De origine actibusque Samogitarum (2)

O dabar apie pačią Žemaitiją.

Žemaičių kilmė

Pradžioje Patackas aprašo Žemaičių aukštumą ir pacituoją ką Daukantas rašė apie senovės girias.

Blogiausia, kad Patackui rodosi, jo žemaičiai ir atsirado dabartinėje Žemaitijoje.

Išties, iki Tryliktojo amžiaus Žemaitijos, žemaičių vardo niekur neaptiktsime. Pirminis viršgentinis junginys, „Žemaičių žemė“ (Samogitia, Schemaiten, Жамойць, Жмудь) susiformavo paskutiniais XII a. dešimtmečiais kaip pasionarinis atsakas į teutonų agresiją. Susiformavo būtent dabartinėje Žemaičių aukštumos oikumenoje…

Tačiau „Samogitia propria“, tikroji Žemaitija, jos įsčios yra tik pati Žemaičių aukštuma, tarpupis. Pažvelkime į geografinius žemėlapius – ji ruduoja, stūkso tarp žaliųjų žemumų ir lygumų kaip sala, kaip tvirtovė. Pabandykime ant šios salos uždėti gentinį žemėlapį – matysime, kad aukštuma-sala šimtaprocentiniai sutampa su ankstyvąja, pirmine Žemaitija, kol ji dar nebuvo išsiplėtusi kaimyninių genčių sąskaita. Ši aukštuma-tvirtovė ir yra tikroji Žemaitija, žemaičių, kur jie bebūtų, protėvynė.

Kas, deja, ne visai taip. IV a. pab.- V a. pr., nykstant pilkapiams su akmenų vainikais ir žemių sampilais Žemaičių aukštumoje išties susiformavo nauja archeologinė kultūra, taip vadinama Žemaičių aukštumos senkapių kultūra (Lietuvos archeologai labai mėgsta griozdiškus pavadinimus). Tačiau tai nebuvo žemaičių protėviai- šios kultūros gyventojai buvo labai artimi žiemgaliams, visai galimas daiktas- tiesiog kažkokia žiemgalių atšaka ar grupė.*

Žemaičių protėviai, taip vadinami prožemaičiai, pasirodo apie I-II a. prie dabartinio Kauno (tarp Neries ir Dubysos, jei tiksliau) ir yra vadinami Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. Šiai kultūrai pagrindą greičiausiai davė baltai atėję iš vakarų (tokia migracija matomai paskatino gotai). Apie V a., greičiausiai vyko migracija iš rytų Lietuvos mat iš šios kultūros išsirutulioja Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra, artima Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai.

Ir tik maždaug XII a. antroje pusėje Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros gyventojai asimiliavo žiemgališkuosius Žemaičių aukštumos senkapių kultūros gyventojus, suformuodami šiandienine Žemaitiją.

Be abejo, dabartinė Žemaitija to neatspindi, bet dabartinės Lietuvos situacija jau iš vis niekaip nebeatspindi XIII a., o jei pažvelgsim į LDK žemėlapį, tai Žemaičių seniūnija išties apima dar ir beveik visą Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros teritoriją.

Visgi, galimas daiktas, Patackui čia koją pakišo A. Tautavičius, kuris laikėsi nuomonės, kad žemaičių protėviai buvo Žemaičių aukštumos senkapių kultūra. Jis kultūras įvardijo taip1:

Žemaičių aukštumos senkapių kultūra- žemaičiai

Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra- aukštaičiai

Rytų Lietuvos pilkapių kultūra- lietuviai

Tautavičiaus nuomonė yra iš esmės atmesta, bet aš giliau nedetalizuosiu, nes baisiai ilgi jau tie archeologinių kultūrų pavadinimai. Tiesiog rekomenduosiu Vaitkunskienės darbą2.

Dorybės žemaitiškos

Tačiau laikui bėgant, ir ši natūralus, pačios gamtos sukurtas prieglobstis nebegalėjo apsaugoti ten nuo amžių gyvenančios, girių romuvoje ir gimusios žmonių padermės, nežinojusios ginklo, neturėjusios karo dainų, tuo pačiu ir epo.

Taikus, taikus baltai. Kad jau kartą atsiverčiau Tautavičių, tai pažiūrėkim, ką turim. Žemaičių aukštumos senkapių kultūra3:

Būdinga žemaičio įkapė yra ietis. Viena ar dvi jos padėtos prie kairiojo ar dešiniojo šono taip, kad jų įmoviniai ietigaliai guli šalia galvos. Maudžiorių V-VI a. kapų teritorijoje ju rasta 25, Sauginiuose- 20, nemaža Pagrybyje[…] Kiek retesni yra kovos peiliai, pavyzdžiui, Sauginiuose rasti tik 3, keletas Maudžioruose, Pagrybyje. Tik Pagrybyje šio laikotarpio kapuose rasti keli trumpi kalavijai.

Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra4:

Ginklų palyginti nedaug. Retkarčiais į kapą įdėta ietis.[…] Kiek dažniau prie šono, kojų ar galvos randami ilgi kovos peiliai.

Beje, čia kalbama tik apie V-IX amžius. Tiesiog po ranka dabar neturiu kitos literatūros, nors turbūt tai leis ne kuriems komentatoriams rėkti, kad aš arba ne į temą (garantuoju- X a. visuotinio nusiginklavimo nebuvo), arba kad „na beveik nežinojo, koks čia ginkluotumas, kelios ietis ir peilukas, kas čia tokio“.

Pirma tai koviniais peiliais laikomi tik tie, kurių geležtės ilgesnės nei 20- 25 cm. Bet 15 cm. irgi net labai tinkama žaizdoms daryti. Antra, ietis- tai ne kapeikos. Holivudo filmuose visi su kalavijais laksto, o realybėje dažniausias ir pagrindinis ginklas buvo būtent ietis. Kalavijas yra brangus, sudėtingai gaminamas ir daug treniruočių reikalaujantis ginklas. Vien jau dėl kainos ir kokybės santykio ietis sutinkama kiekviename kovos lauke nuo Kadešo iki Salaspilio. Jeigu Rokiškis toliau duos nemokamas pamokas verslininkams, Romos armiją galės duoti kaip protingos investicijos pavyzdį: romėnai pakratė piniginę ir kiekvienam savo kareiviui davė po gladijų. Ir leidosi užkariauti ietimis ginkluoto pasaulio.

Grįžtant prie temos: tai kas gi sutrikdė taiką, ir jei, tikėsim Patackų, sukūrė Žemaitiją.

Pasionarinis atsakas

Artėjo rūstusis Tryliktasis šimtmetis – čia pat, už Nemuno, ant aukšto šlaito išniro niaurūs, pamėkliški mūrai – Ragainė, Ragnit, kryžiuočių pilis, o šiaurėje, lyvių žemėje, Dauguvos žiotyse įsikūrė kalavijuočiai. Spąstai užsitrenkė. Prasidėjo žūtbūtinis, ilgiausiai Europoje trukęs karas. Į iššūkį turėjo būti duotas atsakas. Tas atsakas buvo vardu Žemaitija.

*

Išties, iki Tryliktojo amžiaus Žemaitijos, žemaičių vardo niekur neaptiktsime. Pirminis viršgentinis junginys, „Žemaičių žemė“ (Samogitia, Schemaiten, Жамойць, Жмудь) susiformavo paskutiniais XII a. dešimtmečiais kaip pasionarinis atsakas į teutonų agresiją.

Nuo ko čia ir pradėjus…

Iki XIII a. ir nebuvo kam Žemaičius paminėti. Minimi kuršiai, žiemgaliai, jotvingiai, prūsai, pora kart išlenda Lietuva- per kontaktus su rašančiais žmonėmis. Kuršiai ir žiemgaliai kariauja su skandinavais, lenkai su prūsais, rusinai barškina į lietuvių šalmus. O žemaičiai, kad ir katra čia būtų kultūra, pačiame baltų žemių viduryje ir niekam iš šono nematomi. Todėl jų neminėjimas nieko ir nesako. Su tokia logika, tai ir Amerikoje iki 1492 m. niekas negyveno.

Antra, XII a. paskutiniais dešimtmečiais tos teutonų agresijos dar kaip ir nebuvo. Pirmieji 500 karių su vyskupų Albertų atplaukė 1199 m. Kalavijuočių Ordinas įsteigtas 1202 m. Iki dešimtmečio pabaigos tebuvo nugalėti lyviai. Tik 1208 m. buvo surengti pirmieji žygiai prieš sėlius ir latgalius, o su žiemgaliais (kurie gyveno, kaip tyčia, tarp žemaičių ir Livonijos) karas prasidėjo tik 1219 m. Pirmaisiais XIII a. metais į juos niekas nežiūrėjo kaip į grėsmę (Žvelgaitis tą pasakė ypač aiškiai).

Čia apie kalavijuočius. O kryžiuočiai į Kulmą atvyko tik 1226 m. ir jiems prireikė pusšimčio metų, kad užkariautų Prūsiją. Prie Nemuno jie pasirodė jau tik ankstyvųjų Gediminaičių laikais, kur 1289 m. ir pastatė Ragainę.

Trumpai tariant neturėjo XII a. pab. žemaičiai kam to savo atsako duoti.

Sekantis skyrelis vadinasi „Durbė kaip iniciacija“, kurio pradžioje atpasakojami XIII a. šešto dešimtmečio įvykiai ir kur pamatome, kad Patackas neskiria Kryžiuočių ir Livonijos ordinų.

Atmosfera kaito, buvo aišku, kad artėja atomazga. Ji ir įvyko 1260 m. liepos 13 d., tačiau ne prie Georgienburgo, o beveik už dviejų šimtų kilometrų į šiaurę, dabartinėje Latvijoje, prie Durbės. Kodėl?

Atsakymas būtų – ogi todėl, kad žemaičiams žūt būt reikėjo laimėti šį mūšį, ir ne vien kariniu aspektu. Sprendėsi ne tik kuri pusė esamu momentu yra militariškai stipresnė – sprendėsi likiminis klausimas, būt ar nebūt Žemaitijai kaip tokiai.

Kažkaip panašiai rašė sovietinis istorijos vadovėlis 6 klasei: „Graikų- persų karus laimėjo graikai, nes jie kovėsi už savo laisvę“. O kadangi persai buvo imperialistiniai svoločiai (alia JAV), tai…

Šį mūšį žemaičiai laimėjo vieni – Mindaugo Lietuva viešai tegalėjo teikti tik politinę-diplomatinę paramą, pavergti prūsai kovėsi ir žuvo kryžiuočių pusėje, o legenda apie žemaičių pusėn perėjusius kuršius ir kitas pavergtų baltų gentis kelia didelių abejonių – patikėti galima nebent tuo, kad estų-lyvių būriai patraukė namo pasitaikius pirmai progai…

Flat what.

Iš kur čia jam tos abejonės kyla, Patackas paaiškinti, deja, nesiteikia.

Po to seka moralai apie mūsų akademikų nevykėliškumą ir žemaičių reikšmę Lietuvos valstybei, katras buvo maždaug toks:

žemaitiškasis sandas buvo kraštutinai reikalingas naujai gimusiai valstybei, kuriai dar reikėjo stotis ant savo kojų, jis įnešė į lietuviškąjį lyriškąjį-matricentrinį charakterį būtiną dozę vyriškumo, kuris netrukus suliepsnojo pasionariškaja liepsna, praplėtusia valstybės-imperijos ribas „nuo jūros iki jūros“

Žinot, aš jau ir nebesistengiu suvokti kas čia norima pasakyti.

 

 

*Kaip pastebėjote, tekste gausu „greičiausiai“, „galimai“ ir „turbūt“. To priežastis tą, kad sieti archeologines kultūras su etninėmis grupėmis yra gan sudėtinga ir reikia tai daryti atsargiai, juolab dėl ribotų duomenų- tai ką randa archeologai rodo tik panašumus (jų atsiradimą bei nykimą) tarp materialinės kultūros ir laidosėnos papročių. Tas nebūtinai yra migracijų rezultatas (nors šį pastaba labiau tiktų Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūros kilmės klausimui, mat Žemaičių aukštumos senkapių kultūros artimumas žiemgaliams egzistuoja per visa V-XII a. laikotarpį, tai didelių klausimų čia kaip ir nekyla).

—-

Išnašos:

1 Tautavičius A. Vidurinis Geležies amžius Lietuvoje (V- IX a.). Vilnius, 1996

2 Vaitkunskienė L., Dėl žemaičių kilmės // Žemaičių praeitis, t. 1, V., 1990, p. 26-41.

3 Tautavičius A. Vidurinis…- P. 66

4 Tautavičius A. Vidurinis…-P. 60

—-

Iliustracijos iš www.samogit.lt ir http://lt.wikipedia.org/

Share
This entry was posted in Algirdas Patackas, Baltai. Bookmark the permalink.

9 Responses to De origine actibusque Samogitarum (2)

  1. Algis says:

    a) Patackas visai neliečia archeologinių duomenų -- nei teigia, nei neigia juos, tik atkreipia dėmesį, kad iki šiol baltų etnogenezėje buvo ignoruojamas geografinis- klimatinis faktorius ir pabando tai, kas vadinama geografiniu determinizmu, pritaikyti Žemaitijos fenomenui. Tamsto pateiktas jovalas iš įvairaus lygio ir patikimumo šaltinių reikalo į priekį nei kiek nepastūmėja
    b) teigiate „Tautavičiaus nuomonė yra iš esmės atmesta, bet aš giliau nedetalizuosiu, nes baisiai ilgi jau tie archeologinių kultūrų pavadinimai. Tiesiog rekomenduosiu Vaitkunskienės darbą…“.
    Tačiau Tautavičiaus tekstas rašytas 1996m., o niekam nežinomos Vaitkunskienės
    1990m. -- tai kaip galėjo šešiais metais anksčiau rašytas tekstas paneigti rašytą vėliau???
    c) teigiate, kad „Patackas neskiria Kryžiuočių ir Livonijos ordinų“ ir įrodymui pateikiate citatą:
    „Atmosfera kaito, buvo aišku, kad artėja atomazga. Ji ir įvyko 1260 m. liepos 13 d., tačiau ne prie Georgienburgo, o beveik už dviejų šimtų kilometrų į šiaurę, dabartinėje Latvijoje, prie Durbės. Kodėl? Atsakymas būtų – ogi todėl, kad žemaičiams žūt būt reikėjo laimėti šį mūšį, ir ne vien kariniu aspektu. Sprendėsi ne tik kuri pusė esamu momentu yra militariškai stipresnė – sprendėsi likiminis klausimas, būt ar nebūt Žemaitijai kaip tokiai.“
    Kur čia kalbama apie kryžiuočius ir kalavijuočius ???
    d) cituojate:
    „žemaitiškasis sandas buvo kraštutinai reikalingas naujai gimusiai valstybei, kuriai dar reikėjo stotis ant savo kojų, jis įnešė į lietuviškąjį lyriškąjį-matricentrinį charakterį būtiną dozę vyriškumo, kuris netrukus suliepsnojo pasionariškaja liepsna, praplėtusia valstybės-imperijos ribas „nuo jūros iki jūros“…
    ir komentuojate:
    „Žinot, aš jau ir nebesistengiu suvokti kas čia norima pasakyti“
    Ką gi -- būna pasitaiko. Ne visiems duota…
    e) rašote:
    “ *Kaip pastebėjote, tekste gausu „greičiausiai“, „galimai“ ir „turbūt“.
    Mano supratimu, tai komplimentas -- autorius yra nekategoriškas, kelia tik prielaidas. Jo vardu belieka padėkoti už šį objektyvų vertinimą…

  2. Ir vėl paklodes rašyk, na, ką gi služba takaja
    Patackas visai neliečia archeologinių duomenų – nei teigia, nei neigia juos,
    Be abejo jis jų neliečia- archeologai gi prieštarauja jo „pasionariniams“ išvedžiojimams. Geriau apeiti.
    tik atkreipia dėmesį, kad iki šiol baltų etnogenezėje buvo ignoruojamas geografinis- klimatinis faktorius ir pabando tai, kas vadinama geografiniu determinizmu,
    Ignoruojamas?Ir kas taip pasakė? Tamsta su Patacku gylaus istoriografijos pažinimo dar neparodėt. Atskiro bibliotekos skyriaus istorinė geografija pas mus nesudaro, bet tarkim Šimėno „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje I m. e. tūkstantmečio viduryje“ visgi yra. Ar Šimėnas jums irgi negirdėtas?
    Tačiau Tautavičiaus tekstas rašytas 1996m., o niekam nežinomos Vaitkunskienės
    1990m.

    Nekuklu apie savę kalbėti daugiskaita. Jeigu ji nežinoma jūsų asmeniui, tai dar nieko nereiškia.
    tai kaip galėjo šešiais metais anksčiau rašytas tekstas paneigti rašytą vėliau???
    Taigi, anot jūsų, mokslininkas per gyvenimą parašo po vieną darbą ir darbo vertė automatiškai priklauso nuo jo naujumo? Vat kaip žmonės mokslą įsivaizduoja…
    Jūsų žiniai, mokslinė diskusija gali testis laaaabai igai ir priešingas pozicijas išreiškinatis darbai gali publikuojami dešimtmetis po dešimtmečio. Kadangi neturėjau tikslo aprašyti žemaičių etnogenėzės istoriografijos, paėmiau tik, dvi gerai žinomas publikacijas.
    teigiate, kad “Patackas neskiria Kryžiuočių ir Livonijos ordinų” ir įrodymui pateikiate citatą:
    Skaitykit atidžiau- aš gi regis aiškiai rašiau: Sekantis skyrelis vadinasi „Durbė kaip iniciacija“, kurio pradžioje atpasakojami XIII a. šešto dešimtmečio įvykiai ir kur pamatome, kad Patackas neskiria Kryžiuočių ir Livonijos ordinų Ir taškas. Ergo, aš kalbėjau apie pirmą skyrelio pastraipą ir baigęs padėjau tašką. Po to ėmiausi sekančios pastraipos.
    Mano supratimu, tai komplimentas – autorius yra nekategoriškas, kelia tik prielaidas. Jo vardu belieka padėkoti už šį objektyvų vertinimą…
    Čia aš apie savę kalbėjau- visi šie „gal“, „turbūt“ liečia archeologinių kultūrų aptarimą.
    O apie Patacką galima pasakyti daug, bet kad „nekategoriškas“….

    P.S. Klausimėlis B. Vaiduoliui, Kreivarankui, Leo (ir kitiems įrodytai sveiko proto skaitytojams)- ar aš čia iš tikrųjų pradėjau rašyti kaip grybukų privalgęs, ar čia skaitytojas specifinis? Gal ir nevisada pavyksta aiškiai išreikšti mintį, bet…

  3. Stiuartas says:

    Atsakant į paskutiniąją pastraipą -- aiškiau nei aišku viskas dėstoma. O panorėjus ir prie stulpo prisikabinti galima 🙂 Kai nori tikėti ufonautais, tai ir matai ką nori matyti.

    • Ufff… O aš jau beveik išsigandau 🙂

    • Leo Lenox says:

      +1. Viskas čia normaliai. Aš supratau. Vadinasi, supras bet kas su pradiniu išsilavinimu 😉 Internetinis skaitymo amžius, jau ir pastraipos nieko nebereiškia, nes žmonės nebepratę, kad pastraipa apimtų vientisą mintį, turėtų struktūrą, etc. Pastebėk DELFI straipsnius -- pastraipos po 2 sakinius duok die. Tai žmonės, kurie akivaizdžiai knygučių vartyti nemėgsta (kuriose dar išlaikyta archajinė, ta su daug žodžių, rašymo forma), taip su normaliu tekstu ir nesusiduria. Paskui prasideda problemos…

    • Dar turbūt nepatekčiau prie įrodytai sveiko proto skaitytojų, bet pritarsiu Stiuartui ir Leo, kai norima suprasti, tai ir suprantama, o kai tik norima prikibti, tai surasti kaip visur ir visada galima.

  4. Andrius says:

    Ignoruojamas?Ir kas taip pasakė? Tamsta su Patacku gylaus istoriografijos pažinimo dar neparodėt.

    Koks dar „Tamsta su Patacku“? gi pats Algis Patackas ir komentuoja.

  5. Patackas yra toks tipas, kad jį komentuoti yra beprasmiška, t.y. grafomanas, na žinot, iš tų tipų nori matyti praeitį didiiingą. Tik atsargiai su juo, bo dar užvož su garsiakalbiu… 🙂