Raudonasis drakonas ir Šventoji taurė (2)

Nors vėlesni ir autoriai sėmėsi įkvėpimo iš Gofrio, retas tęsė jo naratyvą: Gofrio dėmesio centras yra Britanijos karalystės invazija į romėnų Galiją, o truverams ir trubadurams tai tegali būti veiksmo fonas.

Gofris amžiams išpopuliarino Artūrą ir jo riterius, tačiau tiek jo originalus pasakojimas, tiek politinė potekstė (tuo metų tarp Anglijos ir Prancūzijos monarchų buvo kilęs nedidelis juridinis kivirčas) greit buvo užmiršti.

Dvaro poetai labiau linko kurti pasakojimus apie atskirų riterių žygdarbius, nei tęsti politinės (pseudo)istorijos naratyvą.

Iš to ir gimė pasakojimas apie Šv. Gralį.

Mito tekstai- 2

Šios istorijos tėvas- Kretjenas Truaietis (Chrétien de Troyes), vienas žymiausių viduramžių prancūzų poetų, gyvenęs Eleonoros Akvitanietės, vėliau- jos dukters Marijos Šampanietės dvare. Jo nebaigtas romanas „Persivalis, Gralio istorija“ (Perceval, le Conte du Graal, apie 1181-1191 m.) yra pirmasis Gralio paminėjimas. Kretjeno naratyvas išgyveno geriau nei Gofrio ir šiandien žinomas Persivalis iš esmės tebėra tas pats: atskirai nuo žmonių išaugintas jaunuolis atsitiktinai susiduria su keliais Artūro riteriais ir užsidega tapti vienų iš jų, jo mokytojo patarimas, kad visada geriau yra patylėti, šauna atgal Karaliaus Žvejo pilyje, kai Persivalis tyli kaip vandens į burną prisėmęs… ir viskas.

Toliau Kretjenas pasakoja apie Gaveiną- riteriškumo pavyzdį ir visišką priešingybę naiviam ir neapsiplunksnavusiam Persivaliui. Tačiau ir ši istorija nutrūksta pačiame viduryje, palikdama abiejų riterių likimus nežinioje.

Kretjeno „Persivalis“ išlieka vienu svarbiausiu viduramžių Prancūzijos literatūros paminklų, o anuomet jis susilaukė ne mažesnės šlovės ir populiarumo nei Brauno „Da Vinčio kodas“. Vien per pirmus 50 metų atsirado keturi bandymai užbaigti istoriją, kurie šiandien jau irgi laikomi kanoniniais darbais. Be to, tiesiai iš Kretjeno įkvėpimo sėmėsi didysis vokiečių minezingeris Volframas fon Ešenbachas (Wolfram von Eschenbach), rašydamas viena iškiliausių vokiečių riteriškųjų romanų „Persivalis“ (Parzival, XIII a. pr.). Tačiau greitai rašytojai ėmė tolti nuo pirminės versijos- radosi vis daugiau detaliu ir vis daugiau riterių pasiekdavo tikslą- jau Ešenbacho amžininkas Tiurlinas (Heinrich von dem Türlin,) poemoje „Karūna“ (Diu Crône, apie 1220 m.) Gralio ieškoti siunčia patį Gaveiną.

Istorijas ratas užsidaro kažkur prieš XIII a. vidurį, kai nežinomas keltų bardas parašo Y Tair Rhamant– trys Velso romanus, kiekviename iš jų savaip perpasakodamas po viena Kretjeno istoriją, įpindamas nemažai velsiško folkloro.

Kiek įdomesnių kelių nuėjo kitas Kretjeno kolega ir amžininkas Robertas Boronietis (Robert de Boron), taipogi nemažai rašęs artūriška tema. Jo garsiausias romanas „Juozapas iš Arimatėjos“ (Joseph d’Arimathe, apie 1191-1202m. ) bando aiškinti Gralio kilmę suliedamas naująjį pasakojimą su nuo IX a. žinoma legenda, kad Juozapas buvo pirmasis krikščionybės skleidėjas Britanijoje.

Gralio legendos formavimąsi galima užbaigti XIII a. pr. parašytų „proziniu Lancelotu“ (dar vadinamu „Lanceloto Graliu“)- vienu svarbiausiu Malorio šaltinių- kuriame į viena pasakojimą suliejami Kretjeno ir Boroniečio pasakojimai ir Gralio ieško jau ne Persivalis ar Gaveinas, o Galahedas.

Kas yra Gralis?

Kristaus taurė, kurią jis naudojo per paskutiniąją vakarienę ir į kurią Juozapas iš Arimatėjos surinko Išganytojo kraują. Juk visi tai žino.

Na, ne visi. Pavyzdžiui Tretjenas nežinojo. Jo „Persivalyje“, Gralis yra indas su šventu vandenių, tačiau Tretjenas sako „un graal“- tiesiog indas (un yra neverčiamasis artikelis vartojamas su bendriniais daiktavardžiais, o graal sen. prancūzų kalba reiškia dubenį). Šioje istorijoje stebuklingas yra vanduo inde, o ne pats indas.

Šv. Gralis, toks kokį mes pažįstame yra Roberto Boroniečio kūrinys ir nors dabar tai visiems žinoma versija, XIII a. pr. tai sukėlė šiek tiek sumaišties- pvz. Ešenbachas rėmėsi Tretjenų, bet jau žinojo ir apie tai, kad objektas yra ne gralis, o Gralis. Išeitį jis surado, padarydamas, tai, kas pridera, kiekvienam save gerbiančiam rašytojui- įjungdamas fantaziją. Ešenbacho Gralis- tai meteoritas, tiksliau iš dangaus nukritęs akmuo, kuriame įkalinti „neutralieji angelai“- gudručiai, kurie per Šėtono sukilimą prieš Dievą nusprendė laikytis nuošaliai nuo kovos veiksmų.

O štai Y Tair Rhamant autorius pasakodamas savąją versiją („Pereduras, Efravgo sūnus“- Peredur fab Efrawg)išvis išmetė Gralį ir pakeitė jį kiekvieno kelto širdžiai malonesniu daiktu- nukirsta galva. Galiausiai paaiškėja, kad toji galva- Persivalio dėdės ir herojus imasi keršto.

Tačiau Boroniečio versija (lobistiškai remiama bažnyčios) išplito ir „Prozinis Lancelotas“ su Maloriu galiausiai pavertė ją vienintele.

Kodėl taurė?

Juk meteoritas farširuotas angelais daug labiau pritinka prie „rule of cool“, nei kažkokia taurė.

Čia suveikė bažnyčios lobizmas.

Štai vienas amerikiečių istorikas tvirtina, kad Gralio legenda Tretjeno laikais jau buvo žinoma ir Pirėnuose, kadangi to meto ispanų bažnytiniame mene dažnai vaizduojama Šv. Mergelė, laikanti gralį. Geringas neabejotinai teisus etimologiškai- sen. pr. graal turi atitikmenį daugelyje romanu kalbu (pvz. katalonu gresal), kurie visi kilę iš lotynų crater (kuri, savo ruožtų romėnai perėmė iš graikų krater), taigi Marija išties laiko gralį, tačiau ispanu tapybą reikėtų laikyti gal ne legendos ištakomis, o bendros įtakos rezultatu.

Mat XIII a. buvo tas metas, kaip Bažnyčia ėmė skirti ypatinga dėmesį skirti Eucharistijos sakramentui. Nors paprotis egzistavo per visą bažnyčios istoriją, bet būtent tuo metų Bažnyčia ėmėsi šio sakramento populiarinimo ir reformavimo.

Kaip tik tuo metų galutinai susiformavo ir klasikinis riterio paveikslas, kuriame daug vietos yra skirta ir krikščioniškoms veikloms. Galu gale, Artūro mitas buvo ne paskutinėje vietoje kuriant kurtuazinio riterio įvaizdį.

Kitaip tariant, šioje vietoje teologijos ir literatūros tendencijų susidūrimas buvo tiesiog neišvengiamas.

Taurės esmė

Tai kas gi tas Gralis? Šventumo ir dorybės simbolis? Bažnyčios įtakos viduramžių visuomenei rezultatas? Kažkiek yra ir to, tačiau iš esmės tai MacGuffin– tiesiog siužeto prietaisas gerai istorijai. Jei norite, galima jį pakeisti Liongino ietimi, milžiniškų deimantų ar drakono įkalinta princese- riteris turi priežastį keliauti į tolimus kraštus ir kovoti su drakonais, o tai suteikia jums galimybe klausytis istorijos. Ir tai viskas, ką jums reikia žinoti apie šį objektą.

Tiesa sakant, Gralis yra vienas gryniausiu MacGuffin‘ų literatūros istorijoje- su Liongino ietimi jus galite užkariauti pasaulį, su slaptais dokumentais- atskleisti slaptos nacių organizacijos planus ir išgelbėti pasaulį, deimantai ir princeses irgi turi praktine paskirtį.

O Gralis? Per 800 metų nuo Tretjeno, taip niekas ir nesugalvojo, ką veikti, atradus Gralį.

Imkime kad ir vieną garsiausių legendos inkarnacijų mūsų epochoje: Indiana Džonsą.

Du žymiausi nuotykinio siužeto grandai: Lukasas ir Spielbergas taip ir nesurado atsakymo į ši klausimą. Arka buvo atimta iš nacių ir jų planai užkariauti pasaulį sužlugdyti, šventasis akmuo gražintas jo garbintojams, o taurė… herojai tiesiog išjoja į saulėlydį.

Kadangi taurė neturi jokios praktinės paskirties apart to, kad leidžia herojams daryti savo herojizmus.

ir deginti kultūros paminklus

Share
This entry was posted in Mitai. Bookmark the permalink.

3 Responses to Raudonasis drakonas ir Šventoji taurė (2)

  1. Netyčia atsidūriau Patacko straipsnyje. tame apie Fenrirą, paparčio žiedą, ir visą kitą. Supratau, kodėl prireikė parašyti apie Gralį. Pasirodo išties reikėjo.
    Visgi man pagaliau viskas pradeda dėliotis, kodėl Švitrigaila buvo toks ilgaamžis -- jis turėjo Gralį…
    😀

  2. Na, Indiana Džounsas tai turi talentą dėl kokio nors stabuko sugriauti visą šventyklą, tad belieka tik džiaugtis, jog dėl Gralio nesugriovė visos Petros 😉