Statkutė vis dar rašo

Po tokio šilto sutikimo žmogus jautiesi įpareigotas išpildyti panegirikose iškeltus lūkesčius, o kadangi į Lietuvą triumfo žygiui atvyksta žymi gotų praeities tyrinėtoja Jūratė Statkutė de Rosales, tai kaip tik dar ir proga įdėmiau panagrinėti jos naująją knygą. Pirmąją dalį „Gudų kilmės vieta“ kiek apžvelgiau vos tik Vladas Palubinskas ją paviešino. Dabar, kai jau užbaigtos šešios iš aštuonių planuojamų dalių, kaip ir metas vėl imtis jos kūrybos.

Jūsų dėmesiui- antroji „Europos šaknų“ dalis „Dakijos getai„.

Įžanga

Dakija arba Getija — taip buvo vadinama karalystė, kuri apėmė dabartinę Rumuniją, dalį Vengrijos ir beveik visą Bulgariją. Nors ribos ne visada buvo pastovios, valstybės pavadinimas nesikeitė. Ją mini graikų ir romėnų šaltiniai nuo V a. pr. Kr. iki II a. po Kr., kai vadinamoji Getija-Dakija buvo romėnų įveikta ir valstybė nustojo gyvavusi kaipo tokia. Be minėtų vardų, romėnų šaltiniai išvardija atskiras provincijas: Moisiją (Moesia), Dakiją (Dacia) ir Trakiją (Tracia).

Dabartiniai istorikai dažniausiai jungia getų ir dakų sąvokas, o trakų vardas buvo bene pats seniausias. Graikai ir romėnai ankstyvesniais laikais dažniausiai juos mini kaip getus, bet vieni trakai jau yra minimi Homero „Iliadoje“, aprašant Trojos karą.

Nors tarp dakų ir getų dažnai dedamas lygybės ženklas, tai su dakais ir trakais taip elgtis niekaip neišeina. Dakų ir trakų giminingumas neabejotinas, dėl to antikiniai šaltiniai apie juos ir yra tokie supainioti ir dakų-getų-trakų tarpusavio santykis tebelieka mokslinių diskusijų objektų. Tačiau, net ir geriausiu atvejų dakai buvo trakiškų genčių grupė. Kitaip tariant, lygybės ženklo tarp trakų ir dakų dėti niekaip neišeina nes net ir tokiu atvejų daugybė trakų nebuvo dakais. Aplamai tai antikinėje istorijoje gan ryškiai matomos dvi savarankiškos žmonių grupės gyvenančios šalimais: trakai (kurie neabejotinai buvo trakais) ir dakai (kurie gal ir buvo trakais, gal ir nebuvo). Juo labiau, Moisija ir Trakija nebuvo dakų provincijos. Kažkiek tai Moisijos dakai vienų metų buvo užgrobę, bet su Trakija tai jie niekaip nesusiję.

Jordaniui ir viduramžių istorikams buvo aišku, kad Ispanijos gudai yra tokie patys, kaip ir Dakijos getai.

Šis Jordanio teigimas yra tas, kuriam daugiausiai priešinosi vokiečių istorikai per paskutinius du šimtmečius.

Statkutė, suprantama, stoja ginti viduramžių tradicijos:

Ispanas profesorius Carbó García monografijoj „Godai ir getai vėlyvojo Romos laikotarpio ir viduramžių istorijografijoje“ (Godos y Getas en la historiografía de la tardoantigüedad y del medievo), nors palankiau žvelgia į Jordanio raštus, vis dėlto irgi prieina išvados, kad

kitų tautų mitai, legendos ir istorija buvo įtraukti į godų istoriją, ieškant būdo iškelti jų praeitį ir pateisinti aukštą jų politinę ir socialinę padėtį“.

Carbó García pasitenkina vien Jordanio puikybės paaiškinimu

Štai, išlindo visokių specialistų ir nustatė Jordanui diagnozę…

García, Götz’as ir kiti vargu ar domėjosi Jordano psichologinių portretų. „Getikoje“ matome tą patį, ką matome tiek „Iliadoje“, tiek Kojelavičiaus darbuose: istorinių duomenų permalimą ir inkorporavimą į naują narativą: achajai, šturmavę Troją, nebuvo dorėnų protėviai, tačiau helenai juos įrašė į savo istoriją. Tą pačią legendą pasigriebę romėnai, ją dar kartą permalė ir susikūrė Enėją. O šį, savo ruožtu, vienų ar kitų momentų, panaudojo pusę Europos. Palemono legendos kūrėjams tenka padėkoti bent už originalumą (bet Gedgaudas viską ištaisė- lietuviai irgi iš Trojos). O štai Romanovai XVIII a. patapo tiesioginiais Cezario palikuonimis (prieš tai, tiesa, pabuvę prūsų vado Glando vaikaičiais).

Jordano pasakojimas įgautų svarumo, jeigu atsirastu įrodymų, kad getai- dakai ir gotai kaip nors susiję. Bet tuos įrodymus dar reikia pateikti.

Tiktai paskutiniuoju metu kai kuriose akademinėse katedrose pradedama kitaip žiūrėti į Jordanio raštus. Šiaurės Amerikoje filologas James O’Donnell straipsnyje „Jordanio tikslai“ (The Aims of Jordanes) pastebi, kad „Getikos“ autorius yra nuoseklus savo teigimuose ir jo tekste nėra prieštaravimų:

Lyginant jo istorijoje gausias persipynusias nuorodas, matosi, kad jis savo veikalą sutvarkė visai tinkamai ir žinojo, ką sako. Yra daug nuorodų, nukreipiančių iš vieno skyriaus į kitą, ir kiekvieną kartą nuorodos yra teisingos ir tikslios.

Pasak O’Donell, duomenų pasitaiko įvairiose vietose, ir jie visada sutampa.

Ir? Krebžda įtarimas, kad sakinys stipriai plėštas iš konteksto,- tai kad Jordanas savo gotų istorijoje buvo nuoseklus, nėra stebuklas: „Getikos“ tikslas ir yra įvairus šaltinius sulieti į nuoseklų vaizdą, todėl šitas Statkutės argumentas butų svarus, jei jį siektų įrodyti, kad Jordanas sugebėjo atsiminti, ką rašė prieš kelis puslapius. Bet tuo galima patikėti ir be atskiro įrodinėjimo.

Beje, žinot kas dar buvo labai ir net nepriekaištingai nuoseklus? J. R. R. Tolkien, rašydamas Ardos istoriją.

Kas buvo getai, dakai, trakai

Čia padrikai pacituoti keli antikiniai rašytojai ir keli šiandieniniai tyrinėtojai. Bendrą mintį, pagauti sunkų, nes autorė, čia, regis, to ir tenorėjo: pacituoti Herodotą ir Plinijų. Vienas sako, kad dakai gausi tauta, kitas- kad jie nebijo mirties, trečias- kad, romėnai ilgai nesiryžo jų pulti. Kas tarp jas sieją:

Dušimtaisiais metais po Kristaus graikų geografas Pausanias irgi teigė, kad trakai yra

„gausiausia tauta po keltų“.

Romos imperijos laikais dar daugiau autorių rašė apie dakus ir trakus. Plinijus Vyresnysis, miręs 79 m. po Kr., juos laikė stipriausiais (vertimas gali būti ir „narsiausiais“) Europos žmonėmis:

„Thracia seqitur inter validissimas Europae gentes“.

Plinijaus amžininkas geografas Pomponius Mela rašė, kad jie nebojo mirties:

„ad mortem paratissimi“.

Apie juos buvo žinoma, kad jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir nebijojo mirties (Herodotas). Jie garsėjo kaip narsūs kariai, romėnai į juos žiūrėjo kaip į pavojingą kaimyną — Roma net keletą šimtmečių delsė, kol išdrįso dakus pulti. Poetas Horacijus, miręs 8 m. po Kr., rašė „Odę“, kurioje jau kalba apie Romos įveiktą Dakiją

Aš čia nieko neiškarpiau: taip viskas be ryšio ir suversta. Suprantama, kad romėnai rašė ne ateities istorikų patogumui, bet tam ir egzistuoja šaltinių atranka, kai iš informacijos visumos atsirenki tai, kas reikalinga tavo nagrinėjamai temai. Štai: bandoma įrodyti, kad gotai = dakai = baltai. Ir kaip su tuo siejasi jų karinė narsa ir požiūris į mirtį?

Regis, šitomis citatomis jį bando įrodyti, kad dakai- ne germanai. Dėl to šiaip jau niekas nesiginčija.

Apžvelgę, kokia yra polemikos dėl gudų – getų tapatybės padėtis, grįžkime prie esminio šios knygos klausimo: ką sakė tiesioginiai pačių gudų mums pasiekiami šaltiniai.

Šiokia tokia prasmė dabar lyg ir aiškėja. Matomai suveikė fizikos dėsnis apie judėjimą mažesnio pasipriešinimo kelių: išvesti formulę gotai = baltai, yra sunku ir nesigauna įtikinamai, todėl ar ne lengviau bus dakai ≠ germanai, tada dakai = gotai ir galiausiai dakai = baltai?

Pirmoji formulės dalis jau įrodyta. Taigi dabar- antroji.

Liudininkų pasisakymai

O štai antroji… Statkutė vėl įsikabina savo numylėtų Ispanijos metraštininkų Šv. Izidoro ir Alfonso X. Abu gyveno Ispanijoje ir apie Dakiją „liudijo“ nusirašydami nuo Jordano. Autorė čia grožisi, kaip Jordano duomenis sutampa su tuo, ką rašė autoriai, kurie nusirašė nuo Jordano ir (kas dar nuostabiau)- su tuo, ką rašė autoriai, kuriais pasinaudojo pats Jordanas.

Tiek daug autoritetingų ir savarankiškų liudininkų juk negali klysti! Viva la Godia!!!

Tačiau yra ir kitas liudininkas, netgi patikimesnis: kalba, kuria kalbėjo getai, įkūrę savo valstybę dabartinėje Rumunijoje V a. pr. Kr. ir išlaikę ją iki II a. po Kr.

Vat štai ir trečioji formulės lygtis.

Baltiška dakų kalba

Čia daugiausia dėmesio skiriama Ivano Duridanovo teorijai, kad balto- slavų ir dakų kalbos artimai giminingos ir ėmusios tolti viena nuo kitos III tūkst. pr. Kr. Net ir prisilaikant Duridanovo teorijos, dakų kalba nėra baltiška. Tiesiog labai artima. Ir beje, tais laikais, kai dar baltai ir slavai dar nebuvo išsiskyrę į dvi savarankiškas lingvistines grupes.

Ir tai,- tik prisilaikant Duridanovo teorijos. O jai galima ir paprieštarauti, ką gan skaitlingas būrys lingvistų ir padarė. Pagrindinis jų argumentas- kad turimi dakų kalbos duomenis neužtenkami tokiai teorijai pagrįsti. Iš dakų kalbos liko kažkiek vietovardžių ir asmenvardžių, bei keli trumpi įrašai (ant keramikos, papuošalų ir pan.). Didžiausias dakų kalbos paminklas yra 50 augalų pavadinimų. Deja, tokiame skurdžiame kontekste iš jų daug neišpeši. Dar kelis šimtus dakiškos kilmės žodžių pavyko iškapstyti iš rytų romanų kalbų. Tačiau būtina pabrėžti- galimai dakiškos kilmės.

Aš nesiginčiju dėl Duridanovo teorijos ar dakų įtakos šiandieninei aromanų kalbai- tai tegu daro žmonės su lingvistinių išsilavinimų.

Aš tik pastebiu, kad:

a) Statkutė pasičiupo vieną jai patikusią teoriją, pacitavo jos autorių, taip tarsi be Duridanovo ir Toporovo daugiau niekas dakų kalbos nebūtų tyrinėjęs.

b) apvertė Duridanovo ir Toporovo mintis aukštin kojomis. Ne vienas jų niekada ne iš tolo neteigė, kad dakai buvo baltai. Dėl Toporovo tai išvis anekdotas:

Rusų lingvistas Vladimiras Toporovas (В. Н. Топоров), atrodo, kad irgi patvirtino baltų kalbų bruožų buvimą trakų – dakų kalbose20 (paimta iš Jono Puzino, Rinktiniai raštai, II t.).

20 Топоров В. Н. К фракийско-балтийским языковым параллелям, Москва, 1973.

Patvirtino. Bruožų. Buvimą. Tarp dviejų indo-europietiškų kalbų.

Ieškojo paralelių. Tarp dviejų indo-europietiškų kalbų.

Regis, mūsų nuostabiajai kalbininkei dar reikia išsiaiškinti kas yra lyginamasis metodas, ir su kuo jis valgomas lingvistikoje.

Taigi, iš trijų formulės lygčių įrodyta tik pirmoji (dakai ≠ germanai), bet tai padaryta seniai prieš Statkutei perskaitant Jordaną.

 

Ką gi, gal archeologinių kultūrų analizė jau geriau seksis?

Apie- tęsinyje.

Share
This entry was posted in Jūratė Statkutė de Rozales, Knygos, Statkutė. Bookmark the permalink.

9 Responses to Statkutė vis dar rašo

  1. Leo Lenox says:

    Stipru, šaunuolis. Po šiokios tokios pertraukėlės, regis, susiradai tekstą, kurį galėtum normaliai tardyti. Lauksime tęsinio.

  2. tikras lietuvis says:

    Nieko rimto.

  3. Getautas says:

    Kritikas neskiria, kas yra baltai ir kas -- indoeuropiečiai. Matyt, su lyginamąja lingvistika reikalų neturėjęs.

  4. stipruuuu says:

    stiprus analfabeto šuolis į garsenybių tarpą. O gal tamsta žurnalistas?Šiaip man ši rašliava primena pagiringą isterišką prieštaravimą net pačiam sau.

  5. Nagi says:

    Jei tie dakai nepaliko savo kalbos beveik jokių pėdsakų, tai iš kur autorius sprendžia kad jie buvo „germanai“. Gal sakau geriau pasiskaityk daugiau proistorės, kad suprastumei ką reiškia žodis germanai ir kokia kalba tie „germanai“ kalbėjo kai jie taip buvo pavadinti
    bendriniu „germanai“ žodžiu pirmą kartą. Šis žodis „germanai“ bendriniu tapo po penkių Tautų pergalės prieš romėnus 37 m. po Kr st.. Ta proga šiai pergalei pažymėti penkių Tautų Sąjunga nukaldino sidabro medalį su bendriniu visoms dalyvavusios Tautoms užrašą
    „Germanai“, nors gemariai buvo tik viena iš penkių tautų, ten dar buvo Varingiai arba kitaip frankuonys, Saksonai, arba kitaip senprūsiai, Teutonai, arba Tautonys ir Liaudai arba dar kitaip Gepidai, arba dar kitaip Sikambriai, arba dar kitaip Kimierai. Juk ir Remigijus, Romos vyskupas krikštydamas Liaudų karalių Liaudovyką jam tarė, palenk galvą išdidus sikambrę, nuo šiol garbink tuos kuriuos niekinai ir degink tuos kuriuos garbinai.

    • Ponuli, prieš rekomenduodamas kitiems daugiau pasiskaityti, geriau pats perskaitykit ką nors daugiau, nei Gedgaudo „proistorės studiją“. Jūs gali labai nustebinti tokie faktai, kaip pvz., kad jokios reikšmingos pergalės prieš romėnus 37 m. nebuvo, kaip kad nebuvo ir jokios „penkių tautų sąjungos“ (jus čia kartais ne su Arminijaus sukilimų painiojat?).
      O jūsų sąjungos sąrašas- tiesiog jovalas iš realių ir Gedgaudo sukurtų pavadinimų.
      P.S. Remigijus nebuvo Reimso, o ne Romos vyskupas ir pakrikštijo ne liaudų Liaudovyką, o frankų Choldvigą (Chlodovech).

      Nepasiduokite provokacijoms kalbėti apie faktus- nemokat jus to.

      • Čiaumuolis says:

        „Ponuli, prieš rekomenduodamas kitiems daugiau pasiskaityti, geriau pats perskaitykit ką nors daugiau, nei Gedgaudo “proistorės studiją”.“

        Tai jau tikrai -- nors ir autoritetingas šaltinis, bet modernioje istoriografijoje reikėtų remtis kiek naujesniais. Rekomenduoju Lileikos paskaitų ciklą bei Visšvirkštį (II tomas -- „Antikos slėpiniai“).

        O jūs, atkaklusis profanoistorike, gavote pagrįstos kritikos -- ne tik neskiriate baltų nuo indų-europiečių, bet dar ir visiškai sarmatus pametėte pakeliui.Žemas lygis, iš ties.

        Pagarbiai,
        Čiaumuolis

    • Čiaumuolis says:

      Norėčiau pridurti, kad gotai visai nebūtinai gali būti vadinami gotais. Dar gali būti vadinami getais, hetais, hetetetais, gitais, hitais, hatais, kartais netgi hotais ar GODAIS. Svarbu tai turėti omeny.

      Jūsų Čiaumuolis.

  6. Rimgaudas Sinkus says:

    Panagrinėjau Sarmizegetusos šventyklą dakuose. Įdomi jinai. Apie tai galima pažiūrėti tęstinėje knygoje (svetainė vydija.lt.) Ten manau, kad žodis „getai“ yra kilęs nuo vokiško žodžio „gehen -- eiti“: iš čia ir geh’tai -- getai. „Geh’tai -- getai“ yra žodžio „eisčiai“ (nuo žodžio „eiti“) vokiškas vertimas.