Turino drobulė

Vatikanas vėl ištraukė savo žymiausią relikviją viešam demonstravimui.

Audeklas susilaukė tiek dėmesio, kad išsivystė net atskira studijų kryptis- sindonologija (it. sindone– drobulė). „Lietuvos rytas“ paskelbė gabalą interviu su Tarptautinio sindonologijos tyrimų centro vadovu Bruno Barberiu.

Sprendžiant iš interviu, sindonologija nepritraukė šviesiausių mūsų epochos protų.

– Bet juk bekraštėje Romos imperijoje buvo nukryžiuota daugybė žmonių?

– Jūs teisus. Bet yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios verčia manyti, kad į drobulę buvo suvyniotas būtent Jėzaus iš Nazareto kūnas. Pavyzdžiui: drobėje nėra kūno irimo pėdsakų. Nustatyta, kad kūnas drobėje buvo ne ilgiau kaip 30-50 valandų.

Tai jau greičiau rodo atvirkščiai. Musulmonų tradicija ne veltui primygtinai reikalauja, kad mirusieji butų palaidoti iki sekančio saulėtekio- kraštuose kur 30 laipsnių Celsijaus viršijanti temperatūra yra norma, kūnai genda labai greitai. Praėjus pusantros- dviems paroms irimo žymių jau turi būti.

Kitas dalykas: nukryžiuoto žmogaus palaidojimas. Beveik be jokių išimčių nukryžiuoti žmonės taip ir likdavo ant kryžiaus, jų niekada nebūdavo leidžiama palaidoti.

Visgi viena išimtis yra. Romėnų teisinė praktika. Ji nenumatė jokių lavono niekinimo praktikų.

Po teisybei „beveik be jokių išimčių“ po bausmės įvykdymo, nusikaltėlio kūnas būdavo gražinamas giminėms. Tai galima matyti ir iš pačios Biblijos- Jėzaus artimieji paprasčiausiai pasiima kūną nedarydami iš to jokio stebuklo.

Kadangi nukryžiavimo bausmė buvo taikomas žemutiniams gyventojų sluoksniams, ne visada atsirasdavo, kas atsiimtų palaikus, tada juos laidodavo valstybės lėšomis.

Dar iš bėdos butų galima tikėti, kad ypatingai baisaus nusikaltėlio ir neatidavė palaidoti giminėms, o užkasė kur nuošaliai, kad ir atminimo jo neliktų.

Bet kad apskritai neleido laidoti ir palikdavo ant kryžiaus?

Tai kaip tada bausmių vietos turėjo atrodyti? Miškas kryžių su apipuvusiomis maitomis, aplink kranksėdamos skraido varnos (nors tuose kraštuose gal maitvanagiai kokie).

Koks save gerbiantis miesto prefektas ar prokuratorius butų leidęs tokius dalykus?

Drobulės kelias trumpas ir nesudėtingas- ji atsirado XIV a. ir iš pradžių buvo kažkokio riterio nuosavybė. Jo palikuonis 1453 m. pardavė drobulę Savojos kunigaikščio žmonai. Savojos (Savoy) dinastija, buvo drobulės šeimininkai iki 1983 m. Nuo tada drobulė yra Vatikano nuosavybė.Šiandien ją gaubiančios šlovės drobulė susilaukė 1898 m., kai Italijos karalius Umberto I leido ją nufotografuoti ir negatyve išryškėjo vyro atvaizdas.

Visgi, drobulės autentiškumas nuo pat savo atsiradimo buvo aršiai ginčijamas.Prancūzų mokslininkas ir kunigas Ulysse Chevalier (1841- 1923; nors lietuviška wikipedija, kažkodėl jį nukėlė į XIV a.) XX a. pradžioje išleido veikalą Le Saint Suaire de Lirey-Chambéry (pranc. Šventoji Lirey- Šamberi drobulė), kuris turėjo užbaigti visą reikalą.

Kruopščiai surinkęs visus duomenys Chevalier nustatė štai ką: pirmą kartą drobulė pasirodė apie 1353-1357 m. Lirey mieste, Prancūzijoje. Žymus to meto riteris Geoffroi de Charny ir jo žmona demonstravo audeklą pasipelnymo tikslais. Kadangi relikvijų verslas buvo bažnyčios monopolis, vietinis vyskupas Henri de Poitiers uždraudė garbinti drobulę ir atliko išsamų viso reikalo tyrimą. Kaip popiežiui Klementui VII pranešė de Poitiers įpėdinis vyskupas d‘Arcis, de Poitiers savo tyrimo metų surado netgi drobulės autorių ir išgavo jo prisipažinimą!

Klementas VII patvirtino savo vietininkų veiksmus ir taipogi išleido įsakymą, draudžianti garbinti drobulę.

Viduramžiais tuo viskas ir baigėsi. Tačiau po XX a. kilo tikra audra. Kruopštus, pusšimčių originalių dokumentų paremtas Chevalier tyrimas liko praktiškai nepastebėtas.

Tačiau 1988 m., regis legendai atėjo galas. Vatikanas leido atlikti drobulės tyrimus. Pavyzdžiai buvo nusiųsti trims autoritetingoms įstaigoms- Oksfordo Universitetui, Arizonos Universitetui ir Nacionaliniam Šveicarų Technologijos institutui. Visi trys tyrimai rodė vienodai- XIV a. pirma pusė (maždaug tarp 1290 m. ir 1360 m.).

Visgi, iškart pasigirdo balsų, kad tirti pavyzdžiai buvo ne iš originalios drobulės, bet iš tos jos dalies, kuri buvo taisyta XVI a., kai relikvija apdegė per gaisrą.

Iš pradžių tai eskalavo keli mėgėjai fanatai ir mažai kas į juos rimtai žiūrėjo. Visgi, kai po papildomo tyrimo tokios pačios išvados priėjo ir Raymond N. Rogers 1988 m. tyrimų tikslumo klausimas iškilo visų rimtumų.

Dabar kviečių pasigrožėti dar vienų žurnalistikos šedevrų:

Rayus Rogersas, Turino drobulės tyrimo projekto (STURP) cheminių tyrimų grupės direktorius, tvirtina, kad 1988 m. atliktas radiologinis drobulės tyrimas nagrinėjo drobulės fragmentą, paimtą iš XVI a. taisytos jos srities

Paskui pusę lupų užsimenama, kad R. Rogers mirė 2005 m. Bet vis dar aktyviai tvirtina savo išvadas. Matomai tebevadovauja ir STURP.

Bet svarbiausias čia pats straipsnio pavadinimas

Turino drobulė – ne klastotė, teigia ekspertas

Dabar malonėkit susirasti tą vietą, kur R. Rogers pasakė kažką panašaus. Jis teigia, kad 1988 m. tyrimas davė neteisingus rezultatus. Nei daugiau, nei mažiau.

O tai niekaip nepaneigia ir neįrodo Turino drobulės autentiškumo, tai tereiškia, kad apie drobulę žinoma lygiai tiek pat, kiek ir iki tyrimo.

Drobulės gerbėjai turi dar vieną argumentą- žiedadulkes, paimtas nuo drobulės. Jeruzalės universiteto botanikos profesorius Avinoam Danin patvirtino, kad toks žiedadulkių derinys tegali būti surinktas tik netoli Jeruzalės. Abejoti prof. Danin autoritetų nėra pagrindo. Tačiau pavyzdį nuo drobulės paėmė ne jis, o toks Max Frei, abejotino autoriteto kriminologas, pagarsėjęs, kai patvirtino Hitlerio dienoraščių originalumą.

Max Frei ima mėginius nuo drobulės

Negana to, žiedadulkių mėginius, bandyta imti prieš M. Frei, tačiau jų buvo rasta vos kelios. Po Frei mirties 1983 m., tyrėjai gavo galimybę pamatyti lipnias juostas, kuriomis Frei ėmė mėginius. Ant jų taip pat beveik nebuvo žiedadulkių.

Drobulė buvo nuolat demaskuojama-kraujas pasirodė sudarytas iš raudonos ochros ir dažų, lyginant drobulę su seniausiais jos aprašymais paaiškėjo, kad atvaizdas blunka.

Ir nieko. Maldininkai tebeplusta.

Ir pabaigai. Turino drobulė, net jeigu jį ir butų nuausta prieš 2000 m., nėra Jėzaus įkapės. To negali būti, nes… negali būti.

Pagal tuometinius žydų papročius, velionis buvo apvyniojamas audinių, kiek panašiai kaip mumija. O galva uždengiama atskira audeklo atraiža. Beje, evangelija pagal Joną aprašo laidotuves ir nemini jokių nukrypimų nuo nusistovėjusių papročių.

Share
This entry was posted in Krikščionybė, Mitai and tagged , , , , . Bookmark the permalink.

Comments are closed.