Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, I dalis (3)

ANT MARIŲ KRANTELIO

Čia įžengia scenon mūsų „admirolas“ Genčiarikis, vanduolių ir galanių karalius (Vandalorum et Alanorum rex).

Tuo viskas kaip ir pasakyta: Genčiarikis- Geiserikas (Genseric, Geiseric), vanduoliai- vandalai. Taigi, akivaizdu, kad bus kalbama apie vandalų žygį į Romą ir Šiaurės Afriką, laikant, kad jie- lietuviai. Sekančiuose dviejuose skyriuose tas ir vyksta. Tik kažkodėl Arijonizmą Gedgaudas laiko baltišką religiją.

Kiek įdomesnis skyrius ŽUVUSI GINTARO EILUTE

Koks gi išviso Genčiarikio palikimas? Ar tik tas vandalizmo koliojamas žodis, taip neteisingai jam primestas? Ar dar tebeatmena kas Afrikoje lietuvių karalių? Štai sausi faktai:

a) Mūsų kultūros įtaka nulėmė visą arabų pasaulio vėlesnę raidą. Genčiarikis sustabdė katalikybės ekspansiją Afrikoje, išlaikydamas joje Arijų tikybą. Netgi vėlesnė Moslemo tikyba įgavo daug pagrindinių Arijų tikybos bruožų: jinai atmeta Trejybės dogmą, garbina tik vieną Visagalį,- kovos lauke kritęs karys žengia tiesiu keliu į dangų.

Ir visos šios islamo dogmos suformuluotos žmogaus, kuris apie jokius vandalus ir arijonus girdėt negirdėjęs.

b) Vanduolių – berberų amalgamas sudarė elito branduolį vėlesniame arabų imperijos užkariavime. Vanduolių laivynas liko viešpatauti Viduržemio jūroje ligi XVII amžiaus. Iki mūsų laikų, Rifo berberai išlaikė karinės drąsos reputaciją. Mūsų Baronas – Varonas – Varys, arabiškai tariamas Farys,- karžygys raitelis, tos pat Vyties – „senovinės rėdos“.

Kaip jau minėta: raitelis=lietuvis.

c) Mūsų protautės beieškodami, ir vėl atradome amatą. Bet, jei eisčiai buvo mūsų prekybos laivynu, tai vanduoliai patys neprekiavo, o tik prižiūrėjo jo tvarkingą ir nekliudomą eismą. Tai „marinų“,- jūrų išlaipinamų puolamųjų dalinių ir vandens policijos mišinys. Jų pareiga, žinoma, už tam tikrą nustatytą muitą, – saugoti prekybos kelius ir keršyti piratams, surandant ir sunaikinant jų gyvenvietes.

Sudėjus visą „profesija, o ne gentis“ teoriją į vieną sakinį, ji skamba dar absurdiškiau.

d) Vanduolių, jūros terminai prigijo visame pasaulyje: jų karvedys vadamariolas, tai dabartinis (v)admirolas, jų matelis ar matelotis, žvalgas, užsikoręs ant matos stiebo (mast), tai anglų mate, prancūzų mateIot, rusų matros. Žėgliai, burės, išžėgiamos ir sužėgiamos tarp stiebų, buvo perimtos lenku žagieI ir vokiečių segei lytimis. Ispanų ir portugalų catamaran, kautamarionė, greičiausiai ir bus tas marių kovos laivas, kurį jie naudojo.

„Admirolas“, kilo iš arabų kalbos ir europiečiai šitą žodį perėmė per kryžiaus karus.

O dėl katamarano (žodis kilęs iš tamilų (pietų Indija) kalbos, europiečiams žinomas nuo XVII a. pab.)- gan smagu įsivaizduoti ant plausto desantuojama „jūros kavaleriją“.

e) Pažvelkite į 10 a ir d iliustracijas. Tai 1500 metų senumo gintaro eilutės,- tiesioginis Genčiarikio palikimas.

Deja, nėra skeno. Bet tos gintaro „eilutės“ visiškai skirtingos savo konstrukcija.

YRA ŠALIS…

[skyriaus pradžiai- vėl ilgas „etymologiae vulgaris“ pavyzdys, po to ]

Tačiau yra argumentas, kuris užmuša vietoje visas vokiečių pastangas pasisavinti mūsų vyčius – gudus, kaipo germanų „vizigotus“. Kai kalavijuočiai išlipo ir įsitvirtino Rygoje, jie užkrėtė visą šalį savo pavardėmis ir vietovardžiais. Po karo lenkai, užėmę Sileziją, per kelis metus sulenkino miestus ir upes – Wisconsine, North Dakotoje vokiečių ir skandinavų pavardės ir vietovardžiai neatremiamai liudija ateivių tautų kilmę. O kur gi vokiškos pavardės, vokiški vietovardžiai Ispanijoje? JŲ NĖRA.

Čia yra tam tikrų skirtumų: Silezijoje (ir Kaliningrado srityje) pervadinimai buvo valstybinių lygių vykdoma akcija, kuri į galva šautų tik tokiems totalitariniams režimams. O Livonijoje ir Amerikoje naujakūriai steigė naujas gyvenvietes ir gyveno sąlyginai izoliuotai nuo eutochtonų. Beje, pvz. Prūsijoje, gyvenviečių pavadinimai dažnai yra tiesiog germanizuota baltiška forma (pvz. Tillsit). JAV irgi turime Čikagą, Majami (Chicago, Miami) ir pan. O germanų gentys buvo maža, greitai asimiliuota grupė. Jų palikimo yra, bet… kas iškarto atspėtų, kad Liudvikas (angliškai, prancūziškai taramia maždaug Luisas, Liuji) tai frankų Chlodevikas?

Atvirkščiai, mūsų kylanti kalbininkė J.Statkutė de Rosales, remdamasi ispanų žinomiausiais autoritetais, kaip Menendez Pidal, ruošia didelės svarbos baltų ir ispanų kalbų sistematinį palyginimą, kuriame iškyla ne tik tūkstančiai mūsų atneštų vardų bei vietovardžiu, apyvokos žodžių ir bendros gramatikos lyčių, bet galima netgi susekti mūsų atskirų genčių tarmes, ypatingai dzūkų, kuri labai būdinga, nes niekur kitur Europoje nerandama.

Net jeigu vadalai ir gotai buvo lietuviai- kaip jie sugebėjo ten palikti tūkstančius pavadinimų?

SIDABRO ŠĖRUOLIŲ BANDA

JAV gyvulininkystės ūkis 1968 metais pergyveno nemažą sukrėtimą. Augintojai tik ką „atrado“ nuostabią sidabro plauko raguočių veislę, ištveriančią lygiai nepaprastą karštį ar šaltį, daug sparčiau augančią už kitas veisles ir duodančią aukščiausios kokybės mėsą.

Tai Akvitanijos „Charolais“ banda, nuo amžių garsėjanti Prancūzijoje, kaip karalių stalo patiekalas, ir nemaža prisidėjusi prie geriausiu Paryžiaus restoranų, kaip „La Tour d’Argent“ ar „Chez Maxims“ išgarsinimo. Kalifornijos raguočių augintojai dėl to įsikarščiavo ligi švelnaus pamišimo: grynakraujo veislinio buliaus kainą įsivarė nuo 100.000 ligi 250.000 dolerių, o kadangi legaliai iš Prancūzijos importuoti tegalima tik po dvylikos mėnesių karantino, tai griebiamasi net kontrabandos, gabenant galvijus aplinkiniais keliais per Japoniją, Bahamos salas, Meksiką ir pan. Cherolles krašte toji veislė pirmąkart dokumentuose paminėta jau 878 metais

Šiaip tas paminėjimas daugiau legendinio pobūdžio, ir veislės dabartiniai standartai buvo išvesti tik XIX a., bet aplamai čia matome gan retą nenusišnekėjimo atvejį.

bet nėra abejonės, kad ji ten atsirado daug anksčiau. Mat ji aptinkama Europoje dar tik vienoje vietoje,- Voluinėje

O tai jau reikėtų kaip nors pagrįsti.

Raktinės šaknys, pagaliau, savo padėtimi turi liudyti jų autentiškumą: Ežerėnai turi būti prie kokio nors ežero, Kalniškiai negali būti dauboje Dubysa (Daubysa) negali būti kalno vardu.

Nors žemaičiai gyvena kalvotoje Lietuvos dalyje. Ežerai užanka, upės keičia vagą ir pavadinimo etimologija dažnai praranda savo prasmę.

Dabar atėjo šerti veiksmažodžio eilė. Nei gotų, nei lotynų, nei prancūzų, nei ispanų kalbose jo nėra. Todėl šeruolių atradimas Prancūzijoje, kartu su daugybe jau minėtų lietuviškų vietovardžių, yra mūsų kalbos palikimo neatremiamas mokslinis įrodymas. Ar pakankamai ryškus? Paimkime prancūzų pašto oficialų gyvenamųjų vietų sąrašą. Ten šimtais galima suskaičiuoti Cher, Chervette, Charolles, Charente šaknies vietovardžių: Šeriai, Šervietė, Šeruoliai, Šerventa. Tos puikios lietuviškos galūnės,

Kurias tu pats, skaitytojo akivaizdoje ką tik ir užkabinai.

O gi ir mūsų krašte tų vietovardžių nestinga: Širvintai (Šerventa, pal. Charente), Šernai, Sirmeža, Sirutėnai, Šaravai, Sarnelė, Šervydas, Serėja, Sereikiai, Šerna, Seredžius, Sartininkai, Zehrava, Cerijn (Latvijoje), Surviliškis, Žermunai ir t.t.

Šernams aš gan greitai galių sugalvoti ir kitą etimologiją, o dėl Sartininkų, tai esu gan tikras, kad jie susiję su žirgais. O štai Sirutėnų ir Surviliškio sąsajos su „šerti“, man, nepykit, be papildomo paaiškinimo lieka miglose.

Kai kuriuose tų pavyzdžių galima pastebėti antrinės prasmės iškraipymų. Ypač suslavintose srityse, kaip Černigovas, Čarna Rus, Červona Rus, Novgorod Seversk ir pan. matome nebesuprantančių veiksmažodžio „šerti“ gyventojų sukurtų (vadinamų nemokšų etimologijos) padarinių, pritaikant pirmą pakliuvusį tokio pat sąskambio žodį iš jų kalbos.

Nekalbant apie tai, kad Černa Rus yra siaubingiausia mano matyta Чёрная Русь transkribcija, kuo Gedgaudui užkliuvo Novgorod Severskas („Šiaurinis Novgorodas“) man vėlgi lieka miglose.

Kad vyčiai – gudai savo bandai skyrė didelę reikšmę matome iš fakto, jog jų sostinės Tulūzos patronas yra šventasis Sernin (Šernėnas).

Sernin- tai prancūzišką lotyniško vardo Saturninus forma. Ir jis buvo reali III a. figūra.

Pagal padavimą “pagonys“ norėję, kad jį bulius subadytų, bet Dievo apvaizda lėmė, kad jo vietoje bulius tapo nužudytas miesto aikštėje. Tai Mitros apeigų ir bulių kovų tradicijos legenda.

Mitraizmo apeigose ir mitologijoje buliaus žudymas išties užima svarbią vietą. Ir buliaus paminėjimas Sernino legendoje išties siejamas su mitraizmo įtaka, bet legendoje bulius savo darbą padarė. Tiesa, nesubadė, bet kankinių visgi padarė.

Ar man taip tik atrodo, ar šventajam iš tiesų gan linksma?

Tas kraštas išlaikė savarankiškumą kelis šimtmečius po paskutiniųjų baltų dinastijos valdovų Valdo ir Gaiverio nužudymo 760 metais po Kr., taip kad dar 1718 metų Aulnis kunigaikštijoje randame bajorų sąrašuose Aleric, Augier, Balley, Bellin, Doyneys, Dudon, Jagawlt I, Jagawlt II, Rataud, Sarreau, Gout, Liotard.

Be atlietuvinimų dingsta visas smagumas: tiesiog provincijos bajorija išsaugojo savo protėvių frankų vardų formas.

NAUVAROS KRAŠTAS

Užtikęs Ispanijoje tik mums būdingą „elis“ galūnę, jų senoviškų dvasių varduose: Odiel, Teruel, Mataschel, Montiel, Aliustrel, Arvidel, Urgel, Riguel, Berriel, Gabiel

Fantominės galūnės šiaip jau yra medicininis, o ne lingvistinis terminas.

Bet užvis didžiausia mūsų įtaka Vakarų Europoje buvo kultūros srityje. Taip, mes neklystame – kultūros!

Kai Eilarikio Vyties draugonės su paradine uniforma ir trankia daina įžengė Romon, sidabru ir brangakmeniais išmuštos kardų makštys, balnai, kamanos, diržai, šydai su garbės ženklais padarė romėnams didžiulį įspūdį, nors jie save laikė rafinuoto skonio ir pažengusio meno civilizuota tauta. Vietiniai „arbiter elegantiarum“ puolė pamėgdžioti aksomo rūbus, aukso ir sidabro siuvinėjimus, ilgas kelnes, o ypač sabalų, bebrų, kiaunių kailių papuošimus. Tas gotų madų isterikos periodas atskleidė naują lapą Europos apsirengimo istorijoje. Buvo amžinai palaidotos graikų ir romėnų togos, tunikos ir peplumai. Jų vietoje Vakarų diduomenė apsirengė „viduramžių rūbais“

Čia atpasakojama Teodoriko Didžiojo laikų mada, nors tiesiogiai iš to išvesti viduramžių kultūrą yra perdėjimas.

Jei norima įsivaizduoti, kaip atrodė baltų pulkai Romos užkariautojai, užtenka atsilankyti bulių kovos arenon ir pasižiūrėti atidarymo „paseo“ – eisenos. Matadorų ir jų kvadrilijų uniformos yra griežtai tradicinės ir saugomos, kaip didžiausia šventenybė. Jos išliko, kaip ir Romos dvasininkų rūbai, tūkstantį metų be pakeitimo.

Uniforma atrodo šitaip:

Apie ją galima pasakyti trys dalykus:

1. Jeigu už koridos ribų pasirodysi su rožinėmis kojinėmis, didelė galimybė, kad būsi neteisingai suprastas.

2. Tai nėra Romos dvasininkų apranga.

3. Tai nėra V a. karinė apranga.

Mūsų daina keliavo vakaruosna su baltų pulkais. Taip pvz. malda Gemalei Šėrėnai prieš kovą (La Macarena), trimituojama matadorams įžengiant arenon, kurią vanduoliai atsinešė V šimtmetyje Andaluzijon (Vandeloten),

Susilaikysiu nuo komentarų.

[po to ilgas postringavimas apie tai, kaip jam nepatinka šiuolaikinė muzika]

BALTŲ KARALIAI ISPANIJOJE

tiesiog atlietuvintas sąrašas (šalia surašiau originalias formas).

Tautis / Theudis(Theodoric)

Tauteisklas  / Theudigisclus (lot. forma)

Eigila  / Agila, variantai: Achila, Akhila, Aquila, Agil

Aukštanagaila / Athanagild, Athanagildo

Lieluva I (Liuva)  / Liuva, Leova

Lieluvių gaila / Liuvigild, variantai: Leuvigild, Leovigild, Leogild

Rikių Rėdas / Reccared, Recared

Lieluva II  / Liuva

Vyties Rikis  / Witerico, Viterico

Gundemaras / Gundemar, Gundemaro (čia jau net Gedgaudui fantazijos pritrūko)

Sisebutas / Sisebuth, Sisebuto, Sisebur, Sisebod, Sigebut

Rikių Redas II / Reccared, Recared

Šventila / Suínthila, Swinthila, Svinthila (turėkit omenyje, kad iki pat XVI- XVII a, ženklas „v“ žymėjo garsą „u“)

Sisenaudas / Sisenand, Sisinand (ir kokia čia prasmė? Sysiaus nauda?)

Šventila II / Chintila, Khíntila

Tulga(Tol – eigis) / Tulga, Tulca

Rikis Šventas  / Recceswinth, lot. forma: Reccesvinthus

(beje, Gedgaudas praleido viena karalių tarp Tulgos ir Rikio Švento: Chindasuinth, Khindasvinto)

Vamba / Wamba (ir kokia čia prasmė?)

Varų Vyčius / Erwig, Ervig

Eigikas / Egica, Egica, Ergica, Egicca

Vytišius (Vytingis) / Wittiza, Witiza, Witica, Witicha, Vitiza, Witiges

Rėda Rikis / Ruderic, Roderic, Roderik, Roderich, Roderick

Share
This entry was posted in Česlovas Gedgaudas, Gedgaudas, Knygos and tagged , , . Bookmark the permalink.

3 Responses to Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, I dalis (3)

  1. Vardulis says:

    Žmogau, nusipaistei čia:
    „1. Jeigu už koridos ribų pasirodysi su rožinėmis kojinėmis, didelė galimybė, kad būsi neteisingai suprastas.“ – rožinės kojinės ne į temą, be to, jos, tikriausiai, nepriklauso prie „tradicijos“

    „2. Tai nėra Romos dvasininkų apranga.“ – teisingai, Romos dvasininkų apranga nukopijuota nuo Arijų šventikų rūbų, ne nuo toreodorų.

    „3. Tai nėra V a. karinė apranga.“ – teisingai, tai toreodorų tradiciniai drabužiai.

    Yra esminis skirtumas tarp „kaip“ ir „tas pats“.

    Patarčiau, studijuojant Gedgaudo darbą, dažniau atsiversti aiškinamąjį žodyną, žemėlapį. Internetas – gera tyrimų bazė.

    O tai, kaip sako rusai – „galopom po evropam“, gaunasi.

  2. Vardulis says:

    Pasiskaičiau dar daugiau tamstos komentarų:
    tikrai „galopom po evropam“,
    matosi, kad žmogus knygą pavartę, bet to maža.

    Dėl lietuviškų (baltiškų) Ispanijos karalių vardų rašymo ir daugybinio perrašymo lotynų kalba kelis šimtmečiu lotynų kalba ir lotyniškais rašmenimis skribų, tie vardai buvo perašomi šimtmečius, pradžioje perduodami žodžiu! tamsta nori, kad ankstyvųjų viduramžių ispanų skribai (gudų–jotvingių kalba jau buvo nunykusi, bent 11a. tai jau), nežinodami 20a. lietuviškos abėcėlės ir rašybos taisyklių, būtų parašę „Šventila“.

    Karalių vardų rašyba atlietuvinta į dabartinę rašybą ir tarimą, remiantis kalbotyros dėsniais ir vardo nešiotoju. Svarbu žinoti, kad tik nuo krikšto buvo pradėti žmonėms duoti simboliniai ir visiškai tiesioginiai nesusiję su tuo žmogumi vardai, senovėje buvo duodamos pravardės pagal žmogaus amatą, pareigas, būdingą sąvybę, kilmę ir pn.

    Čia, panašiai, kaip koks lietuvis stebėtųsi, kodėl amerikonas nemoka teisingai lietuviškai užrašyti jo pavardės.

  3. Senis Šaltis says:

    Po tūkstančio metų koks naujasis Gedgaudas įrodinės, kad Lietuva, Lithauen, Litva… yra ta pati valstybė. O koks naujasis pseudohistorian, pasakos protingu veidu, koks tas Gedgaudas neišmanėlis.