Nepriklausomo tyrinėtojo atradimai-2

Tęsinys.

Čia atradėjas gan nerišliai atpasakoja Juodosios jūros tvano teoriją. Manoma, kad tvanas galėjo pastūmėti žemdirbių kultūras keltis tolyn į Europą, nors kaip rodo tolesni tyrimai, pats tvanas nebuvo nei toks staigus, nei toks niokojantis, kaip iš pradžių manyta.

Buvo bandymų šį tvaną sieti su bibliniu Nojumi ir jo nuotykiais, tačiau Juodosios jūros Atlantidos teorija galimai yra paties Lileikos išprotavimas, nes tam reikia išties sarmatiškos logikos: Juodosios jūros dugne yra neolitinių gyvenviečių- vadinasi čia buvo Atlantida.

Taigi, kaip sekėsi nuo tvano pabėgusiems kultūrtrėgeriams?

Čia Lileika tiesiog švaistosi jam nesuprantamais terminais, kuriuos kažkur, kažkaip užtiko: pvz. Aorsiai yra sarmatų gentis, anot Strabono, gyvenusi prie Dono, o salijai- frankų gentis.

Aš jau net nebesiginčysiu. Tik klausimėlis- iš kur ponuliui žinomas šitas „valdymo modelis“, šventyklų lokacijos etc.? Kaip tai niekur tai nei aprašyta, nei išsaugota, o vat Lileikai žinoma. Kas čia per astralinis apšvietimas?

Apskritai, regis, filmuojant buvo padaryta pertrauka ir Lileika užvalgė kokiu tai grybukų, nes nuo šio momento prasideda visiški kliedesiai: kaip seimūnai bijo Sarmatijos, kažkokie tai žyniai-psichoanalitikai išlenda.

Pagal archeologinius radinius, pirmieji žemdirbiai Egipte atsirado apie 7000 pr. Kr., o Sarmatijoje- kiek vėliau. Nors toks chronologijos pervertimas nėra toks kraupus, hatų (katrie net nebuvo indo-europiečiai) hetitų ir getų suvertimas į vieną krūvą. Lileika lyg ir girdėjęs apie Vidurinio Bronzos amžiaus migracijas, bet nelabai aiškiai. Dar jis žino, kad po tūkstančio metų Trakijoje gyveno žmonės, kuriu pavadinimas lyg ir turi sąskambį su hetitais. Žinant tik šiuos du dalykus viskas kaip ir akivaizdu, ar ne?

Pasakojimas apie getų grįžimą į Anatolija pertraukiamas dar vienos nesuprantamos tirados apie sarmatų mentalitetą (kiek supratau, žyniams-psichoterapeutams ant visko buvo dzin), tačiau po jos mūsų laukia tikra bomba:

Ir taip pirminių šaltinių ieškotojas pražiopsojo Ipatijaus metraštį.

Въ лѣт̑ . [6723 (1215)] Бж҃иимъ повелениемь . прислаша кнѧзи Литовьскии . к великои кнѧгини Романовѣ . и Данилови и Василкови . миръ да(р)юще бѧхоу же имена Литовьскихъ кнѧзеи се старѣшеи . Живинъбоудъ . Давъѧтъ . Довъспроункъ . братъ его Мидогъ . братъ . Довъӕловъ . Виликаилъ . а Жемотьскъıи кнѧз̑ Ерьдивилъ . Въıкъıнтъ. а Роушьковичевъ . Кинтибоуть . Вонибоут̑ . Боутовить. Вижѣикъ. и сн҃ъ его Вишлии. Китении . Пликосова . а се Боулевичи. Вишимоут̑ егоже оуби Миндого тъ . и женоу его поѧлъ . и братью его побилъ . Едивила. Спроудѣика . а се кнѧзи . из Дѧвол̑твъı . Юдьки . Поукѣикъ. Бикши . Ликиикъ си же вси миръ даша . кн҃зю Данилови . и Василкоу . и бѣ землѧ покоина .

Šiaip tai jau jis gan žinomas. Vokiški šaltiniai, irgi rašo Samaiten, Samaithen, Samaythen, Semethiae ir pan. (formų variacijos tam laikotarpiui įprastos, be to čia prisideda ir kalbiniai skirtumai, mat pvz. Livonijos Eiliuotoji Kronika rašyta vokiečiu žemaičiu tarme, o pvz. Jerošino Dusburgo kronikos vertimas- vokiečiu aukštaičiu) Iš šito Samaythen atsirado lotyniškas Samogitia.

Pala, regis supratau, iš kur tie žemaičiai- gedai atsirado. Praktiniais sumetimais senuosiuose žemėlapiuose pavadinimai buvodavo įvairiai skaldomi, todėl skiemenys kartais atsidurdavo tolokai viens nuo kito. Kadangi mūsų tyrinėtojas nepasivargino pasikaityti visokių interpretatorių paistalų apie senosios kartografijos ypatybes, jis tiesiog pražiopsojo puse žodžio. Ne baisiai koks paaiškinimas, bet geresnio nesugalvoju.

Na, jei jau taip taip pažiūrim. Štai kaip atrodo trakų menas (getai buvo trakų genčių grupė):

 

O štai keletas hatu kūrybos pavyzdėlių (hatai buvo neindoeuropietiška tauta gyvenusi Anatolijoje prieš hetitus):

O kai dėl hetitų:

Ir pabaigai- tipiškas žemaičių kryžius:

HISTORY DO NOT WOK THAT WAY.

Po šito vėl prasideda visiška psichodelika nes Lileika pradeda ilgą monologą apie tai, kaip Mozė, naudodamas marketingistinius metodus, per keturiasdešimt metų dykumoje iš laisvų žmonių darė vergus, taip kurdamas Henriko Daktaro ideologiją.

Share
This entry was posted in Aivaras Lileika, Sarmatai. Bookmark the permalink.

Comments are closed.