Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, III dalis (2)

Jeigu kuriam „profesiniam Tamošiui“ neužtektų Konstantino VII „liudijimo“ ar, neduok Dieve, jis butų girdėjęs apie skandinavų sagas, Gedgaudas paruošęs ir daugiau patikimų liudijimų iš senovės kronikų.

KUR BUVO ARTANIJA ?

Arabų kronikos ir žydų keliautojai tvirtina, jog rasų mainelgų valstybė susidėjo iš trijų dalių: Kijevo rasos, slavų žemių ir Artanijos, į kurią joks svetimšalis nebuvo įsileidžiamas,- jį tuoj nugalabindavo[…]

Čia iškyla svarbus faktas: graikas dalina mūsų imperiją į penkias dalis, tuo tarpu arabai težino tik tris: pietinę rasų Kaujavą (Kijevą), rytinę Slaviją, o trečioji, Artanija – Gardanija jau jiems nebeprieinama, grasinant mirties bausme[…]

Tačiau Al Masudi 943 metais pavyko gauti netiesioginių žinių: „Rasus sudaro daugelis tautų, tarp jų didžiausioji Ludana (Liaudonė, Lietuva) jie keliauja su prekėmis į „Andalus“ šalį (Ispaniją), Rumiją (Romą), Konstantino Miestą ir Chazarus (Astrachanę).

Nelabai žinau, ką iš tiesų Al Masudis (896 – 956) rašė (kadangi jis buvo išverstas tik į prancūzų kalbą), bet Arsaniją mini ne jis vienas. Tais laikais arabams Rytų Europa buvo dalykas gan miglotas.

Ten gyvenančius žmones jie vadino Saqaliba. Tai iškraipytas graikų Sklavinoi, reiškiantis slavus. Nors arabų raštuose Saqaliba reikšmė kartais varijuoja, bet arabai gan neblogai žinojo kas tie slavai, nes, regis, aukštai vertino iš ten kilusius vergus. Al Masudžio amžininkų žiniomis, sakalibų gimtinė susidėjo iš trijų šalių: Kuyabia, Slavia ir Artania. Šitokio padalijimo autoriaus, Abu Zayd al-Balkhi (850 – 934) originalus tekstas yra žuvęs ir žinomas tik iš kitų autorių, kas dar labiau apsunkina galimybes iš šaltinio iškrapštyti kažkokios realios informacijos. Kuyabia bandoma sieti su Kijevų, o Slavia- su šiaurine Kijevo Rusios dalimi (Holmgardas (Novgorodas), Ladoga ir t.t.), o Artania išties kabo ore. Lyg ir bandoma sieti juos su merais, bet…

Aplamai, tai dažna problema su senoviniais pasaulio aprašymais- autorius keliais žodžiais aprašo menkai jam žinoma teritoriją, naudodamas nežinia kiek iškraipytą pavadinimą.

Šis atvejis ne išimtis- iš šių trijų pavadinimų nelabai ką ir iškrapštysi, nebent tikėtiną spėjimą.

Gedgaudui čia viskas aišku dėl to, kad jam aplamai viskas visur aišku ir darkydamas Skandinavijos bei antikine istoriją jis jau pasiruošę bazę, kurioje Artanija įtelpa.

Dar XVI šimtmetyje kazokas Bagdonas Chmielnickis, kuriam rūpėjo pagrįsti sukilimą prieš grobuonis lenkus teisiškai istoriniais įrodymais, jog kazokai buvo buvę nepriklausomi, iškėlė rasų imperatoriaus Vadakario (Romos užkariautojo) asmenį, kaip jų senolių teisėto valdovo. Tuo būdu jis mums suteikė nepaprastai svarbų paliudijimą, jog kazokai dar tada neabejotinai atsiminė esą Kijevo Rasos, o ne slavų tauta. Lietuvoje gi turime jo teigimo sensacingą patvirtinimą, kurio nei vienas mūsų nykštukų ligi šiol „nepastebėjo“. Garsiajame Radvilos žemėlapyje, kuriame Gintaro kelias pažymėtas ištisai atskiru padidintu masteliu, prie Čerkasų miesto yra toks užrašas:

„tradunt plerique Czyrkassos esse reliquas veterum illorum Cymbrorum qui a Homero Cimeri vocatur,… cum omnibus constet eos Ruthenos esse“. „Daugelis šaltinių teigia Čerkasų (gyventojus) buvus tais senoviniais Kimbrų paIikuoniais, kuriuos Homeras vadina Gemariais… bet šiandien visi juos laiko esant Rasais (kazokais)“.

Čia matome dar viena atvejį, kai XVI a. antikinė istorija buvo „prisiuvama“ prie laikmečio poreikių- šitokios „istoriografijos“ rezultatais Gedgaudas jau pasinaudojo gamindamas Žiniavaldo kroniką.

ULTIMA THULE

Šitas turėjo pasirodyti neišvengiamai. Vargšė Thule išnaudojama ne menkiau nei Atlantida ir Gedgaudas nesirengia praleisti tokio gardaus kąsnelio.

VI – tame šimtmetyje prieš Kr. geografas – astronomas Pyteas Marselietis, pasiryžęs pakartoti ankstesnius Hannono, Sataspo, karaliaus Niko pasiuntinių ir mūsų kartaginiečio Gemalių Kaunio (Himilcon) žygius, palikęs Bretanijos krantus leidosi tiesiog šiaurėn.

Savo atradimus jis paskelbė dviejų tomų aprašymuose. Jie kruopščiai moksliškai sudaryti, paremti nuotolių skaičiavimais bei astronominiais padėties matavimais.

Vat ypač dėl moksliškumo tai galima ir suabejoti. Pitėjo (Pytheas) veikalas, vėlgi, nėra išlikęs. Apie jo kelionę žinoma tik iš kitų šaltinių: Polibijaus (Polybius) „Istorijos“, Strabono (Strabo) „Geografijos“ ir Plinijaus Vyreniojo (Gaius Plinius Secundus) „Gamtos istorijos“. Tiek Strabonas, tiek Polibijus buvo gan skeptiški Pitėjo atžvilgių, Strabonas netgi įvardijo jį kaip „žinoma falsifikuotoją“. Tai, ką galima išlupti iš šių žinučių yra tik tiek, kad tai sala į šiaurę nuo Britanijos, iki kurios nukakti Pitėjui prireikė šešių dienų.

Vėlesniais laikais, Thule buvo tapatinama su Skandinaviją, Islandiją, Šetlandų, Grenlandiją ir viskuo kas tik šiaurėje.

Archeologai Thules vardu pavadino viena iš senovinių eskimų kultūrų, o Grenladijoje šiuo vardų buvo pakrikštyta JAV karinė oro bazė.

Vėlgi, situacija panaši, kaip ir su Artanija- paminėta kažkas, bet nelabai jau yra kaip nustatyti kas. Kita vertus galima manyti, kad Strabonas turėjo pakankamai kompetencijos atskirti pelus nuo grūdų ir išvis neteikti reikšmės tokiam miglotam reikalui.

Gedgaudas nuėjo trečių kelių: Thule- tai lietuviška Tolė, tolimiausia lietuvių kolonija, tas pats kas ir Galinė žemė- Helulandas, atrasta Tauruvinio, Karaliaus sūnaus, kuris mums žinomas kaip Thorfinas Karlsefnis (fantazijos Gedgaudui tikrai netruko). Nors šiaip jau tai Helulandą atrado Leifas Eriksonas.

Kolumbui grįžus iš keliones ir paskelbus savo atradimą, kai kas neapsakomai susikrimto… o gi tai Venecija, jūrų Karalienė, kuri tuo būdu pasijuto mirtinai įžeista. La Signoria,- didžioji dešimties oligarchų Taryba ligi šiol išlaikė paslaptyje, tik savo laivyno naudai, tolimųjų plaukiojimų aprašymus bei žemėlapius. Dabar gi jie liko beverčiai popiergaliai; kažkoks padauža genujietis ėmė ir išsiplepėjo…

Tačiau reikėjo bent atstatyti Marių Valdovės orumą ir įrodyti tam įžūliam nemokšai, jog ne jis pirmutinis, o Venecija buvo šias šalis jau anksčiau

pažinusi. Tuo tikslu, iš slaptų archyvų buvo ištrauktas dokumentas apie kurį kitaip niekad nebūtume sužinoję. Trumpai, 1558 m. Nicolo Zeno viešai paskelbė savo prabočiaus Antonio Zeno slaptą pranešimą Dožui…

Ir taip toliau- Gedgaudas čia trumpai išdėsto broliu Zenų laiškų turinį. Kaip be butų keistą, Gedgaudas čia nenusišneka: išties dėl Kolumbo atradimų Venecijai atėjo blogos dienos, o Zeno šeima priklausė Venecijos aristokratijai. Todėl nenuostabu, kad 1558 m. vienas šios šeimos atstovas ištraukė Nicolò ir Antonio Zeno laiškus ir žemėlapį, rodančius kad jie dar XIV XV a. sandūroje buvo nusigavę iki Amerikos.

Beda tik ta, kad ir laiškai ir žemėlapis- XVI a. pabaigos klastotės, pagamintos tėvynės likimų nepatenkinto venecijiečio.

Ir štai čia Gedgaudą pagavo įkvėpimas: majai, havajiečiai ir Velykų salos statulų statytojai- irgi bus lietuviai, Tauruvinio bendražygių palikuonys.

Pirmas klausimas: iš kur ir kaip atsirado Amerikoje majų tauta? Jos labai aukšta kultūra, piramidės, laidojimo būdas, susirietus ant šono, kalendorius turi daug panašumo su egiptiečiais, gi plunksnuotojo Žalčio kultas rišasi su hetitų ir mūsų tradicijomis. Tačiau antropologai kategoriški: tai ne raudonųjų „fellahų“ tautos, o baltos rasės palikuonys[…]

Lygiai „paslaptingas“ baltos rasės havajiečių atsiradimas Ramiojo Vandenyno viduryje

Man kyla įtarimas, kad Gedgaudas pasiskaitė amerikoniškų pseudoistorikų, priklausančių „white supremacists“ kategorijai ir nuo savęs dar pridūrė, kad jie lietuviai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jukatano lietuvaičiai

Lietuvių liaudies šokis

Beje, senovės lietuviai žinojo ir Australiją. Bent jau taip rašo Jordanas:

Vis dėlto, jei taip būtinai reikia, teks vėl kviestis talkon mūsų gerąjį istoriką Girdonį, kuris kaip Žiniavaldas, mus dar nekartą neapvylė.

„Daugelis tų pasaulį supančio okeano salų yra gyvenamos: taip rytuose, Indijos okeane, Hyppodus, lamnesia, Solis perusta, kuri nors negyvenama, bet begaliniai išsitiesusi ilgiu ir pločiu. Paskui Taprobana, pasipuošusi dešimčia didmiesčių, neskaitant tvirtovių ir dvarų; dar viena, iš visų maloniausia, Solefantina, o taip pat Theron,- jos abi nors ir niekieno smulkiai neaprašytos, pakankamai apgyventos vietinių dvarininkų“.

Iš tų šešių Girdoniui žinomų salų „Indijos okeane“, (jos ir kitų senovės geografų paminėtos), tik viena Taprobana neabejotinai nustatyta: tai Ceilonas (jinai pažymėta Peutingerio lentoje). Bet kadangi tuo pačiu įrodyta kad:

Mūsų senuolių geografijos pažinimas sieke mažiausiai taip toli, kaip Ceilonas, kuris yra Indijos ir Ramiojo Vandenyno slenkstyje;

Kad tie mūsų protėviai stengiasi savaip kažką svarbaus pasakyti, minėdami „rytų okeane“ salų vardus, jau prieš du tūkstančius metų išnykusius iš žmonijos atminties, tai šiandien verta, turint prieš akis visų kitų mokslo šakų liudijimus apie „indoeuropiečių“ ekspansiją, padaryti porą kuklučių prileidimų.

Visi žinome, jog tekančios Saulės kraštas yra Japonija. Bet Silefantina galima lotyniškai skaityti – Sol Levantina (Tekanti Saulė). Tai vienas kalbinis faktas.

Solis perusta – saulės nudegintos salos tarpe šimtų tūkstančių Ramiojo ir Indijos vandenynų salų neįmanoma surasti. Visos jos monsumo (gausaus sezoninio lietaus) apšlakstomos, visos žydi, žaliuoja.Tačiau… Yra vienui vienintelė sala, neapsakomai didelė, kaip tai įsakmiai Girdonio pabrėžiama, kuri tikrai savo viduryje negailestingos saulės paversta dykuma.

Tai Australija. Štai ir antras faktas.

Pradžiai, tai ne „mūsų senuolių“, bet romėnų žinios, kurias Jordanas kuo gražiausiai nusirašė, beda tik ta, kad vėlgi susiduriame su Artanijos atvejų- iš visų išvardintų tik Taprobane yra žinoma be Jordano ir Gedgaudas sugebėjo nesuklysti, nurodydamas kad tai antikinis Šri Lankos pavadinimas. Tik kad Ceilonas yra ne Indijos ir Ramiojo vandenynų sandūroje, o pačiame centre. Kita vertus, XVI a. Taprobane pavadinimas buvo taikytas Sumatrai, kuri priklauso salynui, skiriančiam šiuos vandenynus. Žodžiu, Gedgaudas paslydo net lygioje vietoje. O kalbant apie kitas salas- Jordanas pasako tik tiek, kad jos rytuose, tad čia jau tik autoriaus fantazija riboja galimas lokalizacijas.

Share
This entry was posted in Česlovas Gedgaudas, Gedgaudas, Knygos and tagged , , , , . Bookmark the permalink.

Comments are closed.