Jotvingių Kryžiaus riterių ordinas

alias Consosaciatio Equestris Iatwingorum Boiarum sub tutela S. Victoris mil. Equestris et Martyris Inclyti Patroni et Protectoris alias Jotvingių bajorų riterių ordinas, globojamas riterio ir kankinio Šv.Viktoro, garsaus valdovo ir gynėjo alias ordo equestris ferreae jaczvingorum crusis alias lame cosplay.

Ordino istorija

Yra Lietuvoje toks miestelis Požerė. Seniai seniai, bemaž prieš šimtą metų čia klebonavo toks Antanas Skinderis. Šiaip jau gan eilinis tautinio atgimimo veikėjas, bet su savo keistenybėm.

Konkrečiai, jis buvo įsitikinęs, kad:

A. Jis yra Kaributo ainis;

B. Tas pats galioja turkams ir albanams.

Savosioms didingos praeities paieškoms užtvirtinti, kunigas įkūrė tokį tai Jotvingių geležies kryžiaus ordiną. Apie jo veiklą duomenų išliko gan mažai, mat po 1940 m. su visokiais sentimentais feodalizmui buvo griežtai kovojama (bemaž visą informaciją galima rasti čia).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsikūrė ir Ordinas. Štai čia ir prasideda linksmybės.

Ordino atkūrėjas

Visu pirma- ordino asmenybė Nr. 1: prof. Artūras Rukas-Daujotis. Taip pat dar daktaras, riteris, grafas ir arkontas. Taipogi Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Jotvingių kryžiaus riterių ordino didysis magistras, grafo Michalo Korvino Kosakovskio teisių perėmėjas ir buvęs Lietuvos bajorų sąjungos maršalka. Ir priedo jis dar yra P.H.C. (nors niekas nežino, ką tai reiškia).

Sprendžiant iš nuotraukų- žmogus su potraukių blizgučiams, juostelėms ir kitokiems cosplay atributams.

spėkit, kuris iš jų yra P.H.C.

Jeigu toks titulų sąrašas jums pasirodė abejotinas, tai jūs- ne pirmas toks.

Grafo von Derneck titulą jam esą suteikė princas Prof. Dr. Karl Heinrich Fromm Von Hohenstaufen und Derneck.

Tai, kad jis nėra tiesioginis imperatoriškosios dinastijos palikuonis, aišku ir be komentaro, bet aplamai paėmus toks vokiečių kilmingasis gali egzistuoti. Juo labiau, jei tik turi noro, jis gali kurti niekada neegzistavusius grafų titulus (realiai istorijoje Dernecko grafų niekada nebuvo). Jeigu jis yra teisėtas kažkokios seniai nebeegzistuojančios vokiečių valstybėlės sosto paveldėtojas, tai jo kaip (erzacinio) suvereno teisė.

Nors iš titulo sprendžiant- eilinis apsišaukėlis. Tam, kad Karlas Heinrichas Fromas prie savo pavardės galėtų prisegti von [kas nors], jis turi būti tos vietos savininkas arba bent teisėtas titulo paveldėtojas. Pvz. d’Artanjano draugo Porto tikroji pavardė buvo du Valonas, bet nusipirkęs Brasjė dvarą jis tapo du Valonu de Brasjė (ir galiausiai du Valonu de Brasjė de Pjerfonu).

Fromo atvėjų jis garantuotai nėra Hohenštaufenų dinastijos narys, o pati pilis priklauso valstybei.

Nors paprastai tokiu titulu gaminimas niekam labai nekliuna- kažkam tai teikia malonumo, o kažkam- ir visai neblogų įplaukų.

Juokinga yra tai, kad P.H.C.[etc.] Daujotis von Derneck [etc.], šitai ima už gryną pinigą:

Matote, aš esu Vokietijos Kilmingųjų rūmų narys… O kunigaikštis fon Derneck’as kaip ir priėmė mane į savo giminę

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/grafas-nenori-titulo-vynioti-i-vata-5880

Pats A.R.Daujotis apie savo titulus “Kauno dienai” kalbėjo su patosu. Fon Hohenstaufeną jis vadino vienu kilmingiausių Vokietijoje ir visoje Europoje. Jo pasirašytus raštus, suteikiančius riterio ar grafo titulą, A.R.Daujotis buvo atsinešęs su savimi ir sklaidė juos su neslepiama pagarba.

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/titulu-kolekcininkai-glumina-net-bajorus-8177

Realu titulą galima galima gauti tik vienaip (neskaičiuojant paveldėjimo ir vedybų): ji turi suteikti valdantis monarchas. Visa kita- dėl grožio ir reiškia ne daugiau nei „Jo šviesybė Vilniaus rajono karalius“. Beje, kiti asmenys, to paties Hohenštaufeno palaiminti grafais, ir nelaiko to kuo nors daugiau nei gražių titulų.

O dar blogiau, kad garbusis P.H.C. jau net neatsirenka, kas jam tuos titulus suteikė, mat grafas jis tai von Derneck, bet titulą gavo Belgijoje:

Taip taip, Artūras Rukas Daujotis dabar yra grafas. Šį titulą jam suteikė ta pati Belgijos Karalystės Tarptautinė Karališkoji Šv.Luko akademija, dar tiksliau – jos Senatas.

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/grafas-nenori-titulo-vynioti-i-vata-5880

Ordino „istorija“

Sprendžiant iš ordino istorijos pompastiškumo, rašyta ji to paties P.H.C.[etc.] Daujočio.

Nepaisant aukštos pozicijos akademiniame Belgijos pasaulyje, tekste įsivėlė keletas klaidelių (ten kur tekstas siejasi su realybe, bet kadangi aprašoma fikcinė organizacija, to ne per daug):

1278-1283m. Kryžiuočių ordinas sunaikino svarbiausius jotvingių ūkinius ir administracinius centrus, gyventojus išžudė arba išsivarė į nelaisvę. Karų ir plėšimų nusiaubta jotvingių žemė ištuštėjo. XIVa. vyko didelė kilmingųjų šeimų migracija į kaimyninę palankiai nusiteikusią Žemaitiją.

Šiaip tai pagrindinė Jotvingių atsitraukimo kryptis buvo į dab. Pietryčių Lietuvą ir Šiaurės Vakarų Baltarusiją. Grubiai šnekant, jie tiesiog persikeldavo į kitą Nemuno krantą, o ne belsdavosi velniai žino kur išilgai fronto linijai.

1487 metais buvo sisiformavusi grupuotė aplink kunigaikštį Jurgį Kunatjis Komiattovicz, kuris valdė Varnių (Medidinkų) žemes. Šv. Romos imperatorius Maksimilijonas I 1495m. birželio 24d. išleido cartiją, kuria šiam kunigaikščiui suteikė privilegiją turėti Lietuvoje vasalų bajorų, tačiau su sąlyga – jie turėjo duoti priesaiką Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.

Na, Varnių ir Medininkų sutapatinimas dažna klaida, bet vėlgi susiduriame su keistokų monarcho galių supratimų. Imperatorius galėjo suteikti titulą kitos valstybės didikui (kaip pvz., buvo su Radvilomis ir Albertu Goštautu), bet kad jis dar išduotu privilegiją, reguliuojančią minėto didiko teises kitoje valstybėje?

 

Summa summarum: nieko nuostabaus, kad Daujočio tekstai publikuojami kartu su Šeimio.

Nuotrauka iš http://www.siauliaiplius.lt

Share
This entry was posted in Artūras Rukas-Daujotis, Krikščionybė, Pseudoistorija and tagged , , , . Bookmark the permalink.

4 Responses to Jotvingių Kryžiaus riterių ordinas

  1. Paukštis says:

    „O straipsnyje „Aisčių runos“ senovinių rašto ženklų – runų žinovas Juozas Šeimys bando paneigti teiginį, kad lietuvių raštija atsirado tik su Mažvydo katekizmu XVI amžiuj.“ Skaitai, pilieti, ir juokas ima 😀

  2. Dėkoju, maloniai susiskaitė. Net neįsivaizdavau, kad tokie nukrypimai ir pas mus yra labai populiarūs. Nors aišku, jog kunigaikštis Beržanskis savo pavyzdžių galėjo plačiai visuomenę užkrėsti. Šiaip, juk vienas geriausių pavyzdžių istoriografijoje yra Simono Daukanto trys (berods) skirtingos genealogijos. Taip kad to meto visuomenei tai turėjo būti pakankamai elementarus reiškinys. Reikės atsisėdus prasiguglinėti, kas per daiktas tas jotvingių ordinas, veikęs Varšuvoje. Vienareikšmiškai, įdomus reiškinys…

  3. Leo Lenox says:

    Nestebina, kad paplaukėlių atsiranda. Kas stebina, kad jie visi kokiu nors būdu būna susiję, kaip kad -- Šeimys čia iš kažkur. Kažkas čia daros -- nesuprantu. Bet išsiaiškinsiu. Anksčiau ar vėliau (piktai niurnėdamas nuslenka iki durų, jas atidaro, stabteli akimirkai ir išeina. niurnėjimas dar kurį laiką girdisi, po to nutyla).

  4. Pingback: Apie Lietuvos valstybės ištakas (again)-2 « Pseudohistorian's Blog