Apie Lietuvos valstybės ištakas (again)-2

1 dalis

II. Pamirštas valdovas

Ringaudas – Aisčių genčių vienytojas

(Jeigu skaitytojas leis, aš jau nebedarysiu eilinio paaiškinimo, kad XVI a. legendinė tradicija negali būti laikoma patikimu šaltinių (jei išvis šaltinių) apie XIII a. ir ankstesnius laikus etc., etc.)

Pabėdavojęs, kaip niokojama Lietuvos istorija, Jankauskas atpasakoja, ką apie Ringaudą kalbą trys svarbiausi šaltiniai: Bychovco kronika, Kojelavičius ir… Pitchel.

Daugiausia simpatijos rodoma pastarajam:

Dalis aukščiau Pichel knygoje pateiktųjų duomenų apie Ringaudą yra paimti iš legendinių šaltinių, gal todėl jie daug kuo neatitinka šiandieninės oficialiosios Lietuvos istorijos versijos, bet jie nėra nukopijuoti ir nuo kitų jau minėtųjų šaltinių. Knyga patraukli tuo, kad jos autorius – tolimos Lietuvai Prancūzijos istorikas, kuriam neprimesi tendencingumo už Žemaitijos idealizavimą, ir naudojo jis netradicinius literatūros šaltinius, į kuriuos, gaila, ne visur tiesiogiai darytos nuorodos.

Su netradiciniais šaltiniais visada šitaip: „šyvos kumelės sapnas“ kažkaip netinka figūruoti literatūros sąraše.

Tačiau Lietuvos istorikai neturėtų atsainiai ignoruoti tos knygos, o pabandyti, gal bent studentų darbais, išsiaiškinti paties autoriaus tapatybę (man kol kas to nepavyko pasiekti, B. J.), jo knygoje pateiktų literatūros šaltinių realumą ir, kai kurių iš jų, atitikimą knygoje pateiktiems teiginiams.

Žinių apie vyruką išties mažokai, nepaisant pagyrų paskutiniame „Žemaitijos“ puslapyje. Kažkiek pagarsėjo 1956 m., kai išsigalvojo nuosavą Hospitalierių ordiną. Beje, anot A. Patacko, jo tikroji pavardė- Pikelis. O kai dėl knygos faktų tikrinimo- čia reikia pačiam paskaityti, nes tokio priedo aprašyti neįmanoma.

Apie Ringaudą iš užsienio

Čia daugiausia dėmesio skiriama kunigaikščiui Mykolui Giedraičiui. Skirtingai nuo archonto Ruko ir magistro Pikelio, jis išties yra kunigaikštis iš Giedraičių. Tik vat istorikas ne koks. Skaitant Rowell’io Lithuania ascending (arba gremezdiškai užvadinta lietuvišką leidimą), užkliūna kelios out-of-character vietos, kuriose rimtų veidų nagrinėjamos Kentaurų ir Kolumnų dinastijos. Spėkit, kokiu autoriumi jis čia remiasi? Giedraitis- puikus pavyzdys, kad netgi tokie autoritetingi leidiniai kaip Oxford Slavonic Papers neapsaugoti nuo „kliurkų“.

Mykolas Giedraitis, remdamasis jam žinomais duomenimis, atkūrė Lietuvos valdovų vardus, jų valdymo eiliškumą ir giminystės ryšius tarp jų:

I-asis Didysis kunigaikštis (DK) – „Ringaudas, Dausprungo ir Mindaugo tėvas“;

XVI a. legendinė tradicija, nėra… etc.

II-asis DK – „Živinbudas (miręs ~ 1220 m. ?“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos;

Galbūt, bet iš kur žinoma?

IX-asis DK – „Daumantas (miręs 1285 m.)“ Jis nebuvęs Ringaudo dinastijos. „Didysis kunigaikštis Daumantas (miręs 1285 m.) buvo kitas asmuo nei Daumantas (miręs 1299 m.), Nalšios kunigaikštis, Pskovo didysis kunigaikštis (Prince) nuo 1266 m., Mindaugo svainis ir žudikas.“

Suplakti du Daumatai: Mindaugo žudikas ir kažkoks DK paminėtas 1285 m., savo žūties proga.

Šis kunigaikštis valdęs tais laikais, kai Livonijos vokiečiai patyrė didelius pralaimėjimus lietuviams prie Koknesės ir kai visos Lietuvos kariuomenė vėl įsiveržė į vokiečių teritoriją 1207 metais.

Vat dėl „visos Lietuvos kariuomenės“ tai nuorodėlė nepakenktų, nes Henrikas Latvis (a.k.a.  vienintelis vyrukas paminėjęs 1207 m. lietuvių žygį) sako tiesiog „lietuviai“.

Vaizduodamas Ringaudo dinastiją, M. Giedraitis nurodė, kad vyriausiojo Ringaudo sūnaus Dausprungo žmona buvusi Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sesuo, o Vykintas vedęs Dausprungo seserį. Ringaudo sūnus Mindaugas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą perėmęs iš vyresniojo brolio Dausprungo, nors į tą vietą atkakliai pretendavęs ir Dausprungo sūnus Tautvilas.Vėliau, po Mindaugo, Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais buvę dar trys Ringaudaičiai: Treniota, Ringaudo dukters ir Žemaitijos kunigaikščio Vykinto sūnus

Čia reikia šiokio tokio patikslinimo. Iš šaltinių yra žinomi tokie dalykai:

Tautvylas buvo Mindaugo brolio sūnus.

Tautvylo motina buvo Vykinto sesuo.

Treniota buvo Mindaugo sesers sūnus.

Dausprungas yra vienintelis įvardintas Mindaugo brolis (nors žinoma, kad jų buvo daugiau).

Todėl lengvesnio kalibro istorikai viską ir suverčia į tokį šeimos medį, nors Tautvylo tėvo vardas ir yra nežinomas.

Dėl Treniotos žemaitiškumo. Toks lenkų istorikas Julijus Latkovskis, kronikos žodžius „Treniota buvo Žemaičiuose“ išvertė kaip „Treniota valdė Žemaičius“. Kadangi Latkovskis buvo vienas didžiausiu Mindaugo epochos autoritetų, Treniota- žemaitis virto aksioma, kol vienas istorikas, vartydamas Latkovskio knygą pastebėjo, kad pirminis aksiomos šaltinis yra vertimo klaida. To istoriko vardas yra Edvardas Gudavičius ir jis 1986 m. paskelbė straipsnį „Ar Treniota buvo Žemaičių kunigaikštis?“ (Spoiler allert: ne).

Apibendrinimas

esu įsitikinęs, kad prie tiesos galima priartėti, jei tik mūsų istorikai tam skirtų rimtesnį dėmesį. Idant nurašinėjus mums ilgus amžius buvusių priešiškų šalių (Vokietijos ir Lenkijos) istorikų vadovėlius, reikėtų sumaniau taikyti lyginamąjį metodą tarp jau minėtųjų šalių bei Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Estijos, netgi Švedijos, o gal būt ir Danijos, Norvegijos, Čekijos, Vengrijos ir Anglijos istorinių šaltinių.

Turint omenyje, kad pamokymą sako tyrinėtojas, nežinantis kad baltai ginklus naudojo dar iki XIII a. ir nenutuokiantis apie šimtmečių numeraciją, tegalima pasakyti vieną: go fuck yourself.

O dabar- truputis paranojos ir sąmokslo teorijos:

Prieš kurį laiką Lietuvos televizijoje šmėstelėjo žinutė, kad iš Švedijos gauta svarbių duomenų apie senovės Lietuvos istoriją, deja, vėliau apie tai nieko nebeskelbiama. Ar tai nėra dar vienas suokalbio prieš istorinę tiesą signalas?

Man kyla įtarimas kad tą žinutė apie svarbius duomenys tebuvo reportažas apie švedų trofėjų parodą (maždaug prieš metus (plius minus) buvo surengta paroda, kokių gėrybių švedai turi prikaupę iš . karų su Lietuva). O šiaip jau žiūrėdamas televiziją, apie tai, ką veikia Lietuvos istorikai daugiau ir nesužinosi.

Todėl E. Gudavičius Lietuvos istoriją kūrė, pamėgdžiodamas atvirų ilgaamžių Lietuvos priešų vokiečių ir nedraugų lenkų istorikų koncepcijas. Tai patvirtina ir A. Bumblauskas, teigdamas, kad Gudavičiaus sukurtos „istorijos samprata koreliuoja ir su žymių lenkų bei vokiečių istorikų … darbais“.

Kiekvienas rusų, lenkų ir vokiečių istorikas= amžinas Lietuvos priešas, dalyvaujantis šimtmečių senumo sąmoksle, siekiančiame apjuodinti ir sumenkinti… bla bla bla

Jau net ir keiktis nebesinori.

Gi Alfredas Bumblauskas […] savąją ‚paveikslėlių istoriją‘ grubiai tempdamas, kaip pats rašo, ‚ant savo kurpalio‘, nesugebėjo net pavadinimo priderinti prie turinio. Pavadinime nurodytas 1009-1795 m. aprašomasis periodas, o 7 ir 8 knygos skyriai „Baltų gentys“ ir „Lietuviai – sausumos vikingai“ skirti ankstesniam periodui

Baltų gentys ir grobiamieji žygiai patenka į laikotarpį, prasidedantį 1009 m.

Esu įsitikinęs, kad neigti Ringaudo (ar Rimgaudo pagal kitus šaltinius) istoriškumą gali tik aršūs suokalbio prieš istorinę tiesą šalininkai.

Taip pat tie, kurie žino kada buvo pradėti spausdinti žemėlapiai. Beje apie juos:

Pateiktieji duomenys leidžia tvirtinti, kad Lietuvos valstybės ištakas reikia sieti bent su XI amž. pabaiga – XII amž. pradžia, o gal būt, turint galvoje Apuolės gynybą, randamus 1000 metų ir dar ankstesnių laikų lenkų ir vokiečių skelbtus žemėlapius bei kitus faktus, dar su žymiai ankstesniais laikais

Pirmą kartą skaidymas apie Boleslovo žemėlapį, sudvejojau, kad gal „tų laikų žemėlapis“ galėtų reikšti „tuos laikus vaizduojantis“ žemėlapis. Visgi, pirmoji interpretacija buvo teisinga…

Summa summarum: istoriją tyrinėt, tai tau ne humusą kapstyt.

Share
This entry was posted in Baltai, Benediktas Jankauskas, Pseudoistorija and tagged , , . Bookmark the permalink.

One Response to Apie Lietuvos valstybės ištakas (again)-2

  1. Leo Lenox says:

    Pichelas lygtais amerikonas. Kažkada R. Petrauskas „Amžių šešėliuose“ apie jį kalbėjo su Bumbliu, gal reikėtų pasiieškoti tos laidos…