Vytautas Radžvilas apie istoriją

Apie krikščionis ir imperijas

1918 ir 1990 metų situacijos skiriasi, bet tam tikra prasme jos buvo panašios. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga tam tikra prasme yra Vakarų krikščionijos pabaiga.
Vakarų krikščioniją politiškai reprezentavo Šventoji Romos imperija, kuri formaliai buvo Napoleono panaikinta vos ne šimtmečiu vėliau, bet realiai egzistavo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Vytautas Radžvilas  Europos Sąjunga yra ne tokia, kokią įsivaizdavome

Velniai nematė to politinio vakarų krikščionijos reprezentavimo- tokia Imperijos ideja iš esmės ir buvo (nors po 1525 m. labai sėkmingai nuėjo velniop). Bet Imperijos „realus egzistavimas“ po panaikinimo? Ne tik imperija ir bet ją sukūrusi ideja- universali krikščionijos valstybė- supūvo ir sudūlėjo šimtmečiai prieš Napoleoną. Augsburgo (1555 m.) arba Vestfalijos (1648 m.) taika  geriausiai tinka laikyti Imperijos laidotuvėmis, jeigu jums reikia konkrečios datos.

Beje, kas yra toji „vakarų krikščionija“? Nuo Liuterio laikų toks terminas nebeturi prasmės. Jeigu grynai teoriniame lygmenyje apie tokia dar galima kalbėti, tai realiai- niekaip. Imperija niekaip negalėjo politiškai reprezentuoti ir katalikų ir protestantų. 1555 m. Augsburgo taika palaidojo religinį imperijos aspektą, o katalikų- protestantų konfrontacijos centras persikėlė į Ispanijos- Anglijos konfliktą. Ne viena iš šių valstybių nepriklausė Imperijai ir abiejų niekaip neišmesi iš Vakarų Europos apibrėžimo.

Vakarų krikščioniją keitė nacionalinės valstybės.

Čia, matyt, toliau kalbama apie universalios krikščionių imperijos ideją. Katros toliau nepratemsi 1648 m. Vestfalijos taikos. Šio įvykio reikšmė ne Augsburgo religinių principų pakartojimas ar teritorių pokyčių patvirtinimas, bet tarptautinis diplomų kongresas Osnabriuke (Osnabrück), tapęs precedentų tokiems įvykiams kaip Vienos ir Versalio kongresai.

Didžiausią pralaimėjimą Osnabriuko kongrese patyrė popiežiaus atstovas Fabijus Čigis (Fabio Chigi), busimasis popiežius Aleksandras VII. Jis atsisakė derėtis su „eretikų“ atstovais ir išreiškė protestą dėl galutinių sutarčių, kuriose katalikiškos šalys, spjovusios į religinius-ideologinius aspektus ir Čigio protestus, susitarė su protestantais. Lėmė nebe kažkokie religinio lojalumo ar universalizmo principai bet tik reali jėga ir ja paremta galiu pusiausvyra. Trumpai tarian Čigiui buvo pasakyta: mes- Švedija, Prancūzija, Ispanija- esam realiai egzistuojančios valstybės, tarp savęs išsiaiškinsim, kaip mums reikia ir nereikia čia tų tavo lialia.

Tuo pačiu buvo palaidotas ir imperijos universalizmas- Vestfalijos Europoje nebebuvo vietos Karolio V ar Filipo II siekiams.

O gal persistengiau? Radžvilas juk pasakė tik abstraktu „vakarų krikščionija“, o ne konkrečiai „universalistinės imperijos ideja“, bet tada aš kažko labai ir labai nesupratau: Imperijos paminėjimas teleidžia šitą fraze  interpretuoti tik taip, nes krikščionybė Vakarų Europoje egzistuoja dar ir po šiai dienai, o pagrindinių smuikų politikoje nustojo griežti dar gerokai prieš nacionalinių valstybių iškilimą. Be to, Bažnyčios ir nacionalizmo santykiai nėra jau tokie blogi. Aišku, abi pusės „ant peilių ėjo“ XIX a. pr., kai nacionalizmą  reprezentavo tai, ką mes šiandien vadiname klasikiniais liberalais (prancūzų revoliucionieriai, karbonarai), bet nuo tuo laikų jie tik gerėja ir gerėja.

Žodžiu niekaip tiesioginės krikščionijos ir nacionalinės valstybės- nei kaip politinių jėgų, nei kaip idejų- konfrontacijos nesurandu. Nors aišku, jeigu imperiją pritempi iki 1918 m., tai…

Apie Jelcino akcijas

Paliekam šitas filosofijas, einam prie paprastesnio briedo:

Tačiau nuo 1990 vidurio Jelcino akcijos tiesiog stebuklingai pradėjo augti. Šios vokiškos imperijos versijos demontavimo pabaiga buvo Sausio 13-oji. Sausio 13-oji mums reiškia tragediją. Šios tragedijos esmė reiškė, kad gražiai buvo numarintas Gorbačiovas. Po šitų žudynių Gorbačiovas tapo politinis lavonas. Taigi mes dalyvavome labai didelėje politikoje.

Aš suprantu, kaip dažno lietuvio širdį glosto „mes sugriovėm SSRS„, bet tiesa tokia, kad ne. Lietuvių (kaip ir latvių, estų etc.) lyderiai, kaip ir 1917- 1919 m., panaudojo imperijoje vykusius procesus savo naudai, bet ne mes tai nulėmėme. Ir tai, per kur į Ovalinį kabinetą Prunckienė su Jelcinu vaikščiojo per daug reiškšmės irgi neturi.

Apie Jelcino akcijas. Aš aišku, to meto Maskvos politinės rinkos kurso tiksliai nežinau, bet…

Jelcinas, atvirai pasakius buvo didžiausia Gorbio kadrų politikos klaida. Jis lėtai, bet užtikrintai kilo karjeros laiptais, prasimušė į nomenklatūrą ir 1976 m. tapo Sverdlovsko (Jakaterinburgo) obkomo pirmuojų sekretoriumi. 1985 m. praėjus pusmečiui po Gorbačiovo tapimo genseku, Jelcinas staiga tampa Maskvos gorkomo pirmuojų sekretoriumi ir Politbiuro nariu. Per kelis ateinančius metus Jelcinas iškilo kaip reformatorių sparno lyderis ir įgijo didelį populiarumą tarp maskviečių. 1987 m. jis jau manėsi esąs pakankamai stiprus, kad užsipultu Gorbačiovą ir Ligačiovą (šis buvo vienas svarbiausių Gorbačiovo šalininkų ir rėmėjų pirmaisiais jo valdymo metais) dėl per lėtai ir neryžtingai vykdomų reformų. Gorbačiovas jį išspyrė tiek iš Maskvos gorkomo, tiek iš Politbiuro ir iki 1990 m. išties nevaidino jokio vaidmens. Per tuos kelis metus nuo Gorbačiovo atsimetė dar ir Ligačiovas, kuris manė, kad su reformomis nueita per toli ir tapo vienu iš konservatorių frakcijos lyderiu. Naturalu, kad per garsiuosius 1989 m. rinkimus, pasinaudodamas populiarumų tarp maskviečių,  sugrižęs į didžiąją politiką, Jelcinas greitai tapo Gorbačiovu nepatenkintu reformatoriu lyderiu (ir vargšas Gorbis dabar buvo iš abieju pusiu puolamas savo vakarykščių bendražygių). 1990 m. pradžioje Jelcinas tapo Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Liaudies Deputatų Suvažiavimo Prezidiumo Pirmininkų ir šioje istaigoje ėmė telkti savo jėgas susirėmimui su Gorbačiovu ir konservatoriais. Pirmasis etapas buvo varžybos dėl valdžios tarp Rusijos (ir taip toliau) , atstovaujamos Deputatų Suvažiavimo ir Jelcino bei Sovietų Sąjungos, atstovaujamos Gorbačiovo, Politbiuro ir kitų visasąjunginių institucijų. 1990 viduryje Rusijos (etc.) Deputatų Suvažiavimas ryžtingai metėsi į puolimą, birželio 12 d. paskelbdamas deklaraciją dėl Rusijos (blablabla) suverenumo.

Po visos šitos ilgos įžangos: kas čia tokio stebuklingo, kad po šito Jelcino akcijos (ar bent jo pastebimumas) gerokai išaugo? Juk vyrukais aiškiai  iš Gorbačiovo atėmė reformatorių ir liberalų sparno lyderio poziciją.

Apie Gorbio žlugimą

Ir Sausio 13- oji Gorbio politiniu lavonu nepadarė. Deja, bet taip. Lietuviai galėjo kiek nori rėkti, kviestis karinius ekspertus, kurie aiškino, kad bendri kariuomenės ir KGB smogikų veiksmai įmanomi tik su SSRS prezidento autorizavimu ir t.t.- niekam tas per daug nerupėjo. Jeigu tokie dalykai lemtu SSRS vadų likimą, tai Gorbačiovui jau po Tbiliso skerdynių būtų buvę riesta.  Kaip ir su Jelcino akcijomis, viską lėmė įvykiai Maskvoje ir niekur daugiau.

Gorbiui galą padarė rugpjūčio pučas: jis pats nusprendė laikytis tyliai ir žiurėti kuo visą tai pasibaigs (paskui kalbėdamas apie kažkokį mistinį „areštą„). O Jelcinas užlipo ant tanko ir vadovavo pasipriešinimui, tad kai, pučui pasibaigus, Gorbačiovas grįžo Masvon, niekas jo nebelaikė lyderių. Tiek Rusijos tiek visasąjunginis vyriausybės aparatas persimetė į Jelcino pusę. Ir viskas.

Share
This entry was posted in Pseudoistorija, Vytautas Radžvilas and tagged . Bookmark the permalink.

3 Responses to Vytautas Radžvilas apie istoriją

  1. Vladas says:

    Pavadinime lyg ir klaida:galbūt „krikšionys ir imperijos“ arba apie krikščionis ir imperijas. Tai va dėl antraštės.
    O į Radžvilas tai, net nežinau kaip apibūdint… Keista, kai itin puikius retorikos gebėjimus, gerą atmintį turintis žmogus taip paisto. Per paskaitas jis mestėlėjo ne kartą tokių frazių -- mokslas nemąsto, Viduramžiai -- protingiausi žmonijos laikai. Inkvizija -- geras reiškinys tik neadekvažios priemonės .etc
    Beto, Sausio 13 tai nurašei, matai, tai nors ir nesužtugdė visiškai, bet tiek sausio 13, tiek Tbilisis svariai prisidėjo prie jo autoriteto smukimo, o Jelcinas gudriai pasinaudojo tokiomis situacijomis. Beto, tikėtina, kad į mitingus Maskvoje išeijo žmonės ir išgirdę apie šiuos įvykius, o tų mitingų dėka jėgos balansas, kogero, kryptelėjo Jėlcino pozicijų link.

    • Jonas says:

      Na bet akivaizdu, kad Radžvilas Sausio 13 įvykius mato kaip lemiamus, neišvengiamai pražudžiusius Gorbačiovo politinį autoritetą, įvykius. Toks teiginys, kaip bebūtų keista, yra labai gedgaudus vulgaris pobūdžio, ir labai tinka pseudoistoriko tematikai -- ir vėl pasaulis sukasi neva tik dėl mūsų ir tik su mumis 🙂

      • Aš į tai ir taikiau. Situaciją galima palyginti kad ir su S. Huseinu- kurdų nuodijimas jo autoritetui kai kuriuose sluoksniuose turėjo neigiamos įtakos, bet valdžios tvirtumui tai niekaip nepakenkė.