Dėl NKVD-Gestapo sutarties

Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa.

Pasirodo yra dvi šios sutarties versijos: pirmoji, kuria taip nekritiškai publikavau (jei čia tas žodis tinka) ir aš ir antroji, kuri buvo paviešinta 2003 m., o labiausiai išgarsinta kontraversiškos E. Šnores „Sovietų pasakos“ („The Soviet Story“).

Pirmasis variantas, težinomas iš šių nespalvotų, prastos kokybės kopijų buvo paviešintas „Pamiat“ („Память“). Po kelių metų Sergejus Kanevas (Сергей Канев) paviešino antrąją sutartį.

Pikti pro-maskvietiški liežuviai ėmė plakti apie falsifikaciją ir provokaciją, o ne mažiau pikti anti-maskvietiški liežuviai- apie provokaciją, siekiant diskredituoti naujai iškilusi dokumentą.

Tiesa, tokia versija panaši į eilinę isteriją apie visur kišančią kaulėtą KGB ranką ir neturėtu būti priimta per daug rimtai. Greičiau jau pamiatčiakai, užuodė galimybę pagarsėti ir nusprendė būti pirmaisiais publikuotojais.

Visgi, vienas įdomus momentas: „Pamiat“ anuomet buvo iš esmės neaktyvi ir neatsigavo iki 2006 m. 1999 m. iš organizacijos tebuvo likusi blogos reputacijos iškaba.

Deja, vargu ar kada sužinosime kaip ten buvo iš tikrųjų.

Jeigu „Pamiat“ versija buvo lengvai paneigiama, vien dėl to, kad tokiems dokumentams pagaminti užtenka senos rašomosios mašinėlės ir kopijavimo aparato, tai Kanevo dėka šitos sutarties mes pamatėme daugiau nei Molotovo-Ribentropo paktų (po Volkogonovo publikacijos originalas buvo padėtas atgal ir jį pamatyti artimiausių metų negresia).

Aišku, ir šie dokumentai gali būti suklastoti. Tokia galimybę visada reikia turėti omenyje, juolab, donskiškai šnekant Kanevo laida netapo viešojo diskurso plotmę nacių- sovietų santykių problematikoje.

Teisėto pasipiktinimo banga tarybinės istorijos klastojimų kilo tik po fašistinio Šniurės bandymo reabilituoti Estijos ir Latvijos koloborantus. Ši kartą šventajam karui vadovavo toks Diukovas (Дю́ков). Vienas žymiausių naujosios kartos Rusijos istorikų, laurus pelnęs už tai, kad dokumentuotai įrodė jog buržuazinių sluoksnių taip vadinamas „genocidas“ tebuvo pažintinė- turistinė ekskursija, kurios metu NKVD-Turist gidai rodė ypatinga dėmesį savo klientų gerovei (nuoroda-tik stiprių nervų žmonėms). Į provokaciją jis reagavo kaip ir dera akademinių sluoksnių žmogui:

Я человек спокойный, но после просмотра 2/3 фильма у меня было одно желание: лично убить режиссера и сжечь нахер латышское посольство.

http://novchronic.ru/1393.htm

Kiek aprimęs, istorinės garbės ir sąžinės sargas… taip nieko gero ir nepasakė. Kaip beje ir visi jo senešalai.

Buvo kabinamasi prie datos (lapkričio 11 d. Miuleris esą buvo Berlyne, bet paskutinis iki šios datos jo pasirašytas dokumentas datuotas lapkričio 9 d.), prie RSHA IV skyriaus (kurio Kanevo dokumente išvis nėra) etc.

N.B. Klausimėlis komentatoriui Skeptikui: iš kur jūs tą SD antrąjį skyrių ištraukėt? Nei tada, nei aplamai kada nors Gestapas nebuvo SD dalimi. Iki sudarant RSHA, Gestapas priklausė SiPo.

Štai Zeppelinus sako, kad skaitė analizę. Butų gerai jei duotų ir nuorodą. Man nieko rimtesnio už istorinio teisingumo gynėjus nepasitaikė.

Nors velniai nematė- tebūnie ir Kanevo dokumentai klastotė. Bet apie ką tada kalbėjo Karpovas?

 

Bet aš čia nušokau nuo temos: dokumentai kuriuos paskelbiau įrašę „Pasaulį seną mes… pasidalinsim (1)“ yra sufalsifikuoti. Mano kaltė.

Errare humanum est.

Share
This entry was posted in Komunizmas. Bookmark the permalink.

3 Responses to Dėl NKVD-Gestapo sutarties

  1. troy says:

    Nepergyvenk все мы человеки

  2. Skeptikas says:

    „N.B. Klausimėlis komentatoriui Skeptikui: iš kur jūs tą SD antrąjį skyrių ištraukėt? Nei tada, nei aplamai kada nors Gestapas nebuvo SD dalimi. Iki sudarant RSHA, Gestapas priklausė SiPo.“
    Iš „17-ka pavasario akimirkų“ užkadrinio balso.
    Kur galima perskaityti HKVD-Gestapo sutartį „Канев edition“ ?