De origine actibusque Samogitarum (1)

Tęsiant A. Patacko temą, dar vienas jo „pasionarinės etnogenezės“ opusas:

 

Žemaitija – vienas iš slėpiningiausių Lietuvos kraštų. Nelygstamas yra Žemaitijos įnašas į Lietuvos istoriją, tačiau jos pačios istorijoje yra dar daug nežinomybės. Apie žemaičius, jų radimąsi rašyta yra daug, bet būta „perdaug rašto, permažai krašto“, t. y. perdaug dėmesio skirta istoriniams šaltiniams ir per mažai pačiai žemaičių oikumenai, būtovei, jos kraštovaizdžiui.

Ne į temą: ar Patackas yra parašęs nors vieną straipsnį, ar šiaip ką, nepavartodamas žodžio oikumena? Man tiesiog šiaip įdomu.

Apie istoriografijos pažinimo naudą

Būtina padaryti ekskursą į šaltinius. Jais teksto autoriui buvo žymaus rusų mokslininko-disidento, o ir mastytojo Levo Gumiliovo (1912-1992), pasionarinės etnogenezės teorijos kūrėjo, straipsnių serija „Landšaftas ir etnosas“ (1). Juose išplėtota prielaida, kad etnosų susidarymui, tautų radimuisi itin svarbų, jei ne lemiantį vaidmenį vaidino landšaftas ir apskritai geografinė-biologinė aplinka, ekosistema. Tai ypač liečia sėslius etnosus. Būdamas idealistinės krypties mąstytoju, pripažintu tik žlugus sovietams, jis šią aplinkos įtaką traktavo ne materialistiškai, tiesmukai, bet įvesdamas pasionarumo – tam tikros vitalinės žmogiškosios energijos sąvoką. Bet pradėkime nuo landšafto.

Štai čia susiduriam su dar vienų bruožų būdingų mano aptariamiems personažams- fragmentinis literatūros pažinimas. Net ir geriausias istorikas, ar koks kitas mokslininkas, negali žinoti visų jo nagrinėjama tema parašytų darbų (nebent jo tyrimų kryptis yra labai nauja ar labai specifinė- kaip to prancūzų istoriko, kuris parašė monografiją, nagrinėjančią ar Karolis Plikasis iš ties buvo plikas), tačiau jis neblogai gaudosi pagrindiniuose darbuose ir- o tai dar svarbiau- ir tendencijose. Todėl net paėmęs iki tol nežinotą darbą, istorikas vien iš teksto lengvai pasakys kokiai autobiografinei srovei tas darbas priklauso, kokie autoriai (ar jų idėjos) darė įtaką šio darbo autoriui ir t.t.- tai dalykas, kaip teisingai sakė Leo Lenox, reikalaujantis tam tikro įdirbio ir susipažinimo su istoriografiniu kontekstu. Ir be to jokioje srityje nieko nenuveiksi- bent kokios temos nagrinėjimas turi prasidėti nuo pažinties su tos temos istoriografija.

Būtent to mano herojų darbuose stipriai ir trūksta: jų pažintis su mokslinių kontekstų visiškai atsitiktinė, kaip puikiai čia ir pademonstravo A. Patackas. Jo namuose guli Gumiliovo knyga, bet kaip jį telpa į bendrą istorinės geografijos minties raidą, jam gūdi paslaptis.

Mat nieko naujo landšafto klausimais čia tas Gumiliovas nepasakė- greičiau jau šį tą seno, mat geografinis determinizmas, kurio pradininkų laikomas Šarlis Monteskjė (nors rytų kultūrų gerbėjai nepralaidžia progos priminti Ibn Khalduno), buvo vyraujanti kryptis XX a. pirmoje pusėje.

Apie Gumiliovą

Beje, Gumiliovas (Лев Никола́евич Гумилёв) gan įdomus personažas, ir gan įdomu, kad toks aršus katalikas kaip Patackas juo remiasi, mat mokslinė jo darbo dalis yra tik bazė konstruoti tam tikras aukštesnes, stipriai antikatalikiškas, idėjas. Pagrindinė jo tyrimų sritis buvo Rusijos santykiai su Centrinės Azijos klajoklių tautomis ir jis, pvz., teigė, kad klajoklių puolimai į vakarus (pvz. hunai, totoriai) yra susiję su stepių ploto sumažėjimų, dėl ko klajokliams ėmė trukti ganyklų. Teorija, kaip teorija, galima ieškoti ją patvirtinančių ar paneigiančių empirinių duomenų, bet čia įsiveržia „pasionarumas“. Anot Gumiliovo, etnosas išgyvena kelis raidos etapus, iš esmės analogiškus Toinbio civilizacijos raidai, tačiau Gumiliovo etnoso pabaiga yra ne deziintegracija, o konvoliucija (su kitų etnosų). Pasionarumo, arba, grubiai, šnekant, gyvybinės energijos, kiekiai skirtingais etapais skiriasi ir etnoso klestėjimo laikas yra pasionarumo viršūnė. Kaip ir Toinbio civilizacijų teorijoje, Gumiliovo etnoso raida turi akivaizdžių paralelių su biologinio organizmo raida, ir tai neatsitiktinumas, mat vienas didžiųjų Gumiliovo įkvėpimo šaltinių buvo didysis rusų panslavizmo autoritetas Danilevskis (Никола́й Я́ковлевич Даниле́вский). Gumiliovas abiem kojomis tvirtai stovi caristinės Rusijos radikalioje dešinėje, ne tik teorinėje, bet ir praktinėje- požiūrio į Rusijos istoriją- plotmėje. Čia jam daugiausia įtakos turėjo toks Leontjevas (Константи́н Никола́евич Лео́нтьев), didelis vakarų kultūros priešas*, propagavęs Rusijos ekspansionizmą į rytus: tai, ką tradicinė rusų istoriografiją įvardiją, kaip „totorių jungą“ Gumiliovas mato kaip dviejų giminingų super-etnosų: rusų ir stepių tiurkų sąjungą prieš griaunančia katališkikosios Europos grėsmę.

Nereikia ne sakyti, kad toks senojo panslavizmo perlydymas surado savo skaitytoją Rusijoje: šiandien jis laikomas Eurazianizmo sąjūdžio, atstovaujamo pagarsėjusio A. Dugino, įkvepėjų ir pradininkų.

Beje, pora žodžių, dėl tariamo Gumiliovo disidentizmo. Sovietmečių dauguma jo monografijų nebuvo leistos spausdinti, bet kažkokio valdžios persekiojimo čia įžvelgti neįmanoma (apart visiems lygiai taikytos prievolės laikytis marksizmo- leninizmo kanonų).

Tiesa, Gumiliovas 1938 m. buvo suimtas ir išsiustas į Gulagą, iš kurio ištrūko 1944 m., užsirašęs į veikiančiąją armiją, todėl po karo vėl grižo į Leningrado universitetą, kur 1948 m. tapo istorijos mokslų kandidatų. Sekančiais metais vėl suimtas ir gražintas į Gulagą, paleistas ir reabilituotas 1956 m. Tačiau tokios banguotos ir nelaimingos jaunystės priežastis buvo ne perdėtas pasionarumas ar kažkos disidentizmas, o Gumiliovo motinos vardas ir pavardė. Ji mat vadinosi Achmatova, Ana Andrejevna.

O po to 1956 m. jokių nesutarimų su valdžia ir „disidentizmų“ šiam tyrinėtojui nebepasitaikė: vos paleistas jis gavo vietą Ermitažę, nuo 1960 m. dėstė Leningrado universitete, dirbo Geografijos institute.

 

* Nors futurologas jis buvo puikus. Leninas gal ir nebuvo Antikristas, bet Leontjevo frazė „socializmas- tai ateities feodalizmas“, verta ovacijų.

Share
This entry was posted in Algirdas Patackas, Baltai. Bookmark the permalink.

2 Responses to De origine actibusque Samogitarum (1)

  1. Algis says:

    a)….oikumena yra normalus terminas, nesuprantu, kodėl reikėtų jo vengti?
    b) iš kur žinote, kad Patackui nežinomi Gumiliovo pirmtakai? Juk čia ne disertacija, o internetinio formato tekstas, kurį riboja apimtys ir kurio tikslas -- iškelti idėją, o ne demonstruoti apsiskaitymą, kuo tamsta aiškiai piktnaudžiaujate, pateikdamas apie Gumiliovą visiems juo besidomintiems žinomas bendrybes, prifarširuotas nesąmonių -- tokių, pvz., kad Gumiliovas konstravo „tam tikras, aukštesnes, stipriai antikatalikiškas idėjas“…

    • a)….oikumena yra normalus terminas, nesuprantu, kodėl reikėtų jo vengti? Ar aš sakau, kad nenormalus? Bet kas per daug tas nesveika. Čia toks subjektyvus, pastebėjimas, aplamai paėmus.
      b) iš kur žinote, kad Patackui nežinomi Gumiliovo pirmtakai? Ar aš kur taip sakiau? Gal ir žino, gal ir ne- neklausiau, tiesiog Patackas “ internetinio formato tekste“ nupiešė komunistinio režimo kankinto idealistinės krypties filosofo, atradusio geografinį determinizmą vaizdą. Aš tik pridėjau porą potepių. Dėl tikslumo.