Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, I dalis (1)

Jūsų dėmesiui-  kanoninis lietuviškos pseudoistorijos veikalas ir kiekvieno doro sarmato knyga Nr. 1.

Visas veikalo pagrindas- „sąskambių lingvistikos“ metodas. Paprasčiausiai paimi bent kokį anglišką, egiptietišką ar japonišką žodį ir surandi panašiai skambanti žodį lietuvių kalboje. Tada iškilmingai pareiški, kad tas egiptietiškas žodis kilo iš lietuvių kalbos. Gali prireikti šiek tiek fantazijos sukuriant naujus žodžius, bet tai nesunkiai įveikiam kliūtis. Reikalas tas, kad garsai- kaip atomai. Netgi imant visas pasaulio kalbas, iš viso bus gal keli šimtai garsų geriausių atvejų. Indoeuropiečių kalbos operuoja mažiau nei pusšimčių garsų. Todėl, jei gerai beieškosi ir pasitelksi truputėli fantazijos, visada rasi lietuvių kalbos pirmumo įrodymų. Ypač, jeigu leisi sau ad hoc kurti reikalingus žodžius. Štai pavyzdys:

Kalbotyra gi įsakmiai patvirtina, jog mes pirmieji išvystėme joties aprangą, nes senovišką balno pavadinimą – SĖDYLĄ (kaip pyla, yla, tarm. skyla) davėme Rytų ir Vakarų Europai: sen. slavų sedilo, vok. sattel, angl. saddle teberodo dar tiesioginį ryšį, bet lotynų vėlesnė lytis sella jau sutrumpėjusi ir savo keliu davusi anūkų isp. silla, pr. Selle.

Pastebėjimų, kad kai kurie žodžiai skirtingose kalbose skamba panašiai, prasidėjo kalbotyros mokslas. Ši „sąskambių lingvistika“ šiandieninei lingvistikai yra tas pats kas chemijai yra alchemija, o astronomijai- astrologija.

Tačiau Gedgaudas sugebėjo tai išvystyti iki aukštojo beprotybės pilotažo. Jis atlietuvina taip sėkmingai ir taip nuosekliai, kad reikia neblogai pagalvoti, apie ką jis šneką. Juk ne taip lengva iš kart susivokti, kad Genčiarikis- tai Geiserikas.

Jau vien šio atlietuvinimo kaip ir užtenka: Gedgaudas ima jam reikalingą tekstą, „atlietuviną“ ir- štai jums prašom.

Bet šalia to, tam kad pateisintu savo atlietuvinimais gautas nesąmones, Gedgaudas dar išranda porą papildomų „koncepcijų“. Svarbiausia iš jų, kad senovėje nebuvo tokio daikto kaip genčių pavadinimai. Burgundai, gotai, vandalai- tai tik profesijų pavadinimai.

Ir dar žodelis apie iliustracijas. Knygoje jų daug ir svarbiausią jų savybė ta, kad jos retai turi ryšį su tekstų.

I DALIS: NUTYLIMI KLAUSIMAI

KODĖL MES MAŽAI TEŽINOME APIE SAVO DIDINGĄ PRAEITĮ?

[bendra viso šito skyriaus tema- virkavimai, kad niekas niekada nenaudojo jo išgalvotų „atlietuvinimų“]

RELIGINIS TABU

P. Klimas savo prūsų istorijoje mini mūsų anksčiausių karalių dinastijų genealoginius sąrašus. Kryžiuočiai, juos sudarę, pavadino „Liber flliorum Belial“ – Velnio vaikų knyga.

Įdomiausias dalykas dėl šios „Liber filiorum Belial“, tas kad niekas niekada jos nematė. Ši veikalą atrado ir plačiai savo darbuose panaudojo Simonas Grunau. Ir niekas daugiau niekada apie šią knygą negirdėjo.

Popiežius Honorijus III laišku iškolioja Pamario kunigaikštį Šventupuolį, grasindamas ekskomunika, kam susidėjęs „cum infernali lithuanorum“ – su pragariškais lietuviais

Šventapuolis- tai Pomeranijos kunigaikštis Swantepolk.

Lotyniška forma- Zwantepolc arba Svantopelc, nors aplamai jo vardas užrašytas gal dešimt skirtingų formu (įdomiausia turbut Svatopluk) ir, tiesa sakant nežinau ar yra kokia nusistovėjusi lietuviška forma.

Kryžiuočiai, po ilgų kovų numalšinę prūsų sukilimą ir klasta pagavę jo vadą karalių Paupinį (Pipin, pal .vyčių – gudų Pepin) perskrodė jam pilvą ir prikalę žarnas prie šventojo ąžuolo, gainiojo nelaimingąjį aplink, kol jisai, savo viduriais keleriopai apjuosęs medį, pagaliau mirė. (Script. Rerum Pruss. Die Aeltere Chronik von Oliva, vol. l, p.677, taip pat Dusburg ibid.,p.88, Wigand ibid.,vol. II, p.505.) Apie Galyčiaus (Haličo) kunigaikštį Danylą patys slavai praminė patarlę: „Danylo, plocho živeši, litvoju oreši“ – Blogai gyveni, Danyla, lietuviais ardamas. Lenku karalius Kazimieras paskelbė jotvingiams mirties bausmę už atsisakymą krikštytis. Retai kuris tenusileido,- tokia buvo jų tautinė savigarba,- ir ištisais kaimais, ištisomis apskritimis jie tapo be amžiaus ar lyties skirtumo išžudyti. (Dlugošas ir kit.)

Tuo tarpu popiežius už tuos žygdarbius skirdavo iš anksto pilną nuodėmių atleidimą, kaipo didžiai nusipelniusiems platinant katalikybę[…]Tasai teroras – genocidas buvo sąmoningai, nuosekliai suplanuotas ir vykdomas, prisidengiant religija; jis ne kiek nesiskyrė nuo ispanų konkistadorų metodų Vidurinėje bei Pietų Amerikoje.

Į religinio genocido kategoriją čia, ko gero, galima įtilpti, bet reikia nemažos fantazijos, kad Ordino, Lenkijos ir Haličo veiklą sulietum į nuoseklų iš anksto užsibrėžtos programos vykdymą.

Aišku, jog pastatyti tokioje šviesoje mūsų praeities santykius su bažnyčia vos tik atsikūrusios Lietuvos atsakingi organai neišdrįso. Giliai ir nuoširdžiai religingoje šalyje tai būtų privedę prie riaušių ir „netikėlių vyriausybės“ nuvertimo. Liaudis tiesiog atsisakytų patikėti, jog jos gerbiama bažnyčia taip elgėsi. Todėl visa kaltė, vos paviršutiniškai tepaminėta, buvo suversta kryžiuočiams, bet tie juk tebuvo popiežiaus kardu ginkluota, dešinioji ranka.

Vienas Tysliava šiurpiu, kraujais pasruvusiu prūsiškuoju „Tėve mūsų“ apraudojo savo bočių likimą, bet ar daug kas tai paskaitė?

Su tarpukario istoriniais veikalais teko šiek tiek susidurti ir nepastebėjau, kad ten būtų bandoma nutylėti popiežiaus bules arba prūsų išnykimą.

POLITINIS TABU

G. Orvell savo „1984“ apokalipsinio vaizdo knygoje pajuokia visagalį komunistų cenzūros aparatą

„1984“ skaičiau gal 20 kartų, ir ne karto nepastebėjau nieko, ką iš tolo būtų galima pavadinti komunizmo pajuokimų.

Kad neužgautume galingų vokiečių kaimynų (pasirinkusių kanuoles vietoj sviesto), atlietuvinant jų sostinę į senovės Varulyną, lengva širdimi išsigynėme savo brolių varulių (herulli,gerulli,erulli), skelbiant, jog jųjų lietuviškasis “Tėve mūsų“ buvo kažkokio 14 amžiaus provokatoriaus iš piršto išlaužtas. Koks nevykęs melas! Tų varulių kalbos žodžių juk galima apsčiai pririnkti, visai nesiremiant tuo vargšu neteisingai apkaltintu Hartknochu, tad pasirodo, tos karštos pastangos jį „atremti“ vis tiek nuėjo niekais.

Šito „Tėve mūsų“ istorija yra tokia: Volfgangas Lazijus (Wolfgan Lazius), XVI a. istorikas savo veikale apie Didyjį tautų kraustymasį, skyrė vietos ir herulų genčiai. Jo nuomone, herulai, kuriuos jis laikė germanais, XVII a. vis dar gyveno Maklenburgo apylinkėse. Tam pagrįsti jis pateikė herulišką „Tėve mūsų“. Iki šiol lieka nevisai aiškų kaip, bet heruliškų tekstų jis palaikė latvišką (paimta iš Sebastijono Miunsterio (Sebastianus Münster) „Kosmografijojos“). Lazijaus veikalas pateko į rankas XVII a. intelektualui Vijūkui – Kojelavičiui, kuris pastebėjo, kad malda nėra germaniška ir padarė išvadą, kad herulai- lietuviai. Iš esmės taip gimė lietuvių kilmės iš herulų teorija, kurios vienas iš propoguotojų buvo ir prūsų istorikas Kristoferis Hartknohas (Christoph Hartknoch).

(išsamus straipsnis apie heruliškosios teorijos kilmę)

MOKSLINIS TABU

Faktas, jog mūsų senovė nepaprastai didinga, buvo mūsų tauriausių atgimimo patriarchų gerai žinomas. Daukantas, Basanavičius, Šliupas, Kudirka, Jaunius, o vėliau Maironis, Būga, Voldemaras, Klimas, Savickis,-visų nesuminėsi,- buvo plataus akiračio ir sveikai protaują nepaperkami patriotai.

Tik jie nebuvo nei istorikai (išskyrus Daukantą), nei lingvistai.

Voldemaras, puikus viduramžių istorikas

…nerašė nieko apie viduramžių istoriją. Aplamai jis, kaip istorikas, beveik nieko nenuveikė. Ką parašė, tai daugiausia bendros apžvalgos orientuotos į einamojo politinio momento poreikius („Lithuanie et Pologne“ (1920), „Les Relations Russo-Polono-Lithuaniennes“(1920)), šiek tiek rašė apie kultūros istoriją, 1935- apie Kristų (tuo metų bandė susiblokuoti su krikdemais). Vienintelis su viduramžių Lietuvą susijęs Voldemaro darbas buvo paskelbtas 1909 m. ir tai, jis liečia XV- XVI a.

La Lithuanie et ses problemes“ vėlgi yra greitas prabėgimas per istoriją nuo seniausių laikų iki nudienos (1933 žvilgsniu). Šis veikalas nesu čiupinėjęs, bet toks veikėjas Romualdas Zubinas sėmėsi iš jos žinių apie VI a. Krivių krivaičius, bet tai gali būti lupta iš konteksto (manyčiau, Voldemaras tiesiog apžvelgė legendas ir tiek).

Jaunius, geriausias mūsų kalbotyros žinovas, deja nepaliko nieko; lituanistikos mokslui tai didelis nuostolis, nes, anot Voldemaro, kuris su juo draugavo, jis buvo sudaręs visos mūsų praeities atlietuvintą schemą, pasiremdamas vietovardžiais ir istoriniais vardais. Šioje knygoje aš toliau einu jo užsibrėžtu keliu.

Su Jauniumi bendravo ne tik Voldemaras, bet ir Būga, kuris buvo jo sekretorius ir kurio užrašai yra kone vienintelis šaltinis apie Jaunių. Jauniaus teorijų įtakojama Būga išleido veikalą „Aistiškos studijos“. Ir vėliau laikė tą veikalą didžiausią savo klaida.

Numizmatas dr. A.Račkus, parašęs istorinę knygą apie „Gudonus“ (vyčius – gudus), nors ir nebūdamas kalbininku, didesne dalį jų vardų atlietuvino visai teisingai, remdamasis senoviškų, monetų užrašais. Jis pirmasis griežtai pareiškė ir įrodė jog jie buvo lietuviais.

Tuo viskas kaip ir pasakyta.

Gabrys. Štai atskiros faunos egzempliorius.

Ir labai įdomios faunos (rekomenduoju Eidinto „Slaptasis lietuvių diplomatas: Istorinis detektyvas“ apie jį). Tai gero vienintelis pseudoistorikas, kuris užkliuvo Gedgaudui.

Aplamai, šitą skyrelį gal reikėjo pavadinti „literatūros apžvalga“?

DEMOKRATINIS TABU

Piliakalnių tautos proseneliai nužymėjo savo praeitį jų supiltais stebuklingais paminklais. Eidami nuosekliai atgal tais praeities laiptais, kaip juos gražiai pavadino B.Girčys, per 3000 metų nusekame jų nenutrūkstančią grandį iš Pabaltės, Gintaro keliu, per visą Ukrainą ligi Persijos gilumos, iš kur jie buvo pradėję tą ilgą kelionę. (žiūr. il. 1)

Štai naujausių archeologinių duomenų santrauka, paremta tūkstančiais po karo atliktų kasinėjimų, kurie be to patvirtina ir ankstesnius. Jų nebeginčija joks rimtas pasaulinis mokslininkas, ir jie netgi pripažįstami, kad ir nenoromis, rusų bei lenkų.

Tačiau tų pagrindinės svarbos mūsų proistorės žinių nerasime jokiame Lietuvos istorijos vadovėlyje, — jie vis dar tebesiremia 1918 metų laidomis…

Tai bene pirmas kartas, kai Gedgaudas parodo, kad neskiria archeologinės kultūros nuo valstybės, o šiu dviejų nuo genties ar tautos. Tarp visu šių dalykų jis deda lygybės ženklą. Ir tai sunkiausiai „suvirškinama“ jo metodologijos (atsiprašant) dalis.

Pirmieji pasaulyje, išmokę, balnoti bėrus žirgelius, (žiūr. il. 2,3), šventąsias Ašvas, jie tapo sanskrito ir latvių „Ašviniais“, (riteriais) graikų „Kintavyriais, (kentavrais), ir buvo jų vadų, kunigų aristokratinė, feodalinė santvarka rikiuojami. Toji santvarka, jiems sugriovus Romos imperiją ketvirtame Šimtmetyje po Kr., jų buvo įvesta visoje Europoje ir išsilaikė ligi renesanso, o pas mus beveik ligi nepriklausomybės atstatymo. Fuero Juzgo teisė Ispanijoje, Frankų Saulėnų teisė Prancūzijoje ir Lietuvos Statutas yra tos santvarkos „Konstitucija“.

Saulėnai- tai salijai. O visos šios pastraipos mintis, kurią Gedgaudas pakartos dar ne kartą: jeigu kur nors pamatote arklio ar žirgo atvaizdą- tai lietuvių, tik lietuvių ir niekieno daugiau palikimas.

Tačiau yra istorinis faktas, jog po Lietuvos krikšto didesnė pusė, jei ne trys ketvirtadaliai, mūsų bajorų patriotų atsisakė priimti naują tikybą ir to pasėkoje, einant Jogailos 1387 metų vasario 20 aktu, jų žemės buvo konfiskuotos, o jie patys priversti bėgti užsienin arba pasipriešinus, išžudyti.

Kaip čia pakomentavus… Briedas. Totalus, fantazijos sukūrtas briedas.1387 vasario 20 d. privilegija nustato katalikybę priėmusių bajorų teises ir pareigas. Nieko daugiau.

Galiausiai atsitiko taip, jog Jogailos dvare nebeliko nė vieno lietuvio aukštesnio pareigūno, nei ištikimo dvariškio, ir vieną iš tų nelemtų savo parėdymų karalius buvo priverstas liepti pasirašyti – virėjui!

Tasai pataikūnas, vardu Vaidila, iškilo malonėje ligi karaliaus patarėjo ir ilgainiui gavo net jo seserį vesti…(žiūr. H. Paszkiewicz ir kiti). Būkite tikri, to nerasite jokiame mūsų vadovėlyje.

Lietuvos Metraštis pasakoja truputi kitaip: Vaidila buvo Algirdo tarnas, kuri šis iškėlęs į savo patarėjus. 1379 m. Jogaila jam atidavė į žmonas savo seserį. Jo karjeros viršūnė- dalyvavimas pasirašant Dovydiškių sutartį (1380). Bet čia reikia turėti omenyje, kad Metraštis- stipriai pro- lietuviškas, taigi (kalbant apie šį laikotarpį) pro- Vytautiškas. O apeliuoti į žemą kilmę- gan įprasta to meto „juodoji technologija“ (prisiminkim kad ir kryžiuočių inspiruotą teoriją apie Gediminą- Vytenio arklininką) , todėl greičiausiai Vaidila buvo kažkoks lietuvių bajoras.

Bent kuriuo atveju- baigė jis liūdnai. Jam teko nelaimė būti Vilniuje tuo metų, kai miestą užgrobė Kęstutis (1381), kuris tučtuojau Vaidilą pakorė.

Sekundę… jeigu Vaidila mirė 1381 m., negalėjo gi jis pasirašinėti dokumentų 1387 m.

Matyt todėl vadovėliai nieko ir nerašo.

[po Vaidilos istorijos- monologas tema „mušk lenką- valyk Lietuvą“]

LIETUVOS VARDO KILMĖS BEIEŠKANT

DRAMBLYS PRO MIKROSKOPĄ

[monologas apie tai, kaip reikia traktuoti faktus tyrinėti praeitį]

KELETAS ŠALTINIŲ VAKARUOSE

Pastebėkime čia milžiniškos svarbos faktą: kiekvienos Europos valstybės oficiali istorija pradedama nuo jos krikšto!

[vėl ilgas skundas dėl sunaikintos praeities]

Pirmasis šaltinis: Romos konsulo Valerijaus Flacco mušis su Prūsais (Borus) 195 m. po Kr., prie Litana miško; vietovė tiksliai nenustatyta, bet žinoma, jog buvo Šiaurės Italijoje.

Nebuvo tokio konsulo. Nei II a. nei III a. Du Lucijai Valerijai Flakai (Lucius Valerius Flaccus) buvo konsulais II – III a. sandūroje prieš Kristų. Tėvas- 227 pr. Kr. (su Marku Atilijum Regulu) ir sūnus- 195 m. pr. Kr. (su Katonu vyresniuoju). Pastarasis iš tiesu amžių sandūroje tarnavo armijoje ir kovėsi šiaurės Italijoje (bet tik nuo 200 m. pr. Kr.: 201 m. pr. Kr. jis praleido Romoje). Prieš keltų gentį kuri vadinosi Insubrais (Insubres).

Sveikinu. Ši kart ne atlietuvinumo nereikėjo- taip viskas supainiota, kad tik to periodo specialistas atkastu galus.

Trumpai tariant šis skyrius skirtas suregistruoti ir atlietuvinti viskam, kas kas skamba panašiai į žodžius Lietuva ir lietuvis: Laetorum, Letes, Lites, Letovici, Leudes, Lodeve, Llydaw, Luttich, Lothroc.

Šiuos žodžius sieja tik vienas dalykas: jie visi prasideda raidę L.

LITAVORO ATSAKYMAS

Ar galima rasti geresnį Karolio Didžiojo liaudų, žemės bajorų, aprašymą? Abiejų socialinė santvarka identiška. Net ir mūsų karalius Jogaila tai mums patvirtina. Jo 1387 m. duotoje privilegijoje Lietuvos bajorams jis laidoja jiems teisę ir toliau karo žygin traukti „secundum veterum usum Pogoniae“ ir užtikrina jiems, kaip ir Karolis, žemės nuosavybę, uždedamas tik pareigą statyti, kur reikalinga, gynybos pilis.

Jeigu Jogaila išduoda privilegiją suformuluota pagal vakarų Europos tradicijas, tai reiškia, kad jis tos tradicijos kūrėjų tautietis. Logiška.

Iš tų dviejų tos pat esminės reikšmės veiksmažodžių kilo mūsų Vyties, o slavų Pogonia vardai. Tą senovišką „pagonių“ šaknį vakarų kalbininkai jau senai konfiskavo, kildindami ją iš lotynų „paganus“ – žemdirbys. Bet arčiau tą etimologiją išnagrinėjus, pasirodo, kad romiečiai to žodžio nesugalvojo : jie neturi jam veiksmažodžio.

Paganus- ne žemdirbys, o valstietis arba sodietis, kaimietis. Analogas būtu miestietis. Šiems žodžiams irgi nėra atitinkamu veiksmažodžių. Mano išvardinti žodžiai reikškia valsčiaus (sodžiaus, kaimo, miesto) gyventojas. O paganus atsirado iš pagus- smulkiausio Romos imperijos administracinio vieneto.

Beje, tai gan aiškiai rodo, kaip gerai Gedgaudas mokėjo kalbas.

Kitas pavyzdys. Kada Karolio liaudai prisiekdavo jį ginti iki mirties, tai anaiptol nebuvo tuščias žodis (Žiūr. Rolando Giesmė, kur aprašoma, kaip žuvo visas Karolio ariergardas, baskų užpultas. Armijos sudėtyje išvardinti ir liaudų bei prūsų pulkai.)

Tik bėda ta, kad Rolando Giesmės „Borussi“, kurie siejami su prūsais, kovėsi musulmonų pusėje.

Taip Lietuvos Vyties pulkai, atjoję atvaduoti turkų apgulto Vienos miesto, perskrodė šimtatūkstantinę jų armiją nuo galo ligi galo, išgriovę visą centrą, kaip viesulas.

Tai kad lietuviai tame nedalyvavo. Etmonas (regis, kažkuris Sapiega) tuo metų buvo piktuoju su Sobieskiu, tai „pavėlavo“ atvykti.

Apie ką, čia kalbama? Prieš atsakant, priminsime vieną pagrindinių kalbotyros dėsnių. To paties žodžio sąvoka viduramžiais ir šiandien tai du skirtingi dalykai. Senovėje pavardžių, valstybių, genčių vardų nebuvo, taip kaip mes juos šiandien atitrauktai, abstrakčiai suprantame. Kiekvienas toks „vardas“ susidėjo iš paprastų bendrinės kalbos žodžių, teturinčių konkrečią, apčiuopiamą prasmę. Onomastikos (pavardžių ir vardų kilmės) ir toponimikos (vietovardžių kilmės) mokslai kaip tik remiasi tuo be galo svarbiu reiškiniu, kuris paaiškina abstrakčių vardų atsiradimo būdą. Senovėje, jei kas paminėdavo Kalvaitį, tai visi suprato, kad tai ne piano mokyto jas, o „sūnus meistro, kuris kausto žirgus“. Eičys, vėlgi, tai jiems nebuvo gimnazijos direktorius, o „kelių, eismo žinovas“. Užupys dar nebuvo inžinierium, o paprastai gyveno anapus upės. Trumpai, kiekvienas žmogus, krikšto apeigos dar nesant, būdavo atskiriamas ne vardu, pavarde, o jam būdingu įvardžiu, paminint ir tėvą: „Kairys, sūnus Dydžio“, „Juodikis, sūnus Balsiaus“, „Gudavičius“ (ponaitis, bajoro Gudo sūnus).

O ne paprasčiau būtu paimti viena iš tų, nuolatos linksniuojamu, enciklopedijų ir pasiskaityti apie pravardinės kilmės pavardes? O tai pačiam išradinėjant dviratį, vis su perlenkimais gaunasi.

Taip pat ir vietovardžių senovėje nebuvo, nes gyventojams pakakdavo bendrinių vardų jų apylinkėje susiorientuoti. Brasta, Pervalka, Perloja, kurias mes dabar suprantame, kaipo miestelių vardus, tada reiškė tik jų „užsiėmimą“, amatą. Brasta užsiima tuo, kad duodasi perbrendama; be šios daiktinės, kasdieninės, ji jokios kitos reikšmės neturi. Taip pat Pervalka arba Perloja (Per – eiloja) liudija tik jų naudojimo būdą. Mūsų ūkyje jau Nepriklausomybės laikais „beržynėlis“, „rūdyne“ buvo kartu ir bendriniais ir tikriniais vardais, liudydami tuos seniausius laikus, kada „miestas“, „pilis“, „upė“, „ežeras“ atžymėdavo vietovardžius pakankamai, kad jiems nereiktų sugalvoti specialių pavadinimų.

Apylinkėje tai visai neblogai, bet milžiniškoje „Gintaro kelio imperijoje“ kažkaip truputis painiavos gaunasi.

Bendras vaizdas toks: po daugiamečių studijų, Gedgaudui krito į akį stulbinantis ir niekam nežinomas faktas, kad tikriniai daiktavardžiai yra sukonstruoti iš bendrinių žodžių. Ir iš to jam išplaukė vat tokia teorija.

Share
This entry was posted in Česlovas Gedgaudas, Gedgaudas, Knygos and tagged , , . Bookmark the permalink.

7 Responses to Česlovas Gedgaudas „Mūsų praeities beieškant“, I dalis (1)

  1. Tęsėjas says:

    Vadinti Česlovą Gedgaudą pseudoistoriku yra nusikaltimas. Ar yra antras toks mūsų laikais Lietuvoje kuris sugebėtų įvaldyti tiek senųjų kalbų kiek jų mokėjo garbūsis Česlovas Gedgaudas?! Ar yra antras toks Lietuvoje ir Senajame Pasaulyje, kuris sugebėtų Europos archyvuose surasti tiek Lietuvos seniausiąją bei garbingiausiąją ikikrikščioniškąją praeitį liečiančios autentiškos medžiagos?
    Mūsų vadinamasis profesorius Alfredas Bumbliauskas išgarsėjo tiktai dėl vieno šaltinio Vokietijoje, liečiančio krikščionių misionierių Brunoną ir Litwo vardą, atradimo ir jau tapo įžimybė. Nors ginčytis galima būtų ir dėl pirmumo teisių, ir dėl Litwo vardo. Mat, Litwo vardą pirmasis šaltiniuose atrado Augustinas Voldemaras, o pasauliui apie tai pranešė būtent garbusis Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“ (psl.252).
    O jug, anot Augustino Voldemaro LITWO vardas jau buvo žinomas VI-me mūsų eros amžiuje! Tad 2040 metais vardui LIETUVA jau būtų 1500 metų, tuo tarpu pagal A.B. versiją- yra tiktai 1000. Tai gal A.B. neskaito net ir mūsuose esamus ir Lietuvą liečiančius šaltinius?
    Česlovas Gedgaudas pateikė ir aibę lygi tol dar niekam ir neprieinamos ir todėl nežinomos informacijos liečiančios lietuvių protėvių garbingąją praeitį! Ir už visą tai susilaukia iš mūsų istorikų ne visokeriopos pagarbos ir pripažinimo, bet paniekos?!
    Kaip pavadinti tokią mūsų istorikų tendenciją?!

    • „Vadinti Česlovą Gedgaudą pseudoistoriku yra nusikaltimas. Ar yra antras toks mūsų laikais Lietuvoje kuris sugebėtų įvaldyti tiek senųjų kalbų kiek jų mokėjo garbūsis Česlovas Gedgaudas?!“

      Patarčiau mažiau tikėti, ką Gedgaudas pats apie savę sakė. Mėgo pagražinti.

      „Ar yra antras toks Lietuvoje ir Senajame Pasaulyje, kuris sugebėtų Europos archyvuose surasti tiek Lietuvos seniausiąją bei garbingiausiąją ikikrikščioniškąją praeitį liečiančios autentiškos medžiagos?“

      „Antrajam“ iškyla nedidėlė bėda: jokios medžiagos ten nėra.

      „Mūsų vadinamasis profesorius Alfredas Bumbliauskas išgarsėjo tiktai dėl vieno šaltinio Vokietijoje, liečiančio krikščionių misionierių Brunoną ir Litwo vardą, atradimo ir jau tapo įžimybė.“

      Tikslumo dėlėi: Kvedlinburgo įrašas istoriografijoje būvo žinomas gerokai iki „Būtovės slėpinių“. Tiesa, ne visuomenėje.

      „Nors ginčytis galima būtų ir dėl pirmumo teisių, ir dėl Litwo vardo. Mat, Litwo vardą pirmasis šaltiniuose atrado Augustinas Voldemaras, “

      Šitas jūsų įsimylėtas LITWO- ne Voldemaro atradimas. Tai Kojeliavičiaus pasaka.

      „Česlovas Gedgaudas pateikė ir aibę lygi tol dar niekam ir neprieinamos ir todėl nežinomos informacijos liečiančios lietuvių protėvių garbingąją praeitį! Ir už visą tai susilaukia iš mūsų istorikų ne visokeriopos pagarbos ir pripažinimo, bet paniekos?!
      Kaip pavadinti tokią mūsų istorikų tendenciją?!“

      Usage of brains.

  2. vardulis says:

    Kokie „saskambiai“, ar tamsta suprato ką skaitė? Man atrodo ne. Pasiskaitytų tamsta geriau „indogermanų“ išvedžiojimus… tada Gedgaudas kitaip pasimatytų, gal.

  3. Vladas says:

    „Pastebėjimų, kad kai kurie žodžiai skirtingose kalbose skamba panašiai, prasidėjo kalbotyros mokslas. Ši „sąskambių lingvistika“ šiandieninei lingvistikai yra tas pats kas chemijai yra alchemija, o astronomijai- astrologija.“

    „Į religinio genocido kategoriją čia, ko gero, galima įtilpti, bet reikia nemažos fantazijos, kad Ordino, Lenkijos ir Haličo veiklą sulietum į nuoseklų iš anksto užsibrėžtos programos vykdymą.“

    „„1984“ skaičiau gal 20 kartų, ir ne karto nepastebėjau nieko, ką iš tolo būtų galima pavadinti komunizmo pajuokimų.“ Tenka pripažinti neskaičiau nė karto, todėl mano kritika nelabai ko verta, bet tiesa sakant girdėjau daugelį atsiliepimų, jog tai komunizmo kritika ir tikrai ne iš Gedgaudo rašinių. Na pvz. google one click : http://www.associatedcontent.com/article/2276823/1984_historical_critique.html?cat=37
    Beje, kodėl tamsta skaitė ~20 kartų šį romaną(čia net hiperbolizuojant per daug…)?

    “ Numizmatas dr. A.Račkus, parašęs istorinę knygą apie “Gudonus” (vyčius – gudus), nors ir nebūdamas kalbininku, didesne dalį jų vardų atlietuvino visai teisingai, remdamasis senoviškų, monetų užrašais. Jis pirmasis griežtai pareiškė ir įrodė jog jie buvo lietuviais.
    Tuo viskas kaip ir pasakyta.“
    Norėčiau , kad plačiau aptartum šią kritiką, nes jei pašaipiai vertini, neprofesionalumą t.y., kad Račkus yra numizmatas, o ne kalbininkas, tai čia tamsta klysti, jeigu žmogus nuosekliai domisi kuo nors tai neabejotinai gali pasiekti profų lygį.(Dabar galimybės gauti informaciją panašios).

    Mano kritika gali atrodyti keistai, mat Gedgaudo kūrybos neskaičiau, vienok ši kritikos kritika, tikiuosi, sulauks atsako.

  4. Leo Lenox says:

    Pirma: nei alchemijos, nei astrologijos mokslais nevadiname, beigi moksliniame diskurse nenaudojame. Analogiška situacija ir su „sąskambių lingvistika“.
    Į religinio genocido kategoriją čia neįmanoma įtilpti. Čia neįmanoma nė prie jos priartėti. Ką tamsta rūkėte?..
    „Numizmatas dr.“ A. Račkus buvo dr. ta prasme, kad jis buvo gydytojas. Mėgėjas numizmatas, muziejininkas. Jis tėra dar vienas (tiesa, gana ankstyvas) išeivijos pseudoistorikas, Vytauto antspaude (kurie visi išlikę istorikams pažįstami kaip 2x2) įskaitė „Dominus Hicensis“, kas, savaime suprantama, reiškia, „gitų valdovas“. Jo knyga vadinasi „Guthones (the Goths) kinsmen of the Lithuanian people“. Išleista, regis, 1929. Reikia dar tolesnių komentarų?

  5. Vladas says:

    O vat alchemija ir astologija nors ir nenaudojama akademiniam diskurse, bet ką noriu pasakyt, kad turėjo įtakos mokslui, pavyzdžiui alchemikai beužsiminėdami visokio filosofinių akmenų paieškom sukūrė daug įvarios technikos, kuri buvo pritaikoma ir chemijoje. O astrologų svaičiojimus apie žvaigžes galima kritikuoti, tokiu būdu gaunant lėšų, bei susidomėjimo iš įvarių astrologinių nuotekių. O tai gali paskatinti žmones daugiau dėmesio skirti rimtiems mokslams, juk pilna įrodymų apie pastarųjų dviejų užsiėmimų šarlatanizmą.

    Ta religinio genocido kategorija :D, tai tiesa sakant jūsų žodžiai, tik vat norėjau juos pakomentuot, bet pamiršau… Beje, ten turėjau omeny labiau jūsų pasipiktinimą galimu organizuotumu, bet juk „šventraščiuose“ parašyta, jog turi atversti kitatikius į „tikrąjį“ tikėjimą ir skleisti evangeliją ir t.t., o kritikuot čia norėjau, tai, kad, kogero, pusės susiorganizuot galėjo ir tam tikrais periodais vykdyt „netikėlių/pagonių“ atvertimą į Jėzaus kelią.

  6. Leo Lenox says:

    Be bajerio? Kur aš čia taip durnai parašiau? Atsiprašau iš karto, vadinasi, aš kažką ne tą rūkiau. Ir taip, susiorganizuot galėjo ir susiorganizavo. Tai istorikų vadinama Lietuvos krikštu.