Priešistorinių amžių istorija

Šio oksimorono autorystė priklauso tokiam Juozui Jokubauskui. Jo 2002-2005 išleista trilogija taip ir vadinasi Lietuvių tautos priešistorinių amžių istorija. Pabandysiu apžvelgti pirmą tomą.

Autorius

Juozas Jokubauskas gimė apie 1915 m. Dalyvavo pogrindinėje veikloje buvo partizanas, 1945 m. atsidūręs Vorkutoje ėmėsi savarankiškai studijuoti lietuvių praeitį. Šiam reikalui atidavęs visą gyvenimą  ir 18 metų taupęs pinigus, galiausiai paskelbė savo tyrimų rezultatus.

N.B. Sunkus Jokubausko gyvenimo kelias nusipelno pagarbos. Bet jo istorinės studijos- kitas reikalas.

Bent jau taip teigiama knygoje. Visgi tuo galima ir suabejoti, mat knygoje autorius apie save nuolatos kalba daugiskaita, it koks monarchas. Autorių kolektyvo teorija gal ir paaiškintų, kodėl knygos sandara yra tokia chaotiška kaip reta- tiesiog kažkas suvertė į vieną krūvą nesusijusius rašinius. Visgi, knygos tekstas stilistiškai vientisas (=kraupus), kas verčia manyti, kad tai vieno autoriaus darbas.

Pats knygos rašymo procesą autorius pabandė išdėstyti įžangoje. Jau pirmuoju sakiniu autorius nurodo ir savo tikslą- aptarti visuomenės sukultūrėjimą.

Skirtingai nuo kitų autorių, Jokubauskas užsipuola ne istorijos klastotojus, o istorija aplamai: esą tai kažkokia mikroistorija, kurioje visi įvykiai sukeisti vietomis (p.5).

Aplamai, išdėstyti knygos gimimo istoriją sekėsi sunkiai: tam skirtoje įžangoje autorius šokinėja nuo temos prie temos (pradedant ypač negrabių XIX a. atgimimo atpasakojimų, baigiant sovietmečio atmosfera ir lagerio realijomis) ir be jokio ryšio čia grįžta, čia vėl atitolsta nuo šių temų bent kurioje knygos vietoje.

Knygos sandara

Jokio loginio ryšio medžiagos dėstyme aptikti neįmanoma. Pabandysiu žingsnis po žingsnio pereiti knygos pradžią. Skyrius „Neogeno pereinamasis laikotarpis“(p.24-65)prasideda nagrinėjant tokius svarbius klausimus, kaip „kaip paukščiai išmoko skraidyti“(p. 24-29) ir „ar žemiškoji civilizacija visatoje vienintelė?“(p. 33-37), taipogi konstatuojamas nuostabus faktas, kad astrofizika neapsiriboja vien tik Žemės paviršiumi (p.29) ir dar knygoje telpa daugybę temų, kurių sąsajų su knygos tema suprasti neįmanoma.

Perėjus prie žmonijos, konstatuojama, kad ji kilo iš Rojaus sodo, o sukultūrėjimo pradžia buvo prieš 10 milijonų metų, kai Adomas sukonstravo pirmąjį įrankį- kablį medžių šakoms nulenktį. Po to analizuojami atskiri regionai- Komija, Galija, Palestina- ir visur randama, kad pirmieji šių kraštų gyventojai buvo lietuviai, kurie pabėgo čia susikūrus vergvaldinėms valstybėms. Beje, „po to“- ne visai tikslus pasakymas. Tekste pilna šuolių į šalutines temas o ir pati knygos sandara be jokio ryšio- „teoriniai“ skyriai ir ilgiausi žodžių sąrašai be jokios logikos sukaišioti tarp „istorinių“ skyrių. Rezultatas- beviltiška pelkė.

Metodika

Be abejo, kurdamas savąją lingvistika, Jokubauskas rėmėsi sąskambio metodų. Kaip žinia vienintelės ribos, naudojantis šiuo metodų- nuosava fantazija. O Jokubauskui jos netrūksta. Vėpla esą kilo nuo vėplys, Komija- nuo kamuolys, pagonybė- paguoda etc.

Pagrindinis duomenų šaltinis autoriui, regis, buvo telefonų knyga ir prielaida, kad jeigu žodis ar vardas yra randamas šiandieninėje Lietuvoje, vadinasi jis yra lietuviškas, o kitos tautos jį pasiskolino. Tai daro kai kuriuos skyrius, pvz. apie Palestiną ypač skausmingai skaitomais:

Kilmės analizę pradėsime nuo tų lietuviškų asmenvardžių, kurie per klaida buvo priskiriami hebrajų kalbai.[…]

Abraomas Palestinoje. Mūsų tėvynėje su ta pačia žodžio šaknimi 14 vandenvardžių ir sekančios pavardės: Abraitis, Abromavičius, Abroževičius, Abračinskas[…] (p.114)

Arielis- palestinietiška, tačiau lietuviškos kilmės pavardė[…]

Churitai-etninė sritis Palestinoje. Lietuviškai būtina tarti Kuritai. Mūsų šalyje vardai: Kuraitis, Kurčiauskas, Kurcevičius, Kurčinskas, Kurdukas, Kureika, Kurila ir visa eilė kitų[…] (p.116)

Gabrielius-Palestinoje paplitusi lietuviška pavardė bei vardas[…] (p. 117)

Taipogi Jonas, Jokūbas, netgi Jerichonas ir Jeruzalė (nuo paukščio jarubė).

Apie 2003- 2005 metus Jokubauskas gan aktyviai skelbdavosi „Lietuvos Aide“ (tuo metų ten buvo tikras pseudoistorikų bumas). Jo straipsniai būtent taip ir atrodė- žodžių kratinys, dažniausiai be jokių komentarų. Iš tų straipsnių atsimenu du dalykus: kad Šat al Arabo pavadinimas irgi lietuviškas (nors upė atsirado apie X a.) ir parotijas (tokia tailandietiškų medžių rūšis)- pavadinimas giminingas lietuviškai pavardei Paršaitis.

Vienas pozityviai atsiliepęs kritikas rašė:

Knygos autorius savo teiginius grindžia loginėmis prielaidomis ir įvairiomis hipotezėmis.

Išties taip, tačiau loginė prielaida yra tik viena ir visos hipotezės stovi ant jos. Pati loginė prielaida, jeigu taip išvis galima išsireikšti, skamba taip: tenka manyti, mes nematome, kodėl taip negalėjo būti ir pan. Na, o jeigu taip, tai…

Aplamai sekti autoriaus dėstymą, kaip jau minėjau, reikalas sudėtingas. Štai vienas tipiškas pasažas (iš poskyrio „Kur toji dabartinės knygos gimtavietė?“):

Būtu neleistinas aplaidumas, jei nepaminėtume, kad Gedimino dinastijos laikais visas Barenco jūros pietrytinis pakraštys įėjo į Naugardo kunigaikštystės sudėtį. Naugardo kunigaikštiją tuo metų valdė Gedimino sūnus Narimantas, o vėliau Narimanto sūnus Patrikijus. Po Patrikijaus šalį užvaldė Algirdo sūnus Lengvenis. Po Lengvenio jo sūnus Jurgis. Barenco pajūris įėjo į Naugardo kunigaikštijos sudėtį.

Ta pačia proga paminėkime, kad Š. Europa pasižymi gana įvairių rūšių gamtos turtais. Patį didžiausią turtą sudaro Komijos, Karelijos ir Archangelsko srities miškai, apie keli šimtai milijonų hektarų. Daugelis iš jų iki pat šiol dar nėkarto nematė kirvio bei pjūklo. Šalys labai retai gyvenamos, be to, nėra nutiestų tinkamų kelių (p. 22-23).

Kontrolinis šūvis

Gyliau analizuoti veikalą trukdo dvi priežastys: a) aš visiškai nesupratau pusės to, kas parašyta; b) tai, ką supratau buvo už logikos ribų.

Todėl pabaigai tiesiog pateiksiu ilgą citatą, kuri, manau, puikiai perteikia knygos esmę (visi paryškinimai- mano):

O štai dar viena nedidelė užduotis: perkelkime savo dėmesį į patį artimiausią dangaus kūną- Mėnulį. Koks neišsemiamas jo grožis. Baltutis, tiksliai apskritos formos. Astronomai paskaičiavo, kad jo paviršiuje yra iki 3 km aukštumo kalnų. Paprasta akimi žiūrint susidaro vaizdas, kad jo paviršius tarytum obliuote nuobliuotas. Tokie dangaus kūnai susidaro tokiomis sąlygomis, kai jie įgyja skysčio formą ir pakankamu greičių sukasi apie savo ašį. Anksčiau buvo skystis. Vėliau apsistojo pluta. Tuo metu mėnulis turėjo sudaryti savarankišką planetą. Jo orbita aplinkui saulę turėjo būti artima Žemės planetos orbitai. Tuo būdu Mėnulis galėjo gauti iš Saulės maždaug tiek pat energijos, kaip ir jo vyresnioji sesuo Žemė. Abiejose planetose turėjo būti vienodos sąlygos ir gyvybei susiformuoti.

Ar galėjo ir Mėnulyje susikurti savarankiška civilizacija? Neįžvelgiame kliūties, kodėl jame negalėjo taip atsitikti? Kur kas sudėtingesnis klausimas- ar priartėdavo tos civilizacijos iki azartinių lošimų? Paprastai įvykiai išsidėsto taip: juo mažesnės apimties bendruomenės, tuo mažiau jose tepasitaiko ir bet kokių kvailysčių. Bet pagrindinė priežastis vis dėl to pakeitė tos mažosios planetos savarankiškumą, kad ji per daug priartėjo prie Žemės ir tapo jos nuolatinių palydovų. Sutrumpėjo laikas, kuris reikalingas stambiems pakitėjimams.

Apie Mėnulį bendros žinios kol kas per siauros. Armstrongas jame per trumpai tepasisvečiavo. Nebe už kalnų tas laikas, kai žmonės jo plutoje pradės vykdyti gręžimo darbus ieškodami naftos ir retųjų metalų. Buvusių vandens telkinių dugne jie turėtų aptikti ir klintinių uolienų. Jei ten buvo išsivysčiusi gyvybė, tai turėjo išlikti ir suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Apie jų buvusį sukultūrėjimą nedaug ką tegalės sužinoti. Bet tai ne pagrindinis tikslas. Kur kas vertingesnis sumanymas- tai kelių ieškojimas. Ar neįmanoma surasti būdų, kaip buvusią padėtį atkurti?

Mėnulis gali skrieti apie Žemę ir drauge suktis apie savo ašį. Pagrindinė sąlyga, kad toji ašis būtų nukreipta į Žemę ir kad jos trauka negalėtų Mėnulio sukimosi stabdyti. Sukimasis kiekvienai planetai būtinai reikalingas. Lakiosios medžiagos turi įgyti pastovią skriejimo apie planetą kryptį. Tada jos nebegali atitolti bei išsisklaidyti po beribę erdvę. Tuo būdu Mėnuliui prarastos galimybės gali būti sugrąžintos. Jo paviršiuje iš naujo suklestėtų gyvybė. Kultūra galės iš Žemės į jį persikelti. Negalime būti tikri, ar tai būtų pirmutinis, ar vienas iš daugelio sudvejintų bei sutrejintų kultūros suklestėjimų mūsų galaktikoje.

Šiek tiek sudėtingesnis klausimas- kaip tokį sumanymą įgyvendinti?

Visa gamta pakankamai išradinga, žmonių sumanumas nuo kitų rūšių taip pat neturėtų atsilikti. Kiek ir kokių išeičių tuo klausimu gali iškilti kol kas neverta ypatingo dėmesio skirti. Bandykime pamąstyti, kas atsitiktų, jei taip pasielgtume. Reikėtų tam tikslui panaudoti tam tikrą branduolinės energijos kiekį. Užvaldyti vieną iš daugelio asteroidų. Pakeisti jo orbitos kryptį, priartinti prie Mėnulio ir priversti, kad jis taptų jo palydovu. Taip turėtų būti užbaigtas parengiamasis darbas.

Sekanti užduotis turėtų būti tokia. Būtina surasti vieną arabą- savižudį ir jį įtikinti, kad griaunamasis darbas žemiškai civilizacijai yra nenaudingas. Tokį pat pasiaukojimą galima panaudoti kilnesniam tikslui stukltelti tuo asteroidu į atitinkamai paruošta vietą Mėnulio paviršiuje ir priversti, kad jis pradėtų padidintu greičiu suktis apie savo ašį. Būtų pasiektas dvigubas tikslas. Viena iš didžiausių vertybių- galbūt įvyktų lūžis visuomenės sąmonėje. Vietoj keršto ir neapykantos- pirmenybė atitektų didingų sumanymų įgyvendinimui. Be to, būtų padaryta pradžia kosminei civilizacijai bent jau mums artimoje Saulės sistemoje. Arabas tikriausiai būtų priverstas žūti. Už tai jam būtų pastatyti 2 bronziniai paminklai: vienas Mėnulyje, kitas Žemėje. Anksčiau didelė dalis paminklų atitekdavo ne kūrėjams, o žudikams (p. 35-37).

Kuo ne lietuviškas Azimovas?

Share
This entry was posted in Juozas Jokubauskas, Knygos, Pseudoistorija and tagged , , , , . Bookmark the permalink.

3 Responses to Priešistorinių amžių istorija

  1. Leo Lenox says:

    Pavydžiu kantrybės skaityti tokius veikalus…

  2. Paukštis says:

    „Šiam reikalui atidavęs visą gyvenimą ir 18 metų taupęs pinigus, galiausiai paskelbė savo tyrimų rezultatus.“ ir „Be abejo, kurdamas savąją lingvistika, Jokubauskas rėmėsi sąskambio metodų.“ Ir ką man tai primena 🙂 Kalba apie mėnulį visai suprantama, juk autoriui buvo svarbu pateikti tolimą, atsiskyrusį krašą ir ten matyti civilizaciją, tačiau vis tiek pasirinktas būdas atrodo kvailai. Geriau per tuo 18 metų būtų paskaitęs ko nors naudingesnio.
    O šiaip, Pseudohistorian, iš kur tiek laiko „mokslo“ kūrinių analizei?