Apie austrus, vengrus ir lenkus (2)

Dar vienas minčių srautas.

Habsburgu federacija

Rokiškis ir Gintaras Rumšas neatsispyrė pagundai persimesti žodžiu kitu ir apie Habsburgu federalizmą, užgriebdami ir ES:

Beje, jei ieškosim ES prototipų, tai Austrijos-Vengrijos imperijos paskutinis periodas, kur ji planavosi persitvarkyti į kažką artimesnio kokiai tai konfederacijai – labai artimas.

[…]

Tą palaikė ir po truputį stūmė Habsburgai, matydami tame visokių politinių bėdų sprendimą, tačiau to nepalaikė tie patys pono Pseudoistoriko minėtos Linco deklaracijos veikėjai.

Visi Habsburgu federalizmo projektai gali būti nusakyti vienu žodžiu: blevyzgos.

Tokio pobūdžio projektavimo netrūksta ir Vokietijos istorijoje: Hitleris atsakingu už rytų teritorijas paskyrė tokį Rozenbergą, kuris išperėjo Rytų Europos germanizavimo planą. Himlerio chebra turėjo savo nuomonę. Hansas Frankas taip pat turėjo geopolitiniu įžvalgų. Ir kuo blogiau ėjosi karas, tuo daugiau ir įvairesniu projektų buvo išperėta.

Tuo pačiu baigėsi ir kaizerio režimas: pats Vilhelmas su Saksonijos karaliumi susitarė, kad jam atiteks Estija ir Latvija, o saksams- Lietuva, kai Liundendorfas reikalavo visą regioną atiduoti Prūsijai (vienas kaizerio anūkų netgi buvo atvykęs į Vilnių ir apmokyta minia ji pasitiko šauksmais „Tegyvuoja Lietuvos karalius“) ir taip be galo- Pranas Čepėnas nemaža gabalą savo veikalo, skirta 1917-1918 m., atiduoda registruodamas, koks vokiečiu profesorius ar politikierius kokius Europos žemėlapius braižė.

Tai gan įdomus skaitalas, kol nesupranti, kad čia labiau entomologijos negu politinės istorijos sritis.

Toks entuziastingas planavimas reiškia tik vieną dalyką: šūdo iki ausų ir neaišku kaip iš jo išlipti. Ne tik, kad neaišku, bet ir tiesiog nėra kaip: įsivaizduokit- žmogus skęsta ir vos vos sugeba išlaikyti veidą virš vandens paviršiaus ir tuoj, tuoj panirs… smegenys karštligiškai ieško bent ko- šiaudo ar dantų krapštuko už kurio nusitverti. Žiūrint iš šalies tai juokingas planas, tačiau skęstančiojo ranka beviltiškai tiesiasi ant bangų siūbuojančios drožlės pusėn.

Taip pat ir mirštančios imperijos intelektualai, apimti isterijos ir neurozės, gamino planus kaip gelbėti tai, ko jau niekas nebegalėjo išgelbėti.

Štai dar viena analogija: Stelmužės ąžuolas. Apkalinėjant puvinius skarda ir statant atramas jo egzistenciją galima pratęsti, tačiau pervežti ir persodinti jo neįmanoma- taip galima tik su sveikais ir stipriais medžiais (ir tai ne visada sėkmingai), o ąžuolu patriarchas tiesiog per daug perpuvęs, kad pakeltų pajudinimą. Štai tokia buvo ir Austrijos imperija: kiaurai supuvusi, ir tiek supuvusi, kad galėjo egzistuoti tik tol, kol jos niekas nejudino. Kiekviena kart, pabandžiusi ką nors veikti, Viena tik skaudžiai nudegdavo.

Federalizmo idėja rėmėsi mintimi, kad imperiją galima pritaikyti jos gyventojams, o tai buvo ir klaida ir paradoksas. Klaida todėl, kad, kaip minėjau imperija egzistavo užsienio galiu poreikiams tenkinti, o 1867 m. buvo pritaikyta Berlyno ir Budapešto sąjungai. Ir šios jėgos buvo pasiryžusios užkirsti kelią status quo kitimui.

Paradoksas yra tame, kad imperijai reikėjo tautų, kurioms nereikėjo imperijos ir atvirkščiai- čia išties ir gludi visa esmė.

Šiandienini nacionalistą, jeigu jis pasidomėtu istorija, ko gero priblokštų, kad nepriklausomybė nebuvo nacionalinio atgimimo rožinė svajonė. Išskyrus vengrus ir lenkus, iki pat 1917- 1918 m. nepriklausomybė (beveik) nefigūravo kaip politinės programos punktas. 1914 m. Basanavičius sveikino prasidėjusi karą, kaip galimybę suvienyti lietuvių tautą caro valdžioje, o Transilvanijos rumunai, priešindamiesi madjarizacijai, nebandė atsiskirti nuo imperijos, tačiau apeliavo į imperatorių. Mat saldžioji nepriklausomybė- tai ir didesni pavojai. Visos mažosios valstybės galiausiai tampa figurėlėmis žaidime kurio negali įtakoti, ir kuriame jų niekas neužstos. Taigi nacionaliniai judėjimai buvo linkę prisiekti ištikimybę karūnai už kultūrine autonomiją ir pagrindines demokratines teises.

Būtent čia ir buvo matomas Habsburgų išsigelbėjimas: tapti tautų globėjais, mainais gaunant jų ištikimybę. Galu gale- juk Habsburgai ir tenorėjo valdyti. Dvaras buvo nusiteikęs suteikti bent kokias teises ir privilegijas, su sąlyga, kad imperatoriui liks užsienio politika ir kariuomenė. Tautos gauna savo mokyklas ir nacionaline kalba kalbančią biurokratiją, o imperatorius išlieka europinio lygio šiška, tuo pačiu leisdamas tautoms ramiai gyventi savo gyvenimą. Juk dalinai tai ir buvo padaryta, pvz. Galicijoje. Viena leido lenkų bajorijai ten tvarkytis kaip jiems patinka ir šie nuo pradžios iki galo buvo lojalus imperatoriaus valdiniai.

Idėjos esmė trumpai- šitai niekada nenutinka, tačiau mes vistiek turime lietuvišką universitetą.

Tai žavingas miražas, tačiau tik miražas, kadangi imperatorius taipogi turi gauti kažkokios aiškios naudos iš šio sandėrio. O jis ir taip vienvaldis užsienio reikalų ir kariuomenės šeimininkas, tai kodėl dargi atsisakyti ir vidaus kontrolės?

Tautos galėjo mainais duoti tik vieną dalyką- jėgą prispausti vengrus ir imperijos vokiečius. Abi šios tautos buvo amžinas neramumų šaltinis ir nuolatos bandė plauti imperatoriaus valdžios pamatus. Habsburgai butu mielai užsiundę ant jų visu imperijos slavus, tačiau… šie neturėjo tokios jėgos ir tegalėjo būti geriausiu atvejų trečiaeilis partneris. Taigi imperatorius ant tautų dėjo. Vėliau, ne kurios tautos pakankamai sustiprėjo, kad galėtu paremti imperatorių, tarkim čekai, tačiau… jeigu čekų raumenys tokie, kad jie jau patys gali rungtis su vokiečiais, tai kam sau ant kupros sodintis svetimšali dėdulį? Imperatorius jiems tapo geriausiu atveju nemėgstamu ir nepatikimų sąjungininkų, o dvaro požiūrių čekai pasidarė ne geresni už vokiečius.

Beje, apie tai, kaip imperatorius dėjo. Galiausiai tai tapo dar viena nusigręžimo nuo imperijos priežastimi. Per 1848 m. Vengrijos krizę, tik viena Vengrijos karalystės sritis buvo pakankamai organizuota nors kiek atsikirsti Košutui- Kroatija, kuri buvo autonominė karalystė Vengrijos karalystės sudėtyje. Natūralu, kad Kroatija buvo ištikimiausia dvaro sąjungininkė imperijoje. Nepaisant to, unitarizmo kūjis kirto jiems taip pat smarkiai, kaip ir vengrams ar Galicijos lenkams. Visgi, kroatai, kaip ir slovėnai liko ištikimi imperijai. Iki pat 1918 m. Nepaisant, kad Viena po 1867 m. paliko juos vengrų malonei, nepaisant, kad imperija byrėjo per visas siūles, kroatai ir slovėnai mylėjo imperatorių, nes imperija buvo bent šiokia tokia viltis atsispirti vengrams, italams ir vokiečiams. Tik kai imperija visiškai ir galutinai sugriuvo, kroatai metėsi į sąjungą su nuoširdžiai nekenčiamais serbais, nes vienintelė alternatyva buvo vengrai. Dar nuoširdžiau imperatorių mylėjo slovėnai, kurie buvo įsprausti tarp vokiečių ir italų. Ir atvirkščiai- kuo tauta buvo stipresnė, tuo greičiau jį nusivildavo monarchu. Transilvanijos rumunų nemalone pats imperatorius ir užsitraukė- tiesiog citata iš aukščiau duotos nuorodos:

Franz Josef, without reading it, forwarded the memorandum to Budapest parliament, which, also without reading it, sent it back to the head of delegation. After printing and spreading the document the authors were charged with incitement committed through the press and most of them sentenced to prison ranging from two months to five years. Although in 1895 they were freed by royal amnesty, the outcome contributed to a decrease in loyalism to the Crown, with many leaders of the PNR turning towards the goal of union of Transylvania with Romania.

Taigi, tokios butu pagrindinės globalios „federacijos“ žlugimo priežastys- elementarus interesų nesuderinamumas.

Tačiau nebukim marksistai ir pakalbėkim apie asmenybes, kurios istorijoje irgi lemia nemažai. Štai viena reikšminga asmenybė:

. Austrijos imperatorius ir apaštališkasis Vengrijos karalius nuo 1848 iki 1916

Aplamai paėmus gaila žmogaus. Visata buvo nusistačiusi prieš jį, kitaip nepasakysi- jis buvo geresnis valdovas už savo pirmtaką (tas buvo psichinis ligonis), tačiau..

Įsivaizduokit tipiško vokiečių biurgerio, smulkaus valdininkėlio karikatūrą ir turėsit Pranciškaus Juozapo psichologinį portretą. Juozapas II sukūrė puikia biurokratinę mašiną, tačiau neturėjo kam jos palikti: Pranciškus I tvirtai tikėjo, kad ką nors daryti yra beprasmiška, jeigu galima nieko nedaryti, jo sūnus Ferdinandas I, buvo tiesiog psichas, vietoje kurio valdė regentų taryba, sudaryta iš neryžtingo princo Liudviko, kanclerio Meternicho ir finansų ministro Kolovrato (pastarieji du nekentė vienas kito), taigi ir toliau niekas nieko nedarė. Pranciškus Juozapas šioje kompanijoje atrodo tiesiog šauniai: jis būtų buvęs nuostabus kokio nors VRM departamento direktorius- darbštus, pareigingas ir nematantis toliau savo rašomojo stalo.

Tiesa, kiek neryžtingas, linkęs vilkinti sprendimus ir temti gumą, kiek tik galėdavo. Tačiau vos priimdavęs sprendimą reikalaudavo stanachovietišku terminų. Tačiau, kadangi situacija stebuklingai pernakt nepagerėdavo, imperatorius vėl panirdavo į dvejones.

Viskas, ką jis sugebėjo- tai manipuliuoti besipešančiais savo valdiniais, vis išlaikydamas galvą virš vandens. Jo valdyme nėra kokios nors generalinės linijos ar tikslingos veiklos krypčių. Tiesiog plaukimas nuo vienos krizės prie kitos, vis kažkaip išsilaikant.

Kai valstybę valdo nevykęs monarchas, jį atsveria politikai, tačiau būtent to Austrijoje ir nebuvo- politikų. Ne tik, kad valstybininkų, bet ir tiesiog politikų.

Mat imperatorius niekada nieko neprileido prie realios valdžios, žinodamas kad politinių partinių lyderiai- neatsakinga už savo veiksmus šutvė. Kita vertus, ji tokiais buvo nes niekada neragavo atsakomybės, todėl švaistėsi skambiomis frazėmis, parlamente mušėsi, keldavo masines riaušes dėl kiekvieno nieko ir aplamai elgėsi kaip vaikai, imperatoriui palikdami klasės auklėtojo vaidmenį.

Tai tik paviršutiniškas žvilgsnis į kelis ryškiausius imperijos aspektus, tačiau nenoriu užknisti skaitytojo seniai pražuvusios imperijos detalėmis, todėl tik pakartosiu bendra išvadą: Austrija buvo kaip Stelmužės ąžuolas: supuvęs tiek, kad begalintis egzistuoti tik todėl, kad jo niekas nejudina.

Štai tarkim garsiausias federacijos projektas:

Vienas iš begalybės, beje.

Koks butų jo įgyvendinimo rezultatas? Pirmiausia, vengrai pasiustu ir kaip reikiant, o už jų nugaros stovi Berlynas. Kroatijoje irgi prasidėtų pragaras, nes kroatų ir serbų vienybė tebuvo saujelės intelektualų svajonė, realybėje šios dvi tautos būtu susipešusios tiesiog iškart, Trentinas ir Triestas iškart pradėtų sąmokslauti, kaip čia prisijungus prie Italijos, o čekų- vokiečių konfliktas, suskaldžius Bohemiją tik paaštrėtų. Sunku ir pasakyti, kas nutiktu Karnioloje ir Slovakijoje, mat nei slovėnai, nei slovakai dar nebuvo suformavę intelektualų ir buržuazijos sluoksnių, galinčių imtis valdžios.

Ir tai jau nekalbant apie tai, kad Berlyno- Budapešto sąjunga buvo paremta tuo, kad Austrija nevykdys jokios aktyvios savarankiškos politikos.

ES provaizdis?

Tačiau ar galima Habsburgus sieti su ES? Mano nuomone, galima, tačiau aš analogijų ieškočiau ne XX a. pr. o šimtmečių anksčiau, Meternicho laikais.

Štai kaip atrodė didžiojo kanclerio sutverta Europa:

Žemėlapis vaizduoja Lenkiją kaip Rusijos imperijos dalį, kas ne visai tiesa- Lenkijos karalystė buvo atskira valstybė, su Rusija susieta personalinės unijos. Nors Aleksandras I ir po jo Nikolajus I bandė plėsti Rusijos įtaką, tačiau iki pat 1831 m. sukilimo Lenkija gyveno savo atskira gyvenimą. Tamsiai raudonas gabaliukas tarp Lenkijos, Austrijos ir Prūsijos yra Laisvas, Nepriklausomas ir Griežtai Neutralus Krokuvos Miestas, dar žinomas kaip Meternicho trololo.

Šios sistemos sargai buvo Austrija, Prūsija ir Rusija, pasivadinusios Šventąją Sąjunga ir visas jėgas nukreipusios absoliutizmo išsaugojimui ir kovai su liberalizmu. Tai lyg ir konfrontuoja su ES vertybėmis, tačiau kyla iš to paties šaltinio. Abiem atvejais Europa buvo ką tik išgyvenusi milžinišką konfliktą, sukelta naujos ideologijos, abiem atvejais viskas daroma siekiant atsiriboti nuo karo realijų.

1815 m. buvo švenčiama pergalė prieš Napoleoną I, paskutinįjį Prancūzų revoliucijos kūrinį. Ir Vienoje suprojektuota sistema siekė vos kelių tikslų: bent kokia kaina užtikrinti taiką ir ramybę, užgniaužti viską, kas gali pajudinti status quo.

Ne ko kito siekta ir po 1945 m.- bent kokia kaina užkirsti kelia naujam karui.

Jeigu Napoleonas griovė feodalizmo likučius ir luomines privilegijas, tai Šventoji Sąjunga pasišventė absoliutizmui, jeigu Hitleris buvo nacionalistas, tai Europos Sąjunga pasirėmė multikultūrizmų.

Netgi situacijos nesuvokimas panašaus kalibro- Hitleris tiek pat tipiškas nacionalistas, kiek Napoleonas- liberalas.

Demokratija ir laissez-faire

Beje, vienas iš idėjiniu ES tėvų (jau nepykit, neatsimenu katras) taip ir suformulavo, kad didžioji naujosios sąjungos idėja ir buvo susivienijimas be didžių idėjų. Be trimitų, fanfarų, paradų ir didingu uždavinių ateinantiems tūkstantmečiams.

Tuo rėmėsi ir Šventoji Sąjunga- nihil novo. Ir iš pradžių tai puikiai veikė: tiek 1818 m., tiek 1948 m. Europa gaivelėjosi po visuotinio karo, kuriame po didingomis vėliavomis buvo išskersta ištisa karta. Žmonės išties nuoširdžiai nenorėjo nieko kito, kaip tik būti palikti ramybėje ir turėti stabilia vyriausybę. Tyla ir ramybė buvo natūralus ir suprantamas troškimas.

Tačiau Vienos kongreso Europa sužlugo- ne žemėlapyje, o moraliai- 1848 m. Dalykas yra paprastas: užaugo nauja karta. Stabilumas jos netenkino, juolab, kad tas stabilumas tebuvo priedanga seniai atgyvenusių režimų diktatūroms, kurios visiškai nesiskaitė su gyventojų poreikiais. Šventosios Sąjungos bandymas tam priešintis baigėsi barikadomis visuose Europos didmiesčiuose.

Kiek tai leidžia prognozuoti ES likimą? Nežinau, aš ne futurologas.

Tačiau akivaizdu, kad katino Leopoldo receptas, toks saldus pasirašant Plieno ir Anglies paktą, šiandien jau nebeveikia.

 

Na, o trečiojoje dalyje galiausiai pakalbėsiu ir apie lenkus.

Share
This entry was posted in Komentarai. Bookmark the permalink.

2 Responses to Apie austrus, vengrus ir lenkus (2)

  1. troy says:

    Ai, tarp kitko Liudvikas žuvo Mohačo mūšyje 1526 m? jei neklystu…