtoją į psichiatrine.

Share
This entry was posted in Pseudoistorija. Bookmark the permalink.

3 Responses to Debiliškos versijos-1

  1. Vicko says:

    Demokritas, o ne Heraklitas matyt.

  2. Giedre says:

    Maniau, kad tik žurnalas „Būrėja“ tokius dalykus iš rusų periodikos traukia ir Lietuvos visuomenei pateikia… 🙂