Pasaulį seną mes… pasidalinsim (2)

Taigi, Zakopanės konferencijos nebuvo. Bet ar buvo Paktas? Kai kuriems vis dar kyla dėl to abejonių. Štai Rimantas Greičius iš Alytaus ragina:

Nespjaudykime į savo praeitį

1989 metais, pačioje Sąjūdžio gyvavimo pradžioje, Akcinė spaudos bendrovė „Lituanus“ net 100 tūkst. egzempliorių tiražu išleido nedidukę, 43 puslapių knygelę „Suokalbis“. Tai, kaip teigia jos sudarytojai, „1939-1941metų dokumentai apie Stalino ir Hitlerio nuosprendį likviduoti Lietuvą ir kitas suverenias valstybes“. Ir dar pasakyta, jog dokumentų faksimilės fotografuotos iš žurnalo „Osteuropa“ (VFR). 1989 metais ši knygelė buvo skaitoma su ypač dideliu susidomėjimu, o dokumentai tapo tuo pagrindiniu arkliuku, kuriuo Sąjūdis jojo valdžion.

Vat jeigu ne Pakto publikacija, tai LKP pozicijos taip ir butų likusios nepajudinamos…

Jeigu rimtai, tai samizdatiniai Pakto vertimai Lietuvoje cirkuliavo bene nuo 1970-1971 metų (nors istoriografijoje dažniausiai minima 1972 metai, kai saugumas pričiupo vertėją Sevruką). Beje, dėl datos- 1989 m. nebuvo „pati Sąjudžio gyvavimo pradžia“.

[Po to pateikiama pora citatų iš 1940 m. sausio „Židinio“ vedamojo. Šito reikšmės Pakto problematikoje aš nesupratau]

Kasmet artėjant eilinėms pergalėms Antrajame pasauliniame kare metinėms, tos jėgos, kurios stengiasi sumenkinti antifašistinės koalicijos ir ypač Tarybų Sąjungos nuopelnus sutriuškinant hitlerizmą, bando sulyginti socializmą ir fašizmą. […]Bet ar daugeliui, na, kad ir Lietuvos gyventojų, žinoma vadinamųjų slaptųjų protokolų atsiradimo istorija?

Pirmą kartą slaptųjų protokolų kopijos buvo išspausdintos 1946 metais nedideliame JAV leidžiamame laikraštyje „San-Lui post dispatsch“ su prierašu, kad kopija esą karo pabaigoje pagamino Rybentropo sekretoriato darbuotojas fon Lesch ir neaiškiomis aplinkybėmis 1945 m. gegužę perdavė Didžiosios Britanijos kariškiams. Na, o šie kopijų kopijas perdavė amerikiečiams.

Ne visiškai taip, drg. Greičiau. Aplinkybės aiškios kaip dieną: 1943 metais, dėl aviacijos antskrydžių keliamos grėsmės Ribentropas įsakė evakuoti užsienio reikalų ministerijos (Auswaertigen Amt) archyvą iš Berlyno. Vyriausiajam vertėjui Pauliui Šmitui (Paul-Otto Schmidt), buvo įsakytą padaryti svarbiausių dokumentų mikrofilmus. Vienas Šmito žmoniu, Karlas fon Loešas (Karl von Loesch) 1945 metais nepakluso įsakymui sunaikinti archyvus ir išsaugojo kopijas, kurias praėjus kelioms dienoms po kapituliacijos perdavė mikrofilmus britų pulkininkui leitenantui Tomsonui (R.C. Thomson), vadovavusiam dokumentų paieškai.

Niurnbergo proceso metu Rybentropo advokatas Alfred Zaidl pabandė panaudoti šias kopijas kaip dokumentus, tačiau Tarptautinis tribunolas šį bandymą atmetė: kopijos negali liudyti kaip dokumentų originalai.

Tai, vėlgi, nevisiškai tiesa (ar pastebit tendenciją?).

Pirmiausia, Alfredas Seidlis (Alfred Seidl) nebuvo Ribentropo advokatas. Jis buvo Hanso Franko ir Rudolfo Heso advokatas. Ribentropą gynė Fritsas Zauteris (Fritz Sauter) ir Martynas Hornas (Martin Horn).

Kai gegužės 21 d. posėdyje Seidlis (Alfred Seidl) bandė perskaityti Pakto tekstą, tačiau Sovietų Sąjungos kaltintojas gen. lt. Rudenko (Рома́н Андре́евич Руде́нко) pareiškė, kad dokumentai jau pripažinti teismo kaip klastotė. Tokios jo pozicijos nepalaikė nei teismas nei kolegos prokurorai. Visgi, teismas nutraukė dokumento skaitymą, advokatui atsisakius nurodyti šaltinį.

Seidlis Pakto dokumentus gavo iš anoniminio JAV karininko 1946 balandį ir pirmiausia kreipėsi į Sovietų atstovybę dėl autentiškumo. Generolui Sorjai, su kuriuo kontaktavo Seidlis, netrukus bevalant netyčia iššovė tarnybinis ginklas. Kaip tyčia- kelios dienos po pirmojo Pakto paskelbimo spaudoje.

Kadangi jo ginamajam Hesui buvo pateikti kaltinimai „nusikaltimais taikai“, kovo 26 d. posėdyje, Sedlis pareiškė norą papildyti aplinkybes susijusias su karo kilimų. Pirmiausia jis pateikė Friedricho Gauso (Friedrich Wilhelm Otto Gaus) liudijimą apie derybas Maskvoje. Sekančiame posėdyje jis apklausė Margaretą Blank, kuri irgi paliudijo apie slaptųjų protokolų buvimą. Pats Ribentropas per kelias dienas trukusia apklausą irgi nieko neslėpė, smulkiai nupasakodamas derybų ir protokolų detales.

Kadangi, sąjungininkai buvo susitarę, kad tribunole bus svarstomi tik Vokietijos nusikaltimai, o Višinskis ir Rudenko išijuose dirbo, kad tik taip ir butų, Sedlis susidūrė su rimtomis kliūtimis: Gauso liudijimas, kuri advokatui pavyko „įvestį pro galines duris“ per Blank apklausą, buvo teismo nepriimtas kaip įkaltis, tačiau (matyt, kažkuriam vakarų teisėjui spaudžiant) Sedliui palikta galimybė jį papildomai patvirtintus dar kartą teikti teismui.

Netrukus po Ribentropo apklausos Seitlis gavo Pakto kopiją ir…

Matomai tie patys šaltiniai nutekino Paktą ir laikraščiams. Netrukus jis pasirodė visuose pasaulio laikraščiuose (išskyrus tam tikras šalys, kurių pirštais čia nebadysim), o žemesniųjų parlamento rūmų atstovai abiejuose Atlanto pusėse, nesijaudindami dėl savo vyriausybių susitarimo „švariai ir greitai“ nuteisti nacius, ėmė reikalauti vyriausybės pozicijos. Galiausiai spalio 14 d., likus kiek daugiau nei 24 valandoms iki mirties nuosprendžių vykdymo, užsienio reikalų ministerijos pasekretorius Kristoferis Meihiu (Christopher Paget Mayhew, Baron Mayhew) Bendruomenių rūmuose patvirtino apie slaptųjų protokolų egzistavimą…

Nors teismas 1946 metais atmetė bandymus išvilkti Paktą į dienos šviesą, bet kaip sakė JAV kaltintojas įvadinėje kalboje, Tarptautinio tribunolo tikslas yra

is to make statesmen responsible to law. And let me make clear that while this law is first applied against German aggressors, the law includes, and if it is to serve a useful purpose it must condemn aggression by any other nations, including those which sit here now in judgment.

Padaryti valstybininkus atsakingus prieš įstatymą. Ir leiskit pasakyti aiškiai: nors šis įstatymas pirmiausia taikomas vokiečių agresoriams, jis apima ir, jei tarnauja naudingam tikslui, privalo pasmerkti agresiją bent kuria naciją, įskaitant ir tas, kurios šiandien sėdi tarp teisėjų.

Sutrumpinat visą šitą ilgą pasakojimą: Niurnbergo tribunolas atmetė Paktą, ne dėl to, kad buvo pateiktos dokumentų kopijos (argumentas išvis negalioja, kalbant apie liudininkus), o todėl, kad tai neįėjo į iš anksto apibrėžtą tribunolo kompetenciją (nors parengiamuosiuose nuosprendžio variantuose Paktas minimas), tačiau įsteigė teisės normas, kriminalizuojančias Paktą.

[toliau Greičius porina, kaip melo akademikas A. Jakovlevas, antitarybininkas Volkogonovas ir kiti platiną šią Seidlio klastotę, juodindami dorų Tarybų Sąjungos diplomatų vardą, nerodydami originalų. Na, išskyrus…]

Tais pačiais metais antitarybiškumu pasižymėjęs rusų istorikas D.Volkogonovas paskelbia, kad TSKP CK archyvuose kažkokioje „Ypatingoje byloje“ pagaliau surasti slaptųjų protokolų originalai, 1993 m. jie spausdinami žurnale „Novaja i noveišaja istorija“,

Tai visgi originalai atsirado. Dėkui Volkoganovui. Bet,

tačiau jau netrukus spauda praneša, kad šie dokumentai saugojami „ypatingai griežto rėžimo sąlygomis“ ir niekam neprieinami.

Greičius vistiek netikės, kol jam asmeniškai į Alytų neatvež ir neparodys. Aš jau nekalbų apie tai, kad Sovietinė vyriausybė galiausiai vistiek pati pripažino Pakto egzistavimą. Kad ir ta pati baisioji Jakovlevo komisija iš kurios Greičius šaiposi

Slaptųjų protokolų tema buvo atgaivinta M. Gor ovo „perestrojkos“ metu TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose, ir čia ypač pasižymėjo Lietuvos atstovai ir I suvažiavime sudarytos komisijos pirmininkas A. Jakovlevas, vėliau Rusijoje įgijęs „Melo akademiko“ vardą. Beje, ne tik pirmininkui, bet ir tokiems komisijoms nariams, kaip J. Afanasjevas, V.Korotičius, visokeriopai dergusiems Tarybų valdžia, žūtbūt reikėjo legalizuoti slaptuosius protokolus. Ką jau kalbėti apie dar vieną šios komisijos narį – V. Landsbergį.

Gorbis galėjo juk ir ką kitą komisijos vadovų paskirti. O ir Afanasjevas nebūtu komisijoje, jei Gorbis paskambintų ir pasakytu „Afanasjevo-nereikia“.

Komisijai buvo leista dirbti, todėl kad Gorbačiovui ir visam Kremliui laaabai reikėjo sūbines pridengti. Bet kuo, kad Jakovlevų. Mat iki pat suvažiavimo partinė linija buvo tvirta: klastotė, mes tokių dalykų niekada nepasirašėm. Tik, kad partinė linija priėjo bankrotą. 1987 m. dar pats Gorbis, asmeniškai priėmė sprendimą- pavartęs originalius dokumentus liepė „Padėkit, ir kuo toliau. Jeigu kam reikės pamatyti, aš pats pasakysiu“. 1988 klausimas jau sprendžiamas KPSS CK posėdyje (kažkur gegužę). Gorbačiovą parėmus Ševardandzei ir Čebrikovui, nuspręsta toliau neigti Paktą. O 1989 jau ir visai blogai darėsi. Todėl taip ir buvo padaryta: Štai šviežiai išrinktas suvažiavimas, tegu jie išnagrinėja ir nusprendžia. Nuo Pakto jau nebepabėgsi, bet nors pačiam Gorbiui nereiks eiti į tribūną ir aiškintį „Gerbiamieji. Dėl pakto. Buvo. O tai, ką mes čia su draugais anksčiau apie tai sakėm, tai supraskit draugai…

[Kažkaip neradau progos įterpti, kad iki 1941 ir Stalinas su Molotovu nelabai slėpė Pakto buvimą]

Share
This entry was posted in Komunizmas, Rimantas Greičius and tagged , , . Bookmark the permalink.

Comments are closed.