Tegul bus anonimui…

…ir be abejo, visiems kitiems, kuriems tai įdomu.

[Rašant atsakymą, kaip sakoma, įkvėpimas pagavo, tai dedu kaip atskirą „postą“. Truputi chaotiškas, bet šitam blogę kone viskas taip]

Šiaip jau nelabai mėgstu rašyti komentarus, bet dabar nesusilaikysiu. Lenkiu galvą prieš šio blogo autorių. Jau seniai tautinėje blogosferoje pasigesdavau kažko panašaus į šį blogą bei kritiško ir blaivaus žvilgsnio į taip Marijos žemėje populiarėjančią pseudoistorijos pelkę.

Dėkingas ir pamalonintas.

Bet eikim prie rimtosios dalies:

Beje, ar terleckiškas istorijos “gražinimas”, nėra būdingas ir kai kuriems profesionaliems istorikams ? Kaip “gražinimą” suprantant ne tik iš piršto laužtus kliedesius, bet ir konkretų, lietuviškai istoriografijai dažnai būdingą tiesmuką dabarties realijų projektavimą į praeities įvykius, tautinei teleologijai nepalankių aspektų nutylėjimą ir t.t.

Iš karto į galvą ateina Romas Batūra, gal kažkiek M. Jučas. Į šita pusę labai rimtai ritasi ir T. Baranauskas (gal kiek rupokai, bet pasakysiu kad jis tiesiog degraduoja, karts nuo karto jau galima pastebėti bandymų būti konservatorių partinių istorikų). Tačiau tai nebūtinai blogai- tarkim Vytautas Lesčius neabejotinai turi sentimentų tarpukario Lietuvai ir yra patriotas (žmoniškai šnekant jis nacionalistas, bet paskui šitą terminą velkasi labai neigiamas šleifas, tai gal geriau jo vengti), bet jo monografijoms profesionalumo trukumo ar propagandinės potekstės neprikiši.

Dėl dabarties realijų- čia neišvengiama. Tiesiog reikia konstatuoti, kad istorikas irgi priklauso homo sapiens padermei ir jį sąmoningai ir pasąmoningai veikia tos pačios nuotaikos ir idėjos, kurios veikia ir visuomenę kurioje jis gyvena. Tuo pačių istorikai atspindi ir visuomenės poreikius- LDK tematika visada turės didesni skaitytojų ir tyrėjų ratą nei tarkim, neolitas.

Aš jokių būdų neneigiu jūsų minimo tiesmukumo egzistavimo, ar netgi nepalankių aspektų nutylėjimo, bet man regis tai didele dalimi skaitytojo interpretacijos reikalas- pvz. vargu ar kas iš akademinių istorikų tvirtina kad Lietuvos Respublika yra LDK paveldėtoja, bet nemažai daliai mūsų piliečių tai mažu mažiausiai akivaizdu. Arba lietuvių rusinų/rusų santykiai: Terleckas toli gražu ne vienintelis kuriam visa istorija nuo 1040 m. žygio iki sausio 13 d. liejasi į nuoseklią ir vieningą įvykių grandinę, bet vargu kuris istorikas tai parems.

Trumpai tariant, čia labai priklauso nuo konkretaus istoriko ir jo sugebėjimo išlaikyti profesionalumo standartus, gal kiek panašiai kai poezijoje. Tarkim Putino „Vivos plango Mortuos voco“ ir bile kurio labai patriotiško eiliuotojo posmai apie tremtinius ir partizanus (milžinkapių fone).

Patys įvykiai, įkvėpę eilėraštį, Putiną jaudino ir skaudino ne mažiau nei „patriotinį poetą“, bet dėl savo talento ir eilėdaros įgūdžių jis parašė puikų eilėraštį. O „patriotinis poetas“ dėl talento trūkumo, eilėdaros neišmanymo ir „idėjines linijos“ prioretizavimo parašo seiliones, kurių klausant kraujuoja ausys.

Lygiai ir istorikas, naudodamasis savo profesiniai įgūdžiais, mokėjimų dirbti su šaltiniais etc., parašo mokslinį (arba publicistinį) darbą, o Terleckui, dėl šitų dalykų neturėjimo ir „idėjines linijos“ išeina… kas išeina.

Ir tarp šiu dviejų polių dar yra visa pereinamųjų etapų skalė.

(keistokas čia toks palyginimas, bet kol kas nieko geresnio nesugalvoju)

Apskritai, ar kartais nesusidaro įspūdis, jog, geriausiu atveju, mūsų istorikai, (be abejo, atmetant keletą išimčių) savo problematika ir teoriniu arsenalu, dar murkdosi XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios pozityvistinėje pelkėje?

Na, Lietuvos istorijai, kaip mokslui, mano supratimu, dar tik dvidešimt su kapeikomis metų.

Tarpukario istorikų stovykla tęstinumo neturi. Dalis jų dirbo ir netgi savo brandžiausius darbus parašė jau pokarių (pvz. Zenonas Ivinskis), bet tai nudžiuvusi šaka- čia užtenka pažiūrėti kiek Lietuvoje žinomas Šapokos redaguotas istorijos vadovėlis ir Ivinskio „Lietuvos istorija“ (pirmoji akademinio lygio Lietuvos istorija).

Po to- sovietmetis. Iš jo gavome stiprią šaltiniotyros mokyklą. Tas aišku gerai- istorikui reikia mokėti dirbti su pirmine informaciją, tačiau istorija nėra statistinių lentelių sąvadas.

O su koncepcijomis sovietmečių buvo paprasta- visos reikalingos koncepcijos išdėstytos partinėse direktyvose, neperdaug supratingiems į pagalbą ateidavo draugas Žiugžda. Elementarus savisaugos instinktas vertė kaip galima labiau atsiriboti nuo bent kokio konceptualumo, kartais net- nuo išvadų darymo.

Tokia istorija- kaip žmogus komoje: gyvas daiktas, širdis kraują varinėja, kiti organai irgi funkcionuoja, bet tik tiek….

Tokioje situacijoje netgi pozityvizmas butų neblogai.

Mano galva, dabartinei lietuviškai istoriografijai tinka tai, ką Gudavičius sakė apie tarpukario lenkų mediavelistiką: atskiras problemas jie nagrinėdavo meistriškai, o štai su apibendrinančiais darbais reikalas liūdnas.

Tas dabar pas mus: kokią sutartį išnagrinėti, žemę lokalizuoti- profesionalios diskusijos. Archeologai kaip pašėlę veisia segių ir smeigtukų tipus ir potipius. O toliau?

Aišku link to einama (čia reikėtu tartį padėkos žodį Zenonui Norkui, kuris lietuviškai pristato, kas įvyko pasaulio istoriografijoje XX amžiuje), bet nereiktu norėti kad per dvidešimt metų įvyktu stebuklas.

Čia aišku neblogas paradoksas: profesionalių istorikų turime, o profesionaliosios istorijos- ne.

 

Arba štai kitas paradoksas: po penkiasdešimties metų grynosios faktologijos, pusė mūsų mediavelistų nežino kuriuose archyvuose Vytauto laiškų guli (ir kad iš viso guli) arba iki šiol lietuviškai neturime nieko (gal koks straipsnelis kur ir yra) apie Vytautą, kaip Lenkijos politiką (o jis ten du dešimtmečius buvo vos ne svarbiausia figūra, nuo 1413 m.- oficialiai antras po karaliaus asmuo).

Tiesa sakant bučiau net gana patenkintas jeigu Lietuvos istorija sėdėtų pozityvizmo pelkėje.

Dabartinė situacija panašesnė į kažkokią mišrainę- yra pozityvizmo gabalų, yra revizionizmo (nebūtinai kokybiško), yra marksizmo metodologijos gabaliukų, yra ir bandymų dirbti su kitais metodais ir visame tame vis dar dominuoja grynosios faktologijos prieskonis.

Share
This entry was posted in Komentarai. Bookmark the permalink.

4 Responses to Tegul bus anonimui…

  1. Tegul bus anonimas says:

    Kadangi komentaro žanras neleidžia labai plėtotis ir daugžodžiauti, apsiribosiu keletu pastabų.
    Iš esmės pritariu daugumai čia išsakytų minčių. Kalbant apie lietuvišką medievistiką, kuri yra LDK istorijos tyrimų sinonimas, atsiveria gana neblogas vaizdas: po truputį publikuojami šaltiniai ( čia turiu galvoje Metriką), parašyta keletas visai vykusių monografijų (R. Petrausko, D. Barono, A. Dubonio, J. Verbickienės, Rowell’o darbai).
    Daug blogiau viskas, bent jau man taip atrodo, su XX a. tyrimais. Keistai istorikų pamirštas tarpukaris, išskyrus keletą faktografinių studijų ir neseniai pasirodžiusią Liekio monografiją „1939: The Year that Changed Everything in Lithuania’s History“.
    Skaitant apie Jūsų minėtą dabartinės Lietuvos kaip tiesioginio LDK tęsinio klausimą, man kilo mintis apie prarają, kuri plyti tarp akademinės istoriografijos ir paprasto tautiečio istorinės savimonės. Kadangi dauguma lietuvių pagrindinę istorinių žinių injekciją gauna mokykloje, o vėliau skaitydama žiniasklaidą, manau, kad dabar Lietuvai velniškai aktualūs būtų istorinės atminties, jos formavimo strategijų i

  2. Tegul bus anonimas says:

    Persiprašau, čia man netyčia iššoko nebaigtas rašyti komentaras. Taigi, baigiu. Labai trūksta istorinės atminties bei valstybės istorinės politikos tyrimų. Žinoma, keletas sociologų kažką krapštinėja šioje tematikoje, bet aš pasigendu profesionalių istorikų nuomonės šituo klausimu. Tiesa, „Ab Imperio“ žurnale teko skaityti Klaipėdos universiteto doktoranto Vasilijaus Safronovo straipsnį šita tema, bet tai ir viskas.
    Tuo gal ir pabaigsiu, nes pradėjau rašyti apie miltus, o dabar jau aptarinėju tiltų problematiką.

    • „Daug blogiau viskas, bent jau man taip atrodo, su XX a. tyrimais“

      Čia, ko gero įtakos turi ir tai, kad vis dar aukštos įtampos laukas. Medievelistika pas mus stipresnė ir dėl didesnio įdirbio- sovietmečių ji traukė, kaip sąlyginai laisvesnė. O XX a. istorija iki šiol užminuotas laukas- jeigu jau tuo užsiimi tai garantuotai gausi arba už žydšaudžių teisinimą, arba už diktatūros garbinimą, arba dar ką nors.

      „man kilo mintis apie prarają, kuri plyti tarp akademinės istoriografijos ir paprasto tautiečio istorinės savimonės.“

      Didesnė ar mažesnė praraja tarp šiu dalykų neišvengiamai yra visur. Bet Lietuvoje ryškiai trūksta tokio populiarintojo, kaip tarpukariu Tarasenka arba pas lenkus Kasidovskis (na, Bernardas Gailiaus
      gal galėtu pretenduoti)

  3. Aras says:

    XX a. tyrimai visada yra greta politikos.O mūsų Valstybės vadovų politika praktiškai nepakitus nuo SSSR priešaušrio šiknalaižių politikos.Todėl visada „Armijos krajovos“,“Bermortininkų“,tų pačių žydų (ir t.t.) padaryti „žygdarbiai“ terorizuojant mūsų žmones tik pradėjus juos tirti bus užgniaužiami ir visaip ignoruojami,ne vien tam,kad „nekelti bangų“,bet dar ir tam,kad neatsiskleistų vieno ar kito esamo politiko praeities tiesioginės ar giminystės sąsajos su mano minėtais „būreliais“.