Sausio Tryliktai

Atsižvelgiant į šio blogo profilį, Sausio 13 galimą paminėti tik vienaip- prispardant Paleckiuką.Pradžiai- tiesiog privaloma tokia proga daina:

beje, vienas geriausiai įvertintų komentarų po šiuo video yra:

Россия не одной войны никому не объявляла за всю историю. Не веришь, проверяй сам. )

Kai oficialus asmenys į Sausio 13 kvestionavimą atsako tyla, aš juos puikiai suprantu. Ir būtent todėl mūsų URM karts nuo karto suklysta, protestuodama prieš Rusijos valstybės pareigūnų pareiškimus, neigiančius okupaciją, lietuvių tautos genocidą etc.: Ksanatos gambite gali laimėti tik tada jei nežaidi iš vis. Replikuodami į tai, lietuviai įsileidžia į diskusiją, kas gi nutiko 1940 ar 1991 m. O jau pati tokia diskusija savaime yra jos iniciatorių pergalė- juk jie ir tenorėjo padėti ant diskusijų stalo arkliui aiškų dalyką.

Gyvenimas butų daug paprastesnis, jei durnius įspirtume iš bažnyčios ir pamirštume juos esant (puikaus komiko John Stewart žodžiais (apie svarstymus, kaip vienas ar kitas JAV žingsnis bus įvertintas Al Kajedos): „Hey, I have an idea- what if do not give a fuck, what radical muslims think?“*).

Bet aš nesu oficialus asmuo. Pseudohistorian- bitų ir baitų rinkinys. Geriausių atveju- realios personos alter ego (iš dalies todėl ir nepasiduodu Kreivarankio provokacijoms- kokia prasmė susikurti alter ego, jei po to išduodi tikrąją tapatybę?). Todėl, manęs toks dalykas neįpareigoja.

Pradžiai, draugui Paleckiui III (na, gal tebūnie II- nelabai noriu į visą tai veltį Paleckiuko tėvą), norėčiau dedikuoti dainą. Tiksliau J. Stewart gospelo koverio priedainį. Tingintiems klausytį: priedainis yra“Go fuck your self“).

Na, po tokios įžangos eikim prie esmės.

Paleckiukas, kuriam jau pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Sausio 13 revizijos, paskelbė spaudos konferenciją savo pozicijai išaiškinti. Konferencijoje savo senelio senelio anūkas išdėstė tokias mintis:

Susidūrėme su tokia situacija – absoliuti dauguma Lietuvos žmonių nežino, kas gi realiai vyko sausio 13-osios naktį. Nežino, nes 20 metų jiems apie tai nekalbėta. Todėl daug kam tai tampa netikėta informacija, prie kurios jiems dar reikės priprasti.

Vien už „nebuvo kalbėta“ socializmo statybos kronprincui priklauso bulvinis medalis.

Antra, net jei tas „kalbėta“ ir tebuvo šlykšti buržuazinio nacionalizmo propaganda, 1991 sausį Vilniuje buvo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos (ir ne tik). Net jeigu ir užaugo nauja kartą, kuriai pasakojimai apie Sausio 13 ne velnio nerupi, net jei pasaulinio imperalizmo liokajai blokuoja bent kokią objektyvią informaciją: bent kurioje stambesnėje gyvenvietėje vis tiek galimą rastį žmogų, kuris 1991 sausi buvo Vilniuje. Ir kiek man teko tokiu sutikti, jie ne ypač slapukauja apie savo išgyvenimus.

Mažai kas skaitė V. Petkevičiaus knygas

Kaip visi žinome- bestselierių išties niekas neskaito. Čia jau bulvinis ordinas su viksvos lapais priklauso.

Sausio 13-osios įvykiai yra tragiška data Lietuvos istorijoje todėl, kad jų metų krito nekaltos, neginkluotos aukos, kurių galėjo nebūti, žuvo nekalti mūsų žmonės, daugelis labai jauni. Patriotai. Mes visi gedime šių aukų, visi užjaučiame jų artimuosius. Mes SLF žavimės žmonėmis-idealistais, kurie vardan idėjos, vardan Lietuvos buvo pasiruošę pasiaukoti. Tuo metu Lietuvoje buvo pakilimas, žmonės norėjo kitokios Lietuvos ir jie už ją kovojo. Deja, vėliau daug kam teko skaudžiai nusivilti.

Sprendžiant iš Paleckiuko pozicijos apie SSRS aplamai, regis čia matome nemirtingojo Lenino mokymą praktikoje: kaip rašė didysis mokytojas savo veikalo „Vaikiška kairumo liga komunizme“, V skyriuje,komunistas gali ir turi eiti į sąjungą su bet kuo ir bet kada, jei tik tai bent žingsnelių priartina prie tikslo (t.y. Valdžios**). Tas galioja ne tik valdžios paėmimui, bet ir aplamai bent kam- pilti purvą ant Sausio 13 aukų būtų politinė savižudybė, todėl tikras proletariato gynėjas šiandien turi jas vaizduoti, kaip nekaltas „landsbergizmo“ aukas.

Ta audringa reakcija, kuria pasitiko mūsų poziciją tam tikros jėgos, tik dar kartą liudija, kad tema yra aktuali.

Šiaip jau, tai rodo kad tik tiek, draugas Paleckiukas įžeidinėja ir tyčiojasi iš gan nemenko skaičiaus žmonių- tiek gyvų, tiek mirusių.

Ji priminė, kad vis dar nėra nustatyti ir nubausti visi tikrieji kaltininkai – provokatoriai.

O čia skaudžiai pataikė. Nors visgi: Nacionalinio Gelbėjimo Komiteto vadeiva lyg ir atsėdėjo?

Didelis neginkluotų aukų skaičius, lyginant su įvykiais Latvijoje ir Estijoje, pasibaigusiais Latvijoje 5 aukomis, o Estijoje nė viena, verčia klausti – kodėl aukų buvo tiek daug, ar galėjome jų išvengti, ar nebuvo kurstomas ir provokuojamas kraujo praliejimas, kas buvo tie provokatoriai?

Mano kuklus spėjimas: „apsinešę“ kareiviai, trasuojančiomis kulkomis šaudantis į sausakimšą civilių minią, galimai yra susiję su aukų skaičiumi. Beje, kodėl imta tik Latvija ir Estija, o ne 1989 m. Tbilisio analogiška situacija (1989 balandžio 9 skerdynės, kai sovietų kareiviai šaltaisiais ginklais atakavo beginklę minią)?

O Lietuvoje kai kurie šachmatininkai skaičiavo kitaip, arba, kaip vėliau gyrėsi kitas veikėjas A. Butkevičius, žaidė kitą žaidimą. A.Butkevičiaus interviu laikraščiui „Obzor“, 2000-05- 12-18 dienų, Nr.199 (174) į žurnalistės klausimą „Natūralu, Sausio įvykių aukas Jūs planavote?“, A. Butkevičius atsakė „Taip…, aš tiesiog žaidžiau, aiškiai žinodamas kas įvyks“.

Į žurnalistės klausimą „Jūs neužsigaukite, bet Jūs buvote savotiškas psichologinis provokatorius. Jūs tiesiog išprovokavote.“, A.Butkevičius atsakė „O kaipgi? Taip. Taip, aš iš anksto siekiau to, galvodamas, kokie bus veiksmai. Žinodamas, kaip atrodys žaidimas. Taip ir vyko žaidimas.“

Taigi A.Butkevičius pats prisipažino.

Pirma- jeigu jau kvieti žmones gyvąją grandinę dengti strateginius objektus nuo ginkluotųjų pajėgų puolimų, tai mintis „žinai, gali būti aukų“ yra ne sarumaniškas žaidimas šachmatais, o homo sapiens būdinga savybė iš A išvesti B.

Antra, tai, kad tokiu atvejų buvo numatytos aukos (ar aukų galimybė- iš cituojamo teksto neaišku, tas ar anas konkrečiai), nereiškia, kad Butkevičius prisipažino šaudęs į beginklę minią.

Trečia, dvi nesusijusios pastabos- ar ne keista, kad:

1 Cituojamas būtent tas veikėjas, kuris Sausio 13 naktį buvo vienintelis siekęs susirėmimų tarp sovietų ir LR savanorių?

2 Su šituo personažu „Frontas“ neperseniausiai susipyko?

Pagaliau, yra Romualdo Ozolo, tuometiniu Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo liudijimas neseniai išleistoje dienoraščių knygoje „Aušros raudoniai“. 171-ame puslapyje Ozolas rašo: „Landsbergio cinizmas be ribų. Nors būtų palaukęs (prieš apdovanodamas žuvusius), kol išaiškės aukų skaičius, kol bus ištirta kaip tai atsitiko ir įvyko. Kas buvo tie bailiai, klastūnai, nepasakę, ko žmonės kviečiami. Tada jie būtų mirę laisva valia. Dabar – apgauti.“ Ir 199 puslapyje: „Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės.“

Pirma- paties Ozolo teigimų, jis čia rašo „ano meto gandais pagrįstas spėliones.

Antra- net ir šiuo atvėjų, žmones žudė sovietinė armija, o Sąjudžio smogikai.

Trečia- na ir kvaili tie lietuviai, pagalvoję, kad eina prie TV bokšto, šiaip, pikniko su šašlykais.

Yra liudininkai, kurie matė nuo stogo šaudančius trasuojančiomis kulkomis, t. y. tokiomis, kurių trajektoriją tu gali matyti, ir jie matė, kaip būtent nuo tų trasuojančių kulkų žmonės susmukdavo ant žemės…

Kaip galėjo atsitikti, kad kažkas šaudė iš viršaus? Kas davė įsakymą? Kodėl tai nebuvo ištirta?

Daug liudininkų matė žmones, kurie slapstėsi tuomet ant stogų ir šaudė žemyn, nuo stogų, pro langus. Kas buvo tie žmonės? Kodėl tai nebuvo ištirta tada? Kodėl tai netiriama dabar?

Vat kai pamatysiu tuos mistiškuosius liudininkus liudijančius teisme (Paleckiukui kaip tik šviečiasi proga), galėsim šnekėti. O dėl šaudymo iš viršaus- siūlau Paleckiukui išmokti naują sąvoką- rikošetas.

Savo analizėje rėmiausi 2003 metais išleistoje Vytauto Petkevičiaus, rašytojo ir 1992-1996 metais ėjusio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas, knygoje „Durnių laivas“ parašytais žodžiais „Ant Landsbergio ir A.Butkevičiaus sąžinės guli Sausio 13-osios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius, kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus.

Po šių buvusio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto žodžių – mirtina tyla iš Landsbergio ir Butkevičiaus pusės…

Iš Landsbergio buvo kaip ir ne visiška tyla. O dėl Butkevičiaus, tai pats galėjai ir paklausti.

Antra- jokiais faktais „Didžiojo medžiotojo Miko Pupkaus„ autorius  savo žodžiu neparėmė.

Iš prokuratūros pusės… Man kyla klausimas – kodėl?…

Atsakymas- todėl, kad nėra ką tirti. Didus proletarinis rašytojas Vytautas Petkevičius gūdžiais sovietmečio griūties laikais mėgavosi milžiniškų populiarumų, bet, nepaisant jo entuziastingo dalyvavimo Sąjudyje, paaiškėjo, kad čia jo niekas nelaiko nei vedlių, nei lyderių, todėl rašytojas spjovė į viską, pasitraukė į rezignaciją ir ėmė spaudytis nuodais ant visų ir visko, gailėdamasis anų gerų laikų, kaip gaudavo ordinų ir teisę lengvatinėmis sąlygomis „prisitvoti“ Rašytojų sąjungos vasarnamiuose.

Tokia istorija galėtų sudominti psichologą ir gal tapti siužetų novelei, bet kokio velnio tuo turėtų domėtis prokuratūra?

Šita garsioji Petkevičiaus knyga pasirodė 2003 metais, t. y. jau po sausio 13-osios teismo bylos išnagrinėjimo 1999 metais.

Jei jau būti visai tiksliam- tai Petkevičius čia nepasakė nieko naujo. Tiesiog kai šių blevyzgų autorius Burokevičius (ar tai Jermalavičius) paskelbė jas kaip savo „aš nekaltas, aplinka kalta“, niekas jo neišgirdo.

V. Petkevičius apvažiavo su jau daugybę Lietuvos rajonų, kur žmonės ją graibstė kaip gryno oro gurkšnį. Knyga liko neuždrausta, ji gal dar iki šiol guli keliuose knygynuose, bibliotekose – tai tikrai. Tai kodėl jos neuždraudžia?

Atsakyti Paleckiukui suprantamu žargonu? Tai vadinama buržuazine demokratija- net ir didžiausias šunsnukis turi (ar bent jau turėtu turėti) teisę pasisakyti.

Kaip suprasti, kad šūvių į kelias aukas trajektorija ėjo iš viršaus žemyn 40-60 laipsnių kampų, t. y. kaip tik nuo stogų? (teismo nuosprendžio 110-as puslapis).

Pakartotinai susipažinime su rikošeto sąvoka.

Puslapyje 117 rašoma: „Atlikus kriminalistinę ekspertizę nustatyta, kad pateikta tyrimui kulkos šerdis, išimta iš (vieno iš žuvusiųjų) skrodimo metu, yra 7,62 mm kalibro, 1908 metų pavyzdžio šovinio, skirto 1891/1930 metų pavyzdžio Mosino šautuvams, karabinams ir kulkosvaidžiams“.

Kas galėjo būti apginkluotas tokiu prieštvaniniu šautuvu?.

Tai, kad šovinys skirtas Mosin–Naganto 1891/30 nereiškia, kad būtent iš jo ir buvo šauta. 7, 62 mm yra standartinis kovinis kalibras. Beje, ne velnio tai ne „prieštvaninis šautuvas“- jis sėkmingai naudojamas iki šiol.

Eikime toliau. Bylose yra liudininkų parodymai, kad šaudė iš miškelio. Šaudė ne iš ten, kur bėgo kareiviai, o nuo Architektų gatvės namo nr. 182 stogo. Iš už krūmų iš automato. Pro langus.

Tai iš krūmų ar pro langus? Beje, nuo kada šaunusis socializmo iškovojimų gynėjas tapo nepajėgus įlysti į krūmus? Arba užimti šaudymui tinkamos pozicijos gretimame pastate (kas, regis yra standartinė kovinė procedūra)?

Ir taip toliau- per porą pastraipų Paleckiukas naudoja „God in gaps“ metodą. Jam kažkas neaišku byloje- ergo, tai buvo Sąjudžio smogikai.

Ir pagaliau – kodėl nebuvo nuodugniai tiriamos kiekvienos atskiros mirties aplinkybės – kas konkrečiai nužudė, kokiu būdu, kada tiksliai?

Gal todėl kad šitie vaikinai neparodė asmens dokumentų, o ir stebėtojo su chronometrų šalia nebuvo.

 

Summa summarum:  Go…, Paleckiuk.

* Cituota iš atminties.

**Grubiai šnekant, esmė tokia: komunisto tikslas yra komunizmas. Tam, kad sukurti komunizmą, reikia pirmą suformuoti naują žmogaus tipą ir visuomenę tinkamą gyventi komunizme. Tam reikia visiškai kontroliuoti esamą visuomenę ir jos aplinką, nes be to „performavimo“ procesas neįmanomas. O tokiai kontrolei reikalinga absoliuti valdžia. Ergo- komunisto tikslas yra įsiropšti į valdžią bent kokiomis priemonėmis ir būdais.

Share
This entry was posted in Algirdas Paleckis, Komunizmas and tagged , , , , . Bookmark the permalink.

One Response to Sausio Tryliktai

  1. kreivarankis says:

    Kreivarankis jokiomis provokacijomis neužsiima. Nors neslėpsiu -- asmeniškai susipažinti būtų velniškai malonu 😉