Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, IV dalis (3)

Taigi, dar vienas didžiojo veikalo gabaliukas.

III LENTELĖS APTARIMAS

[lentelės]

Trumpas vos vieno puslapio (p. 195) skyrius, kuriame rėžiama trumpai-drūtai:

Oficialios istorijos neturiu tikslo komentuoti ar ginčyti. Sutinku su šimtais sąžiningų istorikų išleistų tomų, su kiekvienu jų paduotu dokumentu, su kiekvienu nurodytu faktu, išskyrus vieną išsireiškimą:

Pakeiskite „tautų kraustymosi“ šabloną „romos imperijos užkariavimo žygiu“. Bus geriau ir mums ir istorijai…

Anot Gedgaudo, Gintaro kelio imperijos valdovas pasiuntė savo kariuomene „sutvarkyti“ romėnų, bet jiems taip pasisekė, kad jie ir liko užkariautuose kraštuose.

Gedgaudas čia visą periodą suvedą į hunų laikotarpį ir skaičiuoja tik gotus ir vandalus. Visgi chronologiniai rėmai gerokai platesni: pirmieji laeti atsiranda Marko Aurelijaus laikais, foederati randasi nuo maždaug trečio amžiaus, o laikotarpio pabaigą žymi avarai, kurie į Europoje pasirodė tik 557 m. (nors kita vertus, vengrai (magijarai), ko gero yra jonny comes late pavyzdys)

Be to procese dalyvavo daugiau genčių nei mano Gedgaudas. Gerokai daugiau:

Arba tai pati keisčiausia puolimo strategija, kokią tik teko matyti.

Taigi, „tautų kraustymąsi“ išsigalvojo germanistai, tam kad paaiškintų, kodėl Gintaro kelio imperijoje šiandien nėra jokių germanų. Na, o tie kurie nepatraukė Romos nukariauti

apie 6-8 milijonai- ir toliau tebegyveno krašte, bet apie juos vengiama net prasižioti.

Mes tai žadame atitaisyti IV lentelėje.

IV LENTELĖS APTARIMAS

Ir atitaiso…

Skyrius prasideda „Būtųjų laikų pasakojimo“ atpasakojimų (Variu Rikis- tai Riurikas),bet greit Gedgaudas nuklysta į savo sapaliones.

Varių Rikio žmonos Eivandės brolis Algirdas nukauna mūsų Gediminaičių protėvį dainių Sakaldą (Askold), valdžiusi Gintaro kelio pietus su sostine Kauno Garde (Kijeve) (p.197)

Viskas kas yra žinoma apie Askoldą, mus pasiekia iš „Būtųjų laikų pasakojimo“ ir jis niekada nėra minimas vienas, o tik kartu su savo kolega Diru. Tai buvo du vikingai kurie užsigrobė Kijevą ir ramiai sau valdė, kol atėjo toks Olegas ir juos nužudęs pasiėmė miestą sau.

Priedo, galimas daiktas, kad jokio Askaldo net nebuvo: galimas daiktas, kad Diras tiesiog turėjo pravardę (vikingai jas mėgo) óskyldr- keistas, kuri XI a. kronikininkui jau buvo nesuprantama.

Bet čia dar nieko, palyginus su

Varių Rikio sūnus įsikuria Nemunogarde, mūsų Gintaro kelio sostinėje. Kas dar senosios sostinės tikrumu abejotu,[…] tepasižiūri mūsų Enciklopedijon, kurioje paduota Gardino garbė. Tai ne paprasto miesto ar tvirtoves ženklas ženklas. Tai Imperijos garbė, pagal heraldikos griežtas taisykles vaizduojanti aplink centrą ratu sedeliotas visų „žemių“, leno teisėmis paklususių karalysčių bei kunigaikštysčių garbes (p. 197- 198)

Šiaip tai ne. Senasis Gardino herbas yra toks

vaizdas iš arčiau

Tai visiškai normalus kompozicinis herbas (šitie mažesni herbai sukrauti į didesni vadinami inescutcheons), kuriame sukrauta miesto globėjos ir fundatorės Bonos Sforcos „garbės“.

Nuo po prasideda ilgas aiškinimas, kodėl Gintaro kelio imperijos valdovus labiau tinka vadinti imperatoriais, o ne didžiaisiais kunigaikščiais. Grynai etimologių požiūrių, Gedgaugo išvedžiojimuose tiesos kažkiek yra, bet…

Graikų istorija atsimena vieną tokį nupuolimo atvejį, kai jų laivas, plaukdamas Juodosios jūros pakrante netoli Dniepro žiočių, buvo sukrėstas galingo balso: „Didysis (U)ponis-Pan-mirė!” (p. 198)

Tik, kad nutiko prie Paksio salos (netoli šiandieninės Itakės) ir dar su sąlyga, kad jureiviai teisingai išgirdo.

Ilgai netrukdamas jis Diokletianą ir Galerijų apskelbia lietuviais ir po to puola prie Odoakro.

Gedgaudas remiasi šia atminimo lenta Zalsburgo katakombose, skirta pirmojo Zalsburgo vyskupo Šv. Maksimo, Odoakro nužudyto, atminimui.

Anno domini CCCC LXXVII Odoacer rex rhutenorum geppidi gothi ungari et heruli contra ecclesiam dei sevientes beatum maxiu cum sociis suis quinquaginta in hoc speleo latitantibus ob confessionem fidei trucidatos precipitarunt noricorum quoque provinciam ferro et igne demoliti sunt

Anot Gedgaudo, ši lenta buvo rasta kasinėjant katakombas.

Kas ne visai tiesa. Tai tiesiog Zalsburgo tikinčiųjų duoklė vietos patronui. Kaip, beje, galima matyti kad ir iš tokio anachronizmo kaip vengrai, kuriu Odoakro laikais dar ir kvapo nebuvo.

Po keturiu puslapiu nuokrypio titulų klausimais, 202 p. puola aiškinti, kad Rurikas į Naugardą atvyko ne iš Švedijos, o iš Rugeno salos, tuometinės Krivių Krivaičio buveinės. Juk „Būtųjų laikų pasakojimas“ aiškiai sako:

Те варяги назывались русью, как другие называются шведы, а иные норманны и англы, а еще иные готландцы, – вот так и эти.

Šitie variagai yra žinomi kaip rus’, taip kaip kiti yra vadinami švedais, o kiti normanais ir anglais, o dar kiti gotlandiečiais,- taip ir šie.

http://www.old-russian.chat.ru/01povest.htm

Taigi jie negali būti neonormanų išgalvoti švedai, jeigu autorius aiškiai sako, kad jie ne švedai. Tiesiog išmirus senajai dinastijai vietiniai nuvyko pas brolius varingius naujų valdovų pakviesti (tai aišku palieka „kaboti ore“ ankstesni kronikos sakinį, apie tai kad variagai jau buvo nukariavę Ladogos apylinkes, bet vietiniai juos išvarė, bet Gedgaudas, matyt, pradėjo skaityti kroniką nuo Те варяги).

Argumentas turėtu šiek tiek reikšmės, jeigu tartume, kad visi šiandieninės Švedijos gyventojai IX a. vadinosi švedais. Kaip rodo, kad ir, gotlandiečių įvardinimas, taip nebuvo. Anuometinė Švedija buvo panašesnė į, tarkim, XII a. Lietuvą- joje gyveno kelios gentys, kurios galiausiai tapo švedais, bet duotų laikotarpių taip vadinosi tik viena iš jų.

Sekančiame puslapyje Gedgaudas pateikia dar daugiau „neatremiamu įrodymų“, kuriais pademonstruoja savo neišmanymą:

„Taučius, Viešpačionio sūnus, ir pats Viešpačionis… valdė du metus ir ir du menėsius“. Kadangi Vespasiano sūnus Titus romėnų niekada nebuvo vadinamas Vespasianu, tai Girdonis, pavartojęs tą žodį įrodo, jog jį suprato lietuviškai „valdovo, o ne asmenvardžio prasme. (p. 203)

Šiaip jau tai ir Titą vadino Vespasianų, nes tai pavardė (tiksliau- cognomen). Jie istorikų vadinami skirtingai grynai dėl patogumo, nes abiejų pilni vardai buvo Titus Flavius Vespasianus, o valdė kaip Titus Flavius Caesar Vespasianus Augustus (bemaž pusė nustovėjusiu Romos imperatorių pavadinimų yra tokio supaprastinimo variantai ir be to neišsiversi, kai iš pradžių valdo Tiberius Julius Caesar Augustus, kuri gimė kaip Tiberius Claudius Nero, o prieš tapdamas imperatoriumi vadinosi Tiberius Julius Caesar, ji pakeičia Gaius Julius Caesar Augustus Germanicus, po to valdo Tiberius Claudius Caesar Augustus Germanicus, kuris anksčiau vadinosi Tiberius Claudius Nero Germanicus, o gimė kaip Tiberius Claudius Drusus, o po to eina Nero Claudius Caesar Augustus Germanicus, gimęs kaip Lucius Domitius Ahenobarbus ir taip kelis šimtmečius).

204 puslapyje Gedgaudas kerta neonormanams atgal, įrodydamas, kad vokiečiai kilo iš pabėgusių vergų, čia pat sufantazuoja, kad lenkai bando atsikratyti giminystės su čekais, ir to jiems niekada nepavyks, nes Mieško buvo vanduolis kuris parsidavė vokiečiams. Ar kažkaip panašiai… trumpai tariant, Gedgaudas per du puslapius lieja savo pyktį ant Lietuvos neapkentėjų.

Aptarkim dar viena svarbu klausimą: kaip ir kodėl amžių bėgyje pradžioje buvę eisčiais, gau- upėtais, prūsais, Gardarikės gadynėje mes vėl pakeitėme tris kartus savo vardą, iš varingių į rasus, ir pagaliau į lietuvius? (p. 206)

Dėl pirmo Gedgaudui viskas aišku: tiesiog varingiai- varasai sutrumpėjo į rasus. Ką įrodo, be kita ko ir tai, kad taip tebebuvo vadinami lietuvių kunigaikščiai:

mūsų kunigaikštis Daumantas Pskovo metraštyje tituluojamas rasų kunigaikščių. Jogailos brolis Skirgaila susilaukia panašaus titulo Torunės metraštyje. „Apskritai lietuvių dinastijos valdovai buvo tituluojami kaip rasų kunigai“,- sako H. Paszkiewicz (p.206)

Aš asmeniškai tai siečiau su faktu, kad, nepaisant tautybės, jie buvo Rusios kunigaikščiais. Jei konkrečiau, tai Daumantas buvo Pskovo kunigaikštis Timofiejus, o Skirgaila- Kijevo Ivanas.

O štai pavirtimas į lietuvius- tai epinė istorija apie apgaulę, drąsą, išdavystę ir ištikimybę…. Nors filmą statyk.

Apie 1000 metus popiežininkai ėmė terorizuoti žmones pasakomis apie pasaulio pabaigą ir darė tai taip įtikinamai, kad net keli pažangiausios pasaulio civilizacijos atstovai tuo patikėjo ir apsikrikštijo. Jei tiksliau, tai buvo Šv. Vladimiras ir Mieško. Krikštas sukėlė brolžudišką karą, kurio metų ištikimieji Trojos palikimui nebenorėjo dalintis vienų vardų su parsidavėliais ir todėl pasivadino lietuviais.

 

Vat toks didingas ir painus tas lietuvių tautos kelias, anot Gedgaudo.

****

Iliustracijos iš www.britannica.com http://latindiscussion.com http://be.wikipedia.org

Share
This entry was posted in Česlovas Gedgaudas, Gedgaudas, Knygos and tagged , , . Bookmark the permalink.

2 Responses to Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, IV dalis (3)

  1. Patikslinimas says:

    „vengrai (magijarai)“
    Turi būti MADJARAI. Vengriškas „gy“ tariamas kaip „dj“. Palyginimui: Imre Nagy = Imrė Nadis / Имре Надь.