Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, I dalis (2)

LIETUVOS VALSTYBĖS KILMĖS BEIEŠKANT

ŠIS TAS APIE ŽEMĖLAPIUS

 

Gėdingasis mums buvęs peršamas „Lietuvos kūrimosi 13 šimtmetyje“ žemėlapiukas, pilsudskininko Pan Lowmianski iš piršto išlaužtas. Ta „valstybėlė“ esą tebuvusi tik kelių šimtų kv. km. – Kaišiadorių ir Alytaus apylinkes!

Okupuotoje Lietuvoje išleistos LTSR istorijos 65 psl. yra duodamas „Lietuvos kūrimosi 13 amž.“ žemėlapiukas. Jis buvo sudarytas lenko H. Lowmianski Vilniaus užgrobimui istoriškai pateisinti.

Originalaus žemėlapio ribose šios knygos autoriaus pridėta vytautinė riba 1920 m. Lietuvos valstybės sienos ir parodytas Gintaro Kelio eismas.

Originalaus žemėlapio lotyniški genčių vardai ir vietovardžiai atlietuvinti.

Štai jis originalusis:

6. Baltų valstybė 372 metais po Kr. (Andriveau – Goujoh Europos proistorinio žemėlapio detalė. Paryžius, 1876 m.)

Tik, kad man čia ne iš tolo nepanašu į Goujon’o žemėlapius: jie atrodo štai taip (ir dar štai taip ir taip), juolab, kad gan akivaizdu, kad Eurpos žemėlapis ant kurio nubraižyta Gintaro kelio imperija, gamintas XX a. spaustuvėje.

Ir piktis čia šiaip be reikalo. Šalia pseudo- Gounjon žemėlapio, kaip tikrumo atspindžiai, dar pastatomi Lelevelio ir Jurgėlos žemėlapiai nukišti į knygos vidurį. Bėda ta, kad Jurgėla vaizduoja baltų gentys (etnokultūrinius darinius), o Liovmianskis- žemes (politines struktūras) ir  Lowmianskio žemėlapyje vaizduojamas tą pati teritorija, kaip ir Jurgėlos. tik Žiugždos red. „Lietuvos istorijoje“ šiaurinė dalis nukirpta, paliekant tik tas žemes, kurios įėjo į nagrinėjama temą (Lietuvos valstybės susidarymą).

NUO JŪROS LIGI JŪROS

Štai Varumonių Rikio „Getų“ Imperijos sienos 372 m. po Kr.

Varumonių rikis- tai (H)ermanarikas (Ermanaric; spėjama gotiška forma- Aírmanareiks), vienas ankstyvųjų gotų karalių, žinomas geriau kaip mitologinis personažas, nei istorinė figura.

Be to, žemėlapius uždėjus vienas ant kito, gauname tikslų slavų veržimosi istorijos pavaizdavimą: Bulgarija, Rumunija – Dakija, Malopolska, Galindai, Prusai atkrinta Vakarų pasienyje, iš dalies kaip savarankiškos valstybės. Visa kita tebelieka kaip buvę. Tas žemėlapis , nuostabiai paprastai išsprendžia tiek daug mus kankinusių mįslių: ir Lietuvos pradžios ir Dunojaus vandenėlio dainų ir Basanavičiaus lietuviškų radinių Bulgarijoje ir jis, pagaliau, vėliausių archeologijos mokslo duomenų įsakmiai patvirtintas. Taip, imkime M.Gimbutienės pateikiamą Baltų tautų gyvenamųjų vietų bronzos amžiuje žemėlapį. (Žiūr. il.9) Pietinė Imperijos dalis jame parodyta Kimerių valdoma; tai mūsų broliai apie kuriuos dar labai plačiai kalbėsime.

Na taip, kai pats paišai sau žemėlapius, išties nuostabių dalykų gaunasi.

[intarpas su kalbotyros duomenimis, kad kadaise baltai gyveno iki Maskvos]

Kokį gi tėviškės palikimą tasai Varumonių, Varingių arba slaviškai Variagų Rikis yra perleidęs Vytautui ? Paprasčiausiai, ano meto „Šiaurės Sueco Kanalą“ – didįjį susisiekimo vieškelį, jungiantį Atėnų – Bizantijos Imperiją ir jos artimųjų rytų užnugarį su Baltijos jūros pasauliu. Tai mano vadinamas Gintaro Kelias. Čia, kertant Europą tiesia linija pusiau, upynų laivininkų buvo išvengiama tolimo aplinkinio kelio, buriuojant visa Europos pakrante.[…] Kodėl senovėje susisiekimui naudota upes ? Atsakymas gana stebinantis.

Nagi, nagi…

Ankstyvųjų – viduramžių šiaurinė Europos dalis buvo vientiso, neperžengiamo miškyno nuklota.

Tai, matyt su tų girių meškom romėnai tokią aktyvią prekybą ir varė. Beje, atsakymas nestebinantis.

[visgi, sekančios pastraipos- apie neįtikimus miškus, kurie kažkaip netrukdė Varumonių Rikio imperijos egzistavimui]

GINTARO KELIO SENOVĖ IR SVARBA

[pasakojimas apie tai, kad antikoje vyko prekyba su Baltijos jūros regionu. Tik, aišku, Gedgaudas, kaip jam ir pridera, viska nupiešia šimtą kartų sutirštindamas vaizdą]

Eratosteno 220 m. prieš Kr. Navigacinis “Pasaulio” žemėlapis su apskaičiuotais jūrų nuotoliais. Šį nepaprastos svarbos dokumentą lenkų mokslininkai nutyli. Čia pirmą kartą istorijoje minimas “Baltijos” vardas. Žemėlapį sudarant, senovės astronomų pavartota Olbijos (Borysthenes) lygiagretė, laikant ją lygiuos svarbos su Bizantijos, Aleksandrijos, Gadeso uosto lygiagretėmis, įrodo mūsų prekybos centro pasaulinę reikšmę. Tos koordinatės atitinka šių laikų Greenwich koordinatę mūsų sistemoje. Nuliu imta Rodo sala.

Tikslumo dėlei: čia ne pats Eratosteno (Eratosthenes) žemėlapis, o XIX a. daryta jo rekonstrukcija. Tačiau svarbiausia, be abejo, čia Olbija. Jai lygiagretė čia duota todėl, kad tai šiauriausias graikiško pasaulio taškas. O ten kur Gedgaudas piešia savo imperiją, Eratostenas paliko tuščią vietą.

DVIEJŲ VALSČIŲ VALSTYBĖLĖ

Visas skyrelis kažkokių su realybę niekaip nesusirišančių svaičiojimų. Ai, ir dar atlietuvinama „Sakmė apie Igorio žygį“.

VOLUINĖS TAIKOS FAKTAS

Savavališkai apkarpęs Lietuvą, Pan Lowmianski beparodo jos tik mikroskopinę dalį. Laimei, tam želigovskininkui sutramdyti turime labai patogų istorinį įvykį: Voluinės taikos sudarymą 1220 metais, taigi, jo paties nurodomame XIII -me amžiuje.

Na, nors amžių pataikė.

Savo įkarštyje, įrodinėjant Lietuvos menkystę, jis toli prašauna taikinį ir visai nepastebi skelbiąs nesąmonę: jo nurodoma pietinė Lietuvos siena ir Voluinės kunigaikštija ne tik nesirubežiuoja, bet yra nutolusios 500 kilometrų, ir kas dar svarbiau, perskirtos dviejų didžiulių kunigaikštijų: Jotvingijos (vėlesnė Wielkopolska) bei Baltgudijos. Tai kam gi tie Lietuvos delegacijos dvidešimt vienas kunigaikštis be reikalo varginasi keliaudami taikos sutarties sudaryti su valstybe, kuri jiems visai negraso?

Šiaip tai jau čia lietuviai Voluinei grasė savo pakartotiniais „kiaulės“ demonstravimais. Ką, beje, žino ir pats Gedgaudas:

Pridėkime, jog vien tarp 1200 -1263 metų, taigi, vis tame pačiame XIII amžiuje, kronikose atžymėta ir suskaičiuota net 75 lietuvių žygių į Voluinę ir Kijevo Rasą. Išeitų, jog dviejų valsčių lietuviai turėdavo pirma 75 kartus nukariauti 500 km. ploto valstybes, kad galėtų pradėti kariauti su Voluine! Ar tai ne juokinga?

Gedgaudinė matematika: plotas skaičiuojamas aptariamo ploto atstumų nuo Lietuvos.

Beje, iš kur čia tas „nukariauti“ atsirado?

Pirmoji jų tezė – bandymas paimti „pars pro toto“ (dalį palaikyti visuma) sugriaunama darnia visų Lietuvos sričių atstovų kelione, žygiuojančių pasirašyti sutarties vienos valstybės vardu. Taigi, Lietuva tai netik Kaišiadorių valsčius, bet taip pat ir Našlėnai, ir Deltuva, ir Karšuva, ir t.t. – dvidešimt viena „žemė“

Aplamai tai perskaityti ištrauka iš pačios kronikos nepakenktu.

Antrą nesąmonę atremti dar lengviau. Mat, tos delegacijos sudėtyje randame dvi kunigaikščių dinastijas, atstovaujančias toms dviems kunigaikštijoms, neva skiriančioms Lietuvą nuo Voluinės… . Vaje! Vėliau tuos pačius Ruškevičius randame valdant jų Baltgudijos kraštą Mindaugo parėdymu, o Bulevičius ginant savo Jotvingiją, kurios dalis buvo karsto ginčo su Voluine objektu.

Vat kai Mindaugas buvo karalius, tai kur jis liepdavo ten ir kariaudavo.

Šitaip atstačius padėtį, išsiblaško lenkų pripūstos miglos, ir nebelieka jokios nesąmonės: Lietuva įgauna bendrą, netgi ginčytina sieną su Voluine, taikos sutartis pasidaro skubiai reikalinga, o Lietuvos teritorija padidėja dvidešimteriopai! Bulevičiai bei Ruškevičiai čia, aišku, pirmoje eilėje suinteresuoti, bet jie griežtai remiami visos žemaičių, kuršių, prūsų, aukštaičių Federacijos

Tie čia iš kur išlindo?

DVIEJŲ MARIŲ KARŪNOS JUODŽIAUSIA VALANDA

Kažkoks marmalas iš Kijevo Rusios žlugimo ir to paties laikotarpio Baltijos regiono istorijos faktų, pagardintas atlietuvinimais ir a priori interpretacija, kad visi istorijos veikėjai (išskyrus lenkus, vokiečius ir totorius) yra lietuviai.

SLAVŲ KILMĖS BEIEŠKANT

PUSBROLIŲ SLAVŲ LIETUVIŠKI SKOLINIAI

„Sąskambių lingvistika“visame gražume.

IŠ KUR SLAVAI PAKILO ?

Slavų tautos pradžia, gano būdingai, gaubiama tokios pat paslapties, kaip ir mūsų, jei imsime oficialią istoriją.

Per tūkstantmečius jie pasižymi savo visišku „nebuvimu“, o VI – VII amžiuje staiga pasirodo, jog jie valdo visą Rusiją, Ukrainą bei Balkanus.

Tačiau mes gi žinome, kad viskas egzistavo nuo pat pradžių.

Kaip tik tuo pat laiku, tiksliau 630 m. po Kr., avarų didžiajam chanui Bajanui mirus, tie paskutinieji, valdę tą plotą per tris šimtus metų, kukliai dingsta be Žinios (išnyko, kaip avarai, tai klasiškas rusų posūkis), ir kažkokiu būdu jų vietoje atsiranda slavų Bulgarų imperija, išsiplėtusi nuo Uralo, Volgos baseino, per Ukrainą, Panomją, Balkanus ligi Benevento provincijos Italijoje imtinai.

Šitie bulgarai- ne slavai.

Tačiau tokių vardų aptinkame ir Atilos generaliniame štabe. Istorikai pažymi ypač kelis jo karvedžius, turėjusius aukščiausią rangą ir galingiausias armijos: tai Vardarikis, gepidų – jotvingių karalius,

Jei tiksliau tai Ardarikas (Ardaric). Trumpai tariant: gotai=slavai. Sekančiame skyriuje bus kitaip, bet tas nesvarbu.

Deja, dalis moderniųjų istorikų tos skaičiavimo sistemos nebesupranta, ir pvz. Durbės ar Šiaulių mūšio dalyvių skaičius jų sumažinamas lygiai 1000 kartų. Mat, jei kronikininkas trumpai pažymi, jog „krito 17 brolių arba riterių“, tai jis turi galvoje tiūfadus, vėliavų vadus, kuriems kritus, savaime aišku, jog žuvo ir jų vedamų vėliavų visi kariai, prisiekę juos ginti iki mirties . Tačiau „skrupulingi“ istorikai ima tokį sakinį pažodžiui, ir taip gauname lemiamą pasaulinės istorijos mūšį su 17 dalyvių. Tai jau aiškiai kvepia melu.

Be komentaru.

[po to- vėl serija lingvistikos perlų]

LIETUVIŲ TAUTOS KILMĖS BEIEŠKANT

Lietuvos vardo kilmės beieškant esame pastebėję, jog negalima suplakti mūsų vardo, valstybės bei tautos. Baltų protautė tokia plati, jos raida tiek ilga ir sudėtinga, jog šias tris sąvokas tenka atskirai išnagrinėti, jei norime susigaudyti painiavoje, jau nekartą suklaidinusioje daugelį svetimų tyrinėtojų

Na, jei jau taip sakai..

Bet štai ilgai netrūkus dviejų nesusijusių dalykų suplakimo pavyzdys:

Bet vėliau kyla nemalonios staigmenos, kai atrandama Didžiojo Naugardo kasinėjimuose X amžiaus Prūsų gatvė (prof. S.N.Orlov, 1968 m.), o taip pat mano jau anksčiau minėti prūsai Pietų Prancūzijoje, Liauduvių slėnyje ir vėl Lotaringijoje.

Nesidomėjau Naugardo tyrinėjimais (gėda, žinoma). Žinau tik, kad ten rasta daug beržo tošių. Bet, net ir iš tų niekam tikusių rašytinių šaltinių, žinome, kad X a. prūsai buvo labai aktyvus. Vikingai apie yra bent vieną sagą apie prūsų nuotykius sudėję. Tad prūsiški radiniai Naugarde- mažiau nei stebėtina. O štai Lotaringijoje…

Kad kas mus neapkaltintu šališkumu, naudojant tik vakarų šaltinius, paminėkime tarybinių lietuvių archeologų darbus (kurie susilaukė jau apie 50 tyrinėtojų prieauglio). Štai R. ir P. Kulikauskų ir A. Tautavičiaus mūsų kilmės tezė : (Lietuvos archeologijos bruožai,Vilnius, 1961 m.) anot jų, trečio tūkstantmečio prieš Kr. baigmėje Baltijos pajūrys buvo ugro-finų retai apgyventas. Apie 1800 metus prieš Kr. tenai atsirado pirmieji mūsų protautės pirmatakai (juos lenkų mokslas kėsinasi aneksuoti “Wenetų“ vardu). Vėliau, apie 1200 metus prieš Kr. atsiranda nauja gyventojų banga, kuriems šį kartą prikergiamas „Baltų“ vardas. Man regis, tarybinis mokslas daro pagrindinę klaidą. Jis kukliai apsiriboja „smetonine Lietuva“, kurios juk tariamai nemėgsta, o visai išleidžia iš akių vytautinę ir varumonių rikio Lietuvą. Kokia gi čia gali būti rimta archeologija, jei pradedama 1918 metų teritorialine padėtimi?

Priekaištas, kad Lietuvos archeologija ribojosi tik tik dabartinės Lietuvos teritoriją, turi svorio, tik ne tokio, kokį nori užkrauti Gedgaudas. Nors kitą vertus: „Lietuvos archeologijos bruožai“. Toks pavadinimas riboją nagrinėjimo lauką.

Kitas užmetimas irgi, laikyčiau, svarbus. Tarp trijų tūkstančių metų prieš Kr. ir penkių šimtų metų po Kr. mes netikime, jog mūsų proistorė plėtojosi taip paprastai ir schematiškai

Na, į tikėjimo reikalus nesikišama: kam Buda, kam Jėzus, kam Varumonių Rikis.

Tik su istorija ir archeologija tai neturi nieko bendro.

SEZAMO RAKTAS

Klaudijaus Ptolemejaus darkymas stambiu mastu.

AISČIŲ KELIAIS

Estų proistorės tyrinėtojas E.V.Saksas 1968 metais paskelbė savo surinktus šaltinius apie estų – aisčių praeities raidą. Tie užrašai nepertraukiama grandimi eina nuo 6500 metų prieš Kr. ligi mūsų eros 1346 metų ir toliau. Visi būdami autentiški, jie neatremiami, ir todėl nediskutuotini. Norėčiau tik prie to mokslininko vertingo darbo pridėti savo žinių saujelę ir atlikti antrą tyrinėjimo uždavinį: įvertinimo ir proistorinės sintezės.

Velgi, neskaitęs autoriaus, susilaikysių nuo komentarų- neaišku, ką jis ten parašė ir kaip Gedgaudas jį suprato. Nors istoriko megėjo veikalai pavadinimais „Aestii“, „Esto-Europa“, „Liber Census Daniae komentarai“, „Estų vikingai“ ir „Senovės Europos civilizacijos analizė“ džiugiai nenuteikia.

Iš istorinės pusės, galėčiau pridurti tik Ptolomėjaus minimus stavones – eistuvonis, bei Wegeberichtų šaltinį, apie kurį vėliau. Mūsų skaitytojams pakartosime pačius svarbiausius V.Sachso duomenis: 320 metais prieš Kr. geografas Pytheas randa aesti gyvenant Vyslos žiotyse. Tq patvirtina ir Plinijus 16 metais po Kr., pranešdamas apie imperatoriaus Germanikaus laivyno tenai atsilankymą. Tacitas, 98 metais po Kr. aprašydamas tuos aestii Baltijos Gintaro pakrantėje, džiaugiasi jų draugišku elgesiu: jie brenda net jūron jam gintaro parinkti.

Beje, knygoje išties yra iliustracija, vaizduojanti Tacitą prie Baltijos. Akivaizdu, kad skaitė, „atradėjas“ šaltinius, tiek priskaitė, kaip niekas kitas.

[ir vėl ilga tirada: viskas, visur ir visada- lietuviai, lietuviams, lietuviškai.]

ESTAI, AISČIAI AR EISČIAI ?

Trumpi, drūdai: aestii- tai Gintaro kelio prekeiviai (gi tautų pavadinimų tada nebuvo, tik profesijų).

KAIP ŽLUGO ROMA?

Žemutinės Imperijos cezariai, iškilę iš paraitorių (pretoriani) gvardijos generolų, visi turi mūsų vardus, – Kaulys – Gaulas (Caligula), Viešpačionis (Vespasianus), Taučius (Titus), Aukštuolis (Augustulus) ir t.t.

Kaligula priklausė Cezario dinastijai, Vespasianas- irgi iš senos romėnų kilmingųjų šeimos, Titas- jo sūnus, o Augustulas- vedinys iš pirmojo imperatoriaus vardo.

Nors aplamai šitame skyriuje jis nusišneka mažiausiai.

Share
This entry was posted in Česlovas Gedgaudas, Gedgaudas, Knygos and tagged , , . Bookmark the permalink.

8 Responses to Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, I dalis (2)

  1. NeTiesa.lt says:

    Chm, o kodėl tamsta kabinėjatės prie Gedgaudo pateikiamo žemėlapio
    „Andriveau – Goujoh Europos proistorinio žemėlapio detalė. Paryžius, 1876 m.“

    lygindami jį su tikriausiai su šituo:
    Andriveau-Goujon: Carte Comparee de La Gaule . . . 1855

    Paisžiūrėjote internete į visai kitą žemėlapį ir nusprendėte, kad gedgaudas falsifikatorius… Labai rimta. Internete net nėra to žemėlapio kurio perpieštą schemą pateikia Gedgaudas.

    Tiesa, nepamirškite, kad Gedgaudas ruošdamas savo knygą naudojosi ne internetu, o įvairių valstybių bibliotekomis beiarchyvais, į kuriuos turėjo priėjimą kaip diplomatas. Taip kad jis tą žemėlapį čiupinėjo savo rankomis ir galėjo išsinagrinėti kiekvieną jame užrašytą raidelę -- ko kol kas neįmanoma padaryti internetu.

    O pati žemėlapio išvaizda žinoma, kad supaprastinta paliekant tik esminius dalykus.

    • „Paisžiūrėjote internete į visai kitą žemėlapį ir nusprendėte, kad gedgaudas falsifikatorius… Labai rimta.“
      O jūs pats ir pasižiurėkit, kaip atrodo, Goujon’o žemėlapiai, ir kaip atrodo šitą schema…

      „priėjimą kaip diplomatas“
      Diplomatas jis niekada nebuvo. Pra metų Prancūzijos URM padirbo vertėjų. Ir čia jei tikėsim K. Kasparu.

      „Taip kad jis tą žemėlapį čiupinėjo savo rankomis ir galėjo išsinagrinėti kiekvieną jame užrašytą raidelę – ko kol kas neįmanoma padaryti internetu“

      Galėt- gal ir galėjo. Išsinagrinėjo- ne.
      Čia ne su paprastinimas. Jeigu išbrauksim paties Gedgaudo sukūrtus rasus, galonys ir vyčius gudus tai kas lieka? „Blank map“ su kažkokiomis sienomis, kurios, iš pirmo žvilgsnio lyg ir primintu ATR.
      Gal, kažkoki žemėlapį Gedgaudas kažkada ir matė, bet nieko bendro jis neturi su jo kurybą, katrą pateikė kaip Andriveau-Goujon darbą.

      • Ambicijų marios, amunicijų nulis. says:

        Vertėtu perskaityti Gedgaudą ir suprasti. Vien neigti be jokių įrodymų remiantis tik savo menkos galvelės samprotavimais yra ne daugiau kaip noras pasirodyti.
        Na kad ir išjuokiamas 1200-1263 m. m. 75 (berods) žygiai. Jei dar nežinai, tai priminsiu, kad pietūs jau buvo žydkrikščioniški, o šiaurė Arijietiška. Tai ko stebėtis tais žygiais?
        Elgiesi kaip tie „nuskriausti“ Egipto žydkrikščionių vyskupai, netekę engiamųjų ir auksinių bažnytinių indų. Ar tik nebūsi kaip bumblovskininkai, kurie gauna medalius už šokius pagal pšekų dudelę?
        J.Statkutei juk irgi kliuna už tai, kad jos darbai „neatitinka visuotinai priimtų teiginių“. Ar ne taip? Paneigti jos teiginių niekaip neišeina, tad gebelsiškai kartoji savo melą daug kartų ir tikiesi per laiką įtikinti?
        O Gedgaugas nėra aiškiaregys, jis be abejo yra padaręs keletą klaidų. Tik jo klaidos padarytos iš nežinojimo, o tavo daromos žinant ir meluojant.
        Dar neužtikau tavo pliurpalų apie ikimindauginės Lietuvos istorijos nebuvimo priežasčių. Labai būtu įdomu sužinoti. Gal žydkrikščionys gerai išskalavę makaulę, jei ir tu tvirtinsi jog nieko įdomaus iki krikkšto nebuvo ir žinot apie tai mums nėra reikalo.
        Juk ir dabar stojama „į kovą su atšilimu“. Į beviltišką kovą. Nes dar Egipto žyniai žinojo, „…kad Saulė patekėdavo ten, kur turėjo leistis ir leidosi ten, kur turėjo patekėti“.
        Sarkazmu slepi savo menkumą? Ir tai tau teikia malonumą, pasijunti vyru, reikšminga asaba? Bet ar taip yra?

  2. Vladas says:

    Gaila, kad nebėra žemėlapių vaizdų, būtų šaunu pamatyti, ką gi turėjai omeny.

    „Varumonių rikis- tai (H)ermanarikas (Ermanaric; spėjama gotiška forma- Aírmanareiks), vienas ankstyvųjų gotų karalių, žinomas geriau kaip mitologinis personažas, nei istorinė figura.“ Nors jam ir pripaišyta kažkokia herojinė mitologija, nereiškia, kad tai nebuvo istorinė figura, Jordanas kažką lig ir rašė. Giliau nesidomėjau, o tamsta, kogero, domėjais, tai pakomentuok.

    „[intarpas su kalbotyros duomenimis, kad kadaise baltai gyveno iki Maskvos]“ Pala, bet juk baltų arelas buvo milžiniškas, ilgai neiškojus per google galima rasti naujai papaišytų baltų gyventos teritorijos arealų, tiesiog užmetus akį į žemėlapius, tokių senų per keletą min. neradau, vienok pagal hidronimus galima spėti, kad į rytus itin toli tesėsi baltų pereitos/gyventos žemės.

    „Priekaištas, kad Lietuvos archeologija ribojosi tik tik dabartinės Lietuvos teritoriją, turi svorio, tik ne tokio, kokį nori užkrauti Gedgaudas. Nors kitą vertus: „Lietuvos archeologijos bruožai“. Toks pavadinimas riboją nagrinėjimo lauką.“ (paryškinta Lietuvos) , bet juk Lietuvos sąvoka, menkai apibrėžia teritoriją(lokaciją), juk ta pati Lietuva tai prarasdavo, tai įgydavo teritorijų, tokiu būdu galima būtų pavadinti Lietuva, netgi pietines LDK teritorijas, tuo noriu pasakyti, kad Gedgaudas teisus, turėdamas mintyje siaurą teritoriją.

    Iš tavo aprašytų citatų matosi neeilinis Gedgaudo gebėjimas, kurti įdomias pasakas. Su romėnų kilme, arba prūsais Lotaringijoje(įdomu kokias šaltiniais jis rėmėsi). Vis tik vieno Gedgaudo nuopelno negali paneigti, platesnių tyrinėjimų ir noro paneigti šį marazmą suaktyvėjimas prisidėjo prie visos Lietuvos istorijos tyrinėjimo pagyvėjimo :).

  3. Leo Lenox says:

    Ne, neprisidėjo. Nė trupučio. Nė kruopelytės. Gedgaudas galbūt nusipelnė ta prasme, kad čia pasakojo šias pasakas prieš Sovietus sujudusiems lietuviams. Pasakomis prie istorijos mokslo neprisidėsi.

    • Vladas says:

      O aš, bent iš nuogirdų girdėjau, jog buvo bumas visos jo kūrybos analizės ir įrodymo, jog jis klydo, buvo akademiniam lygi rimčiau patyrinėti(lietuvių tarpe) šaltiniai, kuriais rėmėsi Čėska, vien tam, kad išeitų juos paneigti ir t.t. ir pan.
      „Pasakomis prie istorijos mokslo neprisidėsi.“ O aš galvojau, kad visokios pasakos įeina į bent jau istorijos mokslo nagrinėjamą lauką, tai vadinama kultūra, visokie mitai ir legendos ir pan.

      • Leo Lenox says:

        Nemanau, kad toks „bumas“ kada nors buvo. Žinau apie E. Gudavičiaus poziciją šiuo klausimu ir ji, regis, yra priimama kaip vienintelė rimta -- ignoruoti pseudoistorikus akademiniame pasaulyje. Kodėl? Nes, kaip sako Bumblauskas, „per daug garbės“. Ir teisingai sako. Tokius niekus galime ir mes, smulkesnio kalibro internetiniai žmonės, lazdavoti.

  4. Vladas says:

    Po paraliais ;D, tai nors „internetinio kalibro žmonės“ gali pasidomėt kuo nors plačiau… Beto, jau vien tai, kad viskit Gudavičius, Patackas atkreipė dėmesį į šią kūryba ir tai, kad tamsta apie jį rašai vistik parodo, kad rezonansą sukėlė…http://www.youtube.com/watch?v=WlBiLNN1NhQ