Be komentarų- 5: Betonuotojas

Naujas veikėjas Lietuvos istorijos forume. Štai keletas šedevrų:

Kodėl slavų tautos buvo tokios atsilikusios:

Be tautų – etnosų egzistuoja ir tautos – subetnosai, kaip tolimesnis nacionalinio vystymosi etapas. Kaip subetnosų pavyzdžius galiu paminėti amerikiečius, kanadiečius ar australus, kilusius iš anglų, Krymo totorius, karaimus kilusius iš totorių, baltarusus, ukrainiečius, žydus ir lenkus, kilusius iš chazarų – mongolų mikso. Be abejo, atmetus specifines pastarųkų subetnosų susiformavimo sąlygas (kultūrinis – ekonominis ir politinis tiurkų ir mongolų slavų subetnoso atsilikimas), baltarusų, žydų, ukrainiečių, rusų, lenkų ir kitas slavų tautas formavo ir aukštesnių etninių grupių įtaka. Tos aukštesnį socialinį, politinį, kultūrinį ir ekonominį išsivystymą slavų atžvilgiu pasiekusiose etninės grupės – germanai, baltai ir keltai.

Kas lėmė, kad baltai buvo žymiai pažengę už slavus kultūriškai? Visų pirma, tai geografinė padėtis. Kaip žinia, civilizacijos arealo centre gyvenantys žmonės ilgiausiai išlaiko savo kultūrą, silpnėjančią kultūrinio arealo periferijose. Pavyzdžiui, prancūzų kultūros ryškiausi pasireiškimai – Prancūzijos teritorijoje, o prancūzų kultūra silpnėja ir išsigimsta frankofoniško pasaulio periferijose – pvz. Haityje, Čade. Kaip įrodymas yra baltų kalbos, tiesioginis viso Europos indoeuropietiškos kultūros pamatų kūrėjų kalbos tęsinys. Juk niekas nesako, kad australian ingliš ir american ingliš su anglų kalba turi bendrą prokalbę. Tiesiog vėlesni slengai kilę iš kalbos, turinčios senesnę formą. Taip pat keistai skamba nuomonės apie bendrą, skirtingą nuo baltų kalbų, indoeuropiečių prokalbę.

Kita geografinė slavų atsilikimo priežastis (be buvimo kultūrinio arealo pakraščiuose, veikiamoje mažiau civilizuotų tiurkų klajoklių) – tai slavų gyventos teritorijos izoliuotumas. Visos pasaulio didžiosios civilizacijos, tarp kurių ir baltų indoeuropietiškoje, išsivysto arti jūrų. Nes ten yra intensyviausia žmonių visuomeninių santykių, kultūrų, ekonominių santykių dinamika. Judriausios vietos Europoje priešistoriniais laikais – Baltijos ir Juodosios jūros pakrantės Rytuose. O tai yra teritorija, kurioje iki 1430 m. buvo baigta vienyti Lietuvos Imperija. Nors iki Lietuvos Imperijos jos teritorijoje būta ir mažesnių ikivalstybinių darinių – ostgotai, skitai, sarmatai bei lietuvių, tarp kurių buvo ir krikščionių Rytų ortodoksų, miestų valstybių (kaip Kijevo, Turovo, Pinsko, Polocko ir kt. Būtent juose pradėjo formuotis, veikiant graikų misionierių sukurtos bažnytinės kalbos įtakai, etnosocialinis slavų nukrypimas).

Visos Europos kontekste baltų arealo pakraščiuose gyvenusios slavų gentys, ypač neįėjusios į LI sudėtį, jau viduramžiais išsiskyrė savo kultūriniu atsilikimu. Pavyzdžiui, pirmąją valstybę slavai įstengė įkurti tik 1480 m. – Moskoviją, subyrėjus mongolų ulusui. Į Vakarus nuo Lietuvos buvusios Lenkijos Hercogystės slavų valstybe laikyti nederėtų. Visų pirma, visi Lenkijos miestai buvo įkurti ir statyti vokiečių, apgyvendinti taip pat. Nes, kaip žinia, laukiniai slavai nei Rytuose, nei Vakaruose miestų nestatė. Tai rodo baltiški ir germaniški, o Čekijoje net keltiški vietovardžiai, architektūra bei iškastiniai archifaktai. Suslavėjimas minėtose teritorijose pasireiškė vėliau, kaip etnosocialinės degradacijos išdava. Žymiai ankščiau slavų dialektais imta kalbėti kaimų vietovėse, didele dalimi dėl mongolų invazijos pasekoje atsiradusių tiurkų bėglių. Tai taikytina ir slavų kalbų atsiradimui dėl tiurkų, mongolų, finougrų ir germanų kalbinės įtakos apie 16 amžių. Nors kai kurios slavų tautos atsirado dar vėliau – jau XX amžiuje : baltarusai, tuteišai (lenkai), ukrainiečiai, žydai.

Slavotiurkizacija ir žydoslavizmas LI:

Visų pirma, šių terminų nelaikyčiau įžeidžiančiais – istoriografijoje naudojami dvitaučiai objektvardžiai – litovsko-russkoje gosudarstvo, jedinstvo-jednošč, angloamerikiečiai, mongolotatary, austrovengrai ir panašiai. Slavotiurkizaciją šiek tiek kitokiu aspektu nušviečia rusų litwinizmo idealogijėlė, žydoslavizmą – chazarų satanistų litwakizmas. Va būtent litwinizmo ir litwakizmo terminų siūlyčiau atsisakyti dėl juose esančio tikrinio „Litw“ priešdėlio.
Taigi, pasikartosiu, kad Lietuvos Imperija (toliau, kaip įprasta, LI) iki valstybinės religijos atsisakymo, inspiruoto parazituojančių klasių, buvo šimtu procentu lietuviška valstybė. Tai rodo ir vietovardžiai, ir tai, kad pasaulyje Lietuva laikyta pagoniška. Tuo labiau, iki 1430 m. bizantiečių Rytų ortodoksams sukurtas „slaviškasis“ esperantas (Bizantijos įtakos platinimo tikslais) nebuvo naudojamas šnekamojoje kalboje, o slavų etnosas neegzistavo. Pasaulyje dažnai pasitaiko situacija, kai etnosocialiai ir kultūroekonomiškai degeneravusios visuomenės dalys (to priežastis galėjo būti tautinės religijos atsisakymas), perima suprantamesnes ir primityvesnes kultūrines formas.
Pasaulyje daug atvejų, kai primityviai gyvenantys aborigenai savo protėvių statytus kultūros paminklus priskirdavo demonams, dievams ar ateiviams, o patys perimdavo misionierių ar šiaip idealogų (islamo dervišų – Šiaurės Afrikoje, jėzuitų Lotynų Amerikoje, sionistų – tarp kolonizatorių Palestinoje, komunistų – tarp atsilikusių Sibiro tautelių) patiektą naują kultūrinę aplinką ir tuo suformuodavo visai naują subetnosą. Jukatano majai nieko neprisiminė apie savo misetus, gyveno akmens amžiuje, o vėliau iškart perėmė jėzuitų kultūros modelį ir tapo gvatemaliečiais, salvadoriečiais ir t.t. Matome, kad bizantiečių ortodoksų išradimo „slavų prokalbės“ neištiko esperanto ar masonų kalbų likimas – jos pagrindu ėmė formuotis nauji subetnosai – Rytų, Vakarų ir Pietų slavai. Slavais tapdavo būtent labiausiai atsilikusios baltų, tiurkų, finougrų visuomenės grupės. Tai galbūt ir galėtų paaiškinti, kodėl slavai buvo tokie atsilikę ekonomiškai ir kultūriškai, o satanistai nieko nedirbo ir nekūrė.
Taigi ir slavų nuo 1387 m. formavimosi LI pradžia sietina tiek su misionierių veikla, tiek su tai veiklai reikiamo objekto visuomenėje – labiausia kultūriškai degradavusių ar atsilikusių jos dalių, buvimu. Lietuvių areale pirmiausia slavotiurkizacijai pasidavė miškų ir stepių sritys, esančios toliau nuo Baltijos jūros pakraščių – vienos judriausių Europos vietų (šalia Bosforo ir Gibraltaro). Be abejo, negalima nepastebėti ir masinės emigracijos, kaip neišvengiamo klasinės visuomenės pagaminimo elemento, bei „žmogiškųjų resursų importo iš trečiųjų šalių“.
Imigrantais daugiausia buvo mongolų subetnosas rusai, maždaug 1480 atsiradęs finougrų-totorių-baltų arealų sankirtoje Maskvos uluse. Didelę dalį imigrantų sudarė chazarai, propagavę satanizmą (monoteistinė alternatyvinė religija). Nesant lietuviškos religijos, naujieji imigrantai, palaipsniui apgyvendinantys „evakuotas“ LI žemes, tapdavo naujomis etninėmis grupėmis. Pavyzdžiui, tiurkai chazarai satanistai, apsigyvenę ištuštėjusiuose LI miestuose bei pasidavę germanizacijai, padėjo pagrindus žydų tautos atsiradimui 19 amžiuje, o slavotiurkai iš kitų mongolų ulusų – baltarusių ir ukrainiečių tautų atsiradimui apie 1991 m. (daugiau knygoje „Nepriklausoma Ukraina. Projekto krachas“).
Kaip matome, žydoslavizmą ir tiurkoslavizmą skiria ne tik stabmeldžiavimo objektai – fetišizmas (vienur satanizmas, kitur – Rytų schizma), bet ir funkcinis subetnizavimas, sąlygotas parazituojančių klasių poveikio LI. Nors maždaug nuo 1480 m. Lietuvos Imperija ar laisva lietuvių valstybe Lietuvą galima pavadint gana pritemptai. Istorikai sutinka, kad LI griuvimas prasidėjo nuo vidaus, o ne nuo kokio Mancikerto, Malojaroslaveco ar Stalingrado.
Išvados – LI nuosmukis, emigracija, imigracija, naujų funkcinių subetnosų dirbtinis formavimas (darbams – slavotiurkai, valdininkijai ir logistikai – žydoslavai, o lietuviai turėjo likti „žmogiškaisiais ištekliais“ – pigiu ekonominiu rezervu ir vartotojais, kaip dabar), lietuviškos religijos pakeitimas stabmeldyste ir satanizmu – tiesiogiai susiję dalykai. Būtinos tam prielaidos buvo klasinės visuomenės pagaminimas, nulemtas subjektyvių priežasčių ir išdavystės. Bet paskirų asmenybių, ložių, sektų ar partijų įtaka valstybei – tai jau kita tema.
Norėčiau padėkoti istorijai.net, kad spausdina mano opusus ir neužbanina.

Apie 1831-ųjų sukilimą:
Man gražiau skamba „Triušio Holokausto metai“. kodėl rašo sukilimas „Lietuvoje ir lenkijoje“? Juk Lenkiją padarė Stalinas tik 1945 m., o iki tol ten buvo Generalgubernija ir ne tik, bet 6 valstybės. Juk mazovšam nei Krakau, nei Silezija ar Prūsija nepriklausė. Tai visai kiti etniniai valstybiniai vienetai, Lenkija – tik geografinis terminas (nuo rusų „pole“) ir sieti su iki 1945 m. buvuiais daugiausia ten germanų dariniais nederėtų.

Ir visos kitos betoninės analizės.

Share
This entry was posted in "Betonuotojas", Be komentarų. Bookmark the permalink.

2 Responses to Be komentarų- 5: Betonuotojas

  1. Leo Lenox says:

    Imsiu nekęsti Norkaus. Pavadino savo knygą populistiškai, dabar kiekvienas idiotas apie Lietuvos Imperiją klega. Kita vertus, šitas durnių tipas yra gerokai klastingesnis, nei sarmatininkai gedgaudininkai -- anie žinai, kad mėtysis žodžiais ir jųjų išvartomis. Šitie, kita vertus, meistriškai plaka tautinius ir etninius stereotipus, supindami su faktine medžiaga ir faktinėmis klaidomis. Kur kas mažiau nuspėjami ablaūchai. Kita vertus, Baranausko istorijos forumo niekada per daug ir nemėgau.

  2. *Imsiu nekęsti Norkaus. Pavadino savo knygą populistiškai, dabar kiekvienas idiotas apie Lietuvos Imperiją klega*
    Čia tiesiog neišvengiams šalutinis efektas.
    *Kita vertus, Baranausko istorijos forumo niekada per daug ir nemėgau.*
    Kaip ir suprastėjęs dabar. Šiaip yra nemažai įdomių narių, kuriu jau ir kvapo neliko (Vilkolakis, Velnias). Aš irgi daugiausia ten lankausi nes nėra to š…. Lietuvos istorijoj, kuris ten neišplauktu.