Requem [dar techniškai nemirusiai] Vorutai

Seniai jau reikėjo Requem užsakyti, po teisybei. Bet pora metu buvau kažkaip užmetęs, tai net nežinojau kas ten darosi.

O darosi štai kas: „Trylikos mėnesių gyvybės ratas“ (apie šio straipsnio teksto redaktorę aš jau buvau užsiminęs).

Vorutoje ir jos geriausiais laikais buvo visko, ten vietos susilaukdavo ir gan mėgėjiškos teorijos bei išvedžiojimai (bet tik jau ne tokios blevyzgos). Bet taip buvo dėl laikraščio profilio: tai buvo (regis, tebėra) vienintelis į plačiąją visuomenę orentuotas laikraštis, skirtai išimtinai istorijai. Na, tas ne visai tiesa: politikai „Vorutoje“ visada buvo skiriama nemažai dėmesio. Bet vistiek- eina su paantrašte „Lietuvos istorijos laikraštis“ ir eina jau nuo 1989 m. Ir dar eis, bent kol Vercinkevičius bus gyvas. Tačiau tokiu pezalų spausdinimas reiškia ne mažiau nei moralinį bankrotą.

Na gerai, net ir tais laikais kai ten spausdinosi Gudavičius, „Voruta“ nebuvo didelis stebuklas, tačiau aš šiam laikraštukui jaučiu sentimentų.

Mano vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo laikotarpyje tarp SSRS žlugimo ir interneto tapimo natūraliu ir kasdieniu buities rakandu. O tais laikais istoriją besidominčiajam, gyvenančiam provincijoje „Voruta“ buvo šis tas. Be jos, „Kardo“ ir „Būtovės slėpinių“ nelabai kas reguliaraus ir istoriško tuo metų ir bebuvo.

Trumpai tariant- po labai ilgos pertraukos vėl atsiverčiau „Vorutą“ ir liūdnas vaizdelis atsiskleidė.

Share
This entry was posted in Pranciška Regina Liubertaitė, Pseudoistorija. Bookmark the permalink.

One Response to Requem [dar techniškai nemirusiai] Vorutai

  1. Senai ta Voruta, kaip ir kokia Mokslo Lietuva yra pavirtusi tautininkų pezalų ir kompleksų, ir idee fixe spausdinimo vieta.