Galindai, gotai ir vilkai

Skaitytojų pageidavimų- žvilgsnis į naują galindiškosios oikumenos specialisto A. Patacko straipsnį.

Trumpai drūtai: lenkų archeologai rado reikšmingą radinį.

Lobio amžius – apie V a. pr. Kr., radimvietė – Olštyno vaivadijos Piečki (Pieczki) valsčiaus Čaškovo (Czaszkowo) kaimas (čia kadais gyveno senovinė baltų gentis – galindai). Rasta apie šimtas radinių, daugiausia ginklai, kai kurie iš jų sulaužyti; taip pat rasta ir papuošalų iš juodosios emalės bei gryno aukso ir sidabro. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Tomasz Nowakiewicz apibūdino radinius kaip „verčiančius susimastyti ir nelauktus“. Išties, lobis pateikė daug netikėtumų – ir tai, kad rastas ežero (buvusio) dugne, ir brangiomis radinių medžiagomis bei jų pagaminimo technologijomis; ir tai, kad ant ginklų ir papuošalų yra deginimo pėdsakų – atrodo, kario palaikai buvo pirma sudeginti, o po to paskandinti ežere, kas yra neįprasta šiam regionui – ir t.t.

Patackas užsikabina už vieno papuošalo su animalistinių motyvų ir nusprendžia, kad čia pavaizduotas skandinavų dievo Lokio sūnus vilkas Fenriras.

Pirmiausia- smulkios klaidelės iš pirmojo skyrelio: V a. „pagoniškoji oikumena“ jau nebesidriekė iki Ispanijos:

Antra, Tyras- ne „mitinis didvyris“, o dievas.

Trečia, Fenriras nėra „gotų-skandinavų mitologinis personažas“. Jis yra tik skandinavų ir žinomas tik iš vikingų laikotarpio, o jeigu tiksliau- tik iš XIII a. parašytų Edų.

Edos yra senesnių sagų ir mitų rinktinė tačiau… surinkta keli šimtmečiai po krikšto ir redaktorius buvo padorus krikščionis. Cracked.com gal ir nelabai didelis autoritetas skandinavų mitologijoje, bet šiuo atvejų pasakė tiksliai:

Basically, Snorri was working at the end of a 200-year-old religious telephone game, and we’ve just got no way of knowing what was in the original version and what was the result of one guy saying, „You know what religion needs? More giant hammers.“

Reikalas dar tuo nesibaigia- nuo pat VIII a. pab. vikingų pasaulis kontaktavo su krikščioniškuoju, ir Edose nesunku pastebėti krikščionybės indelį. Tai ne tik Odino- Kristaus mirties ir prisikėlimo analogija, bet ir tas pats Fenriras. Nors krikščionių Apokalipsėje Kristaus mirtis nefigūruoja, tačiau mitinių pabaisų puolimas susišaukia su Apreiškimo Jonui vizijomis.

Be abejo, yra ir archeologinių įrodymų- visur kur būta vikingų randama kūjo formos pakabukų, skandinavai vaizdavo ant akmenų ir Fenrirą ir Odiną ir Sleipnirą. Tiksliau jie vaizdavo vilką, žirgą ir žmogų- vaizdiniai kurie patys savaime, be konteksto, nieko nesako. O kontekstas yra Edos ir tik Edos (dar šiek tiek iškapstoma iš bendrybių su anglosaksų mitologija ir pan, bet tai, vaizdžiai šnekant- tik kapeikos).

Kitaip sakant, mes geriausių atvejų teturime pusėtina vaizdą, kaip atrodė skandinavų mitologija X-XI a. Na, IX a. pabaigoje.

Ir nėra jokio pagrindo vienų mostų permesti Edų figūras gotams. Tikėtina, kad jų mitologijoje figūravo kažkokia fenririška būtybė, bet aš čia ir bandau pasakyti, kad per penkis šimtmečius mitologija gali labai pasikeisti. Tiesa sakant, realios V a. asmenybės Snorio laikais jau buvo perdirbtos į legendinius herojus (Pvz. Teodorikas Didysis virto von Bernu).

Patackas nestaptelėdamas deda lygybės ženklą tarp dviejų, tiek laike, tiek erdvėje nutolusių mitologijų ir puola aiškinti, kokį konkrečiai mitologinį motyvą vaizduoja radinys Galindijoje.

Anot Patacko,

Ši eschatologinė pabaisa yra siejama su pasaulio pabaigos (Ragnarok) motyvu. Dažniausiai sutinkami yra du siužetai. Pirmasis – Fenriras praryja saulę, po to žemę apgaubia tamsa, kosminis blogis triumfuoja (šito siužeto kitas variantas – Fenriras praryja Odiną, vyriausiąjį dievą, o jo sūnūs keršydami įstato Fenrirui į nasrus smaigą).

Ir Patackas teisus.

Oi, atsiprašau, jis ir vėl susimovė.

Pradėkim nuo to, kad Fenriras nepraryja Saulės ir kosminis blogis netriumfuoja (labiau tiktu būsimasis laikas, kadangi kalbama apie Ragnaroką). Saulę prarys Fenriro sūnus Skolas (Sköll), tuo pat metų, kai jo brolis Hatis (Hati ) sučiaumos mėnulį. Tačiau prozinė Eda aiškiai sako, kad prieš tai Saulė (Sól) pagimdys dukterį, kuri po Ragnaroko užims jos vietą, kad šviestų naujajam pasauliui.

Be to, Odino mirtis nėra šio siužeto variantas, o visiškai kitas to paties Ragnaroko įvykis, beje vienas centrinių visame veiksme. Ir už tėvą atkeršys ne sūnūs, o vienas konkretus sūnus- Vidaras (Víðarr), kuris, beje, nesuvarys jam jokio smaigo. Vidaras užmuš žvėrį plikomis rankomis.

Jei jau būti visai tiksliam, tai Fenrirui į nasrus smaigas nesuvaromas, ir tai nutinka ne per Ragnaroką (be to, ne smaigas, o kalavijas).

Juk ne apie Bantu gentelių mitologija kalbam. Kaip galima tiek pripainioti? Sutinku, Edos ir pačios sau kartais prieštarauja, bet suvelti į vieną Odino mirtį ir Saulės nužudymą?

Toliau dar gražiau:

Tačiau yra ir trečiasis siužetas, mažiausiai žinomas ir gal keisčiausias. Keliaujant po Ispanijos Galisiją, senovinėse jos bažnyčiose (Galisijoje krikščionybė įsitvirtino jau V-VI a. po Kr.!) dažnai tekdavo aptikti keistą raižinį ant akmens – vilką su labai ilgu, iš gerklės tysančiu liežuviu [pav. nr.2]. Tačiau išties tai yra ne liežuvis. Pagal senovinę legendą, Fenriras perkando Paukščių taką, sutrikdydamas kosmoso stabilumą, ir tada iš jo nasrų pradėjo tekėti dvi kosminės upės. Šis siužetas yra pats rečiausias, ir yra atvaizduotas, berods, tik Snoro Sturlusono „Edoje“ [pav. nr.3].

Apie Galisijos vilkus aš nieko nesakysiu, nes nieko apie tai nerandu, bet žinau vieną dalyką- šitas paukščių tako perkandimas- asmeninė Patacko fantazija. Snoris nieko panašaus nerašo. Štai toji iliustracija Nr. 3: Čia pavaizduota, kaip Fenrirui buvo nesuvarytas smaigas- kalavijas.

Istorija tokia: Lokis su viena milžine susilaukė trijų vaikų; vilko Fenriro, gyvatės Jormagundros (Jörmungandr) ir (matomai, šeimos gėda) žmogaus formos Helos (Hel). Dievai numatė, kad iš šitos trijulės bus bėdos, taigi pagrobė juos ir išskyrė: Jormagundrą išspyrė į tolimą vandenyną, Helą į aiškiai nepavaizduotą, bet nemalonų Niflheimą, o Fenrirą pasiliko kaip naminį gyvūnėlį. Tačiau vilkas augo ne dienom, o valandom ir kažkuriam iš dievų kilo mintis, kad leisti Odino žudikui laisvai ganytis Asgarde ne pati geriausia idėja. Taigi, dievai suorganizavo nesutraukomas grandines ir pasiūlė vilkui jas pasimatuoti. Tas, būdamas ne visai durnas, pareikalavo, kad vienas iš dievų jam į nasrus įkištų ranką, kaip garantiją, kad jam grandines nuims. Tyras pasisiūlė savanorių ir grandinės Fenrirui buvo uždėtos. Aišku, niekas nesiteikė jų paskui nuimti ir rankos Tyras neteko, bet paskutinis žodis vėlgi buvo dievų- jie prikalė supančiotą Fenrirą prie uolos ir į nasrus jam įkišo kalaviją, taip, kad jis negalėtų užsičiaupti. Toks Fenriras ir guli po šiai dienai: supančiotas ir su kalavijų, atremtų į gomurį. Eda detalizuoja, kad šitaip apgautas, Fenriras siaubingai staugė ir taškėsi seilėmis. Ne tai kad taškėsi- iš jo seilių atsirado upė Vanas (Ván). Išvertus tai reiškia „viltis“. Kiek nelogiška, bet juk čia Eda. Aplamai visoje šioje istorijoje yra tik vienas sveiko proto žybtelėjimas: visus šiuos įvykius karaliui Gilfiui pasakoja trimis asmenimis apsimetęs Odinas, po ko Gilfis paklausė „kodėl jus jo tiesiog neužmušėt?

Bet grįžkim prie Patacko: jo iliustracijoje matome surištą vilką su kalavijų nasruose, ir, beje, tai iliustracija iš Edos manuskripto, todėl iš jo nasrų kyšo Vanas, o ne Paukščių takas.

Beje, o kodėl Patackas nusprendė, kad tame papuošale pavaizduotas Fenriras? Ogi šiaip sau.

Šį žvėrį lenkų archeologai įvardina kaip liūtą, o ir aplamai papuošalų stilistiką priskiria bizantiškajai įtakai. Bet atidesnis žvilgsnis į šį efektingą, aukštos meninės vertės radinį verčia daryti kitokią išvadą

Čia jau tiesiog idea fix: kažkokie ten archeologai, palyginę apdirbimo techniką ir meninę stilistiką, nustatė pietietišką kilmę ir, po teisybei, netgi akivaizdžiai matosi liūto karčiai, tačiau juk aišku kaip dieną, kad čia Fenriro atvaizdas išreiškiantis baltiškosios ir gotiškosios oikumenų priešpriešą.

 

Užsiciklino žmogus, ką padarysi.

Tai tiek apie skandinavų mitus ir Patacko nesusipažinimą su jais.

Sekantis skyrelis „Galindai ir gotai“ yra autoriaus mylimi pasažai apie „aržumą“ ir pan, kuriouse taikai sugyvena realios istorinės asmenybės ir Grunau išgalvoti personažai.

Štai įdomi citata:

Kaip kitaip artefaktas, dažnas Ispanijoje ir Skandinavijoje, galėjo patekti į baltiškasias girias? Juk nuo Kauno iki Nidajno ežero tėra kiek daugiau nei du šimtai kilometrų.

Tikrai, juk tokio skirtingo pasionarumo gentys negalėjo, pavyzdžiui prekiauti ar gyventi persimaišiusios. Arba imti viena iš kitos karo grobį.

Na ir paskutinis poskyris duoda nuostabią naujieną: pasirodo, Prūsijoje, Bäslack’o tvirtovėje buvo paslėptas Šv. Gralis! Visa laimė, kad šita istorija įvardijama kaip legenda, bet žinant Patacką, reikėtų pridurti- kol kas.

Iliustracijos iš: http://www.lrytas.lt, http://en.wikipedia.org/, http://www.usu.edu

Share
This entry was posted in Algirdas Patackas, Baltai. Bookmark the permalink.

11 Responses to Galindai, gotai ir vilkai

  1. Algis says:

    …bandžiau susigaudyti iš šio wikipedinio kratinio, ko „užsiciklino“ šio kritinio opuso autorius, bet taip ir nepagavau kampo. Atrodo, žmogus įsirašė į etatinius Patacko komentatorius. Ką gi, būna ir tokių nukrypimų…
    Bandyt atsekti, iš kokio portalo ar portalėlio nugvelbta ši informacija -- beviltiškas reikalas. Juk nenurodytas nei vienas rimtas šaltinis. Jų nenurodo ir Patackas, tiksliau lrytas.lt, bet originale -- „Naujojoje Romuvoje“ 2011/2 jie yra, ir jų visai pakanka iškelti hipotezei. Be abejo, galima su ja nesutikti, bet šitek laiko ir energijos skirti abejotinos vertės wikipedinio lygio erudicijos demonstravimui rodo tik giliai įsivarytą kūrybinio bergždumo kompleksą. Beje, apeitas svarbiausias hipotezės įrodymas -- galindiškajame artefakte aiškiai matomas liežuvis, vietoj jo įžiūrimi karčiai.Turbūt kritikuotojas nėra matęs lenkiškojo originalo — ten yra ir kiti radiniai -- žuvies atvaizdas ir plokštelė su geometriniais ornamentais, kuriuos žinovai, kiek teko skaityti, irgi linkę priskirti gotų-skandinavų tradicijai. Ir post scriptum -- nei galindų, nei gotų-skandinavų mitologijose jokių liūtų nėra. Beje, ar kas nors yra matęs ištisiniu kailiu apžėlusį liūtą? Tokio nesapnavo net didysis liūtų medžiotojas Tartarenas iš Taraskono. O paslaptis paprasta -- lenkų mokslininkams gotai ir galindai dabartinėje Lenkijos teritorijoje, bet koks jų pėdsakas yra kaulas gerklėj -- kiekviename buvusios Prūsijos miestelyje rasime užrašą -- „to naszi ziemi“. Jei taip būtų iš tikrųjų, argi būtų reikalingi šie įkyrūs, skirti saviįtaigai, šūkiai…
    Vėlgi -- prie to paties…Išspausdinkite, susimildamas, nors kokį nors pozityvų, bet SAVO tekstelį, o ne pasikandžiojimą, ar bent nurodykite, kur tokį galima rasti. Tada tik skaitytojas patikės, kad Tamsta galite šį tą daugiau, nei gaminti mišraines ir kompotus iš wikipedinės maximos produktų…

    • Bandyt atsekti, iš kokio portalo[…]bet šitek laiko ir energijos skirti abejotinos vertės wikipedinio lygio erudicijos demonstravimui rodo tik giliai įsivarytą kūrybinio bergždumo kompleksą.
      Tai neišvengiam problema atpasakojant. Kaip rodo pats žodis- kartoji ką kitas yra sakęs. Jeigu reikia sužinoti iš kur „nugvelbiau“, tai štai pora nuorodų.
      http://www.sacred-texts.com/neu/pre/index.htm
      http://www.gutenberg.org/ebooks/18947
      Nors labai abejoju, kad skaitysit. Kūrybinių požiurių bergždžias ir abejotinos vertės užsiėmimas.
      O jeigu jums norisi kažko originalaus ir kūrybingo tai čia ne vieta ir ne laikas. Edoje parašyta, tai kas parašyta ir nusavų siužetų ten nepridėsi.
      Beje, apeitas svarbiausias hipotezės įrodymas – galindiškajame artefakte aiškiai matomas liežuvis.
      Nes tai joks įrodymas- žvėrys dažnai vaizduojami pražiotais nasrais (taigi, matosi liežuvis). O kadangi Patackas pats išsigalvojo mitą apie Fenrirą ir Paukščių taką, tai išvis nieko nereiškia.
      vietoj jo įžiūrimi karčiai.[…]Beje, ar kas nors yra matęs ištisiniu kailiu apžėlusį liūtą?
      O jus kur nors matėt pliką? Visas liūto kūnas padengtas trumpaplaukių kailių, o patinai turi dar ir karčius, kurie čia pavaizduoti stambiomis įrantomis.
      http://img829.imageshack.us/img829/248/defaulthh.jpg
      Ir post scriptum – nei galindų, nei gotų-skandinavų mitologijose jokių liūtų nėra..
      Tačiau Bizantijoje jis puikiai žinomas.

      • Rokiškis says:

        Čia išvis yra toksai įdomus dalykas, kai žmonės pagal liežuvio buvimą susigalvoja kažkokias istorijas apie neaišku, ką, o paskui jas bando platinti, kaip baisias teorijas su visokiais sąmokslais, rengiamais lenkų mokslininkų.

        Galima paimti tą paveikslėlį ir jį priskirti ufonautams, nes mat liūtas aiškiai ne su gaurais, o su žvynais, o Žemėje, kaip žinia, žvynuotų liūtų nebūna -- tai įrodymas, kad driežagyviai iliuminatai jau tada gyveno baltų žemėse, o Lietuvos kunigaikščių palikuonys vėliau tapo FED sistmos kūrėjais ir dabar bando įsiviešpatauti pasaulyje.

        Trumpai tariant, ponas Pseudoistorike, aš tai sakyčiau, kad kai ateina kažkoks ufonautas, kuris kalba ne apie faktus, o argumentuoja kalbomis apie „wikipedinio lygio erudiciją“ ar „nugvelbtą informaciją“ -- nesivaržykite tokių žmonių siųsti aiškia kryptimi, nes visvien tokie nieko protingo nepasakys, tik veltui sugaišindami laiką.

        O šiaip, manau, kad aniems su skandinavais liūtai siejasi dėl to, kad skandinavų herbuose liūtai. Toks yra įprastas maginis mąstymas. Panašiems ir visokie raiteliai siejasi išimtinai su Vyčiu, įrodydami lietuviškumus visur, kur tik kokia nors šyva kumelė pasivaideno.

        • Kad Patackas čia išvis jokio liūto nemato, tai matyt čia kiek kitas maginio mąstymo elementas, kai žodis (ar grafema) susiejamas su objektų ar reiškinių (nomen est omen, kaip sakydavo romėnai) ir tuo pačiu susiejami jų likimai: jeigu gausiai ir dažnai kartosi „Fenriras, Fenriras“, tai dirbinys kažkaip ir pradės vaizduoti vilką. Tas pats ir su tylėjimų: jeigu neminėsi bizantiečių jie ir pasitrauks į kažkokį žemesnį egzistencijos lygmenį.
          Pirmiausia, aišku, yra idée fixe visur matyti vilkus ir galindus, o šitas verbalinis šamanizmas tik užcementuoja viziją.

  2. Metallem says:

    O šitas Algis -- ar ne tas pats Algirdas? 😉

  3. Metallem says:

    Aha, reiškia susimoviau ;/ O šiaip, visiškai pritariu Rokiškiui, tokius tipus reikia siųst 😉

  4. Algis says:

    …nepatingėjau, ir:
    Į smulkius kabinėjimusis, tokius kaip „Tyras- ne „mitinis didvyris“, o dievas“ neverta reaguoti, nes mitologijoje dievai irgi yra mitiniai personažai, ir dažnai mitiniai herojai yra sudievinami, o dievai veikia kaip mitiniai herojai. Teisybės dėlei, čia vis tik geriau tiktų „dievas“.
    Rimtesni priekaištai yra du:
    a)autorius teigia -- „dažnai tekdavo aptikti keistą raižinį ant akmens – vilką su labai ilgu, iš gerklės tysančiu liežuviu [pav. nr.2]. Tačiau išties tai yra ne liežuvis. Pagal senovinę legendą, Fenriras perkando Paukščių taką, sutrikdydamas kosmoso stabilumą, ir tada iš jo nasrų pradėjo tekėti dvi kosminės upės. Šis siužetas yra pats rečiausias, ir yra atvaizduotas, berods, tik Snoro Sturlusono „Edoje“.
    Tamsta jį sudirbate: „Apie Galisijos vilkus aš nieko nesakysiu, nes nieko apie tai nerandu, bet žinau vieną dalyką- šitas paukščių tako perkandimas- asmeninė Patacko fantazija.[…]. Eda detalizuoja, kad […] Fenriras siaubingai staugė ir taškėsi seilėmis. Ne tai kad taškėsi- iš jo seilių atsirado upė Vanas (Ván). Patacko: jo iliustracijoje matome surištą vilką su kalavijų nasruose, ir, beje, tai iliustracija iš Edos manuskripto, todėl iš jo nasrų kyšo Vanas, o ne Paukščių takas. […]“.
    Čia kritika ir išduoda silpną savo vietą – remiamasi vien populiariais šaltiniais – Eda ir pan. Tuo tarpu mitologijoje, o ypač šiaurinių ide yra daugybė mažiau žinomų „apokrifinių“ nuorašų ir variantų, kuriais remdamasis autorius ir teigia Fenriro ir Paukščių tako ryšį, pastebėdamas, kad „šis siužetas yra pats rečiausias“ (todėl tuo vertingesnis yra Galindijos ežero radinys). Nesunkiai galima rasti patvirtinimų, kad autorius teisus – štai Beckman, N. ir Kålund, Kr. (1914-16) ( Alfræði íslenzk: Islandsk encyklo-pædisk litteratur“) teigia, kad :
    “The Mouth of the Wolf („Ulf’s Keptr“), the Hyades, resembles a wolf’s mouth. In Norse mythology there are two wolves hunting the sun and the moon. The mouth of the wolf is close to the ecliptic, and it can be interpreted as one of these wolves. An alternative explanation is that it symbolises the Fenrir Wolf, whose mouth is held open with a sword, The milky way is then formed by the foam from his mouth (“Paukščių takas yra padarytas iš seilių, tekančių iš vilko nasrų ”)“.
    Tad autorius čia nieko neišsigalvojo ir yra teisus, toji kritikanto minima upė Vanas ir yra Paukščių takas, bent jau taip teigia “apokrifiniai” tekstai…
    b) kitas priekaištas -- „kodėl Patackas nusprendė, kad tame papuošale pavaizduotas Fenriras? Ogi šiaip sau“.
    Mat autorius sako, kad lenkų archeologai yra neteisūs, teigdami, kad ten vaizduojamas liūtas ir artefaktą laikydami bizantišku dariniu. Kritikas linkęs jiems pritarti, įžiūrėdamas liūto karčius -- „visas liūto kūnas padengtas trumpaplaukių kailių, o patinai turi dar ir karčius…“
    Susiradau pažįstamą zoologą. Štai kaip jis pakomentavo žvėries atvaizdą: „Žvėries kūnas, aiškiai matosi, padengtas gaurais ir kuokštais, kaip vilko, o ne „trumpaplaukiu kailiu“. Antra, tai kas vadinama karčiais, yra ne kas kita kaip skiriamoji raukšlė tarp galvos ir liemens gaurų…“.
    Bet, kaip sakoma, kiekvienam vis kitaip rodosi…Imkimės rimtesnių įrodymų – pažvekime, ar nėra panašios stilistikos artefaktų šiaurės ide mene. Štai radinys iš Birkeneso (Norvegija), priskiriamas geležies amžiui. Deja, nesugebėjau perkelti atvaizdo į komentarą, bet jį nesunkiai galima rasti ądresu:
    http://www.google.lt/imgres?q=Swirling+Wheel+Ornament+from+Birkenes&hl=lt&sa=X&biw=1024&bih=623&tbm=isch&prmd=ivns&tbnid=XhNDRQMdu5ek3M:&imgrefurl=http://oldgoths.blogspot.com/2009/05/pictorial-connections-betwen-nordic.html&docid=GdixIaoC7hTt7M&w=400&h=358&ei=C2pUTpG6Acf34QTxqe2iBw&zoom=1&iact=rc&dur=161&page=1&tbnh=159&tbnw=174&start=0&ndsp=13&ved=1t:429,r:0,s:0&tx=80&ty=92
    palyginkime jį ne tik su Fenriro atvaizdu, bet ir kitu Galindijos ežero radiniu, vaizduojančiu žuvį:
    http://archeowiesci.files.wordpress.com/2011/04/czaszkowo-ryba.jpg
    Matome analogišką atlikimo techniką bei stilistiką, būdingą šiaurinei Indoeuropai. Kur čia Bizantija?
    Ir užsiskaninimui – priremtas prie sienos oponentas-kritikantas pripažįsta, kad iš nasrų tikrai kyšo kažkas panašaus į liežuvį – upę, bet griebiasi šiaudo – „tai joks įrodymas- žvėrys dažnai vaizduojami pražiotais nasrais (taigi, matosi liežuvis)“.
    Čia jau mano zoologas neatlaikė – „liūtas“ atvaizduotas su besimakaluojančiu liežuviu!! Žvėrių karalius šito nedovanotų…

    • Čia kritika ir išduoda silpną savo vietą – remiamasi vien populiariais šaltiniais – Eda ir pan.Tuo tarpu mitologijoje, o ypač šiaurinių ide yra daugybė mažiau žinomų „apokrifinių“ nuorašų ir variantų,
      Ne nėra (beje, apokrifo terminas čia visai netinka). Be Snorio „Prozinės Edos“ dar yra kiek vėliau sudaryta skaldų kūrybos rinktinė „Eiliuotoji Eda“ (paprastai šnekant, ten sudėti Snorio šaltiniai). Be šitų dviejų dar yra to paties Snorio „Žemės ratas“ (Heimskringla), kurioje pasakojama legendinė Norvegijos istorija. Ir tai viskas (dar yra Sakso Gramatiko „Gesta Danorum“, tačiau gerokai mažesnės vertės veikalas). Kitos karalių sagos, juolab runų įrašai paliko tik užuominas į mitologinius įvykius ir personažus, kurie be Edų butu nesuprantami. Tautosaka taip pat išsaugojo nemažai motyvų, tačiau su šia medžiaga reikia elgtis dar atsargiau nei su Snorio pasakojimais.
      Trumpai tariant- Edos ne tik populiarus šaltinis. Man regis, tekste esu užsiminęs, kad tai- vienintelis šaltinis. O tai, kad skirtinguose nuorašuose ne viskas sutampa- kitas klausimas.
      Nesunkiai galima rasti patvirtinimų, kad autorius teisus – štai Beckman, N. ir Kålund,
      Prieš kuri laiką esu minėjęs tokį Latkovskį*, katras nuinterpretavo Treniotos kilmę. O dabar jus pateikiat Latkovskio amžininko interpretaciją: Iš Fenriro nasrų atsirandančia upę galima alternatyviai interpretuoti kaip Paukščių taką, kadangi vilkai figuruoja dangaus sferoje…. O galima ir neinterpretuoti, kadangi Edos aiškiai kalba apie upę. Viena „Eiliuotosios Edos“ saga netgi tvirtina, kad iš Fenriro seilių atsirado dvi upės- Viltis ir Neviltis.

      Priedo, esminis skirtumas- anot Patacko, Fenriras naikina Paukščių taką, anot Kalundo- nevalingai sukuria.

      Ir užsiskaninimui – priremtas prie sienos oponentas-kritikantas pripažįsta, kad iš nasrų tikrai kyšo kažkas panašaus į liežuvį – upę, bet griebiasi šiaudo – „tai joks įrodymas- žvėrys dažnai vaizduojami pražiotais nasrais (taigi, matosi liežuvis)”.
      Čia jau mano zoologas neatlaikė – „liūtas“ atvaizduotas su besimakaluojančiu liežuviu!! Žvėrių karalius šito nedovanotų…

      Tai neklauskit zoologo apie meną.
      Pirma, aš nepripažinau, kad iš nasrų kyšo „ kažkas panašaus į liežuvį – upę“. Kai vaizduojamas supančiotas Fenriras, upė driekiasi iš jo nasrų tolyn, kaip Patacko duotoje iliustracijoje, tuo tarpu čia yra tiesiog liežuvis, kuris išsitenka nasruose be jokiu kosmologiniu ambicijų.
      P.S. Paprašykit savo zoologo, kad pakomentuotų Škotijos herbą.

      mkimės rimtesnių įrodymų – pažvekime, ar nėra panašios stilistikos artefaktų šiaurės ide mene. Štai radinys iš Birkeneso (Norvegija), priskiriamas geležies amžiui. Deja, nesugebėjau perkelti atvaizdo į komentarą, bet jį nesunkiai galima rasti ądresu:
      Pasižiūrėjau. Po to pasižiūrėjau dar kartą.
      Ir man atsivėrė akys: Rokiškis (kaip visada) teisus.
      Kelią į Peru pats susirasit ar parodyti?

      *http://pseudohistorikas.popo.lt/2011/06/01/apie-lietuvos-valstybes-istakas-again-2/

  5. Algis says:

    Tai kaip čia dabar …? Pirma rašėte, kad “ iš jo nasrų kyšo Vanas, o ne Paukščių takas“, o dabar jau, priremtas į kampą, teigiate „Iš Fenriro nasrų atsirandančia upę galima alternatyviai interpretuoti kaip Paukščių taką, kadangi vilkai figuruoja dangaus sferoje…. O galima ir neinterpretuoti, kadangi Edos aiškiai kalba apie upę“. Tai Patackas, matyt jausdamas, kad Jūs galų gale maloningai leisite, taip ir padarė -- interpretavo…
    Rašote: „Priedo, esminis skirtumas- anot Patacko, Fenriras naikina Paukščių taką, anot Kalundo- nevalingai sukuria“. Tuo tarpu autorius tik teigia, kad Fenriras perkanda Paukščių taką, ir tas pasidalina į dvi dalis, bet nėra sunaikinamas.
    Pabaigai -- dar viena citatėlė: „The scene of Fenrir threatening kozmic stability was represented in the northern skies by the constellation of the Greater Wolf’s Jaw; a stellar array comprised of stars from the constellations of Cygnus, Pegasus, and Andromeda. This constellation gapes menacingly towards the pole star, with the twin tails of the Milky Way appearing as the two rivers of saliva which flowed from Fenrir’s mouth“.
    Bet apskritai šitas bergždžias žaidimas man atsibodo. Persona, laikanti, matyt, save tikru istoriku, bet kurios visas gazas yra eikvojamas įrodyti, kad tas ar anas yra pseudoistorikas, ir nesilaikanti elementarios akademinės etikos -- pripažinti klaidą, yra neverta būti diskusijos partneriu. Tad šį nevaisingą dialogą aš nutraukiu. Likite su savo chebrantais, tokiais kaip kažkoks šunėkas iš Rokiškio, kurie Jums visame kame pritaria, viauksėdami iš paskos kaip tas šakalas iš Kiplingo „Džiunglių“…

    • 1. Edos, kaip pirminis ir esminis šaltinis nurodo upę. Alternatyvioji Paukščių Tako interpretacija ediška kilme pasigirti negali. Čia reikia pasverti, kas labiau tinka: Edos ar tai, kad vilkų būna dangaus sferoje. Pirmasis variantas tinkamiau atrodo, o toks interpretacinis pliuralizmas (maždaug, anything goes) ganėtinai antimoksliškas. Štai galima teigti, kad vilko liežuvis pasaka apie septynis ožiukus, kur vilkui meška liežuvį plonino susijusi, ir čia tas epizodas pavaizduotas. Ko vertas toks teiginys? Nieko, tiesiog, iš chaose įžvelgta tvarka ir sąsajos, kurių nėra ir jų susiejimas nepagrįstas (tai, kad Patacko tekste šiuo atveju pagrįstumas didesnė -- vilko buvimas danguje, dar nenurodo jo teisingumo). Dėl to reikia remtis esminiais šaltiniais, o ne atsitiktinių sąsajų paieškomis ir patinkančio naratyvo kūrimu. Va, Da Vinčio kodai ir pan. taipogi panašiu stiliumi kurpiami.
      2. Pateikiamos citatos nėra iš rimtų šaltinių. Pirmoji yra Kalund ir Beckman apibendrinimas, tad įdomu būtų išvysti ir tai, ką jie parašę patys. Dar svarbiau, tai kad užsiimate cherry-picking ir nepastebite to, kas Jums netinka, nors toliau rašoma: But this is not supported by the myth, as Fenrir was chained underground. If the Milky Way is the road to Hel, the wolf could be Garm, who is guarding the entrance to Hel. Antroji citata, pateikta paskutiniame komentare iš puslapio apie kažkokį tai patirtinį misticizmą. Dargi be jokių nuorodų tekste. Žinot, wikipedija atrodo tikrai patikimiau.
      Tad kaip ten su akademine etika, kurios trūkumą prikaišiojote autoriui?
      3. Paskaitykite kada Umberto Eco „Fuko švytuoklę“.