Raudonasis drakonas ir Šventoji taurė (1)

Dar vienas mano kompotas iš wikipedinės maximos produktų. Kaip poilsiui nuo visokių pusdurnių medžioklės, pakalbėsiu apie viena mitą ir jo kilmę. Tiksliau net apie kelis- apie Šv. Gralį ir, tuo pačių, visą Artūro ciklą, kuriam priklauso Gralio legenda.

Warning: Daugybė visokių keistų vardų.

 

I. Neatėjusioji Rekonkista

 

Įvadas: Raudonojo drakono šalis

 

Romos imperijos valdžios žlugimo Britų salose priežastys gan neaiškios. Įprastinė ir vis dar populiariausia teorija sako, kad iš visų pusių puolama imperija tiesiog atitraukė savo karius iš tolimos kolonijos, mat jų reikėjo ginti imperijos centrą ir generolams kovoti dėl sosto. Egzistuoja ir kiek sudėtingesnė šios teorijos versija: žlunganti imperija nebe sugebėjo kontroliuoti nuošalios salos ir šios gyventojai palaipsniui perėmė reikalą į savo rankas.

 

Kaurasijaus imperija

 

Dar 286 m. toks Marcus Aurelius Mausaeus Valerius Carausius, belgų kilmės admirolas atsakingas už kovą su saksų ir frankų piratais, buvo pričiuptas dirbantis ranka rankon su tais vaikinais- Kaurasijus užmerkdavo akis į barbarų reidus, o paskui jie grobį gražiai pasidalindavo.

Imperatorius Maksimianas (Marcus Aurelius Valerius Maximianus Herculius Augustus) įsakė imtis teisinių procedūrų ir užkirsti kelią korupcijos plėtrai pasienio rajonuose (kitaip tariant nukirsti Kaurasijui galvą). Admirolas nepasimetė: jis pats pasiskelbė Britanijos imperatoriumi ir, remiamas savo laivyno, keturių legionų bei barbarų bratsvos užgrobė salą bei gabalą Galijos. Atsakomasis Maksimiano smūgis baigėsi nesėkmę (detalės nelabai aiškios) ir naujai iškeptos valstybės galva ėmė viešpatauti, aiškiai apeliuodamas į savo valdinių nepasitenkinimą Romos valdžia- jis ėmė kaldinti aukštos prabos sidabro monetas (ko imperija nebesugebėjo daryti daugiau kaip šimtmetį) ir vadinti save Restitutor Britanniae. Kadangi apie jo veiklą žinome daugiausia iš monetų, ką jis dar veikė nelaibai aiškų, bet romėnams tas kažkas nepatiko ir naujasis imperatorius Konstantijus Chloras (Marcus Flavius Valerius Constantius Herculius Augustus) 293 m. surengė sėkmingą kampaniją, kurios metų išvijo Kaurasijų iš jo kontinentinių valdų.

Buvęs laivyno iždininkas, o dabar- Britanijos imperijos finansų ministras Alektas (Allectus) pasinaudojo proga, nudobė Kaurasijų ir pats pasiskelbė imperatoriumi, tačiau jo valdymas truko trumpai: 296 m. Chloro pretorionų prefektas Julius Asklepiodotas (Julius Asclepiodotus) sėkmingai išsilaipino Southampton’e ir po trumpos ir sėkmingos kampanijos (kurioje vaidmuo teko ir generolui Atsitiktinumui: dalis Asklepiodoto karių rukę pasimetė nuo pagrindinių jėgų ir kažkaip atsidūrė prie Londiniumo, kuri, netikėtai ten esantiems frankams, ir užėmė) Britanija vėl tapo Romos valda. Kaip atkirti Kaurasijaus propagandai, ant savo pergalės monetos Chloras iškalė „redditor lucis aeternae“- „amžinosios šviesos atkūrėjas“ (viso šios istorijos mums prireiks truputi vėliau).

 

Vėlesni šimtmečiai

 

Tačiau galutinis imperijos žlugimas saloje siejamas su generolų Magnusų Maksimų (Magnus Maximus), kuris 383 m. pasiskelbė imperatoriumi ir išsivedė savo karius nuversti imperatoriaus Gratiano (Flavius Gratianus Augustus).

Taigi, romėnų nebeliko ir keltai vėl buvo savo salo šeimininkai. Ilgai nelaukdami, jie pristeigė gentinių karalysčių Velse ir Yr Hen Ogledd– „Senojoje Šiaurėje“ apimančioje dab. Šiaurės Angliją ir pietų Škotiją. Menkai žinoma iš rašytinių šaltinių, Yr Hen Ogledd yra šalis kurioje gyveno tokie pusiau legendiniai personažai, kaip bardas Taliesinas (Taliesin), aiškiaregis Merlinas (Myrddin Wyllt) ir karvedys Ambrosijus Aurelijanas (Ambrosius Aurelianus, velsiškai Emrys Wledig).

Tačiau britų renesansas buvo trumpas: jau 367 m. airiai, piktai, saksai ir frankai vieningai užpuolė buvusiąs Kaurasijaus valdas, dešimtmečiui paskandindami salą chaose (romėnų istorikai įvykį pavadino barbarica conspiratio), tad pasitraukus romėnams, saksai, anglai ir jutai užsigrobė pietų Angliją, tuo metų airiai (šiandieninių škotų- gėlų protėviai) įsiveržė į šiaurės Škotiją ir Velsą.

Iš dviejų pusių suspausta Yr Hen Ogledd galiausiai krito, ir nuo VI a. vidurio Britanijoje prasideda Heptarchijos laikotarpis, mat iš daugybės anglo- saksų valstybėlių galiausiai išsirutuliojo septynios: Kentas, Saseksas, Eseksas, Veseksas, Nortumbrija, Rytų Anglija ir Mersija (Kent, Sussex, Essex, Wessex, Northumbria, East Anglia, Mercia). Kada šios karalystės virto vieninga Anglija- iki šiol diskusijų ir konjunktūros klausimas. Karolio Didžiojo laikais prie to priartėjo Mersijos Ofa (Offa), tačiau jo karalystė subyrėjo ir iškilo Veseksas, kurio dominavimą įtvirtino Alfredas Didysis (Ælfrēd), vikingų nugalėtojas. Formaliai procesas baigėsi 927 m., Alfredo anūkui Etelstanui (Æthelstan) tapus tiek Vesekso, tiek Mersijos karaliumi. Tačiau vikingai netrukus sugrįžo ir 1013 m. nukariavo Anglijos karalystę, paversdami ją Knuto Didžiojo (Knud) imperijos dalimi. Kai šio sūnus Hardhaknutas mirė bevaikis, anglai į sostą pasodino Alfredo dinastijos palikuonį Šv. Edvardą, kuris buvo niekam tikęs valdovas, be to, mirė irgi bevaikis 1066 m., o sostas atiteko veikliam ir ryžtingam Edvardo žmonos broliui anglosaksų ir danų kraujo turinčiam Haraldui Godvinsonui (Harold Godwinson), kuriam, vos atsisėdus į sostą teko atremti Norvegijos karaliaus įsiveržimą, ir iš kart po pergalės skubėti į lemtingą pasimatymą su kitų giminaičių- Vilhelmų Normandų- Hastingse.

Taip šalis atiteko prancūzams: iki pat Rožių karo Anglijos didikija priklausė prancūziškajai kultūrai. Netgi toks nacionalinis Anglijos didvyris, kaip Ričardas Liūtaširdis vos kelis žodžius tesugraibydavo angliškai, tačiau buvo visai pusėtinas prancūzų poetas.

Kol anglų žemėse dėjosi visi šie reikšmingi įvykiai, keltai tebesilaikė Velse, kuria jie patys patys vadina Cymru. Tačiau su laiku jų žemės vis traukėsi, kol galiausiai teliko Gvinedo (Gwynedd) karalystė, kuri irgi tapo Anglijos dalimi 1282 m., nukariauta Edvardo Škotų Kūjo (pagrindinis blogiukas iš „Braveheart“). Legenda sako, kad norėdamas nuslopinti pasipriešinimą, Edvardas masiškai išžudė bardus. Nors istorikai tuo abejoja, tačiau tikra viena: Anglijos karaliai neslėpė priešiškumo Taliesino ainiams- netgi Henrikas VII Tiudoras, pats velsietis, mėgęs save vaizduoti kaip naująjį Artūrą, jautė jiems neapykantą.

 

Mito tekstai

 

Artūro legendariumą galima skaidyti į trys dalis: velsiškoji tradicija, Gofrio Monmautiečio (Geoffrey of Monmouth) „Britanijos karalių istorija“ ir vėlesnioji tradicija.

 

Velso sakmės

 

Sakmėse Artūras- tipiškas didvyris, panašus į airių Kuchuleiną (Cú Chulainn) ir darantis panašius darbus: jis kaunasi su visais pakeliui sutiktais drakonais ir monstrais, po visas britų salas gainiojasi milžiniškus šernus. Viena Taliesinui priskiriama poema aprašo, kaip jis (nei daugiau nei mažiau) užpuolą Avaloną. Kadangi šios sakmės užrašytos tik iš XII- XIII a. ir lingvistų nuomonę siekia IX- X a. (nors tikėtina, kad šių poemų ir kūrėjai buvo Yr Hen Ogledd bardai, tiesiog iki X a., gyvuodamos žodinėje tradicijoje, jų sakmės buvo atitinkamai ir adaptuotos), svarbu ne konkretus pasakojimai, o bendras jų sukuriamas vaizdas: Artūras- nenugalimas karžygys, ginantis savo valdinius nuo visokios bjaurasties.

Aneirino knygoje, (XIII a. manuskriptas) pateikiamas legendinio VI a. poeto Aneirino eilėraščių rinkinys, bendrų pavadinimų Y Gododdin, apraudantis kovose žuvusius vienos iš „senosios šiaurės“ karalysčių- Gododino (apie dabartinį Edinburgą) karius. Jau antrame posme apraudamas žuvęs Iveinas, o 100 posmas kalba, apie karžygį Gvavrdurą (Gwawrddur), kuris krito nukovęs 300 priešų:

[Dabar] Jis maitina varnus ant tvirtovės pylimo

Nors nebuvo Artūras

Tarp stipriausiųjų mūšyje,

Priekinėse eilėse, Gvavrduras buvo [kaip] tvirtovės siena

Tačiau skirtingai nuo Kuchuleino, kuris taip ir liko nuo pagoniškų dievų pravalyta legenda, Artūro ir Merlino ciklas (o velsiškose versijose šis vos ne svarbesnis už karalių) įgavo labai stiprią politinę potekstę.

Legenda baigiasi Kamlano kautynėmis ir Artūras išgabenamas į Avaloną. Gofris, siekęs sušvelninti politinę mintis, kalba neaiškiai- karalius sužeistas mirtinai, tačiau išgabenamas gydyti. Tuo tarpu amžininkai (Viljamas Malmesburietis ir Herimanas Turnietis (William of Malmesbury, Hériman of Tournai)) liudija tvirta bretonų ir kornvaliečių tikėjimą, kad Artūras sugriž.

Tai gan lengvai paaiškina anglų karalių neapykantą bardams: didysis keltų karalius- „once and future king“, Londono požiūrių- labai pavojinga idėja.

Tačiau dar aiškiau apie tai kalbama Merlino mite, užrašytame IX a. kronikoje Historia Brittonum.

Karalius Vortigernas (neigiamas personažas, kaltas dėl saksų įsigalėjimo), statėsi naują pilį, tačiau kad ir kiek kartų jie klojo didžiojo bokšto pamatus, šie per naktį susmukdavo. Galiausiai karaliui atvedė jauną berniuką (tai ir buvo Merlinas), kuris nurodė, kad taip yra dėl dviejų drakonų. Vortigernas įsakė nukasti kalvą ir iš po žemių išlindo raudonas ir baltas drakonai, kurie grumėsi tarpusavyje. Po ilgos kovos, raudonasis nugalėjo baltąjį.


Tarp kitko- Velso vėliava

 

Gofris Monmautietis

 

Tai žmogus, kuri jau jo amžininkai vadino pasibaisėtinų melagių. Ir ne be reikalo; sukurpęs Britanijos karalių istoriją nuo pat Trojos, jis siunčia Artūrą užkariauti Islandijos ir Danijos, o galiausiai- Romos imperijos, kas beveik ir pasiseka, tačiau niekšas Mordredas pasiguldo Gvineverę ir pilietinis karas sugriauna Artūro planus užvaldyti pasaulį.

Ši istoriją ne tik pasibaisėtinas nesiskaitymas su istoriniais šaltiniais ir politinės velsiečių potekstės ištrynimas.

Taipogi reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad veikalas parašytas Eleonoros Akvitanietės (Aliénor d’Aquitaine) laikais. Kai ji atvyko į Angliją, tai buvo prancūziškosios kultūros periferiją, o jos gimtinė- pats centras, garsėjantis savo minastreliais ir jų dainomis.

Idėjos pateiktos Gofrio „istorijoje“ būtent Eleonoros dvare. Čia galima ieškoti analogijų su Aleksandro romanais ir Karolio Didžiojo ciklu- prieš mirtį Rolandas juk irgi giriasi nukariavęs ir Angliją ir Konstantinopolį. Beje, viena mažiau žinoma chanson de geste, detalizuoja, kaip grįždamas iš Šventosios žemės Karolis sustojo Konstantinopolije, kur Rolandas ir Olivjė surengė vartų kilnojimo varžybas, įvarydamas nemažai baimės imperatoriui.

Kaip ir šansonų Karolis bei Aleksandras, Artūras ir jo bendražygiai tapo riteriškumo pavyzdžių. Visos pagonybę dvelkiančios nesąmonės apie šernų medžiokles ir nepageidaujamos politinės potekstės dingo, dabar reikšminga tapo gelbėti mergeles, skersti drakonus ir užkariauti savo valdovui kiek galima daugiau žemių.

Nuobodesnis paaiškinimas skamba taip: XII a. riterija, kaip luomas dar buvo naujas reiškinys ir siekė savę legitimizuoti, todėl dvaro istorikai ir menininkai apdorojo istorinę ir legendinę medžiagą Karolį ir Artūrą paversdami riteriškumo prototipais ir pavyzdžiais, tuo pačių ekstrapoliuodami riteriją į praeitį.

Tai kiek laisvai elgėsi Gofris gali iliustruoti Kaurasijaus istorija. Kaurasijus virsta britų, kuris įtikina Romos senatą paskirti jį laivyno vadų ir panaudoją naująją poziciją užkariauti Britanijai. Jeigu kol kas skamba gan neblogai, štai visas smagumas: Britanijos karaliumi tuo metų yra toks Karakala, kuri Kaurasijus nugali. Senatas tada siunčia trys legionus, vadovaujamus Alekto atstatyti tvarkai, ką jis ir padaro, tačiau jo valdžia sukelia britų nepasitenkinimą ir Kornvalio kunigaikštis Asklepiodotas nuverčia jį. Paskutinis romėnų legionas sutinka pasiduoti, tačiau su sąlyga, kad jiems bus leista laisvai išvykti. Asklepiodotas sutinka ir tampa naujuoju karaliumi. Tačiau… tarp Asklepiodoto sąjungininkų yra ir barbarai iš tokio tai Gvinedo, kurie išskerdžia beginklius romėnus.

Na, kalbant apie politines potekstes, regis, Gofris pridėjo porą nuo savęs.

 

Vėlesnioji tradicija

 

Visa tai per daug nejaudino amžininkų ir jo veikalas įkvėpė visos Europos poetus.

Iš dalies dėl apolitiškumo, mat tiek Burgundija iš Nibelungų giemės, tiek visos Karolio ciklo vietos buvo realiai egzistuojančios ir jų minėjimas nori nenori galėjo įgauti politinę potekstę- o tais laikais tai buvo labai svarbu. Tuo tarpu reliatyviai tolimos Anglijos senoviniai didvyriai minezingeriams ir minestreliams atrišdavo rankas pasakoti apie šaunių riterių nuostabius žygius nesukant galvos apie galimas komplikacijas, bei geografiją aplaimai.

Be to, Artūras, kaip minėjau, buvo populiarus Akvitanijos hercogienės dvare. O Akvitanija diktavo minestrelių madas.

Kaip ten bebuvę, dėl šių ar dėl kitų priežasčių, Artūras tapo Europine sensacija ir visos Europos eiliuotojai ėmė rimuoti jo riterių darbus. Gaveinas, Lancelotas, Persivalis iš šalutinių personažų tapo nuosavų pasakojimų herojais.

Populiariausios istorijos XV a. buvo surinktos neaiškios biografijos anglo Tomo Malorio (Thomas Malory) į romaną „Artūro mirtis“ (Le Morte d’Arthur).

Čia legendos kūrimas ir pasibaigia. Bemaž viskas, ką dauguma žino apie Artūrą- įskaitant ir Lanceloto- Gvineveres meilės liniją, bei XV a. socialine santvarką ir ginkluotę nukeltą į V a.- ateina iš Malorio.

E. B. Leighton „The Accolade“ (1901)

 

Mito kontekstai

 

Jei trumpai: jokio Artūro nebuvo. Jis visiškai neminimas Gildo Išmintingojo (Gildas Sapiens), VI a. pirmos pusės britų kunigo, nors Artūro pergalės turėjo būti arba vienalaikės Gildui, arba dar bent gerai prisimenamos, juo labiau, kad jis mini Badono kalvos (Mount Badon) kautynes (Mount Badon). Beda Garbingasis taipogi nieko nežino apie tokį keltų valdovą. Negirdėjusi apie jį ir Alfredo Didžiojo laikų Anglo- Saksų kronika, parašyta vos keli dešimtmečiai po Britų istorijos (Historia Brittonum), kuri pirmoji ir pamini Artūrą (tarp pirmųjų dažnai vardijama ir „Annales Cambriae“ („Velso Analai“), tačiau įrodyta, kad tekstas apie Artūrą čia yra įterptas vėliau, nusirašant „Historia Brittonum“), tačiau vadina ji ne karaliumi, o karo vadų- „dux bellorum“.

Artimiausias jam istorinis personažas yra romėnas Ambrosijus Aurelianas. Apie jo istoriškumą žinome iš Gildo pamokslo „De Excidio et Conquestu Britanniae“ (čia; žr. 25 past.), nors kandidatų į „tikruosius Artūrus“ nemažiau nei į „tikruosius Šekspyrus“ ir vargas čia juos visus vardinti. Paskutinis alyvos į ugnį šliukštelėjimas buvo 1998 m., kai Tintagelio pilyje buvo rastas „Artūro akmuo“: VI a. įrašas, kuriame aiškiai matomas legendinis vardas.


Visgi, net jei Ambrosijus ar nežinomas britų karvedys Badono kautynėse ir buvo panaudotas Artūro legendoje, nėra pagrindo kalbėti apie „istorinį Artūrą“: tai tiesiog legenda, tiksliau serija atskirų legendų, į kurias suvelta ikikriščioniškosios mitologijos nuolaužos, bardų fantaziją ir gal keli realus vardai.

Kaip ir Ričardo Liūtarširdžio riteriai, Gododino karalių kariai puotaudami troško klausyti pasakojimų apie didvyrius, į kuriuos galėtų lygiuotis. Kaip ir Eleonoros minestreliai, Taliesinas tokius kūrė. Ir daug labiau nei nei jų protėviai,

paskutinieji Gvinedo gynėjai troško žinoti, kad raudonasis drakonas nugalės.

Share
This entry was posted in Mitai. Bookmark the permalink.

2 Responses to Raudonasis drakonas ir Šventoji taurė (1)

  1. Metallem says:

    Puikiai susiskaitė! Didelis dėkui 🙂 O dar puikiau, kad yra (1) -- reiškia bus ir (2) 🙂

  2. vartotojas says:

    Viskas beveik grazu, bet totaliai maisyti inagininka ir galininka -- nepyk, bet uzknisa skaityti. Jau nekalbu apie skyrybos klaidas.
    P.S. Atsiprasau uz sveplavima.