Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, IV dalis (2)

II LENTELĖS APTARIMAS

[lentelė]

Po didingų Aleksandro žygių, ateina ramus ir geri laikai. Bet naujas priešas jau kyla- tai Roma.

Visa 181 p. Gedgaudas aiškina Romos istoriją (pasirodo, kartaginiečiai- irgi lietuviai), bet po to šoka aiškinti žodžio karalius etimologijos.Pasirodo, kariauti ir karaliauti anuomet buvo tas pats, tad ir visi didieji mūšiai buvo vadinami skirtingomis kovoti formomis.

Pradžiai Gedgaudas pateikia kelis vietovardžius: Kauną Mažojoje Azijoje, Caen Normandijoje ir Kjopenhavn (Kraujo upės uostas ir Karaliaus Kanuto sostinė).

Dėl Azijos Kauno, tai lotyniška (Caunus) ir graikiška (Kaunos- Καῦνος) formos yra perimtos iš kariškos Kbid arba lykiškos Khbide (tiek karų tiek lykų kalbos priklauso luvių grupei).

Kraujo upės uostas, mums žinomas kaip Kopenhaga (Kjo- matyt yra kø- transkripcija), Knuto Didžiojo laikais tebuvo nereikšmingas miestelis, su visiškai nekruvina etimologija: køber (pirklys)+havn (uostas). Beje, Kopenhagoje nėra upės. Artimiausia- Mølleåen (Malūnininkų) yra apie 17 km. nuo miesto centro.

Ko gero mažiausiai Gedgaudas klysta dėl Caen. XI amžiuje pavadinimas buvo užrašytas kaip Kadum ir kildinamas iš keltiško catu (kova)+magos (laukas).

Toliau autorius išvardija visą eilę mūšių- Kanai (216 pr. Kr.), Katalaunai (451), Kulikovas(1380), Kalka (1223), Nežatina Niva (prie Kaninos upės, 1078), Kajala (1185 m.) ir didingai pareiškia:

Trys mūšiai. Trys Kaujalės. Ne vienoje iš tų vietų šimtai mokytų komentatorių nesuranda upės ar kaimelio tokiu vardu ir didžiai stebisi kodėl… Mat jie a priori nusistatę, kad tas vardas būtinai turi kilti iš vietovardžio. Mums lietuviams aišku, jog tai bergzdžios pastangos; ieškoma jaučio, kai reikia eiti žuvauti.

Lygiai tuo pat pasisekimu prancūzų mokslininkai ieškotų Verduno apylinkese upės ar kaimelio vardu „Resistance“ (pasipriešinimas). (p. 182)

Tik tiek, kad… šaltiniai visas Kaujales ir įvardija kaip vietovardžius. Nedviprasmiškai.

Kanų (Cannae) kautynės įvyko prie kaimo, kuris iki šiol taip vadinasi.

Katalaunai taipogi konkreti geografinė vietovė, kuri taip buvo vadinama dar šimtmečiais prieš ten atsibeldžiant hunams.

Kulikovo lauko prasmė dar aiškesnė- paukštinė.

Kalka gi yra ir dar prieš mongolų invaziją buvo upė. Tiesa, pats hidronimas kiek neaiškus– gal nuo purvas, gal nuo juodas.

Daugiausia dėmesio Gedgaudas skiria „Sakmei apie Igorio žygį, kurioje randa dar viena Kaujalę- Kajalos upę.

Pats bandymas gilintis į senąją rusų literatūra beviltiškas: vien jau Boriso Viačeslavičiaus žuvimo analizė ką sako:

Бориса же Вячеславлича

Слава на судъ приведе

и на Канину зелену

паполому потла

за обиду Олгову

 

Borisą gi Viačeslavičių

Šlovė teisman atvedė

ir prie Kaninos žaliose

įkapėse paguldė

už blogybes Olegui

Gedgaudo vertimas:

Borisą gi Viačesla Vyčių (klaidingas) garbės jausmas atvedė Dievo Teisman, (Ginčo sprendimas ginklu, dvikova. Nugalėtojas laikomas Dievo išteisintu. Viena mūsų seniausių tradicijų) (p.182)

Nepaisant to, kad tame pačiame puslapyje, Gedgaudas puikiai žino, kad aptariamas „teismas“- tai ne dvikova, o kautynės.

Išaiškinus tokias etimologijas, galima pasijuokti ir iš germanistų pasakų apie „karalius“ kilmę.

Visiems gi Europos šviesiausiems kalbininkams šis žodis sudaro tokią gilią paslaptį, jog jie jį aiškina iš kito tokio pat žodžio- Karolio Didžiojo asmens vardo! Tai klasiškas „begging the answer“ pavyzdys, bandant nustatyti premisą iš išvados. Tiems mokovams patartume paieškoti Nigerijoje, pas Šv. Karolių Lwangą (mirė 1886 m.) arba pas Šv. Karolių Borromeo (mirė 1584)m. Tai vieninteliai oficialus Karolio vardu šventieji pagal „Calendarium Romanum“ 1969 m. laidą. Kitų Karolių Vatikanas „nepripažįsta“! Šitaip, pačiam Vatikanui liudijant mūsų pusėje, sugauname ponus aiškintojus „in flagrante“. Čia nebe ignorancijos, o neabejotinos blogos valios įrodymas. (p. 183)

Geriausia, ką sugalvojau, tai pacituoti Leo Lenox: „k**va k**va, kas čia per nesąmonės.

Kelis sekančius puslapius analizuoją… Dlugošą. Man žinios apie lietuvių-gudų-gotų kilmę anuomet buvo tokios akivaizdžios, kad net šis negalvojo jų neigti.

Realiai Dlugošas padarė tą patį, ką ir mano jau aptartas Trithemius: sukūrė legendinę istoriją, iš Biblijos ir antikinių šaltinių medžiagos. Gedgaudas nusičiumpą Jafetą (kuri atlietuviną į Gaptą) ir iškelią dilemą:

Apie GAPTĄ- visų gudų tautų eponimą- reikia pasakyti- jog neįmanoma juo nusikratyti nusišaipymu- girdi, čia tik lielganda, nes tuomet kyla kai kam labai nemaloni paseka: Bibliją tektu irgi apšaukti „lielganda“ (p. 183)

Argumentas, pripažinkim, neblogas. Butų buvęs prieš kokius 200 metų.

Nuo Dlugošo pasakų atitrūkstama tik 186 puslapyje, kur paaiškinamas tikras lietuvių- indų giminystės santykis.

Imkime kad ir tokį konkretų pavyzdį: Aleksandras didysis, 325 metais prieš Kr. užkariavęs Indijas, pereidamas Indo upės slėniu nuo jos ištakų Himalajuose (Gemalajuose) ligi Pataliputros tos upės žiotyse, įsodino visur, kaip dera tvarkingam valdovui, savo administraciją. 321 m. jo plikuoniui gudui Pereidikiui žuvus sąmokslininkų nukautam, Aleksandro karvedžiai, užkariautų žemių vietininkai, išsigraibstė kas sau jų valdomus kraštus. Tuo būdu 320 metais Indijoje iškyla Guptų dinastijos įkūrėjas Čandra Gupta (Šviesus Gepidas). Per trumpą laiką jo karalystėje sužydi pirmasis Indijoje auštos civilizacijos centras;[…]

šitaip atsiskleidžia ten nukeliavusių gepidų-vyčių-gudų palikimas: paaiškinamas mūsų kalbos giminingumas liturginiam sanskritui, šviesiaplaukių, mėlynakių valdovų kastos atsiradimas (braminų bruožai, kuriems buvo draudžiama kraujomaiša su žemesniais luomais), ir pagaliau mūsų tikybų panašumas (p.186)

…k**va k**va, kas per nesąmonės…

Pradėkim nuo to, kad Aleksandras neužkariavo Indijų. A nei vienos- jis gal tik truputi pastūmėjo senąsias Persų imperijos sienas į rytus. Viskas prasidėjo nuo to, kad po Darijaus žlugimo, kai kurie persų nukariauti kraštai nusprendė išnaudoti progą ir atgauti laisvę. Taigi šauniajam užkariautojui teko belstis į rytus triuškinti Spitameho sukilimo (plius minus truputi į šiaurę nuo dabartinio Afganistano), o po to į pietus, mat kalnų gentys nerodė jokio noro pripažinti naujojo valdovo. Pirmiausia jis užpuolė Kabulo upės slėnį ir nugalėjo puštunus (tada jie vadinosi truputi kitaip), po to įsiveržė į dabartinį Pakistaną ir pelenais paleido Svato (Swat) upės slėnio gyvenvietes. Galiausiai Makedonietis patraukė į dabartinį Pandžabą ir laimėjo savo paskutinę didelę pergalę- Hidaspos kautynes. Netrukus įvyko garsusis armijos maištas, be to atėjo žinia, kad Nanda ir Gandaridai susivienijo, kad atremtų įsiveržimą…

Ilga istorija trumpai: štai taip atrodė Darijaus III valdos:

O štai taip atrodė Aleksandro imperija:

Po Makedoniečio mirties jo generolai pasidalijo štai šias žemes:

O kas dėl Čandra Guptos… Padėkim nuo to, kad jis neįsteigė Guptų dinastijos ir imperijos. Tą padarė Šri-Gupta kone šešiais šimtmečiais vėliau. Čandra Gupta (Chandragupta Maurya) įsteigė Maurijų imperiją.

Kažkiek tiesos čia yra- persų ir graikų kultūros padarė nemažai įtakos Maurijų laikotarpio Indijai. Maždaug apie 250 m. pr. Kr. rytinės Seleukidų imperijos provincijos atskilo į savarankišką Baktrijos karalystę ( daug maž dab. Afganistanas) ir (vėliau) kelias smulkesnes valstybėles. Atsirado netgi toks dalykas kaip graiko-budizmas. Tai, aišku, buvo svarbus postūmis klasikinės Indijos aukso amžiui, bet tas nekeičia fakto, jog Maurijų imperija buvo vietinės kultūros produktas išaugęs iš Nandos imperijos.

Jau nekalbų apie sanskrito kalbą, kuri ten buvo nuo maždaug 1500 m. pr. Kr. (netgi raštas atsirado gerokai anksčiau: nors paprastai jo pradžia Indijoje datuojama su Ašoka Didžiuoju, bet seniausi Brahmi pavyzdžiai siekia VI a. pr. Kr.)

Gedgaudas tiek įsijaučia į savo atradimą, kad pamiršta, jo daro bendrą lietuvių istorijos apžvalgą ir sekantį skyrių (p. 188-194)paskiria išimtinai sanskrito tyrinėjimams (ilgas panašių žodžių sąrašas).

***

Iliustracijos iš http://www.britannica.com ir http://en.wikipedia.org

Share
This entry was posted in Česlovas Gedgaudas, Gedgaudas, Knygos and tagged , . Bookmark the permalink.

2 Responses to Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, IV dalis (2)

  1. Leo Lenox says:

    Kažkodėl man labiausiai iliustratyvūs yra tavo pasažai „kažkiek tiesios čia yra“ -- regis, perspaudi savo analitinius įgūdžius ir taip (tyčia ar netyčia) pademonstruoji, kaip smarkiai reiktų stengtis, kad šitas rašliavas pritempti prie realybės 🙂 Kaip visada, lenkiu galvą prieš Tamstos kantrybę. 🙂

    • Taip ir yra: gerai paieškojus, kažkokių realybės šešėlių galima rast.
      Apie tokius kaip Gedgaudas mano močiutė sakydavo: „girdėjo, kad varpai zvanija, bet katroj parapijoj…“