Neopagonybė

Kol stumiuosi su evangelijos pagal šventą Česlovą antrąją dalimi, truputėlis pamąstymų apie baltiškąją (ir ne tik) neopagonybę.

Aplamai, prie Trinkūno „Romuvos“ iš šio blogo pozicijų nelabai prikibsi: teologijoje ir mitologijoje truputi kitokie standartai ir objektyvumas bei faktologija ten nelaukiami svečiai.

Bet aš žmogus bjaurus, pasikabinėsiu:

Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote.

Vat kaip tiksliai.

Senoji baltų religija – gyvybę tausojanti religija.

O tai kaip tada, to moteriškės, kurios pasikorė, sužinojusios apie savo vyrų žūtį? Ir visi tie karo žygiai iki pat Karelijos?

Tačiau aplamai, tokie kabinėjimaisi turbūt ne vietoje: tiesiog „Romuva“ bando save legitimuoti pateikdama istorine tradiciją ir jai nesvarbų, kiek toji tradicija tikra, kiek ne. Ir tai tinka tinka iš esmės visoms religijoms.

Kas man iš tikrųjų kliūva, tai šitai:

Kai kuriuose iš jų baltiškos religinės apeigos buvo vykdomos ir po oficialaus krikščionybės įvedimo. Krikščionybės pastangomis sunaikinus religines institucijas, baltų tikėjimas egzistavo bendruomeninių ir individualių kultų pavidalu, palaikomas iš kartos į kartą perduodamų etninių tradicijų, iki pat XX a.

 

Romuviečiai vienų rankos mostu nubraukia 600 metų, paskelbdami krikščionybę svetimkūnių, kuris vos formaliai pridengia tebegyvą senąją tradiciją. Tam paremti romuvietis išvardins gausybę pagonybės likučių mūsų etnokultūroje. Bet… tai tinka ir italams, ir graikams ir galu gale, pačiam Vatikanui- oficialioji krikščionybė užgrūsta vaizdiniais, ritualais ir net apeiginiais drabužiais perimtais iš antikinių religijų. Tačiau bent kokio religinio veiksmo, ritualo esmė yra ne veiksmo ar dievybės paveikslo genealogija, bet tikinčiojo ritualui suteikiama prasmė. Kitaip tariant, nesvarbų, kad gruodžio 24 d. kadaise buvo Sol Invictus pagerbimo diena- švęsdami Kalėdas krikščionis Saulės negarbina. Ir nesvarbu, kad iki XX a. Aukštaitijoje išgyvenęs Saulės peržegnojimo paprotys yra lietuviško Saulės kulto liekana- XIX a. tai jau nebebuvo senosios religijos apeiga.

Tokie dalykai domina religijotyrininkus, bet ne tikinčiuosius.

Aš čia lenkių link vieno paradokso: deklaruodami pagarbos protėviams svarbą, romuviečiai iš esmės čia pat spjauna į veidą gal kokiai dešimčiai tų protėvių kartų, kurios gyveno ir mirė, save laikydamos (visai pagrįstai) krikščionimis.

 

Aplamai, turbūt į neopagonybę reikėtų žiūrėti iš platesnės perspektyvos, bent jau europinės. Visas neopagonybės sąjūdis prasidėjo XIX a. antroje pusėje, kartu rytietiškos mistikos invazija ir šie du dalykai neabejotinai susiję. Be abejo, šito reiškinio analizė atskira ir labai ilga kalba, bet mano galvą

verta išskirti du momentus: pirmas- industrinėje ir urbanizuotoje aplinkoje gyvenančio žmogaus nostalgija. Aplamai tai ne naujas jausmas, utopinės idilės buvo populiarios jau Renesanse (Et in Arcadia ego), bet pramonės revoliucija davė visai naują postūmį ir dabar tai jau tiesiog nuvalkiota tema (nors „Žiedų valdovas“ visgi dar populiarus). Įdomiausia, kad moderniosios nostalgijos tėvas buvo ypač aršus krikščionis Viljamas Bleikas (William Blake), vienas iškiliausių anglų poetų:

And did those feet in ancient time,

Walk upon Englands mountains green:

And was the holy Lamb of God,

On Englands pleasant pastures seen!

And did the Countenance Divine,

Shine forth upon our clouded hills?

And was Jerusalem builded here,

Among these dark Satanic Mills?

Bring me my Bow of burning gold;

Bring me my Arrows of desire:

Bring me my Spear: O clouds unfold!

Bring me my Chariot of fire!

I will not cease from Mental Fight,

Nor shall my Sword sleep in my hand:

Till we have built Jerusalem,

In Englands green & pleasant Land

( Satanic Mills- tai fabrikai)

Antras- krikščionybės nuosmukis. XIX a. bažnyčia (jei tiksliau bažnyčios) praranda monopolį ir į nekrikščioniškas idėjas imama žiūrėti ne per Biblijos prizmę. Čia panašiai kaip atleisti suspaustą spyruoklę- iš vieno kraštutiniškumo į kitą: jeigu krikščionybėje dažnai tebūdavo tik formalizmas ir fanatizmas, tai naujieji druidai ir vedų garbintojai (beje, visi kurie rytų kultūroms pašventė dešimtmečius, jau nekalbant apie pačius tų kultūrų atstovus, vieningai tvirtina, kad vakarietiškas rytų religijų supratimas su induizmų ir budizmų dažniausiai susijęs tiek pat, kiek pat kiek McDonalds- su maisto pramone) iškart paskendo okultizmo ir misticizmo jūroje, dar pagardintoje romantiškais dūsavimais: ak, kaip toje Indijoje gražų (kurgi ne. Beje, šita nuoroda tikrai ne silpnų nervų žmonėms), ak, kaip pagonys gražiai gyveno harmonijoje su gamta.

Be abejo, dabartiniam pagoniui visai smagu savaitgalį sėdus į mašiną nulėkti į Kernavę. Įdomu ar daug jų pasiryžtų bent savaitę pagyventi harmonijoje su gamta XIV a. sąlygomis- dūminiame „nume“, dalijantys stogą su porą kiaulių ir karvę.

Na, aišku, reikalavimas persikelti į XIV a. per stiprus, tačiau aplamai susidaro toks įspūdis, kad bendras neopagonybės credo yra „Protėviai- tokie, kokius juos mums malonu įsivaizduoti“.

Na, o jeigu vakarų Europoje tai yra dirbtinis naujųjų laikų kūrinys, ta bekalbėti apie rytų- centrinę Europą, kur šitas reikalas atsiranda beveik šimtmečiu vėliau.

Be abejo buvo (kalbant konkrečiai apie Lietuvą) Višteliauskas, Klausutis ir Visuomis, bet…

ar galima įsivaizduoti geresnę aplinką pagonybės suklestėjimui nei nei rytų- centrinė Europa XIX a. antroje pusėje – XX a. pr.? Tautiniai judėjimai ieško atramos istorijoje kovai su monarchijomis, kurioms krikščionybė- vienas esminių ramsčių (tiek Habsburgams, tiek Romanovams). Tačiau priešakinėse kovos linijose matome kunigus, o pagonys- tik keli keistuoliai marginalai.

Tai gan aiškiai kalba apie tradicijos gyvumą.

 

Aš suprantu pasididžiavimą protėviais ir norą išreikšti jiems pagarbą, kažkuri mano dalis netgi supranta idealizacijos poreikį, bet kita dalis kankina klausimų- kaip praeities iškraipymas ir pertapymas į sau malonesnį vaizdą, gali būti laikomas pagarbos reiškimų.

 

Bet, kad baigti geresne gaida, iš šito judėjimo gan tiesiogiai kilo stipri muzikos srovė, tiksliau visas būrys muzikos krypčių, įkvėpimo savo tekstams ir muzikai besisemenčių iš istorijos, mitologijos ir folkloro:

šitas, beje, senąją galų kalba

Share
This entry was posted in Baltai and tagged , . Bookmark the permalink.

8 Responses to Neopagonybė

  1. Aras says:

    Apsurdo esmė yra ne pačiame Romuvos judėjime,pats jis kaip tautinę savimonę skatinantis,o kadais dar ir prie etnografinių duomenų rinkimo prisidėjęs judėjimas yra sveikitinas.Juk ypač tarybiniais laikais,Romuvos apyaušryje tai buvo tikrai stipru.Kol Romuvą sudarė daug nenurimstančių entuziastų,jie kaip stiprus variklis varė priekin.Deja dabar dauguma minėtų entuziastų išsiskirstė(čia panašiai kaip ir su Lietuvos laisvės iškovojimu,kuomet pasiektas tikslas daugumai tapo apsoliučios tautinės impotencijos priežastimi),kiti pavargo,pasikeitė gyvenimo sąlygos Lietuvoje,žmonės europėja,svetimėja,bunka komforte,taigi pasikeitė ir žmonės,turiu omeny nauji žmonės ateinantys į Romuvą.Taigi pasikeitė ir Romuva.Mitologija,kurią siūlo Trinkūnas aktuali nebent bobutėm menininkėm-sermergėm,todėl vis mažiau tenai tikėjimo,o daugiau imitacijos,romantikos ir žaidimo.O pastaruoju metu ir politikos(balsuokite už tą krivį,nes kitas krivis netikras…). Ir jeigu įvyktų taip,kad seimas įteisintų pagonybę tradicine religija,Romuva su Trinkūnu priešaky tampa jau realia politine jėga su valstybiniu finansavimu.Ir „tikri pagonys“ nuo tada būtų tik „Trinkūno pagonys“,visi kiti būtų „atskirti nuo bažnyčios“.Niekada kiekybėje nebus kokybės,Romuva nuėjo ne tuo keliu.Visi tokie „orūs“,kad nekreipia dėmesio į smulkmenas(nuo kurių mano nuomone labai daug kas priklauso) ir „maitina“ mūsų Dievus gėlytėmis,pratina prie sacharino(„sacharininis koncentratinis giros gėrimas“ apeigose labai populiarus…)ir parafino.O per praeitus rinkimus į Seimą sarašuose mačiau Trinkūnienę ir dar kelis fruktus…

    • Aš lyg į tą pusę ir lenkčiau: jeigu kažkas nori melstis Perkūnui, tai tegu meldžiasi, koks kieno reikalas.
      Mane tik knisa, kad iš XIX- XX a. folkloro sudurstyta tikyba (su parafino ir sacharino priedais) pristatoma kaip „originalus baltų tikėjimas“ ir pan.
      Juo labiau, kai turima intencijų tapti popiežiumi 🙂

      O dėl įteisinimo ir finansavimo: tai bent jau aš iš principo prieš kad LR aplamai užsiimtu tokiais dalykais. Čia lyg ir sekuliari valstybė, tai valdžios darbas turėtų būti žiūrėti, kad visokie munistai paaugliukų į savo zombių armijas neverbuotų, o ne katras tikėjimas tradiciškas ir kiek ir juo labiau ne iždo pinigus šventikams dalinti (dabar religijų reikmėms išeina apie 3 milijonus litų- kaip ir ne kažin kas, bet regis yra kur juos panaudoti ir taip).

  2. Luotinykas says:

    „Tačiau priešakinėse kovos linijose matome kunigus, o pagonys- tik keli keistuoliai marginalai.“

    Ar čia Lietuvai būdinga? Kiek žinau, tai priešakinėse buvo žemaičių šviesuoliai, o paskui aušrininkai. Kokį svorį ten turėjo kunigai? Drįsčiau išsakyti tokį teiginį: mūsų atgimimo pagrindinė kultūrinė srovė buvo laisvamanybė su pagarba senajam tikėjimui ir ne tokia jau pagarba krikščionybei. Dėkim ant svarstyklių kad ir tų laikų literatūros klasikus: Žemaitė, Biliūnas, Krėvė, Vienuolis; kas kitoj pusėj -- Maironis, Vaižgantas, bet ir tie buvo priversti savo kunigiškumą čia smarkiai paslėpti. Ne kiekvienas norėjo būti durneliu tiesmukai skelbdamas toli gražu nesubrandintą senojo tikėjimo atgimimą. Dėl dešimties kartų, tai galime jiems palikti vietos Bačkio pavyzdžiu pavadindami tai „folkloru“. O Romuvai kai kurie priekaištai, beje, akivaizdūs ir teisingi.

    • Šiaip atgimimo istorija prasideda nuo Valančiaus, kuris ir lietuviškų mokyklų tinklą buvo suorganizavęs ir visą knygnešyštės reikalą pradėjo grynai pastoraciniais tikslais.
      Nors liberalai (daugiausia laisvamaniai) besigrupavę aplink „Varpą“ šiandien daug geriau prisimenami, tačiau XIX a.-XX a. sąnduroje Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga“ ir „Tėvynės Sargas“ turėjo ne mažesnio svorio.

      • Luotinykas says:

        Iš dabarties kaipo atgimimo tikslą regime nepriklausomybę, tai ir žiūrim, kas tos nepriklausomybės siekė ir pasiekė, o kas spyriojosi. Kultūroje vėlgi prisimename pagal išliekamąją vertę. Tai ir nematyti tos kunigų, katalikų dalies bent jau prilygstančios išskirtinėms ano meto jų galimybėms. Būtų įdomu palyginti su kitomis Rytų-Vidurio Europos šalimis.

  3. Valstybės sukūrime didesnį vaidmenį atliko liberaliojo sparno atstovai, bet klerikalų nuopelnai kovojant su rusifikacija ir išsaugant lietuviškumą neabejotinai didesni.

    • Luotinykas says:

      Tikros rusifikacijos grėsmė dar buvo gana tolima, ir niekas Lietuvoje nesurusėjo. Va kur kas įdomiau su polonizacija. Kas įsivaizdavo Lietuvos ateitį atskirai ne tik nuo rusų, bet ir nuo lenkų?

      • Ne tokia jau ir baisiai tolima, nors polonizacija išties buvo didesnis pavojus. Bet ir čia kunigija buvo pirmose gretose (kad ir „Saulės“ gimnazijos, tas pats Valančius).
        O dėl tai atskiros ateities- tai XIX a. daugiau demesio buvo kreipiam į kultūrinį ir etninį savitumą, pirmasis kalbėjęs apie tai, regis buvo Zigmantas Sierakauskas. Gal dar Daukantas (nors tas jo „norime bendrais buti“ įvairiai gali buti suprastas). Po jų apie politinę nepriklausomybę prakalbo socialdemokratai 1893(?).