Galindai Ispanijoje

1975 metais V. Toporovas išspausdino darbą „Galindai vakarų Europoje“ (Галинды в западной Европе), kuriame iškėlė teoriją, jog batai galindai, kartų su gotais dalyvavo tautų kraustymesi ir laikė perspektyviomis jų palikimo paieškas.

Tačiau yra ir nemažai aplinkybių, sunkinančių šią paiešką: visų pirmą šaknis gal- yra plačiai paplitęs, nemažai jų yra ir Italijoje ir Graikijoje, o kur dar slavų Galicija, teikianti tiek džiaugsmo šiandieniniams statkutininkams.

Apie moksline teoriją (tiesa sakant, nelabai ir žinau koks lingvistų cecho požiūris į tai), kaip įprasta, aš nekalbėsiu. Tiesiog pasigrožėkim Algirdo Patacko atradinėjimais.Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas galindų temoje debiutavo bene 2008 m. straipsnių „Gotai ir baltai“ (Naujasis židinys- Aidai 2008- 1-2, P. 38 – 41), katrame, užsipuolęs Gedgaudą ir Statkutę, priedo parašė:

Gedgaudo gerbėjų paguodai tokie buvo (ir yra) galindai. Kodėl ne tik buvo, bet ir yra? Todėl, kad kadaise Mozūrų ežeryno sengirės pakraščiuose gyvenę baltų galiniai – tebegyvena. Šitie galindai (paskutinės trobos kaime šeimininkas vadindavosi galinis), baltiškojo ovalo pa-kraščių (plg. u-kraina, lenk. kresy) sargybiniai, „markgrafai“, vieną dieną išvydę pro šalį traukiančius į vakarus barzdotų vyrų būrius – tai buvo gotai – pakilo ir patraukė iš paskos: dieną pagal saulę vakarop, naktį pagal Paukščių taką, kol po ilgų klajonių atsidūrė pasaulio pakraštyje – „Finis terrae“ (dabar Finistera), vakariausiame europietiškos oikumenos kyšulyje. Toliau nebuvo kur eiti. Apsidairę pamatė, kad čia, tuometinio pasaulio pabaigoje, kur Atlanto vilnys dūžta į Costa Morte, Mirties krantą, taigi apsidairę jie pamatė, kad Kantabrijos kalnų priekalnės visai panašios į jų protėvynę. Tie patys rūkai rytais, sengire apžėlę kalvos, už žmogų aukštesni papartynai. Kitais žodžiais, atrado įprastą ekologinę nišą ir ten apsigyveno, suteikė tam kraštui savo genties – Galicijos pavadinimą, o taip pat vardus upėms – Rio Isa, Rio Neira ir net Rio Ula… Ten mūsų ne kartą buvota ir išvaikščiota pėsčiomis – į Santjago de Compostelą, todėl galime teigti, kad ten jautiesi savas kaip Lietuvoj, ir kartu, aišku, šiek tiek kitaip.

Vėliau Patackas jau nebekartojo, kad Galicijos pavadinimas nuo galindų, matomai kažkas jam pasakė, kad šita Galicija buvo Galicija dar Herodoto laikais.

Vietoj to Patackui iškyla problema, kodėl sėslus, ramus, taikus (etc., etc.) ir beveik katalikai galindai susidėjo su nenuoramomis, baisią mitologiją propaguojančiais gotais. Jo atsakymas yra demografinis sprogimas, mat 1326 m. Petras Dusburgietis rašė, jog galindai dauginasi kaip grybai po lietaus.

Ispanijoje yra nemažai toponimų (daugiausia patroniminių) Galind-, kuo Patackas stipriai ir remiasi, ypač daug dėmesio skirdamas antraeiliam „Giesmės apie mano Sidą“ herojui Galindui Garsijai, Argono šaunuoliui (don Galindo Garçia, el bueno de Aragón).

Asmenvardis Galindo, davęs pradžią iki šiol egzistuojančiai ispaniškai pavardei, pasirodė apie IX a.:

Pavyzdžiui, Sent Sernino (Saint-Sernin de Toulouse) abatijos kartuliarijuje randama net 16 kartų paminėta Galindus, Galin (tarp 844-1200 m.).

Štai ši detalė mane sudomino- vėlokai užfiksuotas tas galindų palikimas. Žymiausi istoriniai galindai- pirmoji Aragono valdovų dinastija– taip pat atsiranda IX a. pr. Nors Aznaro I pirmojo tėvas aišku gyveno VIII a. antroje pusėje, Prudentijus Trojietis (kurio krikšto vardas Galindas) irgi gimė kažkur šimtmečių sandūroje, tai turim VIII a. antrą pusę, nors nuo to neperdaug geriau.

Pradžiai viena nedidelė problema, kuria Patackas apeina: asmenvardis Galindo nėra kilęs iš Galicijos. Tai aragonietiškas vardas (nors, regis pirmausia užfiksuotas Kastilijoje), t.y. iš visai kito Ispanijos kampo.

Ir, deja, jo kilmė ne baltiška, o keltiška, kilusi iš VII a. airių vienuolio ir misionierius Šv. Galo, kurio šlovės dėka įvairios šio vardo (vėliau pavardės) formos ir išplito nuo Lenkijos iki Ispanijos.

Šaunuolis Galindas yra stipriausia Patacko įrodinėjimų grandis, mat tiesiogiai paremta Toporovų. Jo savarankiškai surinkti įrodymai daug gražesni:

Bet štai keletas galisiškų vandenvardžių:

Rio Miño (tariasi Minjo – didžiausia Galisijos upė), Rio Neira, Rio Nova (Navia), Rio Mera (Mero), Rio Boente, Rio Iso, Rio Sil, Rio Sor ir netgi Rio Ula (Ulla)…

Palyginkime – Minija (Min-upė, Minia, Minė – visos Žemaitijoj), Neris, Nova prie Griškabūdžio (Nava – ežeras Aukštaitijoj), Mera prie Švenčionių (Merkys), Bonė, Bonalė prie Kartenos (gal ir Venta), Jiesia (Isė prie Karklininkų, Įs-upis prie Joniškio, Aisė prie Veiviržėnų), Sil-upis prie Krekenavos (Sėl-iupys prie Daugailių), Sor-upis prie Lukšių, Saria prie Švenčionių, Ūla… Ir tai vien iš dabartinės Lietuvos duomenų, iš A.Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinio žodyno“, o kur dar prūsiška-galindiška medžiaga? Galima tęsti ir tęsti:

Gal jau nebereikia. Jeigu pasirinktą regioną lyginsim su viskuo, kas tik randasi šiandieninėje Lietuvoje, tai aš bent kur Europos taško galindiškumą galiu įrodyti. Arba prūsiškumo. Arba kuršiškumo. Pasirinktinai. Arba kodėl būtinai Europos. Tinka ir Papuva.

Share
This entry was posted in Algirdas Patackas, Baltai. Bookmark the permalink.

8 Responses to Galindai Ispanijoje

  1. A. Patacko absurdiška visažinystė jau seniai nusibodo. Reikėjo kažkokio panašaus teksto. Labai sveika…

  2. Rokiškis says:

    Čia geras bajeris -- nei nepagalvojęs gal apie tai, kaip gali būti suprastas specifiškai mąstančių, Toporovas užvirė košę 😀

    Visada sakau -- semiotika yra grynas trolizmas savo esme 😀

  3. Algis says:

    Gerbiu už tikslią slapyvardę -- pseudoistorikas. Reiškia, nestokojate saviironijos, tačiau ji Jus apleidžia, kai reikia ką nors rišlaus parašyti. „Galindianą“ kritikuojate, kiek suprantu, už tai, kad, Jūsų nuomone
    a) asmenvardis Galindas raštuose pasirodo vėlokai po to, kai ten atsirado galindai.
    Kas čia stebėtino? Naujai atsikrausčiusiai genčiai reikėjo nemažai laiko įsitvirtinti, apsibūti, įsibrauti į elitą. Stebėtis reiktų, jei būtų kitaip.
    b) rašote „problema, kuria Patackas apeina: asmenvardis Galindo nėra kilęs iš Galicijos“. Niekas čia nieko neapeina -- kad yra taip, kaip yra, t.y. kad asmenvardis „Galindas“ yra kilęs iš galindų genties pavadinimo, neabejoja niekas, kas yra bent kiek susipažinęs su gausia tos temos literatūra. Tai, kad jis pirmiausia užfiksuotas Kastilijoje, savaime suprantama -- Kastilija yra pakeliui į Galisiją, kur pirmiausiai galindai ir apsibuvo, kol surado dar geresnę ekonišą, labiau primenančią jų protėvynę -- Galisiją. Teiginys, kad ‘Galindas“ kilęs iš vienuolio šv. Galo, yra tiek juokingas, kad galima vartoti vietoj anekdoto -- tada ir visi Europos kyšuliai, Galipoliai, etc., apie kuriuos irgi kalbama „Galindianoje“, irgi tur būt bus nušviesti ano garsiojo vienuolio šlovės…Beje, yra toks vaistas -- galopiridolis. Sako, padeda…
    c) ironiškai atsiliepiama apie atseit baltiškai skambančius Galisijos vandenvardžius. Tačiau Galindianos autorius niekaip šio reiškinio (kuris yra akivaizdus) nekomentuoja ir niekam nepriskiria, vandenvardžius tiesiog išvardindamas, o interpretaciją palikdamas kalbininkams, ir netgi pats suabejodamas, kad vėlokai atsikraustę galindai galėjo įtakoti hidronimų darybą: „Kaip žinia, hidronimai yra labiausiai archajiški iš visų vietovardžių, ir paprastai atkilėlių įnašas į naujai atrasto ir apgyvento krašto hidronimiką būna negausus arba išvis jo nebūna“. Tačiau faktas lieka faktu, o ironija čia greičiau rodo kompleksus, bet ne erudiciją…
    Pabaigai -- viena smulkmenėlė, citata iš teksto: „…ir beveik katalikai galindai“. Ar nebus taip, kad tamstos kritinį įkarštį lėmė ne nenumaldomas tiesos troškulys, o primityvi antikatalikybė?
    Kaip kad ir Jūsų kolegos tūlo „Baltojo vaiduoklio“ remarka apie „Galindianos“ autoriaus „visažinystę “ -- iš jos irgi kyšo šioks toks kompleksėlis…

    pagarbiai, ragindamas patiems ką nors paskaitomo parašyti -- Algis Rudamina

    • a) asmenvardis Galindas raštuose pasirodo vėlokai po to, kai ten atsirado galindai.
      Kas čia stebėtino? Naujai atsikrausčiusiai genčiai reikėjo nemažai laiko įsitvirtinti, apsibūti, įsibrauti į elitą. Stebėtis reiktų, jei būtų kitaip.

      Jeigu,tarkim, kažkiek galindų su gotais ir atsibeldė į į Ispaniją, tai jie įsitvirtino elite iškart, užkariavimo budų. O 2-3 kartų bėgyje išnyko kaip dūmas.
      Teiginys, kad ‘Galindas” kilęs iš vienuolio šv. Galo, yra tiek juokingas, kad galima vartoti vietoj anekdoto – tada ir visi Europos kyšuliai, Galipoliai, etc., apie kuriuos irgi kalbama “Galindianoje”, irgi tur būt bus nušviesti ano garsiojo vienuolio šlovės…
      tokia išvada plaukia jūms vienam.
      Pabaigai – viena smulkmenėlė, citata iš teksto: “…ir beveik katalikai galindai”. Ar nebus taip, kad tamstos kritinį įkarštį lėmė ne nenumaldomas tiesos troškulys, o primityvi antikatalikybė?
      Mano kritinį įkarštį lėmė Patacko nusišnekėjimas, niekas daugiau.

      • Algis says:

        a) Galindai ne tik kad neišnyko „kaip dūmas“, bet, kaip ir teigiama „Galindianoje“, sukūrė ištisą Galindez’ų (Galindaičių) dinastiją, o jų palikuonių pilna ispanakalbiame pasaulyje -- užtenka pavartyti kad ir telefonų knygas…
        b) tokia išvadą remia ne tik V. Toporovas, bet ir apskritai visi rimtesni autoriai.
        c) dėl to, kas čia nusišneka, nepraleisiu progos patylėti..
        P.S. beje, rašant „jūms“ J didžioji gal ir nebūtina (tai etikos klausimas), bet „ū“ ilgosios tikrai nereikia…Redaktoriai taip pat nebūtų sužavėti sakinuku “ 2-3 kartų bėgyje išnyko kaip dūmas“ -- juk galima tiesiog ir paprastai pasakyti .“…per kelias kartas“…

        • Galindai ne tik kad neišnyko “kaip dūmas”, bet, kaip ir teigiama “Galindianoje”, sukūrė ištisą Galindez’ų (Galindaičių) Dar kartą (jaučiu reiks dar ne vieną): asmenvardis Galindo atsiranda VIII a., o galindai turėjo atsikraustyti VI a.
          Laiko „įsitvirtinti, apsibūti, įsibrauti į elitą“ jiems nereikėjo, nes jie su gotais atėjo kaip užkariautojai, t.y. vos atsibeldę į Galiciją jie jau buvo elitas. Tačiau niekas apie juos nieko negirdėjo ir niekur nepastebėjo.
          dinastiją, o jų palikuonių pilna ispanakalbiame pasaulyje – užtenka pavartyti kad ir telefonų knygas…
          Galindo yra asmenvardis lygiai kaip Jonas ar Petras, ir iš jo vėliau išsirutuliojo pavardė. Su tokia logika, kaip jūsų, visi pasaulio Johnson’ai, Jonaičiai ir Ivanovai turi būti kilę iš to paties Jono (gal Krikštytojo?).
          b) tokia išvadą remia ne tik V. Toporovas, bet ir apskritai visi rimtesni autoriai.
          Tai ko Patackas virkauja, kad Toporovo akcentuotas Galindo Garçia nesusilaukė mokslininkų dėmesio?

  4. Algis says:

    …bkusinėjatės, tamstele, kas netiktų tokiam pretendentui į solidžius žinovus, sukūrusius netgi savo „blogą“. Energiją galėtumėt panaudoti pozityviau ir racionaliau -- kad ir sukurpdamas kokį paskaitomą tekstęlį. Įtariu, kad tokių neturit…