Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, III dalis (1)

Taigi trečioji gedgaudiados dalis- „Giesmė apie gintaro kelią“. Kuo toliau į mišką tuo daugiau medžių, kaip sakoma… Trečios dalies pradžioje Gedgaudas vėl puola nevykėlius mokslininkus:

Tačiau atsiras, kaip visada, profesinių Tamošių netikėlių, kurie, pakraipę išmintingas galvutes, atsidus:- žinoma, žinoma, tai labai rimti, bet visgi „netiesioginiai“ įrodymai… Va, kad man taip raštu ka nors, juoda ant balto, apie tą „legendarinį“ Gintaro kelią, tai jau būtų visai kas kita. Vadinamosios sausos, išimtinai rašytinės istorijos gerbėjų mokykla dar ilgai viešpataus…

… ir taip toliau ir panašiai.

Tačiau Gedgaudas turi ir šitiems „Tamošiams“ ką pakišti ir trečiojoje veikalo dalyje pateikia rašytinius amžininkų liudijimus apie Gintaro kelio didybę.

KALBA PATS „BASILEUS“

PAMINKLAS PATVARESNIS UŽ BRONZĄ

X a. Bizantijos imperiją valdė toks Konstantinas VII Kilmingasis (Porphyrogennētos- pažodžiui „gimęs purpure“). Kaip vienintelis savo tėvo, Leono VI, sūnus bendravaldžių imperatoriumi jis tapo 908 m., sulaukęs garbaus dviejų metų amžiaus. Sekančius 37 metus jis praleido regentų arba bendravaldžių šešėlyje, kol 945 m. išspyręs velniop savo žmonos broliukus, tapo vienvaldžiu. Ateinančius 14 metų jis valdė pats vienas, nelabai sėkmingai kariaudamas su arabais, kol jo marti nusprendė, kad jau laikas būti imperatoriene ir pavaišino savo uošvį nuodais.

Ilgi politinio neveiklumo metai Konstantinui visgi išėjo į gerą: į istoriją jis įėjo kaip „imperatorius mokslininkas“. Savo neperdaug dėkingam sūnui jis parašė veikalą „Apie imperijos valdymą“.

Štai šio veikalo ir griebėsi Gedgaudas. Kadangi Rusia Konstantino politikoje vadino gan reikšmingą vaidmenį (jam valdant buvo pakrikštyta Olga), jis aprašė ir tai, ką mes žinome kaip „kelią iš variagų į graikus“ (kiek suprantu, iš jo Gedgaudas ir pagamino savo „Gintaro kelią“). Kadangi tuo kelių keliaudavo variagai, o pagrindiniai Rusios gyventojai buvo slavai, Konstantinas nurodė Dniepro slenksčių pavadinimus abiejomis kalbomis. Pasinaudodamas tuo, Gedgaudas sudaro slenksčių pavadinimų lyginamąją lentelę, kurioje šalia slaviškų ir germaniškų (nors čia dar reikėtų atskirai pasidomėti, kiek tiksliai Konstantinas tuos pavadinimus užrašė, ir kiek tiksliai Gedgaudas nuo Konstantino nusirašė) pavadinimų įtraukia dar ir atitinkamus pavadinimus „mūsų kalba“ (t.y. Gedgaudo „atlietuvinimai“) ir ukrainietiškai.

Iš šios lentelės jis gauna… atvirai pasakius su tokiais metodais (kai šalia šaltinio duoto pavadinimo, kaip lygiavertį, įtrauki savo fantazijų vaisių) galima gauti ką nori ir aš dar nelabai supratau ką jis ten tiksliai išlukšteno, nes iki šiol kamuojuosi ties klausimų: prie ko čia tie ukrainiečiai? Gedgaudas į tą savo lentelę ukrainiečių kalbą įbruko be jokios prasmės, reikšmės ir naudos (ar bent jau pamiršo tai paaiškinti skaitytojui) ir iškart pamiršo juos paminėjęs.

Šiaip jau pats skyrelis gali būti įdomus psichologijos požiūriu:

Kaip jums tai patinka? Ar vis dar abejosite vyčių – gudų lietuviškumu? Ar galų gale padarysite mane laimingu?…

LAIKAS PREKIAUTI IR LAIKAS KARIAUTI

DIDŽIOJI GARDARIKĖS GADYNĖ

Taigi, Kijevo Rusios, kūrėjai buvo lietuviai o ne jokie ten skandinavai. Aplamai visi vikingai buvo tikri lietuviai. Ką jau ten kažkokie švedai su norvegais. Iš kur aniems spėkos tokiems didiems darbams:

Porą šimtmečių varingiai – vykingiai puolė Romos imperiją: visi Vokiečių Jūros, La Manšo, Atlanto pakraščiai patyrė jų kerštą,- net Viduržemio pajūrys pakartotinai tapo aplankytas, Sevilija sudeginta, Sicilija, Sardinija, Normandija, Rytų Anglija užkariautos.

Romos imperijos jau kai ir nebuvo, o ir numylėtas vikingų taikinys: Airija jai niekada nepriklausė, bet tiek to, Gedgaudo minčių esmė tokia:

Kiekvienas kalbininkas juk turi lygią teisę ieškoti senovės dokumentų interpertacijos. Jie bandė. Pabandykime ir mes. Bet ar yra užtenkamai pagrindo? Štai keletas įdomių faktų:

Švedijoje VII šimtmetyje tebuvo tik 200.000 gyventojų

Gardarikėje – Rasoje tuo pat laiku 9 – 10 mil. gyv.

Švedijoje tebuvo tik 7 miestai

Gardarikėje 500 miestų (260 rasų + 240 sl.)

Švedijos plotas (su 60% kalnyno) 175.000 kv. klm.

Gardarikės 1.5 mil. kv. klm.

(pagal V.Koht, o taip pat S.Lesnoi).

Kuo gi pagaliau mito tie skandinavai? Sniegu, silkėmis ir uoliena? Ar galima laukti iš tokios gamtos aplinkos didelio prieauglio ir ypač gyventojų pertekliaus spaudimo,- klausia S.Lesnoi. Aš gi pridursiu: kaip 500, daugiausia 1000 kasmet tepriaugančio savanorių jaunimo sugebėjo sudrebinti visą Europą, užkariaudami Šiaurės Prancūziją, Rytų Angliją, dalį Italijos ir Siciliją? Nedarykime juokų! Eilinio vakariečių markgrafo draugonė būdavo keleriopai gausingesnė.

Pradžiai: šitokios interpretacijos kai ir ne kalbininkų kompetencijoje; 500 miestų gautusi tik kiekvieną pilaitę su papilės gyvenviete suskaičiuojat, o „prieauglio“ skaičiavimas aplamai abejotinas, galiausiai pamišta Danija ir Norvegija.

Bet netgi priimant tokius skaičius, nematau problemos. Ji butų, jeigu vikingų tikslas butų buvęs rengti turnyrus su margrafų draugonėmis (beje, IX- X a. toli gražu ne kiekvienas feodalas galėjo surinkti puse tūkstančio karių). Šiaip jau tikslas buvo netikėtai išsilaipinti, nubėgti iki artimiausio vienuolyno, nuritinti abatui galvą, pasičiupti auksuotus kielykus ir nešdintis velniop, kol „margrafo draugonė“ nespėjo pasirodyti. O jeigu žemės derlingos ir šalia nėra jokių galingų „markgrafų“, tai galima ir ilgesniam laikui įsikurti (ką vikingai sėkmingai darė pvz. Airijoje). Ankstyvuoju vikingų periodų tokie laivynai kaip Ragnaro Lodbroko (kuris 845 m. puolė Paryžių su 12 laivų) buvo reti. Bet Lodbroko pavyzdys parodė teisingą kelią, o ir skandinavų kunigaikštystės stambėjo…

Beje, vikingų puolimai nebuvo tokie jau ir pastovus- pastebimi aktyvumo svyravimai, apimantys maždaug 20 metų periodus- maždaug tiek, kiek reikia užaugti pamainai.

Antra vertus, po Daugonio (Mieško) ir Vladimiro krikštų, nuo 1000 metų po Kr. „normanai“, kaip peiliu nupiauti, kartu išnyksta visam laikui iš pasaulinės istorijos, Vakarai atsidūsta ramybėje, o „neišsekamų išteklių“ Skandinavija staiga nebeturi nei vieno laivo, nei vieno vykingo…

O tai jau tiesiog š… malimas. Apie 1000 m.- kaip tik vikingų aukso dienos.

Anglijo vikingai pasirodė apie 800 m. ir su laikų atsiplėšė nemažą jos gabalą, žinomą kaip „Danelaw“ („Danų įstatymas“ arba tiksliau „žemė, kurioje galioja danų įstatymai“).

Danelaw pažymėta rudai. Beje, Jorko karalystėje irgi šeimininkavo normanai.

 

954 m. išvarius Eriką Kruvinąjį Kirvį ir Anglijai susivienijus, regis šitas dalykas jau buvo baigtas, bet… vikingai yra vikingai.

Apie 980 m. nedidelės danų grupelės ėmė rodytis prie Anglijos krantų. Po to, atplaukė ir didesnės. Paskutinis X a. dešimtmetis anglams išvis virto pragarų. Karaliumi tuo metų buvo Ethelredas II, jaunas ir gan neryžtingas veikėjas, kurio politika rėmėsi vikingų papirkinėjimų ir krikštijimų (tai katrais duodavo rezultatų- pakrikštijus Norvegijos karalių Olafą Trygvasoną pavyko nusipirkti kelis metus taikos tarp maždaug 994 ir 997 m.). Tačiau jie vis atplaukdavo ir atplaukdavo, o nemaža dalis ir įsikurdavo. Galiausiai 1002 m. net ir Ethelredui truko kantrybė ir jis liepė juos visus išpjauti. Tarp aukų buvo ir danų karaliaus Sveno Dvibarzdžio sesuo Gunhilde, tad šis nusprendė, kad užteks juokauti ir 1013 m. pradėjo Anglijos užkariavimą, kuri baigė jau jo sūnus Kanutas Didysis.

Kanuto Didžiojo imperija. Raudonai- jo valdos, rudai- vasalai.

 

Vėliau normanų veikla išties aprimsta, nes po Kanuto mirties jie buvo užimti tarpusavio peštynėmis.

Airijoje vikingų viešpatavimui galą padarė Brianas Boru (Didysis Airijos karalius 1002- 1014) nors jų įsteigta Dublino karalystė išsilaikė iki 1171 m., kol paskutinis valdovas Hasculfas Rognvaldsonas žuvo kovodamas su įsiveržusiais anglais. Paskutine vikingų gulbės giesme galima laikyti Norvegijos karaliaus Magnuso Basakojo kampaniją Airių jūroje 1098- 1099.

Vikingai neišnyko. Jie tiesiog virto danais, švedais ir norvegais arba buvo asimiliuoti kraštuose kuriuose įsikūrė.

BALTIJOS VYTIES LAIVYNAS

Toliau Gedgaudas, remdamasis Vulfstanu ir kraupiai išdarkydamas „Zadonščina“, bando kažkaip įrodyti, kad vikingai- tai senovės lietuviai, bet greitai nuslysta į visiškas fantazijas apie senovės lietuvių žygius.

Tiesa sakant visai nekeista, kad per jėgą bandydamas kažką laužti iš kelių sąskambių, Gedgaudas sėkmingai pamiršta kad patys vikingai paliko labai išsamius savo nuotykių aprašymus (taip vadinamas sagas), kuriuose stebėtinai tiksliai nurodo savo gimtinę.

Share
This entry was posted in Česlovas Gedgaudas, Gedgaudas, Knygos and tagged , , , . Bookmark the permalink.

Comments are closed.