Kosmonautikos dienai [pavėluotai]

Reikia pripažinti, kad tiek sovietinės, tiek amerikiečių kosminės programos varomoji jėga buvo drąsa, besiribojanti su beprotybę.  Palyginus su Apollo 11, Ra-2 vaikinai atrodo beveik kaip detektyvas Monkas šalia Indianos Džonso. Pvz. nusileidimo kapsulės korpusas nebuvo apvyniotas folija: folija ir buvo korpusas.

Būtent todėl jau keliasdešimt metų niekas nėra pabuvojęs Mėnulyje- su mūsų technologijomis tai kaip ant šieno kupetos plaukti per vandenyną. Todėl kosmoso programoms netekus politinės potekstės, jos po truputi mirė.

Todėl daugelį dalykų galimą nurašyti tam, kad jie darė, tai, ko dar niekas nedarė ir politiniam spaudimui.

Sovietinė sistema pastarojoje srityje išties buvo nepralenkiama. Sovietai turi puikiu pasiekimu: pirmasis palydovas, pirmasis žmogus orbitoje, pirmoji moteris, pirmasis… Sąrašas ilgas. Amerikiečiai ilgai atsilikinėjo ir tik vargais negalais išplėšė pergalę finišo tiesiojoje dėl vienos paprastos priežasties- JAV vadai turėjo gerokai mažiau galimybių spardyti savo valdinius tol, kol jie padarys, ko iš jų reikalaujama.

Laikos galas

Kad sovietinių kosmonautų gyvenimas bus nemielas, tapo aišku kiekvienam mačiusiam Sputnik-2 užkulisius. Pakilęs 1957 lapkričio 3 dieną, Sputnik-2 iškėlė į orbitą pirmąjį gyvą organizmą:

Neaiškios veislės priklydėlė, rasta Maskvos gatvėje, aišku neišgyveno 162 dienų trukusios misijos. Tai buvo iš kart aišku, ir gyvybės palaikymo sistema tebuvo sukurta 7 dienų periodui bei į jos maistą buvo įmaišyta nuodu ir po kelių dienų, suteikusi progresyviajai žmonijai neįkainojamų žinių apie tai, kad kosmosas veikia gyvus organizmus, Laika tyliai nugaišo, o jos palaikai su visų Sputnik-2 sudegė atmosferoje.

Galima kvestionuoti moralinius tokio poelgio aspektus, tačiau kažkaip tuos rezultatus reikėjo gauti ir ano meto sąlygomis nieko geresnio padaryti nebuvo galima…

Ne visai: tiek amerikiečių beždžionės, tiek Bielka ir Strielka turėjo sugrįžimo planus, kurie puikiausiai suveikė. Sputnik-2 inžinieriai tiesiog neturėjo laiko sukonstruoti tokį sudėtingą aparatą: Chruščiovas 40 spalio revoliucijos metinėms (lapkričio 7) reikalavo dar vieno kosminio triumfo. 

Tuo metų buvo dirbama prie ISZ projekto, virtusio Sputnik-3. Jis turėjo būti Sputnik-1, tačiau Koroliovas ir jo vadovaujamas OKB-1 (ОКБ-1) kūrė gan sudėtingą (tam laikmečiui) aparatą, o tas užtempė grafikus, kas valdžiai labai nepatiko. Todėl Koroliovas čiupo radijo siųstuvą, įgrūdo jį į kapsulę, kapsulę užkabino ant raketos, ir, pradžiuginęs Politbiurą, grižo prie braižymo lentos. Tačiau ir 1957 pabaigai ISZ paruošti buvo neįmanoma, todėl OKB-1 pakartojo triuką: greitosiomis sulipdė aparatą, įgrūdo vidun šunį ir visi buvo laimingi. Išskyrus šunį. Tai kaip aš čia anksčiau aprašiau Laikos mirtį- tai oficiali versija. 2002 m. vienas programos dalyvių- Malešnikovas atskleidė, kad Laika nusibaigė per pirmas kelias valandas nuo 40 C karščio ir jo sukelto streso. Priežastis: „per duotą laiko terminą nebuvo įmanoma sukurti patikimos temperatūros kontroliavimo sistemos“. Chruščiovui reikėjo skrydžio 1957 lapkritį, kad ir kas nutiktų.

Detalės svarbu

Bet siunčiant žmones visgi buvo dirbama atsargiau, negu siunčiant šunis? Ne velnio. Štai imkim kad ir Voschod-2. Pakilo 1965 kovo 18, nusileido kovo 19. kovo 18, 08:34- 08:47 UTC laikų kosmonautas Aleksejus Leonovas atliko pirmąjį žmogaus išėjimą į atvirą erdvę. Štai faktą įrodančios nuotraukos:

Pastebėjot? Kažkas pamiršo vieną detalę: kad skafandras turi būti naudojamas vakume ir pasiuvo kaip paprastą drabužį. Todėl po kelių minučių Leonovas pavirto į vos galinti pajudėti balioną (sovietai iškart nutraukė gyvą misijos transliaciją „dėl techninių priežasčių“). Kad parsirastu į laivą, kosmautas turėjo išleisti dalį oro iš savo kostiumo ir pasidžiaugti visais dekompresijos simptomais.

Beje, Voschod-2 buvo panašus į Sputnik-2 vienu aspektų: jis buvo sukonstruotas pagal leninistinį grafiką. Voschodai buvo pirmieji aparatai iškėlę kelių žmonių įgulas į kosmosą. Ir kadangi svarbiausias dalykas buvo tai padaryti anksčiau nei amerikiečių Gemini, laiko kurti tam tinkama laivą neliko. Voschod-1 buvo iš esmės Gagarino Vostok, į kuri, išmetus katapultuojančią sėdynę ir kitas saugumo priemones pavyko sugrusti tris žmones. Tačiau taip neliko vietos skafandrams. Todėl Voschod-2 sudarė tik du įgulos nariai (Beliajevas ir Leonovas)- reikėjo vietos skafandrams. Bet vistiek tai buvo vienvietis Vostok, su prikabinta kieto kuro raketa ir išmesta katapultuojančia sėdynę (bei aplamai viskuo, ką tik buvo galimą išmesti).

Trumpai tariant, Leonovui kosminis nuotykis su skafandrų greitai pasimiršo: laivelyje buvo taip ankšta, kad kosmonautai nuolatos trukdė vienas kitam ir nesugebėjo laikų susirangyti į savo vietas (kuriose jie turėjo susilenkti 90 laipsnių kampų). Mašinoje tai nedidelė problema, bet Voschod-2 uždelsė svorio centro nustatymą į numatytą poziciją, kas išmušė nusileidimo kapsulę iš kurso. Kaip priedas prie nuostabiausios Leonovo gyvenimo dienos, orbitinis modulis iki galo neatsikabino nuo nusileidimo modulio ir visas aparatas sukosi kaip pašėlęs kol pasiekė 100 km. aukštį (nors tai galima suversti daugiau primityviai technologijai, negu konstruktorių aplaidumui). Po to, dėl minėto disbalanso Voschod-2 nusileido 386 km. „į šoną“.

Taigi, vyrukai ištvėrė išėjimą į atvirą erdvę su netinkamą įrangą, dekompresiją, įsivarė nugaros skausmą nuo rangimosi silkių skardinėje, pasisuko velniškoje karuselėje… ir tai dar nebuvo blogiausia.

Mat Baikonuras tiesiog neturėjo žalio supratimo kur jie nusileido (kas nesutrukdė pranešti kosmonautų šeimoms, kad abu  sėkmingai grižo ir dabar ilsisi). Kai juos rado, paaiškėjo, kad jie tokioje miškingoje taigos vietoje, kad malūnsparniams ten leistis nėra galimybių. Taigi, misijos pabaigai kosmonautai turėjo dvi paras vaidinti robinzonus, kovodami su -22 C šalčių ir vilkais (kurie rujos metų yra ypač agresyvus). 

Ameriečiai pralošė abi varžybas: pirmasis jų pasivaikščiojimas atviroje erdvėje įvyko tik tų pačių metų liepa ( astronautas Edward White), o pirmasis JAV daugiavietis Gemini 3 pakilo tik 1965 kovą, bet vienintelis šio skrydžio incidentas buvo kontrabanda įsineštas sumuštinis.

Fantominiai pilotai

Seniai sklando gandai, kad sovietai nuslėpė informaciją apie savo nesėkmes. Faktų slėpimu, kaipo tokiu, abejoti netenka- šlovingoji pasaulinio proletariato tėvynė sugebėdavo nuslėpti net ir žemės drebėjimus, tačiau savaime tai nerodo, kad išties buvo žuvusių kosmonautų.

Įtarimai prasidėjo 1959 m., kai (taip niekada ir neįvardintas) aukštas Čekoslovakijos kompartijos narys nutekino informaciją apie kelis tokius įvykius. Šiandien jau susidaręs ilgas sąrašas šių mistinių asmenų ir bent jau dalis jo neabejotinai yra tiesiog gandai, gimę sąmokslo teorijų mėgėjų galvose. „Kietų“ faktų, deja, nėra (kita vertus, to kaip ir buvo siekiama). Arčiausiai rimtų įrodymų atsidūrė radijo mėgėjai iš Italijos broliai Judica-Cordiglia, kurie 1960 lapkričio 28 paslaptingą S.O.S.. Po metų (anot jų pačių- jau sistemingai ieškodami) jie užtiko priešmirtinį nežinomos kosmonautės pagalbos šauksmą (jo galite pasiklausi čia. Tiesa, reikės grotuvo, „imančio“ .ra failus).

Moteriškės nepavyksta prikabinti prie jokios žinomos misijos, tačiau pirmasis signalas buvo susietas su Korabl-Sputnik 1, mat šis laivas turėjo įrašymo įrangą. Šiai teorijai šiek tiek pagrindo teikia faktas, kad Korabl-Sputnik 1 nebuvo tikrasis laivo vardas. Tokį pavadinimas buvo pateiktas spaudai, nuslepiant tikrąjį pavadinimą: Vostok.

Kartais sąmokslo teorijų mėgėjai, kaip žuvusių kosmonautų įrodymus pateikia dalykus, kurie turi daug paprastesnį paaiškinimą. Pvz. Šios nuotraukos:

Ištrinto vaikino vardas yra Grigorijus Neliubovas (Григо́рий Григо́рьевич Нелю́бов), vienas perspektyviausių kosminės programos pilotų, laikytas vienu iš pagrindinių kandidatų pirmąjąm skrydžiui. Tačiau 1963 jis ir dar du kolegos dėl pakartotinio girtuokliavimo buvo išmesti iš kosminės programos. Nuotrauka buvo retušuota siekiant apsaugoti gerą kosminės programos vardą.

Ties, nežinau, kas per vienas yra šis vaikinas:

Komarovas

Visgi, kartais mirties nenuslėpsi. Sojuz-1 žūtis buvo per daug viešas įvykis, be to amerikiečiai viską girdėjo ir įrašė.

Sojuz-1 ir sekančia diena turėjusio pakilti Sojuz-2 susijungimas turėjo tapti pagrindų sovietų išsilaipinimui Mėnulyje. Buvo 1967 balandis. Kosmoso varžybos pačiame įkarštyje, amerikiečiai susimovė su Apollo 1 ir Brežnevas reikalavo pasiekimo tinkamo 50 revoliucijos jubiliejui.

Taigi reikėjo skubėti. Artimas Komarovo draugas ir atsarginis pilotas šiai misijai Gagarinas pats vadovavo Sojuz-1 patikrinimui ir rado 203 konstrukcijos klaidas ir problemas. Kiekviena jų galėjo tapti katastrofos priežastimi. Nuo tos akimirkos pilotai ir aplamai turbūt visas Baikonuras suvokė, kad tai pasmerkta misija, bet Kremlius ne nemanė atidėti paleidimo. Komarovas nesitraukė iš misijos, nes kitaip į mirtį butų pasiustas Gagarinas, o šis darė viską kad sustabdytų misiją arba butų pasiustas vietoje Komarovo, nueidamas taip toli, kad paleidimo dieną pabandė vos ne jėga įsilaužti į Sojuz-1.

Visgi, išskrido Komarovas. Nuo pakilimo akimirkos viskas ėjosi… taip kaip ir turėjo eitis skrendant kosminių laivų statytų bolševikinės revoliucijos jubiliejui. Antenos neveikė, saulės baterijos irgi, todėl energijos tiekimas trūkinėjo, navigaciniai prietaisai užstrigo, o automatiniai stabilizatoriai visai numirė. Rankiniai, tiesa, bent dalinai veikė. Sovietams užteko proto atšaukti Sojuz-2, ir po paros grumtynių su byrančių į gabalus aparatų, Komarovas gavo leidimą leistis.

Jis sugebėjo sėkmingai įeiti į atmosferą, bet tada parašiutai nesuveikė ir Sojuz-1 smigo į žemę 140 km/h greičių.

Komarovo laidotuvės

La grande finale

Po amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje, varžybos kaip ir baigėsi, tačiau sovietai tuo metu dar taip nemanė. Jau 1961 gruodį OKB-1 pateikė TMK-1 projektą. Pirminė idėja buvo pasiusti pilotuojama laivą apskristi aplink Marsą, nors čia atsirado toks Maksimovas, kuris pasiūlė, kad prieš grįždami į Žemę pilotai dargi galėtu apsukti ratelį aplink Venerą, kad jau vistiek kosmose…

Niekas žalio supratimo neturėjo, kaip pilotus paveiks ilgalaikė nesvarumo būklė ir aplamai buvimas kosmose, ir, regis netgi niekas nekėlė tokio klausimo. OKB-1 vaikinai daug mieliau projektavo, kad apie pusę maisto kosmonautams tieks hidroponinis sodas (neįmanomas dalykas ano meto technologijoms).

Kadangi N1 raketa buvo niekam tikusi net pagal sovietinius standartus, amerikiečiai jau buvo išlipę Mėnulyje ir visa tai baisiai brangiai kainavo, Kremlius ėmė mažinti kosminę programą.

O gaila- toks Feoktistovas, nepatenkintas TMK-1, pateikė TMK-E projektą, numačiusi išsilaipinimą Marse. Vienerių metų trukmės išsilaipinimą.

Tai turbūt ir yra sovietinės kosminės programos beprotybės viršunė.

Share
This entry was posted in Pasaulis. Bookmark the permalink.

2 Responses to Kosmonautikos dienai [pavėluotai]

  1. DarkSkyGhost says:

    Smulki faktinė klaidelė -- kosmose toli gražu nėra vakuumas. Jame pilna dulkių, nuolaužų, planetų, žvaigždžių ir t.t.

    Ir gan daug vis pasikartojančių gramatinių klaidų:

    besiribojanti su beprotybę (turi būti: beprotybe)
    rujos metų (metu)
    Sojuz-1 ir sekančia diena (kitą dieną)
    turėjo tapti pagrindų sovietų (pagrindu)
    kosminių laivų statytų bolševikinės (kosminiu laivu, statytu)
    grumtynių su byrančių į gabalus aparatų (byrančiu į gabalus aparatu)
    smigo į žemę 140 km/h greičių (greičiu)
    pasiusti pilotuojama laivą (pasiųsti)
    pilotai dargi galėtu apsukti (galėtų).

    O šiaip straipsnis geras! Patiko.

    Šiuo metu yra kūriamas megėjiškas serialas „Pioneer One“, kuris yra išlaikomas žiūrovų aukomis: pas amerikiečius netikėtai nukrito kapsulė su nežinomu rusu kosmonautu iš nežinomos misijos.

  2. Paulius says:

    Patiko! 🙂
    Ypač patiko ši (puikiai atspindinti sovietinį vadovavimą) frazė -- „prieš grįždami į Žemę pilotai dargi galėtu apsukti ratelį aplink Venerą, kad jau vistiek kosmose“

    Užkibau ant tamstos blogo 🙂