Vladas Terleckas. […]iššukiai (apžvalga)

Vladas Terleckas, ( LLL lyderio Antanto Terlecko brolis) didžiąją dalį savo akademinės karjeros praleido dirbdamas ekonomikos ir Lietuvos ekonomikos istorijos (ypač bankininkystės) srityse.

Taip pat buvo paskutinės LTSR Aukščiausiosios Tarybos/pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos seimo narys, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Lietuvos banko bendradarbis atstatant litą. Parašė bent penkias monografijas ir arti 300 straipsnių ekonomikos istorijos temomis, Vlado Jurgučio premijos laureatas, ilgametis VU dėstytojas, docentas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos bendraautorius.

Trumpai tariant: po šimto metų istorijos vadovėliai jo neminės, bet savo gyvenimo žmogus tuščiai neiššvaistė ir Lietuvos akademiniame pasaulyje ženklą paliko.

Tai kodėl apie jį kalbu?

Manęs Vladas Terleckas visiškai nedomintu (šio blogo ribose), jeigu docentas nebūtų pakilęs į Kryžiaus žygį už Lietuvos istorijos grynumą, šventumą ir tyrumą.

Kovos veiksmai pasireiškė (gan) gausiais straipsniais kuriuos galiausiai išleido dviem knygomis „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ 2007 m. ir „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ 2009 m. (pastaroji tėra papildytas pirmosios variantas)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tai štai šiokia tokia knygos apžvalga.

Slidi nuokalnė…

Taip vadinama argumentacijos klaida, kai sakoma, kad jei įvyks vienas įvykis, tai būtinai seks ir kiti, tačiau neparodoma, kaip pirmasis įvykis iššauks tolimesnius ir (dažniausiai) parodyta įvykių seka nėra nei pirmojo įvykio (ar argumento) kūrėjų siekiama ar trokštama, nei neišvengiama, o labai dažnai netgi pateikiama seka neplaukia iš įvykio (argumento).

Gan komplikuotai čia susakiau, tai štai pavyzdys: jeigu bus atšaukta mirties bausmę už žmogžudystę, tai paskui bus atšaukiamos ir kitos bausmės, o galiausiai už nusikaltimus bus dalinami ordinai.

Vladas Terleckas gan dažnai naudoja tokią metodiką:

E. Gudavičius išmąstė šitaip „<…>miesto tipo papilius turėjo rusų gyvenami Gardinas ir Naugardukas<…>“ (1, p.91). Nejau miestų Lietuvoje (o ne lietuvių) atsiradimo tyrinėtojui užvis svarbiau, kas juose gyveno, bet ne kas statė? Taip galima skaitytojams įpiršti mintį, kad Gardinas stovėjo ne etninėse lietuvių žemėse, kad jis su Naugarduku neįėjo į Lietuvos valstybės sudėtį. (p. 55)

Kuriam laikui praleiskime faktą, kad Gardinas išties nestovėjo lietuvių žemėse, esmė čia ta, kad Gudavičius niekada neneigė ir neigti nemanė, Naugarduko ar Gardino priklausomybės ir iš miesto gyventojų tautybės konstatavimo tokia išvada niekaip neplaukia.

Monografijoje apie Mindaugą, E. Gudavičius padarė stebinantį apibendrinimą: „Lietuvai liko barjero, sustabdžiusio Vakarų civilizacijos plėtrą vaidmuo“ (55, p.136). Paprasčiau sakant, Lietuva kalta, nes rytų slavų istorijoje ji suvaidino neigiama vaidmenį- atkakliai besipriešindama vokiečių kolonizatoriams, sutrukdė rusams, gudams, ukrainiečiams suvakarėti[…]Potekstė aiški: rytinių kaimynų turime atsiprašyti.(p. 62)

Įdomiausia, kad toje pačioje pastraipoje Terleckas sutinka: dėl LDK, kaip barjero, Vokiečių Ordinas neišsiplėtė į rytus.

…ir truputėlis rasizmo

2007 m. M. Ivaškevičius viešai prisipažino, kad jo gyslomis teka 2/3 gudiško kraujo. Gal tai ir yra faktas jo fenomenui įminti.(p.459)
[Nikžentaičio] antrąja žmona tapo buvusios Rytų Vokietijos generolo dukra

Citatos, jus mano mielos citatos

perifrazuojant Miškinį (regis).

Taip pat A. Nikžentaitis nepatenkintas , kad mano straipsnio „<…>kontraargumentai yra pagrindžiami autoritetų nuomonę“. Ir kas čia blogo?!(p.85)

Šis tas blogo visgi yra. Esmė tą, kad Terleckas, jam patinkančiomis citatomis švaistosi kaip politrukas kompartijos lozungais: „…kas sako, kad ekonomika smunka? XXV suvažiavimo priimta rezoliucija aiškiai skelbia, kad….“

Ryškiausias pavyzdys turbūt yra Bartlett. Veikale „The Making of Europe: Conquest, Colonization, and Cultural Change, 950-1350“ jis rašo „Jų dievai buvo pasenę, tačiau ginklai- nauji“. Šita citata Terleckui- „Wunderwaffe“, kuri kerta viską ir visus.

Visų pirma, Bartlett’as toli gražu nėra Rytų Europos specialistas. Dauguma jo darbų yra susiję su Britų salų istorija. Antra, jo veikalas- tai 500 metų apžvalga sukišta į keturis šimtus puslapių, pagrindinį dėmesį skiriant socialinei istorijai. Bartlett’as tiesiog vaizdingų sakinių apibendrino faktą, kad lietuviai greitai sukūrė didelę imperiją.

Aš čia nesiginčiju, kas teisus ir kas ne šioje diskusijoje, tačiau Bartlett’o ( kaip ir bent kieno kito) pasakytas sakinys nėra absoliutus ginklas.

Marksizmas

jo ištikimybė marksizmui: „rimtą marksizmą dar dabar pripažįstu, nes tai logiška sistema.nustatyti dėsningumai daugelių atvejų pasiteisino“(13). Pasiteisino masinis teroras, ūkio griovimas?!(p.93)
Kurie pasiteisino? Milijonų žmonių, tautų naikinimas, ekonomikų griovimas?!(97)

Tačiau pats Terleckas prisipažysta, kad mainų teorijos klausimų jis irgi yra marksistas. Taigi….

Aplamai tai šis triukas- primityvinti visą marksizmą iki marksizmo- leninizmo praktikos- jau yra pasenęs ir nusibodęs.

Klaidos

Yra ir tiesiog klaidų. Pvz jau minėjau Gardiną: aptariame kontekste, t.y. XIII amžiuje Gardinas iš ties nebuvo lietuvių žemėse. Jis radosi bemaž pačiame Jotvingių žemių viduryje. O ir vėlesniais amžiais Gardinas buvo ant pačio etninės Lietuvos pakraščio.

Aplamai, Terleckui gan sunkiai sekasi pamatyti lietuvių ir baltų skirtumą:

Lenkų istorikas K. Slaskis mano mano, kad I tūkstantmečio pabaigoje aisčiai, ypač sembai, savo išsivystymu pralenkė vakarų slavus (p. 58)

Nuomonė, įdomi, ir reikia manyti, kažkuo pagrįsta. Ir visiškai niekuo nesusijusi su paties Terlecko užvesta diskusija.

Kiti mokslininkai yra įrodę, kad pavyzdžiui, Palangoje pirkliai atsirado jau IX a. ir jie sudarė apie 12 proc. jos gyventojų (p.27)

Vėlgi- nieko bendro su Lietuva. Palanga- tai Kuršas. Kuršiai iš ties aktyviai prekiavo ir buvo (kiek archeologiai duomenys sako) viena turtingiausių baltų genčių. O lietuviai yra kaip tik priešingoje šios skalės pusėje (nepaisant to, Terleckas suranda galimybę pasipiktinti, kad savo darbe Nikžentaitis panaudojo duomenys apie žiemgalius (p.79)).

H. Latvis rašė ne apie nuo lietuvių sprunkančius kaip kiškius beginklius gyventojus, o karius. (p. 88)

Kaip tik, kad Latvis rašė apie gyventojus ir netgi patikslino, kad Padauguvio gyventojai lietuviams buvo „maistas ir pašaras“ (tikslios citatos nepasakysiu, neturiu po ranka kronikos). Tačiau ten kur neprasikiša ideologiniai momentai, Terleckas paprastai neklysta.

Miestai

Skyrelis (p. 51- 55) vertas atskiro panagrinėjimo. Trumpai tariant: Gudavičius pirmuosius Lietuvos miestus datuoja XIII a. antrąją puse. Baisiai gi negerai. Juk miestai Lietuvoje minimi ir anksčiau:

aprašyme apie 854 m. švedų karaliaus Olafo vadovaujamos kariuomenės kuršių puolimą minimas užpultas miestas Apulija (Apuolė). Daug prūsų miestų (IX a. pabaigos) yra paminėjęs jūrininkas keliautojas Vulfstanas (p.52)

Vėlgi: ne Lietuva. Ir Apuolė tuomet nebuvo miestas.

Indrisi užfiksavo 1154 m. buvus Šventąją ar Liepoją, Šernuvą, Kauną, Gintarą, Nemunaitį, Trakus kaip lygiaverčius Europos miestus (41, p.64). Tiesiog sunku patikėti, kad visos šios žinios- prasimanymai.(p.52)

Na, jeigu sunku patikėti, tai vadinasi taip ir buvo! O jei rimtai- daugumas tu vietovių kasinėtos ir galima tvirtai teigti, kad nieko lygiaverčio Romai ar net Haitebu XII a. ten nebuvo.

Įdomų, kad senojoje Rusioje miestų laikyta įtvirtinta, aptverta gyvenvietė arba nedidelė tvirtovė (p.53)

Na, galbūt, tačiau Vladimiras Skaisčioji Saulutė šiaip jau nėra didis urbanistikos mokslo autoritetas.

Toliau Terleckas nurodo savuosius miesto kriterijus:

plotas – nesvarbu;

gyventojų skaičius – nesvarbu;

pagrindinė gyventojų veikla – nesvarbu;

ekonominė gyvenvietės reikšmė – nesvarbu;

ar pagal tokį apibrėžimą apskritai egzistuoja gyvenvietės tipas, kuriam netiktų miesto apibrėžimas?

Be to, aptardamas gyventojų skaičiaus reikšmę, Terleckas kriterijumi imą šiandieninius juridinius standartus. Pirmiausia, tai nagrinėjamas klausimas yra, kas yra miestas, kaip gyvenvietės tipas, o teisinį miesto statusą galima suteikti kam tik nori.

Bet nederėtų XVI a. teisinių normų nukelti į X-XII a. (p.54)

Taip, daug deramiau į X a. nukelti XX a. teisines normas.

Klaipėda

Turbūt niekam nekyla klausimas, kurioje barikadų pusėje atsidūrė nagrinėjamas autorius, kai prieš kelis metus iškilo diskusija dėl Klaipėdos sukilimo. Tam knygoje paskirti net du straipsniai (p. 210 222)

Kadangi tai žymus Lietuvos istorijos įvykis, užteks ir trumpos apžvalgos:

Lietuvos Respublika, remdamasi etniniais ir ekonominiais argumentais, pretendavo į nuo Vokietijos atskirtą teritoriją, kuri iki tol Lietuvai niekada nepriklausė ir kurio gyventojai niekada nerodė jokio noro jungtis prie didžiosios Lietuvos. Kadangi diplomatinis klausimo sprendimas užsitęsė ir komplikavosi, Lietuva nusprendė panaudoti jėgą. Lietuvos vyriausybė suformavo politinę sukilimo vadovybę ir pasiuntė savo dalinius, kurie, persirengę svetima uniforma ir po svetima vėliava, įsiveržė į Klaipėdą ir nuvertė jos teisėtus valdytojus. Lietuvai užėmus Klaipėdą, buvo pradėtas vietinių savanorių dalinys.

Kadangi kitoms valstybėms šitas reikalas irgi jau buvo nusibodęs, todėl Didžioji Britanija, Prancūzija ir Japonija pasirašė su Lietuvą sutartį, pagal kurią Klaipėda atiteko Lietuvai.

Ir taip, Klaipėdos sukilimas, reikšdamas vietos gyventojų valia, vėl prijungė Klaipėdą prie Lietuvos.

Tik visiškai parsidavęs istorijos falsifikatorius čia gali įžvelgti ką nors daugiau nei istorinio teisingumo vykdymą!

Šlovė patriarchams

Labai jautriai autorius reaguoja į bandymus paliesti tautos didvyrius, ypač mūsų istorijos pirmeivius. Jis pasibaisi netgi bandymų atmesti Daukanto darbus (p. 16). Ką gi, gerai bent jau tiek, kad nors pripažįsta, jog jo darbuose yra tikslintinų teiginių.

Bet, be atėjo, baisiausias dalykas yra Šapokos red. (nuolat visi pamiršta tą red.) „Lietuvos istorijos“ puolimas:

Tikiu ir nesistebiu pasakojimais, kad VU […] studentai istorikai negali išlaikyti egzamino ar gauti aukštesnio balo, jei mokosi iš A. Šapokos „Lietuvos istorijos“. (p. 84)

Išties baisu, kai 2009 m. universiteto studentui neužtenka 1936 m. gimnazijos vadovėlio.

Aš visiškai suprantu, kodėl šiai knygai jaučiami nemenki sentimentai- ilgus sovietinės okupacijos metus tai buvo vienintelis plačiai prieinamas (kadangi, kaip vadovėlis, pirmas leidimas buvo gan gausiai tiražuotas ir išplatintas) netarybinis žvilgsnis į Lietuvos praeitį ir taip pats suvaidino šiokį tokį istorinį vaidmenį.

Bet vistiek tai beveik 70 metų senumo mokyklinis vadovėlis.

Gražioji Lietuva, jos naikinimas ir jo slėpimas

Turbūt niekas nesiginčys, kad karų ir represijų Lietuvai teko daugiau nei užtektinai. Ir Gudavičius tai slepia, kartodamas, kad lietuviai visada buvo atsilikę dėl savo kaltės. Tokia mintį galima surasti beveik kiekviename šios knygos straipsnyje. Kaip Gudavičius tai slepią? Ogi „neįvardina reiškinio priežasčių“.

Kiek man teko skaityti ir girdėti prof. Gudavičiaus, jis tiesiog konstatuoja tam atsilikimą tam tikroje srityje, tam tikrų laikotarpių. Spėju, jis tiesiog prezumuoja, kad klausytojai/skaitytojai žino bent jau Lietuvos istorijos pagrindus ir atskiro paaiškinimo kas yra kryžiuočiai jiems nereikia.

Aplamai, argumentas dėl priežasčių neįvardijimo man patiko. Universalus. Paimk bent kuri istorijos veikalą ir gali jam tai prikišti. Jeigu nuosekliai vykdyti Terlecko reikalavimą, tai absoliučiai kiekvieną su istoriją susijusi darbą arba pokalbį tektų pradėti sakinių „Prieš kelis milijonus metų Afrikoje viena hominidų grupė…“. Ir vis tiek butų negerai. Net jei pradėtum nuo Didžiojo Sprogimo ir tai- reiškinį įvardijai, o jo priežastys?

Aplamai viduramžiai lietuviams praėjo sunkiai:

200 metų trukę Lietuvos nuožmūs puldinėjimai, žmonių žudynės ir turtų naikinimas, plėšimas (p. 31)

Kaip ir neginčytina, tik Terleckas nepraleidžia progos sutirštinti vaizdą, „pamiršdamas“, kad ir patys lietuviai puldinėjo su ne ką mažesnių nuožmumų. Ir plėšė, ir žudė, ir turtus naikino. Ir pradėjo šitą verslą dar gerokai prieš atsikraustant vokiečiams.

Tai kodėl istorikas neįvardijo maždaug tiek pat laiko trukusių rusėnų puolimų? Jie ir jų sąjungininkai išnaikino jotvingius, dalyvavo kryžiaus žygiuose į Lietuvą, kirto „langą“ į Baltijos pajūrį. (p. 73)

Čia jau išvis išeita iš krašto: „lango kirtimas“ yra aliuzija į Petro I laikus, taigi čia į vieną krūvą suversta viskas nuo IX a. iki XVIII a., nors iš esmės kalbama apie senąją Rusią. Kuri Lietuvos kaip ir nepuolė. Taip, jotvingiams kliuvo su kaupu. Bet jie- ne Lietuva. Šios rusėnai kaip ir nekliudė. Keletas žygių, tiesa, buvo. Jeigu tiksliau- trys: 1040 m., 1044 m. ir 1131 m. Ano meto standartais, tai beveik galima vadinti draugiškais santykiais.

Aplamai, apkaltinęs Gudavičių Lietuvos priešų baltinimų, Terleckas piešia tobulai atvirkščią vaizdą: viskas kas Lietuvoje ar Lietuvai nutiko blogo- tai „svetimųjų“ darbas. Regis visi mūsų kaimynai jau štai kelintas šimtmetis nesuranda kitokios veiklos, tik suka galvas, kaip čia tą Lietuvą dar labiau nuteriojus.

Na, o lietuviai geri. Jie visiems už blogą geru atsimoką:

bepigu buvo Vakarų Europai pridengtai lietuvių karių nuo Aukso Ordos, rūpintis ūkio ir kultūros reikalais. Vakariečių sotesnis kąsnis aplaistytas pagonių kraujų. (p. 413)

Apskritai, mintis, kad lietuviai Vakarų Europą nuo totorių gelbėjo, regis, Terleckui labai prie širdies. Ne jis tai sugalvojo, bet kartoją taip dažnai, kaip tik gali.

Išvis, tokia mintis nėra originali. Europos gynybinių bastionų save kartais vaizduoja ir vengrai, ir lenkai, ir ispanai. Gan akivaizdu kodėl. Tai natūralu. Tačiau, net geriausiu atveju, tai- išpustas mitas. O lietuvių- totorių atveju ir visu 100%  mitas. Totoriai su Vakarų Europa bandė susidoroti 1240 m. ir iš pradžių jiems gan gerai sekėsi- sėkmingas įsiveržimas į Vengriją, iki pat Adrijos. Jau ruošėsi žengti į Imperiją, bet čia atėjo žinia, kad mirė didysis chanas. Taigi totoriai pasuko namolio palikimo dalytis. Tuo bandymai užkariauti Europą ir baigėsi- maždaug 100 metų prieš tai, kai Lietuva ėmė kelti rimtų problemų Aukso Ordai.

Tonas

Džiaugiuosi išspausdinęs minėtą rašinį, nes turėjau gerą progą savo kailių patirti oponentų triuškinimo technologiją, kontrargumentų kvalifikuotumą. Jau nesistebiu, kad istorikas į savo kritikus žiūri net ne kaip gaidys į slieką, o kaip į asmeninius ar net klasinius priešus. (p. 67)

Atsiranda vietos ir pastaboms, kaip žiauriai jį taršo, kokie grubus yra jo oponentai. D. Barono atsakas netgi turi „ždanovinio dvelksmo“ (p. 88)

Nikžentaitis žengė dar toliau: apkaltino Terlecką

žiugždinių metodų vartojimų, net rėmimusi „atsirinktais marksizmo- leninizmo klasikų žodžiais“ (p. 85)

Ir tai… tiesa. Jau trečiame pratarmės puslapyje Terleckas savo oponentus pavadina „svetimųjų imperialistų trubadūrais“(p. 16). Kažkur girdėta?

Nesikabinėsiu prie atskirų žodžių, tačiau bendra visos knygos nuotaika panaši į Zimano „Tiesos“. Tas pats dvispalviškumas, tokią pati niekinanti tonacija, apibūdinimų stilistika, epitetų konstrukcija. Be abėjo, jo ginamos pozicijos kardinaliai priešingos, skelbtoms „Tiesoje“, tačiau skaitant apima jausmas kad šie straipsniai buvo spausdinti kokiais 1970 m.

Beje, straipsnis apie apie Nikžentaitį vadinasi „Dlugošiški A. Nikžentaičio prasimanymai apie pagoniškosios Lietuvos kariuomenę“. Galiu prisiekti, kad esu matęs straipsnį „Naujausi buržuaziniai prasimanymai apie Tarybų Lietuvos laimėjimus“.

Teigiami aspektai…

Ar jų knygoje yra? Taip, neabejotinai. Tačiau tai grynai faktologinė medžiaga. Straipsniai gausiai užpildyti duomenimis, kai kurie (Serija apie „Lietuvos siaubimo bangas“) yra iš esmės grynai faktologiniai. Istorija besidomintis skaitytojas suras jam įdomių skaičių ir nuorodų. Jeigu prieš tai nenuskęs tendencingai piešiamame vaizde.

….tačiau A=B, bet A≠B

A čia yra geras istoriko darbas, B– objektyvumas.

Terleckui labai svarbus vertybinis kriterijus ir objektyvumas.

Dėl to taip ir puolą marksizmą: istorikui tai „objektyvaus mokslinio tyrimo kapas“ (p. 101). Objektyvumo poreikis kartojamas daugelyje vietų: jeigu Bumblauskas pasiūlo istorikams deklaruoti savo pažiūras, kad butų aišku iš kokių pozicijų jie rašo ir atsirenka faktus- vadinasi, objektyvaus tyrimo iš jų neverta laukti, taigi jie niekam tikę istorikai.

Trumpai tariant, A=B, istorija turi būti objektyvi.

Tačiau… Terlecką nuolatos kankina klausimas kurios tautos istoriją puošia šis ar anas faktas. Galiausiai net atvirai pareiškia, kad mažai tautai pagražinti savo istoriją- jokia blogybė, netgi visai gerai.

Taigi, A≠B: istorija turi būti puošni ir tinkama atlikti propagandinį- ugdomąjį darbą.

Skyrelio apie miestus esmė tokia ir yra:

Dėl skirtingo miesto suvokimo mes iki XIII a. antrosios pusės neturime miestų, o kaimynai turi. Ar taip dirbtinai nesukuriamas Lietuvos atsilikimas šioje srityje? E. Gudavičiaus replika, kad Rusia neturėjo miestų, o turėjo tik „posadus“, nekeičia padėties, rusų mokslininkai kaip rašė, taip ir teberašo apie turėtus miestus. (p. 53)

Štai problema- kaip rašė, taip teberašo.

Regis, Terleckas visai rimtai mano, kad svarbiausias miesto sąvokos apibrėžimo kriterijus yra galimybė miestus Lietuvoje datuoti bent jau vienalaikiai su kaimyniniais kraštais.

Nors jo paties bandymas sukurti tokį apibrėžimą baigėsi… ne per daug sėkmingai, bet truputi pagražinti juk nekenkia, ar ne?

Tai ir yra blogiausia Terlecko veikalų vieta.

Nors tai mano asmeninė ir šališka nuomonė- tiesiog nepakenčiu, kai mano Tėvynės istorija yra, bile kieno užsakymų, „gražinama“, kaip kokia gatvinė prostitutė.

 

(nuotraukos iš lnb.lt)

Share
This entry was posted in Knygos, Pseudoistorija, Vladas Terleckas and tagged , , , . Bookmark the permalink.

3 Responses to Vladas Terleckas. […]iššukiai (apžvalga)

  1. Tegul bus anonimas says:

    Šiaip jau nelabai mėgstu rašyti komentarus, bet dabar nesusilaikysiu.
    Lenkiu galvą prieš šio blogo autorių. Jau seniai tautinėje blogosferoje pasigesdavau kažko panašaus į šį blogą bei kritiško ir blaivaus žvilgsnio į taip Marijos žemėje populiarėjančią pseudoistorijos pelkę.
    Beje, ar terleckiškas istorijos „gražinimas“, nėra būdingas ir kai kuriems profesionaliems istorikams ? Kaip „gražinimą“ suprantant ne tik iš piršto laužtus kliedesius, bet ir konkretų, lietuviškai istoriografijai dažnai būdingą tiesmuką dabarties realijų projektavimą į praeities įvykius, tautinei teleologijai nepalankių aspektų nutylėjimą ir t.t. Apskritai, ar kartais nesusidaro įspūdis, jog, geriausiu atveju, mūsų istorikai, ( be abejo, atmetant keletą išimčių) savo problematika ir teoriniu arsenalu, dar murkdosi XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios pozityvistinėje pelkėje?

    • Gruodis/M3 says:

      kad kažką bent pradėti mėginti suprasti istorijoje (ne vien Lietuvos), reikia atsakyti į paprastą klausimą: o kam gi mokomės istorijos? Ar Jums tikrai svarbu, kelių metų (15 ar 25) Jogaila tapo kunigaikščiu?

  2. Dangiras says:

    Tau …su smegenimis nekas…bumbliaus bambyze 🙂