“Pulkim ant kelių”(3)-Ispanija

Šarūnas Pusčius, Ispanija – Romos kalavijas

“Pulkim ant kelių” (Numeris 19. 2005-10)

Iš taip pavadinto straipsnio galima tikėtis Inkvizicijos ir Amerikos užkariavimo apologetikos. Viltys pagrįstos:

Juodoji ir baltoji legenda

Sovietinė ir didžioji dalis dabartinės liberalios istoriografijos puoselėja dar reformacijos laikais sukurtą „juodąją legendą“ apie Ispaniją: ji buvusi laisvės Europoje slopintoja, rasistinė indėnų ir negrų engėja, žydų persekiotoja, baisingos inkvizicijos steigėja… Visų šių „nusikaltimų“ šaknis – ypatingai glaudus ryšys tarp katalikų religijos ir ispaniškojo valstybingumo bei tautiškumo, nusakomas vienu žodžiu: „hispanidad“, ispaniškumas kaip katalikiška-tautinė dvasia, persmelkusi konkrečią žemišką politiką, kultūrą, mentalitetą, teisę.

Būdami katalikais, mes stengiamės šią „juodąją legendą“ „demitologizuoti“ ir įvertiname didžiulius hispanidad nuopelnus Visuotinei Bažnyčiai. Daugelis Europos tautų turi būti dėkingos Ispanijai, kad jos išliko katalikiškos. Ispanija apgynė Vakarų Europą nuo islamo vergijos. Europos šiaurėje milijonai sielų buvo apgautos protestantizmo, o Ispanija laimėjo Dievui naujus milijonus Pietų ir Šiaurės Amerikoje, išgelbėdama jas nuo kruvinos stabmeldystės. Dėl viso to Ispaniją kai kas vadina „krikščionijos angelu“ bei „Romos kalaviju“. Ispanija turbūt ryškiausiai ir ilgiausiai iš visų Europos tautų (iki pat praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio) rodė ištikimybę Kristui Karaliui bei Jo karalystei, kuri turi prasidėti jau čia, žemėje, visose asmeninio ir valstybinio gyvenimo srityse. Katalikybė yra taip giliai persmelkusi šios tautos gyvenimą, kad jos įtakos tikriausiai nesunaikins ir dabartinė socialistų J. Zapatero vyriausybė, skubanti pasikasti po šeimos institucijos pamatais.

Žinoma, nereikia kurti romantiškos „baltosios legendos“. Ne kiekvienas ispanų kareivis, misionierius ar inkvizitorius visada elgėsi kaip dera tikram krikščioniui. Vis daugiau istorikų, tokių kaip Williamas T. Walshas, parodo, kad daugelį ispanų valstybinės inkvizicijos ar Amerikos konkistadorų veiksmų reikia vertinti diferencijuotai ir atsižvelgiant į tų laikų sąlygas, o nusikaltimų įvykdyta nepalyginti mažiau nei manyta.

Aplamai pirmą straipsnio dalį prašoksiu, nes tai trumpas Ispanijos istorijos nuo seniausių laikų atpasakojimas. Stilius ir pasakojimo atmosfera aiški, todėl nesikabinėjant prie detaliu keliamės į Ferdinando ir Izabelės laikus:

Izabelės pamaldumas ir teisingumas atsispindėjo ir jos politikoje (…)Net savo bažnytinių bei valstybinių reformų sūkuryje Izabelė pradėjo sėkmingai evangelizuoti Kanarų salas

Evangelizacija šiuo atveju reiškia genocidą ir naujakurių iš Ispanijos atkėlimą.

bei užiminėdavo arabų tvirtoves Afrikos pakrantėje, kurios ėmė tarnauti šio žemyno evangelizacijai bei Europos gynybai nuo maurų piratiškų antpuolių

…kurie, suprask, buvo daug blogesni nei krikščionių piratai.

Sustiprinę savo valstybes, katalikų karalių pora galėjo atsigręžti į savo pagrindinį priešą – mažą, bet stiprią Granados valstybę.

Kuri dar XIII a. tapo Kastilijos vasalų.

Granados maurų armija 1478 m. išžudė Siefos – Kastilijos pasienio miesto – gyventojus, net moteris ir vaikus. Kastilija ir Aragonas įtempė jėgas lemiamam mūšiui už katalikiškosios Ispanijos laisvę.

Šiaip tai pasienio miestų puldinėjimai su visomis iš to išplaukiančiomis išvadomis (beje, autorius čia sutirština spalvas, eilinį kartą demonizuodamas musulmonus) buvo nuolatos vykdomi abiejų pusių.

Beje- kaip pretekstą karui Ferdinandas ir Izabelė panaudojo ne kažkokios Siefos, bet Zahara de la Sierra užpuolimą (kyla įtarimas, kad Pusčius tiesiog prastokai moka ispaniškai ir dviguba r perskaitė kaip f), kuris savo ruoštu buvo atsakas į ispanų išpuolį ir taip toliau iki pat 711 m.

Sunkiame kare prieš Granados musulmonus, kuriam taip trūko lėšų, kad karalienė turėjo įkeisti savo brangenybes, lėtai ir sunkiai imdami kalnų tvirtoves, ispanai iš paskutinių jėgų pasiekė pergalę. Didžiajame maurų mieste Granadoje, aukščiausioje vietoje, buvo pastatytas sidabrinis kryžius kartu su Santiago – šv. Jokūbo – vėliava. Kariai kartu su karališkąja šeima suklupo į dulkes padėkoti Visagaliui.

O katalikiškiausias momentas šiame karę buvo Ferdinando sąjunga su vienu iš pretendentu į Grenados sostą (tiesą sakant, iš pradžių jis net neketino likviduoti visos Grenados- tiesiog karo eigoje susiklostė tam palankios aplinkybės).

Grenada kapituliavo 1491 lapkritį. Kapituliacijos sąlygos atrodytų labai liberalios- musulmonams garantuota tikėjimo laisvė(!), netgi palikti ginklai. Tik reikia turėti omenyje, kad Ferdinandas ir Izabelė išties buvo kryžiuotiškos dvasios karaliai. Niekas net nemanė tos sutarties laikytis. Pirmiausia buvo atimti ginklai, o po keliu metų į Grenada atvyko kadinolas de Cisnera (de Cisneros), kuris savo pastoracinę veiklą pradėjo sukurdamas didelį laužą iš arabiškų knygų. Grenadiečiai ir jų palikuonis priešinosi pavergėjams dar 150 metų, kol galiausiai paskutiniai “moriskai” buvo išvyti iš šalies.

Valdant šauniam katalikui Filipui II buvo pasiekta “moriskų” persekiojimų viršūnė (“moriskai”- ispaniškas terminas apibūdinti musulmonų palikuonys, išsaugojusius protėvių paveldą ir todėl įtariamiems dėl nenuoširdaus katalikiškumo)- šitas monarchas netgi liepė nugriauti viešas vonias, kadangi jos buvo statytos musulmonų valdymo laikais. Iš esmės problema imta spręsti 1568 m.- karaliaus įsakymų, visi musulmonų vaikai nuo 3 iki 15 metų amžiaus buvo atimti iš tėvų ir atiduoti auklėti kunigų vadovaujamiems internatams.

„Krikščionijos angelą“ skrydžiui įkvėpė… inkvizicija

Šiame straipsnyje nėra galimybių išsamiai aptarti Ispanijos inkvizicijos bei žydų ir musulmonų persekiojimų klausimo. Tik priminsime, kad 1994 metais BBC paskelbė apie dokumentaciją, sudarytą grupės istorikų, įskaitant britų ir kitų nekatalikų mokslininkus, kuri parodė, jog Ispanijos inkvizicijos siaubai ir aukų skaičius buvo be saiko perdėti. Dokumentacija teigia: „Istorikai dabar atranda, jog paplitusi nuomonė apie inkviziciją kaip apie siaubingą, fanatišką, kraugerišką pabaisą negali būti dar labiau nutolusi nuo tiesos, nei yra dabar. Inkvizicijos archyvų studijavimas sugriovė buvusį įvaizdį, kurį turėjome mes visi“

Čia, kaip nekeista, tenka sutikti. Skirtingai nuo protestantiškų šalių (ar katalikiškų, kur nebuvo inkvizicijos) kuriose raganų ir eretikų medžioklės reikalai buvo palikti grynai vietinių kunigų, valdininkų ir minios kompetencijai, Inkvizicija veikė pagal griežtai surašytus statutus ir procedūras todėl palyginus su kitomis šalimis darbo rezultatai atrodo kuklus. Bet čia reikia atminti, kad Supremos (aukščiausios Ispanijos inkvizicijos institucijos) archyvai išliko nepilni juose trūksta gan nemažai informacijos. Gan pilnus duomenis (tačiau ir tai su didelėmis spragomis) turime tik iš 1540- 1700 laikotarpio (Ispanijos inkvizicija veikė 1478- 1834). Ir vien šiame laikotarpyje (atmetus „darbingiausia“ periodą- XV a. pab.- XVI a. pr.) priskaičiuojama apie 3000- 5000 mirties nuosprendžių.

BBC atradimas ne toks jau ir atradimas: čia tas pats kas paimti KGB 1970-1980 archyvus ir džiaugsmingai paskelbti: šaltiniai nepatvirtina legendų apie masines represijas.

Perleiskime ilgą tiradą „mes geručiai, mes nužudėm mažiau nei jie“ ir eikim toliau:

Viena iš pagrindinių Ispanijos inkvizicijos veiklos krypčių buvo ginti į katalikybę atsivertusius žydus nuo jų buvusių tikėjimo brolių energingo raginimo grįžti į judaizmo perfidia – neištikimybę, netikėliškumą, kaip jį vadino daugelis popiežių.

Trumpai tariant- žydai buvo verčiami atsisakyti savo tikėjimo. Galiausiai 1942 m. žydams buvo liepta pasirinkti- arba krikštas arba emigracija. Natūralu, kad daugelis atsivertėlių nebuvo per daug nuoširdus. Toliau Pusčius perpasakoja pigius XVI- XVII a. pamfletus. Tais šauniais laikais religiniai jausmai buvo puikiai eksploatuojami politikoje. Kai XVII a. antroje pusėje katalikai Stiuartai buvo nuversti nuo Anglijos sosto, vienų metų minios psichozė buvo užkaitinta iki tokio laipsnio, kad nemaža dalis padoriu Londono piliečių vaikščiojo apsiginklavę, tam atvejui, jei iš tamsaus skersgatvio ant jų staiga užšoktų pabaisa popiežininkas. Katalikiškos šalys irgi turėjo gerų pamfletistų, o galu gale, tokios nesąmonės plinta ir be užsakymo.

Kvailiau už pasaką apie žydų sąmokslą Izabėlės dvare yra tik pasakoti tokias istorijas rimtu veidu.

XX a. paplitęs inkvizicijos lyginimas su modernios totalitarinės valstybės slaptąja policija yra nepagrįstas – tai pripažįsta net Ispanijos katalikišką „fanatizmą“ neigiamai vertinęs S. G. Payne‘as, teigęs, kad dauguma areštuotųjų visai nebuvo ar buvo labai švelniai kankinami, galėjo turėti advokatą ir apsigindavo.

Esmė ne tame, kad Inkvizicijos suimtasis turėjo daugiau teisių nei jo kolega Liubiankoje. Esmė tame, kad tiek Inkvizicijos, tiek NKVD funkcija ta pati- sekti, kad visi eitu pagal „partijos generalinę liniją“ ir naikinti visus nukrypėlius.

Sekantis skyrius yra apie kardinolą de Cisnera, kuri jau minėjau. Jis išties reikšminga asmenybė Ispanijos istorijoje, daug nuveikęs, kad Kastilijos- Aragono sąjunga taptu tvirta Ispanijos karalystę. Ir dar jis buvo religinis fanatikas.

Tokią Ispaniją, jau galingą Europoje ir Amerikoje, 1516 paveldėjo ir į pasaulinės galybės viršūnę iškėlė Karolis V Habsburgas, Ispanijoje gavęs Karolio I vardą. 1519 m. įžengęs į Šventosios Romos imperatorių sostą, devyniolikmetis jaunuolis paveldėjo Imperiją, „kurioje niekada nenusileidžia saulė“. Kai pažiūrime į to meto istorinį žemėlapį, tiesiog pritrenkia jo valdų dydis: jos apėmė dabartinę Vokietiją, Š. Italiją, Čekiją, Slovėniją, Belgiją, Olandiją, V. Prancūziją. Šią didžiulę teritoriją iš kraštų „įrėmino“ pačių Habsburgų valdos, prie kurių 1526 m. prisidėjo dar š. v. Vengrija (su Slovakija ir Kroatija). Be to, su jungtine Ispanijos karūna Karolis gavo dar ir visą Ispaniją su jos užjūrio valdomis bei Siciliją su Neapolio karalyste (P. Italija). Habsburgai planavo įsiviešpatauti ir galybės viršūnę pasiekusios Lenkijos-Lietuvos valstybės soste.

Na, tai nebuvo vieninga imperija, o tarpusavyje nesusijusių valdų rinkinys, tačiau taip, ant žemėlapio viskas atrodė kietai.

Bažnyčios priešai visame pasaulyje jau telkė jėgas. Jaunajam Karoliui tik įžengus į Ispanijos sostą, aštuonias dienas prieš kard. Ximeneso mirtį vienuolis M. Liuteris prikalė savo tezes prie bažnyčios durų(…)Pasaulinis sąmokslininkų prieš katalikybę voratinklis jau buvo rezgamas. Žydai, išvyti iš Ispanijos, vėl bandė atgauti pasaulio ekonominio ir politinio gyvenimo kontrolę. Jie bandė sužlugdyti Ispaniją ekonomiškai. Net „Žydų enciklopedija“ pripažįsta, kad „Ispanijos prekybos smukimas XVII a. be abejonės kilo iš veiklos, kurią vystė Olandijos, Italijos ir Anglijos maranos, nukreipę prekybą nuo Ispanijos į šias šalis. Be to, kai ji kariavo su bet kuria iš tų šalių, žydų tarpininkavimu buvo pasinaudojama, siekiant sužinoti apie Ispanijos jūrinę veiklą“(…) Po Europą pasklidusios žydų Mendezų šeimos „Prieskonių trestas“ rinko mokesčius už šią prabangos prekę daugelyje šalių. Jozefas Mendezas nuvyko į Konstantinopolį ir ten faktiškai ėmė lemti turkų sultono politiką. Tai jis sukurstė totalinį puolimą prieš Europą…

Sąmokslo teorija ir yra sąmokslo teorija, bet paskutinis sakinys….

Apskritai Karolis V smerkiamas kaip minkštapilvis, kuris nesiėmė pakankami represijų. Iš esmės- tiesa.

O aprašinėdamas Filipą II, tobulą kataliką, pirmąjį kovotoją su eretišką higieną, Pusčius tiesiog pristinga susižavėjimo pilnų žodžių:

„Pietų demonu“ Pilypą II vadino pasaulio judaistai, protestantai bei liberalai, „naujuoju Dovydu“ – katalikai.

Net savo rūmus jis įkūrė vienuolyne – San Lorenzo del Escorial. Jie buvo ne pilni tuščių grožybių, o dvelkė pamaldumu. Ant savo rūmų fasado jis iškėlė milžiniškas šešių Judo genties karalių bei Dovydo šeimos skulptūras. Didingas Eskorialio rūmas stūksojo virš vėjų nugairintos lygumos. Čia Ispanijos karalius, tarsi naujasis Dovydas, medituodamas sėmėsi jėgų naujiems žygiams, vykdant Dievo valią. Eskorialio vienuoliai dažnai matydavo ašaras, riedančias Pilypo skruostais, kai jis skendėdavo gilioje maldoje. Jis laikė savo kovą Dievo kova, Ispanijos suklestėjimą ir pralaimėjimus aiškino Jo valia. Šventieji Ignacas Lojola ir Teresė Avilietė pažymėjo gilų įspūdį, kurį jiems padarė Pilypo religingas gyvenimas.

Ir štai jo didus darbai:

Pilypas II nenuilsdamas kovojo ne tik su islamu, bet ir su protestantizmu – pirmiausia Nyderlanduose. Vadinamoji Nyderlandų revoliucija buvo ne tiek tautinė išsivadavimo kova, kiek religinis maištas. XVI amžius dar nežinojo „nutautinimo“ politikos, paplitusios XIX a.

Stop. Galima nemėgti nacionalizmo. Autoriui tai netgi privaloma pagal pareigas. Bet nacionalizmas grynai pagal apibrėžimą nėra „nutautinimo politika“.

Be to XVI a. nacionaliniai klausimai jau lindo į paviršių. Angliją ir Prancūziją jau dalinai galima vadinti nacionalinėmis valstybėmis. Husitų judėjimas XV a. pr. Buvo bene pirmasis kuris iškėlė nacionalizmą, pridengdamas jį kryžiumi.

Žinoma, turtingas pirklių gyvenamas provincijas pykdydavo Pilypo jiems didinami mokesčiai, naudojami, pvz., Europai ginti nuo musulmonų pietryčiuose. Nyderlandiečiai nesuprasdavo tokių mokesčių reikalingumo, nes karai tiesiogiai nelietė jų žemių. Bet tai irgi nebuvo pagrindinė maišto priežastis.

Jei sukilimą sukeltų vien mokesčiai, tai pirmoji turėjo sukilti… Kastilija – ispanų valstybės atrama, nes ji nešė sunkiausią mokesčių naštą iš visų Habsburgų valdų.

Nedidelė pastaba- Kastilijoje dominavo bajorija. Tai šlėktų kraštas. Jie mokesčių (beveik) nemokėjo. Karas jiems- galimybė gerai užsidirbti. Olandijoje dominavo miestiečiai. Tai žmonės kurie kala, mala, kepa ir prekiauja. Ir neturi jokių mokestinių lengvatų.

Protestantų kilmingieji norėjo vieni kontroliuoti Nyderlandų turtus.

Velnio vaikai. Jeigu jus uždirbat pinigus, tai jūsų nuomonę jie jums jau ir priklauso?

Bet labiausiai Nyderlandų revoliucionierius kiršino bekompromisis Ispanijos nusistatymas ginti katalikybę – kai jie pareikalavo nuolaidų protestantizmui, Pilypas Nyderlanduose tik sustiprino inkviziciją ir siekė plėsti vyskupijų tinklą. Nors kitose srityse Pilypas ir jo gubernatorė Margarita iš Parmos buvo linkę į nuolaidas, protestantai nebesileido į derybas – jie panorėjo visai išvyti katalikus. Revoliucionieriai, giedodami protestantiškus himnus, nusiaubė 400 puošnių bažnyčių, išdaužė Kristaus, Švč. Mergelės ir šventųjų statulas. Daugelyje miestų niekas bažnyčių negynė, Briuselyje tik vienas ispanų kareivis su ietimi stabdė vienos didelės bažnyčios užpuolikus.

Nenuostabu, kad karalius Pilypas II, matydamas tokį Dievo išniekinimą, jautėsi turįs teisę ir pareigą pasiųsti ten daugiau nei vieną kareivį.(ir taip toliau ta pačia dvasia)

Esmė tokia- Nyderlanduose paplito protestantizmas. Krašte, kuris ir taip sukandęs dantis kentę svetimšalių mokesčius kilo kelios, tam metui būdingos, tarpkonfesinės riaušės. Valdžia atsakė represijomis. Olandai nusprendė kad metas imtis reikalo iš esmės ir išvijo ispanus velniop.

1554 m. Pilypas vedė Mariją Tudor, tapdamas ir Anglijos karaliumi. Karališkosios poros pastangas grąžinti į šalį katalikybę nutraukė Marijos mirtis. Anglų protestantų šiai karalienei prilipdyta „kruvinosios Meri“ etiketė daug labiau tiktų Elzbietai I ir kitiems protestantams karaliams, iš kurių kiekvienas išžudė daug daugiau katalikų nei Marija nubaudė mirtimi protestantų. Nepavykus piršlyboms su Marijos įpėdine Elzbieta I, Anglija slydo Pilypui iš rankų. Negalėdamas taikiai grąžinti Anglijos Katalikų Bažnyčiai, jis ėmė remti katalikų pasipriešinimą Anglijoje ir Airijoje.

Tačiau, kaip skaitėme keliomis pastraipomis aukščiau Anglijos parama Nyderlandams- baisi šlykščių protestantų nedorybė.

Visa Filipo II laikų Ispaniją galima reziumuoti taip: perlas. Numestas kiaulei. Vyrukas paveldėjo galingiausią Europos valstybę su milžiniškomis kolonijomis. Ir suvarė ją į bankrotą. Kelis kartus.

„Aukso amžius“ baigėsi. Paskutinis galingas Ispanijos smūgis toje kovoje buvo Trisdešimties metų karas 1618-48, kai ji dalyvavo tarptautiniame katalikų šalių kare prieš protestantus, negaudama iš to sau jokios naudos. Po šio karo Ispanija jau nebepakyla ir, kaip rašo dr. A. G. de Erausquin, lyg išsekusi motina „atsigula ant kietos Kastilijos lovos, pasidėjusi galvą ant šaltų Pirėnų kalnų viršūnių“. „Pragmatiški“ kaimynai, tokie kaip Prancūzija, labiau žiūrėję savo interesų, nustelbia Ispaniją.

Susumuojant visą straipsnį:

Ilgus šimtmečius Europos ekonomikoje dominavo Italijos miestai, kurie kontroliavo prekybą su Levanto šalimis.

XVI a. pr. atradus Ameriką, ekonomikos centras keliasi į Atlanto pakrantes.

Tuo pačių metų pradeda formuotis kapitalizmas- atsiranda manufaktūros, diegiamos naujos technologijos, vystosi finansų sistema ir t.t.

Amerikos atradėja Ispanija žaibiškai užgrobia visa Pietų Ameriką iš kurios pradeda plusti gausybė aukso ir sidabro.

Tačiau kapitalizmas Ispanijoje nesivysto- jos karaliai vis dar vaikosi tūkstantmetę Karolio Didžiojo svajone apie paneuropinę imperiją ir skandina savo laivynus Airijos pakrantėse.

Milžiniški resursai švaistomi Ispanijai nereikalinguose karuose ir statant milžiniškas barokines bažnyčias.

Po poros šimtmečių Ispanija taip ir lieka antraeile valstybe, pilna bažnyčių ir plikbajorių valdoma supuvusios monarchijos.

Ispanams atradus Ameriką, kažkur kitur išaugo stambus uostamiesčiai.

Į Ispaniją plustant tonoms aukso kažkur kitur augo ekonomiką.

Kažkas kitas padarė pramonės revoliuciją.

Tai yra kaina kuria Ispanija sumokėjo už Filipo II katalikiškumą. Jo valdymas buvo ne aukso amžius. Tai praleistos progos amžius. Kvailumo amžius. Katalikiškumo amžius.

Share
This entry was posted in Neklasifikuota and tagged , . Bookmark the permalink.

4 Responses to “Pulkim ant kelių”(3)-Ispanija

  1. ezekiel_withmore says:

    Na jau. Nereikia taip piktai baigti. Juk ir tarp katalikų yra šito blogo skaitytojų ir gerbėjų.:)

  2. ezekiel_withmore says:

    Aišku. O šiaip iš šito ciklo apie šv. Pijaus broliją man didžiausia naujiena buvo, kad jiems ekskomunika panaikinta. Apskritai, nuo Benedikto XVI išrinkimo jaučiau kažkokį konsevatizmo proveržį bažnyčios gyvenime. Pasirodo man nesivaidena.