Pseudoistorija

Trumpa pseudoistorijos apžvalga ir tipologija

 

Bendrieji bruožai

 

1. Mitai, legendos, pasakos ir/arba atskiru autorių kūryba traktuojama kaip neabejotina faktologinė medžiaga.

2. Iš to išplaukia visiškas nekritiškumas nagrinėjant senuosius autorius, bei empiriniu duomenų bei loginiu įrodymų, prieštaraujančių šiems autoriams ignoravimas.

3. Dažnai neigia, kad egzistuoja toks dalykas kaip istorinė tiesa, arba net neigiama objektyvi tiesa aplamai.

4. Dažnai teigia, kad istorija yra iš esmės mitika todėl skirtingos istorijos yra arba lygiavertės arba tiesiog negali būti lyginamos pagal tradicinius mokslo standartus (tikslumas, loginis vientisumas etc.), bet tik pagal politinius arba ideologinius imperatyvus.

5. Selekyvus šaltinių ir duomenų naudojamas. Duomenys ir šaltiniai, kurie paremia (bent jau autoriaus nuomone) hipotezę yra cituojami dažnai ir su neslepiamu palankumų, tuo tarpų duomenys ir šaltiniai, neigiantys autoriaus hipotezę yra nutylimi. Tas pats galioja ir alternatyviems aptariamo šaltinio (arba archeologinio paminklo) aiškinimams.

6. Jeigu, autoriaus nuomonę, kažkas yra įmanoma, arba „taip galėjo būti“, tokia prielaida traktuojama, kaip neabejotinas faktologinis įrodymas.

7. Dauguma pseudoistorikų lengvai atpažįstami iš to, kad užuot siekę rasti objektyvią tiesą, jie vykdo vienokią ar kitokia misiją. Objektyvios tiesos paieškų mintis dažnai figūruoja, tačiau dažniausiai yra nustumta į antrą planą autoriaus asmeninio kryžiaus žygio.

8. Iš to natūraliai išplaukia konspiracijos, kuri nuslėpė tiesą, demaskavimas. Tai gali būti Vatikanas, komunistai, globalistai, žydai. Dažniausiai visos šios grupės persipynusios, nes pseudoistorikui reikia paaiškinti, kodėl jo atrasta tiesa buvo slepiama ištisus šimtmečius, todėl sukuriama sąmokslininkų virtinė, priverčiant skirtinais laikmečiais egzistavusias ir tarpusavyje niekuo nesusijusias, dažnai netgi priešiškas organizacijas dirbti vieno tikslo vardan. Masonai, žydai arba dar kas nors paprastai panaudojami kaip „skėtinė organizacija“ tariamai jungianti visus sąmokslininkus.

9. Dažnai autoriaus hipotezės objektas (sarmatai, ateiviai ir pan.) tampa idea fix ir naudojamas kaip „Dievas skylėse“ („God of the gaps) argumentas.

10. Iškreiptas akademinio mokslo suvokimas. Iš esmės jis pasireiškia kaip teiginiai, kad mokslas negali „to“ paaiškinti arba, kad senosios civilizacijos, oficialaus mokslo teigimų buvo tokias primityvios, kad negalėjo „to“ padaryti.

     

Be abejo, pseudoistorijos bruožų galima priskaičiuoti ir daugiau (arba juos kitaip išdėlioti) tačiau tai nekeičia esmės. Pseudoistorijos esmę galima pateikti trumpoje formulėje:

Ps= (S+N+St)If

 

Ps= Pseudoistorija

S= (šaltinių ir duomenų) selekcija

N= nekritiškumas (pasirinktiems šaltiniams)

St= sąmokslo teorija

If= Idea fix

 

Pavyzdžiai

 

Paleokontaktas: teorijos aiškinančios senųjų civilizacijų paminklus, kaip ateivių iš kosmoso veiklos rezultatus. Pseudoistorijos sritis, kuri tuo pačiu yra Ufologijos dalis. Žymiausias propaguotojas : Erichas von Denikenas (Erich von Däniken).

 

Alternatyvioji chronologija: teorijos teigiančios, kad žmonijos istorija buvo perrašyta, išbraukiant arba pridedant kurias nors epochas. Žymiausi pavyzdžiai:Anatolijaus Fomenkos (Анато́лий Тимофе́евич Фоме́нко) „Naujoji chronologija“ ir Heriberto Ilingo (Heribert Illig) „Fantominis laikas“.

Radikalus datavimo keitimas: Iš esmes tai ne savarankiška hipotezė, bet sudėtinė daugelio pseudoistorijos krypčių dalis. Teigimas, kad vienas ar kitas istorinis paminklas, kultūra arba civilizacija yra keliais arba keliolika tūkstančių metų senesnė, nei teigia akademinio (oficialaus) mokslo duomenis. Ypač dažnaii nutinka Stounhedžui, Egipto piramidėms ir Tiahuanakui.

Prarasti žemynai: Atlantida, Lemurija, Mu Mu ir t.t. Dažniausiai tai okultinio pobūdžio teorijos

Pažangi prarasta technologija: Inkų lazeriai, senovės kiniečių skraidančios mašinos ir t.t. ir p.p.

Dažniausiai tai „Dievas skylėse“ paaiškinti bent kokiam megalitiniam statiniui. „dievo skylėse“ poreikis šiuo atveju dažniausia atsiranda dėl iškreiptas akademinio mokslo suvokimo.

Į šią kategoriją taip pat papuola ir okultinės teorijos apie atlantų kristalus ir pan.

Prarasta senovės išmintis ir žinios: Panašu į prarastos technologijos kategorija, tačiau šiuo atvejų senovės kultūroms priskiriama ne technologija o žinios. Šios dvi kategorijos dažnai persipina, nors prarastos senovės žinios paprastai yra okultinio ir mistinio pobūdžio. Pastaruoju metų ypač išpopuliarėjo tariamai majų išpranašauta pasaulio pabaiga 2012 m.

Prieškolumbinių kontaktų teorijos: Kone kiekviena Senojo pasaulio tauta nuo airių iki tailandiečių jau turi po nuosava Amerikos atradėją. Vienintelis įrodytas toks atvejis yra vikingų Vynlandas. Paskutinis garsus „atradimas“: Rovano Menzio „1421: metai kai Kinija atrado pasaulį“ (1421: The Year China Discovered the World by Rowan Menzies).

Religinės teorijos: ši kategorija apima laiką pralenkiančias Korano ir Biblijos mokslines žinias, kreacionizmą. Mormonų religinė pseudoistorija taip pat papuola ir į prieškolumbinių kontaktų teorijų kategoriją. Kaip atskira šios kategorijos sritį galima išskirti teorijas apie dingusias Izraelio gentys.

Etnocentristinės teorijos: Tai daugiau skėtinis terminas apimantis daugybę visokių teorijų, kurios dažnai papuola ir į kitas kategorijas. Iš esmės tai bandymai senovės kultūras priskirti kažkokiai ateivių kultūrai, dažniausiai Afrikos arba Amerikos kultūras priskiriant europiečiams (pvz. Tiek Šiaurės Amerikos pilkapių kultūra, tiek Didžioji Zimbabvė buvo priskiriama išeiviams iš Europos arba iš Artimųjų rytų). Analogiškai afrocentrizmo teorija, dauguma senųjų civilizacijų laiko juodaodžių įtakos palikimų (populiariausia yra „juodojo Egipto“ teorija, bet į šios teorijos lauką papuola bemaž viskas, įskaitant ir olmekus).

Genocido neigimas: Nacių ir sovietų vykdyto genocido, taip pat armėnų genocido Pirmojo pasaulinio karo metais neigimas.

Sąmokslo teorijos: Tai teiginiai kad masonai, žydai, iliuminatai ar dar dar kokia slapta grupė valdo pasaulį. Tokiems teiginiams pagrįsti reikalingas „slaptosios istorijos“ atskleidimas. Žymiausi pavyzdžiai: Siono išminčių protokolai ir Daleso doktrina.

 

Šia tipologijos skaičiuotę galima plėsti beveik iki begalybės, kadangi kiekvienas save gerbiantis pseudoistorikas stengiasi būti originalus, bet čia išvardintos grupės yra pagrindinės ir bemaž visos pseudoistorinės teorijos papuola į bet vieną iš jų.

 

Lietuvoje

 

Lietuvoje, be abejonės, vyrauja etnocentristinė pseudoistorija. Dabartinės lietuviškosios pseudoistorijos patriarchas yra Česlovas Gedgaudas. Jo veikalas yra atraminis punktas bene visiems šiandieniniams pseudoistorijos propaguotojams. Net jeigu vienas ar kitas pseudoistorikas yra nutolęs nuo Gedgaudo, niekada nepraleidžia progos atiduoti jam pagarbos.

 

Taigi pagrindinės srovės ir veikėjai:

Komunistai

Nelabai gausi grupelė su gan aiškia politine linija. Papuola į genocido neigėjų kategorijų ir sąmokslo teoretikų kategorijas.

Šaltiniai:

http://leftas.info/

http://komunizmas.org/index.php

http://www.pokaris.info/

http://www.fronte.lt/

 

Sarmatai

Aktyviausia ir veikliausia (tai pat neabejotinai gausiausia) pseudoistorijos srovė. Ypač aktyviai reiškiasi internete. Sarmatizmo populiarumą galima aiškinti ir tuo, kad šioje srovėje labai ryškios mesianistinės tendencijos, be to kooptuojama beveik viskas kas papuola po ranka: nuo kovos su modifikuotų maistų iki įvairių sąmokslo teorijų. Sarmatizmas papuola į kone visas aukščiai išvardintas kategorijas, gal išskyrus „prarastos technologijos“. Neabejotinas sarmatų lyderiai yra Aivaras Lileika ir Milvydas Juškauskas.

Šaltiniai:

bene pirmasis sarmatų tinklalapis. Šiuo metų iš esmės miręs.

Youtube kanalas. Ir dar vienas. Ir trečias.

 

Šiuo metu, regis, šis yra pagrindinis sarmatų tinklalapis.

 

„Baltų Atlantida“: šiuo metu pagrindinis sarmatiškos istorijos tinklapis.

 

Lyg ir ne sarmatinis, bet neabejotinai „broliškas“ tinklalapis.

(aplamai išskaičiuoti visas sarmatų internetines valdas jau darosi sudėtinga)

 

 

Runologai

Šiuo metų garsiausias iš jų- Juozas Šeimys. Sarmatai įtraukė jo tyrimus į savo orbitą, tačiau iš esmės tai nepriklausomas „tyrinėtojas“.

Veikla: paima bet ką ir perskaito lietuviškai.

Aplamai, senovinio lietuvių rašto paieškos visada buvo lietuviškosios pseudoistorijos dalis, todėl net nebūtų galima to išskirti į atskirą grupę, jei ne Šeimys, Grėbliūnas ir dar keli, kuriems taip pagrindinė veiklos sritis.

Šaltiniai:

„Baltu Atlantidos“ filmas skirtas Šeimio „tyrimams“

 

 

Gotai

Šiuo metų pagrindinė veikėja yra Jūratė Statkutė de Rosales, nors lietuviškų gotų tėvas ko gero yra toks Račkus- monetų kolekcionierius, savo veikalą paskelbęs dar 1929 m. Jis taipogi reikšmingas ir runologų skyriuje.

Šaltiniai:

http://on.lt/gudu-poveikis-ispanu-kalbai

Didžiosios apgavystės. – Vilnius: Baltijos kopija, 2007.

Senasis aisčių giminės metraštis. – Kaunas: Č. Gedgaudo labdaros fondas, 2009

 

 

Rimantas Matulis

Tarp Lietuvos pseudoistorikų jis ko gero žymiausias už pseudoistorijos ribų.

Buvęs Tautininkų sąjungos pirmininkas, 1990–1995 m. Lietuvos kultūros fondo direktorius, dabar „Lietuvos Aido“ (antipilvelinio) vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Lazdynų Pelėdos anūkas.

Gan konservatyvus- prisilaiko J. Basanavičiaus linijos, tačiau nevengia ir savo teorijų kurti. Viename straipsnyje paskelbė septynias ar aštuonias, jo nuomone daugiau ar mažiau teisingas, lietuvių kilmės teorijas, visiškai nesivargindamas dėl smulkmenos, kad visos jos negali egzistuoti vien šalia kitos.

Šaltiniai:

Lietuvių tautos kilmė.- Vilnius, 1990 m.

Bemaž visi jo straipsniai

 

 

Jurijus Lipovka

Buvęs GRU karininkas, dabar užsiimėjantis Lietuvos istorija. Iššifruoja viską ir visur. Ir visada lietuviškai. Beje, religingas, todėl „šifravo“ ir Bibliją. Dabar regis susidomėjęs Mindaugų. Pagarsėjo 2002 m., kai „Lietuvos Rytas“ išspausdino apie jį straipsnį.

Vienas baisiausių pseudoistorikų. Šalia jo Šeimys atrodo atrodo beveik normalus.

Šaltiniai:

http://lipovka.projektas.lt/

Juozas Jakubauskas

Tačiau absoliutus čempionas susipykimo su sveikų protų kategorijoje yra Juozas Jakubauskas. Vienos knygos ir daugybės nepaskaitomu straipsniu autorius. Reikės kada apie ji pakalbėti atskirai, kadangi jo veikalas peržengia visas įmanomas (ir daugelį neįmanomų) ribų

Šaltiniai:

Jo veikalas. ATSARGIAI. Skaityti tik su daktaro leidimų. Labai pavojingas silpnesnei psichikai

 

 

ir t.t.

Aplamai pseudoistorikams būdingas tam tikras vienišumas, daugelis jų idėjų persipiną, tačiau visgi kiekvienas yra atskiras atvejis. Atskiro paminėjimo verti ištisas būrys „praeities tyrinėtojų“: Algimantas Kurtinaitis,Anželika Tamaš, nepamištamasis Pichell, Stanislovas Tarvydas, Romualdas Zubinas, Nijolė Vyšniauskienė, Gintaras Valiukevičius, Panciška Regina Liubertaitė,Rimgaudas Sinkus .

Šaltiniai:

Zigmas Zinkevičius. Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas.- Vilnius, Lietuvių kalbos instituto leidykla. 2006

Antivėliavininkai

Vėlgi nelabai gausi grupelė, jaučianti neapykanta Lietuvos vėliavai. Pagrindiniai argumentai: panaši į Afrikos vėliavas, netraukia investuotojų (?), nesistoriška.

Šaltiniai:

Trispalvė – vargšų vėliava?

P.Subačius: bėdos su įvaizdžiu prasidėjo nuo afrikietiškos vėliavos

Visa jų banda

pavyzdukas iš vieno forumo

Labai ilga diskusija apie tai

 

 

Kita vertus turime turime ir viena pseudoistorine hipotezę kad dabartinei Lietuvos vėliavai keli šimtai metų:

Šaltiniai:

Violeta Rutkauskienė Mūsų trispalvė: šis tas ir kai kas daugiau

 

 

Galiausiai yra du veikėjai: Kantas ir Andrius, kurie įsitikinę, kad kad dabartinė Lietuvos vėliava buvo sukurta prieš kokius 20 metų Didžiojoje Britanijoje (arba JAV) ir iš ten įpiršta Lietuvai.Be to, tai, kaip ir aplamai visa kita yra Landsbergio kaltė.

Neabejotinai kvailiausia teorija, faktiškai išeinanti iš pseudoistorijos ribų ir patenkanti į į grynojo durnumo valdas.

 

Share
This entry was posted in Pseudoistorija and tagged , , , , , , , , , , . Bookmark the permalink.

21 Responses to Pseudoistorija

  1. kreivarankis says:

    Sveiki. Žiūriu visai neblogai pasidarbuota. Iš kur tiek netingėjimo? 🙂

    • (Netingėjimo? Žiurėk kokiais intervalais rašau.)
      Tiesiog megstų visokias marginalijas, tai per keliolika kolekcionavimo metų savaime susidarai klasifikacijos sitemą.

  2. kreivarankis says:

    Į intervalus neatkreipiau dėmesio. Šiaip jau tikrai patiko įrašai.

  3. kreivarankis says:

    Beje visai nepakenktų įrašas apie patį blogo autorių (skaitytojai domisi). Intymias gyvenimo detales, vardą, pavardę, asmens kodą galima palikti nepaminėtus… 😉

  4. Aras says:

    Beje mūsų „žvaigždė“ Aivaras Lileika,kuris iš tikrųjų yra Citrons(neaiškios kilmės skerslatvis) feisbuke pasivadinęs visai neblogai -- Aivar’ass Lileika 🙂

  5. Rimgaudas says:

    Šiaip, didelis darbas įdėtas, atliekant klasifikaciją. Gal kiek ir persistengta vietomis. Protingo žmogaus parašyta. Nenorėčiau tik sutikti su išsireiškimu „pseudoistorija“, nes tai teikia išankstinį neigiamą apie mūsų istoriją galvojantiems žmonėms atspalvį. Gal rašykime ne „pseudoistorija“, bet „menama istorija“. Aš, būdamas tęstinių internetinių knygų „Apie seniausiuosius laikus“ autorius, iš pat pradžių rašau, kad nepretenduoju į absoliučią savo įžvalgų tiesą. Išreiškiu tik idėjas. Iš tokių ir kitų autorių idėjų, tikiu, ateityje susiformuos akademinė seniausių laikų Lietuvos istorija. Ši svetainė prisideda prie bendro proceso, o jį užbaigsiantys akademikai atsiras vėliau. Proceso paspartinti neįmanoma, tačiau džiaugiuosi, kad jis vyksta. Su meile visiems -- Rimgaudas.

    • Procesas jau įvyko daugiau kaip prieš 100 metų ir akademikai jau atsirado, o ir akademinė Lietuvos istorija šiuo metų kaip tik leidžiama.
      O neigiama atspalvį metą ne tiek epitetas, kiek pačios teorijos.

  6. marija says:

    Vaikuciai, del trispalves veliavos 200 metu senumo eina kalba ne apie pacia veliava oapie tradicija, jos istakas. Tai Jums cia i sita sarasa prie pseudoistoriku yrasyti p.Edmunda Rimsa, nes jis apie istorine veliava tiek nesamoniu prirase,kad jus net nesusivokiate.

  7. Tęsėjas says:

    Tamsta matosi esi iš akademinio sluoksnio. Protingas, išsilavines. Tačiau Tamsta esi išklausęs senų profesorių paskaitas ir skaitęs tiktai to laiko mokslininkų vadovėlius.
    O ar teko Tamstai studijuoti Senąjį Testamentą, senovės indų šventuosius raštus Mahabharatą ir Ramajaną, šumerų ir babiloniečių šaltinius; graikų, kiniečių, indų, japonų, germanų, keltų, egiptiečių mitus, legendas, himnus? Ar teko studijuoti Marijos Gimbutienės padarytus archeologinius atradimus ir derinti juos su Romos poeto Ovidijaus Metamorfozėse paliktą informaciją? Ar teko Tamstai šiuose bei čia nepaminėtose šaltiniuose užčiuopti iš praeities mums paliktą informaciją? Jug visi šie šaltiniai yra informatyvūs ir ši informacija siejasi viena su kita nors yra skirtingų autorių bei skirtingų laikmečių.
    Neniekinkyte tai kas Jums vis dar nežinoma! O tai, savo ruožtu, ne Jūsų bet Jūsų profesorių kaltė, kurie , beje, taip pat yra mokslo technologijos bei metodologijos įkaitai.
    Anais tolimais laikais mokyti žmonės mokėsi siekė ir profesijos, ir žinių. Mūsų laikais siekiama tiktai siauros sryties žinių- istorikas studijuoja tiktai istoriją, archeologas tiktai archeologiją, etnografas tiktai etnografiją ir t.t. O jug be šių ir kitų mokslo sričių samplaikos neįminsi tai ką įminė garbusis Česlovas Gedgaudas, ką nustatė Jonas Basanavičius, ką atrado Juozas Šeimys, Lipovka, Romualdas Zubinas ir kiti.
    Tad Jūs, ponai akademikai, užuot niekine Jūsų su panieka vadinamus „paroistorikus“ , apjunkite juos, o kartu ir jų atradimus, ir panaudokite tai mokslo labui. Mat, kiekvienas jų nėra ir nebuvo sugadintas išanksto savo išankstininę nuomonę turinčios profesūros. O tai reiškia, kad kiekvienas jų yra asmenybė! Ir į juos būtina žvelgti ne su panieka bet su pagarba!

  8. „O ar teko Tamstai studijuoti Senąjį Testamentą, senovės indų šventuosius raštus Mahabharatą ir Ramajaną, šumerų ir babiloniečių šaltinius; graikų, kiniečių, indų, japonų, germanų, keltų, egiptiečių mitus, legendas, himnus?“
    Šiek tiek teko. Bibliją ir graikų- romėnų bei germanų mitologijas žinau gan neblogai, kitas silpniau.

    „Ar teko studijuoti Marijos Gimbutienės padarytus archeologinius atradimus ir derinti juos su Romos poeto Ovidijaus Metamorfozėse paliktą informaciją?“
    That does not compute.

    „Mūsų laikais siekiama tiktai siauros sryties žinių- istorikas studijuoja tiktai istoriją, archeologas tiktai archeologiją, etnografas tiktai etnografiją ir t.t.“
    Tarpdisciplininės studijos nėra jojia naujiena ar stebuklas. O jeigu norit kad šiandieniniai tyrinėtojai (kalbu ne apie tokius kaip Šeimys) butų universalus kaip Aristotelis, tai matomai nesuvokiat apie tai, kokius informacijos kekius reikia įsisavinti.

    „Mat, kiekvienas jų nėra ir nebuvo sugadintas išanksto savo išankstininę nuomonę turinčios profesūros.“
    Paprasčiau šnekant, jie buvo santechikai, nusprende paremontuoti atominį reaktorių.

  9. Tęsėjas says:

    Gerbiamasis, su santechniku būtų lengviau ir naudingiau diskutuoti, kadangi aš juos puikiai pąžįstu. Jie neniekina kitų profesijų atstovus, juo labiau, neniekina tų, kurių nežino ir net nepažįsta, nebijo diskutuoti su protingesniais už save žmonėmis. Žydai sako, kalbėdamas su žmogumi kalbėk kaip su lygiu ar net lyg su protingesniu už save. O tamstai visi atrodo kvailiai. Dėl to galiu tiktai apgailėstauti.

  10. aurea says:

    Labas pseudohistorian. Karts nuo karto čia užsuku paskaitinėti ir tikrai vertinu Jūsų darbą, nes ir pati susiduriu su (jei galima taip pavadinti) kvantelėjusiais fanatikais. Aiškink jiems kiek nori, bet kaip ožiai užsispyrę savo taip vadinamos vienintelės ir tikros versijos 🙂 Esu Jums labai dėkinga. Tik nesustokit.

  11. Darius says:

    Kodėl visi pamirštą lietuvos trispalvę -- Baltą, raudoną, mėlyną spalvomis su kuria Lietuvos sukilėliai ėjo prieš carą. Pastaroji apie 1905. buvo patobulinta ir tapo balta, raudona, geltona. Kodėl mes apie tai nekalbam.

  12. Leo Lenox says:

    Uh, nežinau, kaip užtaikiau ant šito tavo įrašo, bet neblogai. Patiko. Reikėtų sukurti argumentum ad pseudohistoriae -- kuomet puolama prikišinėti neskaičius viso pasaulio kada nors užrašytų šventųjų ir pusiau šventųjų tekstų ir visos visos mitologijos. Nes, regis, visa „rimtoji“ kritika nuo to pradeda.
    Dariau: tu gal ir nekalbi. Istorikai kalba. Ypač Rimša, marija.

  13. Arklys says:

    Vien kartoti ką Zigmas Zinkevičius pripaistė, yra savęs negerbimas, o taip pat ir visų paminėtų
    ten žmonių. Neišmanai, tai neverta ir kartoti kitų neišmanėlių. Gintaras Valiukevičius nusipelno
    gilesnės pagarbos. Gaila kad jam neleido kalbėti nei tarybiniais metais, nei dabar. Jeigu turi
    kokią nors nuomonę, tai ją paviešink. Arba bent sau prisipažink kad Dievas nedavė proto
    giliau ką nors suprasti ir pasiekti.

  14. Arklys says:

    Įdomu kaip vedėjo nurodytus pseudomokslo požymius taikyti 19 amž. fyzikams, kurių
    lygio lig šiolei nepsiekė ne tik vidurinė mokykla, bet ir aukštosios mokyklos. Medžiagos
    atominę prigimtį ir energijos tvermės dėsnį stūmė akademinio mokslo marginalai, iš tikro
    skatinami savo antireliginių ar politinių nusistatymų. Džiaulį, Klauzijų ar Bolcmaną nieks dabar nepavadins pseudofyzikais, gal atvirkščiai jų priešininkus galėtume taip dabar
    vadinti, bet to neteko plačiai girdėti.
    Buvau matęs ir kokio nors staklininko vienadienius
    darbus apie erdvės prigimti, bet apie jį ir niekas nekalba.

    Kyla klausimas kiek kalbos mokslas turi būti skolingas šios svetainės vedėjui, kad jis
    taip drąsiai rūšiuoja kitų indėlius lietuvių praeities mokslui. Gedgaudo darbas tikrai ne
    vienadienis, ir jo menkintojai tik išsiduoda kad jie stovi kitoje politinės ar idealoginės
    perskyros pusėje. Man užkliuvo vedėjo pasigyrimas kad jis mokinosi germanų mytologės.
    Jau vien toks žodynas išduoda šnekėtojo (ne)išprūsimą ir požiūrį į praeities mokslą,
    jau nekalbant kad jis besąlygiškai seka Zigmu Zinkevičiumi, kuris tikrai plačiai apsiskelbęs
    iš visų šonų.

    Aš pamėginsiu pristatyti dabartinio mokslo lygį atitinkantį supratimą kas yra tie germanai.
    Pats žodis germanai kilęs gal 200 m, iki Kristaus, taip romėnai pavadino savo šiaurės priešininkus Galijoje. Galijos nukariautojas Kaizeris jos vadino varmanais. Tikriausiai
    tuomet jie buvo kaip keltų tautos. Vokiečiai jau mūsų laikais norėjo save išaukštinti
    ir pasivadinti germanų palikuonimis, bet islandai vieną pirmųjų vokiečių kiltį frankus
    tiesiog vadino hunais. Dabartinės mūsų žinios nerodo kad vokiečiai būtų artimesni romėnų
    germanams, negu sarmatams ar dakams iš Balkanų gudų valdytoje Moldavijoje.

    Aš pasigirsiu savo žiniomis apie lietuvių kalbą, nors tai ir kirsis su pripažintų mūsų
    praeities niekintojų postringavimais. Aš jau neminėsiu Lietuvos vardo išniekinimą, kurį
    gal kaip politinį užsakymą įvykdė Kuzavinis, norėdamas įrodyti kad Lietuvos iš viso nebuvo, o tekėjo tik upelis Litauka iš pelkių miškuose tarp Neries ir šventosios.

    Net Toporovas nemokėjo paaiškinti iš kur kilęs lietuviškos meškos
    vardas. Aš jau anksčiau tvirtinau kad ji yra gimdytoja, kilusi gal nuo Senovės Aigypto laikų iš žodžio MES gimdyti. Lygiai taip pat nuskriaustas ir lokys. Jo rusišką vardą medvėdj norėtų aiškinti kaip medų ėdantį. Aš tik užsiminsiu kad vengriškai ir žemaitiškai
    šis žodis sakomas medvė, dar ir dabar stovi Medvėgalio kalnas. Matysime kad šį
    žodį gal galėtume aiškinti kaip žemišką MED žynį VIEDJ. Įdomesnis pats lokio vardas.
    Prūsai ji vadino clok arba tlok, o rusai vilkolakius vadino vilkodlakais. Man belieka gretinti
    su vengrų kalbos žodžiu taltos, reiškiančiu burtininką ar kerėtoją. Dar keli vengriški
    žodžiai su ta pačia šaknimi talal rasti, dal daina. Ir mano kaimynas buvo Talalius, dirbo staliumi. Rusiškai žinome žodžius tolk dora, tolkatj aiškinti, tolmač vertėjas. Dar aš
    prisiminiau žydų šventą knygą Talmud. Taigi lokis save pristato kaip pasaulio burtininkas.
    Nenuostabu kad jį kaip Lok randame ir germaniškoje pavadintoje mytologėje, kur jis
    yra Odino pagrindiniu palydovu. Islandai ji dar vadino Lodur, matyt atitinkantį rusišką žodį
    lodyrj lodorius, t. y. tinginys ir dykinėtojas. Toks lietuviško jau vėlokai pakitusio žodžio
    Lokys pasirodymas kartu su Odinu išduoda ne visai jau seną tokių pasakojimų amžių.
    Tai galėtų atsitikti jau po 4 amž. kai iš tuometinės Dakijos nauji Europos užkariautojai
    užplūdo tuomet dar romėnams neįveiktą Europą. Juos galėtume pavadinti vokiečiais,
    bet tik ne germanais. Rytuose juos gal žinojo kaip antus. Po šių užkariavimų po Europą
    išplito bendruomenių apa (ava, go ) papročiai, nuo frankų, saksų, švedų iki dabartinės Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos. Aoie juos galėtume pasiskaityti Karolio Modzelevkio knygoje Barbarų Europa. Lietuva ar Ladoga tėra vienas tokių bendruomenių vardas.
    Mums lietuviams tuos laikus mena ir mūsų mytologės bei dainų bendras
    sluoksnis su rusais ir ukrainais. Tai randame ne tik Musorgskio, Čiurlionio, Stravinskio
    muzikoje, bet ir patys užtraukiame Ant kalno mūrai, nors ten iš tikro atjoja mozūrai.

    Tokie pasižvalgymai po Europą buvo draudžiami tarybiniais laikais, neskatinami ir dabar.
    Nenuostabu kad apsišaukęs kalbininku, iš tokių tyrinėjimų nepragyvensi, dar daugiau
    sulauksi liūdno Vytauto Rimšos likimo, kuris ir liko Lietuvos vieninteliu akademiniu trakologės tyrėju.
    Jeigu skaitytojui kiltų noras pasiekti mane tiesiogiai, palieku elektroninį atradą
    arklys @ erdves.lt

    • Nu bet ir populiarus aš šiomis dienomis…

    • Jonas says:

      „Įdomu kaip vedėjo nurodytus pseudomokslo požymius taikyti 19 amž. fyzikams, kurių lygio lig šiolei nepsiekė ne tik vidurinė mokykla, bet ir aukštosios mokyklos. medžiagos atominę prigimtį ir energijos tvermės dėsnį stūmė akademinio mokslo marginalai, iš tikro skatinami savo antireliginių ar politinių nusistatymų. Džiaulį, Klauzijų ar Bolcmaną nieks dabar nepavadins pseudofyzikais, gal atvirkščiai jų priešininkus galėtume taip dabar vadinti, bet to neteko plačiai girdėti.“

      Ir pagaliau galiu ir aš pykštelėti iš savo armotos 🙂 Jau galvojau niekas niekad nemes argumento iš fizikos, bet tai buvo stačiai neišvengiama, nes mėtytis per visas įmanomas sritis ieškant atramos savo kliedesiams yra skiriamasis pseudomokslo dirvonų artojo bruožas.

      Taigi, gerbiamasis Arkly -- apie kuriuos 19 amžiaus fizikus tiksliai kalbame? Tiek energijos tvermės dėsnis, tiek korpuskulizmas, buvo geri pono I. Newton’o bičiuliai, kuris savuosius korpuskulus pridavė kūrėjui 18 amžiaus pradžioje.

      O jei jau būti surūgusiu priekabiu senu gnida, atleiskit už apibūdinimą, ir eiti iki galutinio mokslinio atsakymo apie atomus, tai niekas ten to atomo ir atominės medžiagos prigimties iki galo nesuvokė 19a., nors ir labai stengės -- nei Braunas, Mendelejevas, nei Tomsonas, kuris netgi ėmė galvoti apie atomus ir elektronus, ir pyragus su razinomis. Čia aišku viskas priklauso nuo sūrūgimo laipsnio, priekabumo lygio ir senumo, bet Nilsas Boras, matyt, pirmas tikrai aiškiai pasakė kas tas atomas. O žinote, kas linksmiausia? Ponas Boras valiūkiškai žvelgia iš fizikos vadovėlio puslapių į visus Lietuvos vaikučius besilankančius fizikos pamokose ir jo modelis gana gerai žinomas visiems, kuriems patinka fizika arba fizikos mokytoja pasirinktinai.

      Smagu sėdėti prie kompiuterio, sukurto marginalų (galbūt net staklininkų), stūmusių savo iškreiptas teorijas apie viską, ir spaudaliojant pelės klavišą klajoti interneto bulvaruose. Klajojant tilindžiuoti varpu ir šaukti „visa tai akademikų melas!“ kol akademikų taip meiliai (bet dievaž klaidingai!) linksniuojami krūvininkai uoliai laksto takeliais jūsų pasenusiame Celeron procesoriuje. O sutikus būrelį besišnekučiuojančių žmogėnų kažin kokiam skvere ar prospekte (prisipažinkime, kad niekad nesusiorientavome tave šėton-nete) ilgai nelaukus išpilti nelyg pagiringus vėmalus ant svetimų paltų savo(?) idėjas, įtikėjimus, viltis, atsitiktinę frazę, kuri iš tikro buvo skirta žmonai virtuvėj, ir dar kažin ką, kas nepasiduoda tokiai taksonomijai.

  15. Arklys says:

    Nesupratau su kokiu Jonu turiu garbės susišaukti, gal ne krikštytojas, ir ne apaštalas, nors
    ir labai drąsiai kalba, net ten kur dar nespėjo nieko išmokti. Aš nenorėjau kliudyti tokių senų laikų kai dirbo Niutonas (1643 -- 1727), ar dar anksčiau Panas Bekonas (1561 -- 1626). Tais laikais mokslas
    jiems tebuvo kaip pagalbinis užsiėmimas, ir pagrindinis akstinas buvo kova už tiesą politinėje ar religinėje aplinkoje. Pagal vedančiojo išrūšiavimą jie visi didžiuotųsi savo iškilia vieta tarp
    pseudomokslininkų. Niutonas kaip arijonas gal gerai pritaptų ir prie Jono Trinkūno vieningojo baltiško tikėjimo. Man lietuviška pagonybė labai panaši į Oksitanijos
    arijonų pasekėjus katarus 13 amž. Kai popiežiaus paskelbtas Kryžiaus žygis baigėsi
    Pietų Prancūzijos aneksija, atėjo ir prūsų eilė. Čia dar galiu pasiremti ir Česlovo Gedgaudo nuomone, kad Arkonoje Šventas Vytas (t. y. mūsų vytis) siejosi su arijonų tikėjimu. O jau prūsų lietuvininkus su Riugeno gyventojais siejo ne tik bendras tikėjimas, bet ir bendra kalba, kurią mes vadiname lietuviška. Čia galėtume pasiremti Vytauto Rimšos tyrinėjimais, jeigu patys nepajėgiam nieko ištirti.

    19 amž. mokslas jau tapo valstybės garbės ir galios ženklu. Napaleonas Bonapartas
    sutvarkė Prancūzijos aukštąjį mokslą, nuo jo neatsiliko ir Prūsijos
    bei Austrijos kunigaikščiai, o Anglijos mokslą jau anksčiau įsiūbavo garo mašinos.
    Džeimsas Džiaulis (1818 -- 1889) buvo aludario paveldėtojas, savo liežuviu išmatavęs elektros
    galią, garo mašinas panorėjęs pakeisti tuomet naujoviškais elektros motorais. Garbingiems lordams jis atrodė tik išsišokėliu. Vienintelis jaunuolis Viljamas Tomsonas
    (1824 -1907) rimtai 1847 m. susidomėjo kodėl tas prasčiokas Džiaulis griauna visų pripažintą ir
    jau garo mašinoms pritaikytą mokslą apie šilumos nesunaikinamą skystį flugistoną.
    Kitas jaunuolis Klauzius (1822 -- 1888) nuo Ščečino 1850 m. jau skelbia straipsnį apie
    šilumos mechaninę jėgą. Liudvikas Bolcmanas (1844 -- 1906) gal daugiausiai trynėsi
    po Austrijos provincijos aukštąsias mokyklas, susilaukdamas mokslininkų priekaištų
    kad jis nori vadovautis Niutono atomistiniu požiūriu į pasaulį, nes tai atrodė labai liberalu ir nesuderinma su visuomenei priimamomis pažiūromis. Machas jį apkaltino, kad prasimano
    pasakas apie niekieno nematytus atomus.

    Pas mus Lietuvoje mokslo draugija susikūrė tik 1907 m. Joje tikrų mokslininkų matyt ir nerastume, didžiausias gal būt Jonas Basanavičius, iš kurio menkystos nori be reikalo
    pasijuokti. Prisiminkime kad iš šios Mokslo Draugijos tarybiniais metais gavome Mokslų Akademiją, kurią taip inirtingai dabar griauna laisvos Lietuvos verslūs politikai, mat juos
    tedomina atrodytų niekams naudojami mokslininkų pastatai Vilniaus centre.
    Reikia pripažinti kad apsišaukusių mokslinikų Lietuvoje atsirado tik tarybiniais metais.
    Smetonos laikais kalbinikų jau keli ir buvo, Balčikonis ėmėsi Didžiojo lietuvių kalbos žodyno kūrimo, o jau po Maro mokslo sutriuškinimo 1952 m. kalbininkų skaičius
    Lietuvoje išaugo iki kelių šimtų. Pagrindinis Partijos rūpestis buvo kad pinigai
    mesti mokslui
    neitų į šalį. Tuomet buržuaziniai mokslininkai būdavo keiksmažodžiu, o
    saviveiklos tyrėjų Lietuvoje irgi buvo, bet jų niekas negirdėjo. Jau laisvoje Lietuvoje
    Zigmas Zinkevičius tapęs ministru sugalvojo megėjams naują vardą pseudomokslininkas,
    kad pateisinti savo monopolį į tiesą, Taip katalikams jau buvo įprasta kitus krikščionis apšaukti eretikais ar net pagonimis. O juk Zinkevičius Lietuvoje vadovavo atgaivintai
    krikščionių demokratų partijai, gal net padėjo įkurti Jezuitų Akademiją. Būtų smagu jeigu
    vedėjas imtųsi ir apsišaukusių mokslininkų darbų kritikos. Be Zinkevivičiaus nuopelnų,
    būtų įdomu pasverti ir kitų kalbininkų bei nekalbininkų pasiekimus, pavyzdžiui
    R. Apanavičiaus ar
    A. Girininko skleidžiamos nnuomonės apie lietuvius prieš 4 tūkstančius metus.

    Šiais laikais jau neliko kam pulti tuos megėjus. Apsišaukusių mokslininkų stačiai neliko,
    grįžome į Basanavičiaus laikus, kai vėl reiktų atgaivinti Lietuvių mokslo draugiją. Juk konservatorių, o ir socdemų vadžia visus mokslus taip konsolidavo, kad mokslininkams
    teliko 40 mln litų per metus, nenuostabu kad visi humunitarai nuėjo dirbti pas prezidentę,
    kuri irgi panašią sumą gauna. Kalbos mokslams gal skiriami 2 mln. tegalėtų padoriai
    išmaitinti tik 10 apsišaukusių. Atmeskime direktorius, vedėjus ir pamatysime kad iš viso
    nėra kam dirbti. O lietuviui juk įdomu apie savo kraštą ir kalbą žinoti daugiau. Tauta
    nežinanti savo praeities, tėra tik banda kitų piemenų rankose.