Pokaris.info- straipsniai

Kaži kaip tai pastaraisiais metais lietuviškame internete jaučiamas “hardcorines” nostalgijos sovietijai bumas. Šių veikėjų istorijos interpretacijas pavadinti pseudoistorinėmis- ko gero švelniausias įmanomas įvertinimas.

Vėlgi, naudojausi “valstietiška logika”, taigi neanalizavau pateikiamos informacijos tikrumo- nors daugelių atvėjų pateikiam informacija daugiau nei abejotina.

Nedrįsti nutylėti tiesos (Z. Pilkauskas)

Straipsnis pradėdamas beprasmiais pabėdavojimais kokie baisus šie laikai, kaip viskas eina blogyn ir blogyn. Seniausias tokios literatūros egzempliorius yra 4000 m. senumo,o draugo Pilkausko indėlis į šio tipo skaitalus gali būti prilygintas geriausiems kaimo davatkėlių paplepėjimo po sekmadieninių pamaldų egzemplioriams (esminis skirtumas visgi tas, kad davatkėlės nėra politiškai angažuotos).
Toliau klausiama:

Kam segami ordinai ir medaliai? Ir už kokius nuopelnus?

Atsakant pateikiami dokumentai, kuriuose įsakoma apdovanoti B. Gajauską. Kadangi autorius nesiteikia informuoti savo skaitytojų, kas tas Gajauskas ir kodėl jo apdovanojimas yra blogas dalykas, tenka informacijos susiieškoti pačiam. Ką gi, tai nesunkų:

Balys Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vilkaviškio rajone, Gražiškių valsčiuje. 1934-1942 m. buvo skautų organizacijos narys Kaune. Mokėsi Kaune, išsilavinimas – vidurinis.
1945-1948 m. dalyvavo pogrindinės organizacijos prieš sovietų okupaciją veikloje.
1948 m. suimtas ir nuteistas 15 m. Kalėjo įvairiose SSRS vietose. 1973 m. paleistas, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Po ketverių metų suimtas ir nuteistas už antisovietinę agitaciją ir propagandą 10 m. ypatingojo režimo lagerio ir 5 m. tremties.
Kalėjo Permės srityje, o tremtyje – Chabarovsko krašte.
Paleistas iš tremties 1988 m. grįžo į Lietuvą. 1979 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija pasiūlė kartu su kitais disidentais kandidatu į Nobelio taikos premiją.
1981 m. apdovanotas tarptautine Taikos ir laisvės premija.
1989 m. Baltų laisvės lygos apdovanotas Laisvės medaliu už kovą išlaisvinant Estiją, Latviją, Lietuvą. 1998 m. gyveno Los Andžele (JAV). 1989-1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1990-1996 m. – Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras. Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, -Laisvės” frakcijos pirmininkas. Lietuvos saugumo tarnybos generalinis direktorius. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys. 1999-2000 m. – tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Nuo 1996 m. – Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybos narys 1.is kandidatu į Nobelio taikos premiją.
1981 m. apdovanotas tarptautine Taikos ir laisvės premija.
1989 m. Baltų laisvės lygos apdovanotas Laisvės medaliu už kovą išlaisvinant Estiją, Latviją, Lietuvą. 1998 m. gyveno Los Andžele (JAV). 1989-1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1990-1996 m. – Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras. Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, -Laisvės“ frakcijos pirmininkas. Lietuvos saugumo tarnybos generalinis direktorius. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys. 1999-2000 m. – tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Nuo 1996 m. – Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybos narys 1.

Trumpai tariant- asmenybė, kurios garbingumas ir nuopelnai Lietuvos Respublikai neabėjotini.
Galbūt Pilkauskas turi kažkokiu kitų duomenų apie B. Gajausko praeitį, bet dalintis tokią informaciją neskuba. Na, nieko nuostabaus- įsakius pradėti šmeižto kompaniją, net galingasis KGB vargo ieškodamas „kompromato“2.
Įsijautęs Z. Pilkauskas važiuoja toliau:

Tolesnė B. Gajausko garbės estafetė turėtų būti tokia: Nobelio taikos premija ir pirmasis Lietuvos šventasis. Tačiau baikime ironizuoti ir fantazuoti, pažvelkime, kas gi iš tikrųjų yra tas Balys Gajauskas.

Visų pirmą, Lietuvą jau turi šventąjį- Kazimierą Jogailaitį. Oficialus Lietuvos globėjas ir etninis lietuvis. O LDK istorijoje jis ne vienintelis kanonizuotas.
Įdomiau yra tai, kad po tokios pretenzingos įžangos atskleisti skaitytojui  visą tiesą apie B. Gajauską, autorius jo daugiau nebemini.
Vietoje to, eina pastraipa „nei į tvorą nei į mietą“:

Prisiminkime tuos siaubingus Lietuvai laikus – Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metus. Keista, kad nūdienos istorikai nežino, o gal nenori žinoti, kad fašistinė Vokietija iš politinio žemėlapio buvo ištrynusi Austrijos, Lenkijos, o taip pat Estijos, Latvijos, Lietuvos vardus. Tačiau realybėje jai tas nepavyko. Gal čia yra ir mūsų „patriotų“ nuopelnas?

Nūdienos istorikai, apie tuos laikus žino nepalyginamai daugiau nei autorius: visų pirmą jokios „fašistinės Vokietijos“ niekada nebuvo, antra, Lenkiją nuo politinio žemėlapio trynė ne viena Vokietija. Čia ji sulaukė pagalbos, kuri ir buvo lemiamas veiksnys Rugsėjo karo baigčiai. O dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos nutrynimo, tai nei Vokietija, nei fašistai čia ne piršto nepajudino.
Toliau seka ilga serija dokumentų citatų ir pokvailių komentarų, kurie iš viso beprasmiai. Z. Pilkauskas įnirtingai įrodinėja, kad vokiečiai Lietuvoje buvo okupantai, elgėsi kaip okupantai ir išskirtinis jų okupacijos bruožas buvo antisemitinė politika.
Kas dėl to ginčijasi? Ir kuo čia dėtas B. Gajauskas?

Vienintelė kaltė – Rusas (Antanas Salys)

Tarybiniais metais Plungės rajono Kantaučių bažnytkaimis išaugo į nemažą miestelį. Tarybinis ūkis daug statė, plėtėsi gyvenvietė. O kažkada Kantaučių dvarą valdė vokiečių baronas. Bet ir jo galybei atėjo galas. XX amžiaus pradžioje Kantaučių dvaras perėjo Rusijos caro valdžiai. Tuo metu į Kontaučius privažiavo barzdotų vyrų su šeimomis. Ateiviai, vadinami sentikiais, iš caro gavo žemę išsimokėtinai per 50 metų. Vieni jau buvo Lietuvoje gyvenę, mokėjo lietuviškai. Visokių istorijų tada apie juos pasakojo žmonės, bet teisinga buvo tik viena. Sentikiai didžiai gerbė savo seną tikėjimą. Kai Rusijos stačiatikių cerkvės valdžia įdiegė kai kurių naujovių, atsirado žmonių, kurie naujoms normoms nepakluso. Juos vadino sentikiais (rusiškai starovierais). Caras iš Rusijos gilumos juos trėmė i Pabaltijį, Lenkiją, tada priklausiusius Rusijai. Taip į Kantaučius ir gretimus Marčių bei Sausdravėnų kaimus pateko sentikiai. Caro valdininkai jiems padalijo žemę, jie atsivežė savo turtą. Įsikūrė. Kartu atvažiavo ir popas. Marčiuose, senoje klėtyje, atidarė cerkvę, pats popas apsigyveno Kontaučiuose.

Kam čia šitas pasažas “ab ovo” reikalingas, juolab A. Salys neišmano, ką rašo? Caras čia sentikių nesiuntė. Kai XVII a. vid. Rusijoje įvyko religinė reforma (žinoma kaip Nikono reforma), dalis klero ir tikinčiųjų atsisakė ją pripažinti. Valdžia ėmė juos persekioti, todėl daug jų bėgo arba į Sibirą, kur valdžios kontrolė buvo daugiau formali (tuo pačiu metu toks pats procesas vyko ir Anglijoje), arba į LDK, kurioje galiojo religijos laisvę garantuojantis Lietuvos Statutas ir kurioje buvo daug tuščios žemės.
Galima gi buvo pasakyti tiesiog „čia gyveno ir sentikių“. Pasakojimas nuo to ne kiek nenukentėtu.
Bet kraštotyrinius motyvus čia praleiskime, pasakojimas prasideda 1941 m. vasarą:

Karas vienodai prislėgė lietuvius ir rusus. Bet lietuvius ne visus. Buvo tokių, kurie meldėsi karo dievai ir žemai linkčiojo Lietuvą užplūdusiems naujiems okupantams. Tie, kuriems dievu buvo Hitleris, baltu skuduru jie išskyrė save iš kitų, o žmonės davė jiems vardą – baltaraiščiai. Jie buvo tokie bejėgiai ir bailūs, kad kiltų prieš ginkluotus ir trauktų prie Maskvos, Leningrado ar Stalingrado.

Čia, beje, ne visai tiesa. Kai po kelių savaičių, kai vokiečiai likvidavo TDA („baltaraiščius“), nemažai jų savanoriais išėjo į rytų frontą. O kad jiems stabu buvo Hitleris, tai švelniai tariant, iš piršto laužta.
Po to, autorius pasakoja „kraupia“ istoriją, apie baltaraiščių žiaurumus: Kelis starovierus suėmė, apkaltinę ginklų slėpimų, savaitę patampė, o neradus kaltės, paleido. Vokiečiai ne sovietai, ir kas po ranka pakliuvo nešaudydavo. Visgi šiuos starovierus sušaudė. Bet tik 1944-ųjų rugpjūčio pradžioje. Kas ir kodėl, autoriui pačiam neaišku, todėl suprasdamas, kad „baltaraiščiams“ to nesuversi, apsiribojo kažkokiais anoniminiais „budeliais“.
Kuo ši istorija susijusi su vėlesnių pasakojimų, lieka aišku tik pačiam autoriui.

1945 m. sausio mėnesį iš Marčių kaimo dingo Krėpštų apylinkės pirmininkas Lazaris Babkinas. Po poros mėnesių jį atrado krūmuose subadytą, nupjauta ausim.

Kūno išniekinimas, be abėjonės yra nusikaltimas, tačiau autorius preziumuoja, kad nusikaltimas yra ir pats L. Babkino nužudymas. Tačiau tai reikia įrodyti. Kol tokių įrodymų nėra, tai ne nusikaltimas, o mirties bausmė okupacinio režimo koloborantui. Galimai ginkluotui.
Nedidelis lyrinins nukrypimas:

Kas kad praėjo frontas, kas kad karas pasibaigė. Grįžo kariai. Bet šaudymai tebesitęsė. Ne tik Kantaučiuose, visuose rajono kampeliuose aidėjo šūviai. Miškuose knibždėjo ginkluotų vyrų.

Siūlau atkreipti dėmesį į labai dažną motyvą- tekėjo gyvenimas ramiai, net vokiečių okupacijos metais sąlygiškai ramų buvo, ir staiga…. atslinko neganda baisioji. Taigi:

Miškuose knibždėjo ginkluotų vyrų, kurie šaudė aktyvistus, paruošų agentus, dešimt-kiemių įgaliotinius, pirmuosius kolūkių pirmininkus, brigadininkus, pradėję nuo naujakurių, iš tarybų valdžios gavusių žemės. Kantaučiuose, Marčiuose, Sausdravėnuose žudė rusus. Visa jų kaltė – tautybė.

Sovietinės valdžios pareigūnus žudė už tai, kad jie buvo rusai? Kiek žinoma iki šiol, pogrindis koloborantu į etnines grupes neskirstė ir tautybės neklausinėjo.
Po to seka keli įvykiu aprašymai. Nesiimu spręsti kiek juose teisybės, bet dėl aukščiau suminėtu pastabu autorius pasitikėjimo nekelia.

Buržuazinių nacionalistų gaujos dalyvių byla Čekiškėje
Buržuazinių nacionalistų gaujos byla Gruzdžiuose
Buržuazinių nacionalistų gaujos dalyvių byla Raseiniuose
Plėšikų, teroristų, veikusių Ukmergės apskrityje, teismas
Panieka ir prakeikimas

Visi šie straipsniai yra ano meto laikraščių straipsniai, taigi jų objektyvumą galima prezumuoti kaip nulinį ir ties tuo nebeapsistoti.

Kas sunaikino tūkstančius įkalčių?(Zenonas Pilkauskas)

Ir pakilo juodašimtiškas fašistinis cunamis prieš pažangiausią nūdienos rašytoją Vytautą Petkevičių: sunaikinkime jį, apšmeižkime, apipilkime purvais, paskalomis, gaminkime „dokumentinius“ filmus, tarnaujančius tam tikslui, įkinkykime į darbą geltonąją spaudą. Radijas ir televizija – mūsų rankose.

Taigi, nuvalkioto ir banalaus patetiškumo atsisakyti nežadama.

„Laisvosios rinkos“ sąlygomis tai visai įmanomi dalykai. Vienam Romos imperatoriui, imančiam pinigus už viešuosius tualetus, pinigai neskleidė blogo kvapo, o netgi buvo švaručiai, kvepėjo. Nūdienos politikanams, kurių anot didžiojo Maironio, atsirado daugiau nei blusų ant dvesenčio šuns, pinigai, dideli pinigai yra gyvenimo tikslas, prasmė, svajonė ir… bilietas į aną pasaulį. Vargu ar galima V.Petkevičiui prirašyti bent dalį XX amžiaus baisenybių: „Wilno“ atsižadėjimą Lenkijos naudai, „Memelio“ atidavimą Hitleriui ir t.t. Kokiais tik žodžiais ultrapatriotai nėra prakeikę 1940 metų? Angažuotas pyktis nustelbia tiesos likučius. Kuo čia kaltas V.Petkevičius?

Apie ką čia? Kam oponuoji? Drg. Pilkauskai, garantuoju, kad dauguma jūsų skaitytoju neturi telekinetinių galių, to pasėkoje jūsų minčių neskaito ir nieko čia nesuprato (beje, kas ir kada atsižadėjo Vilniaus- ar Lenkijos ar dar kieno nors naudai?).
Po to pateikiamas (vėlgi nei į tvorą nei į mietą) kalėjime rašytas vyskupo Prano Ramanausko „prisipažinimas“. Kabutėse rašau todėl, kad visi tokio pobūdžio dokumentai teisinių požiūrių yra niekiniai ir negaliojantis (jeigu kam neaišku, tai taip yra dėl to, kad žinome sovietus naudojus taip vadinamas “fizinio poveikio priemones”). Atskiras klausimas, kiek šio dokumento yra parašęs pats vyskupas ir kiek jis yra surašytas laisva valia. Sovietinis saugumas naudojo tiek fizinio poveikio priemones, tiek falsifikacijas.
„Dokumentas“ papildomas kankinimo įnagio, rasto partizanų bunkeryje nuotrauka ir plačiais komentarais. Skaitytojui siūlau į tai spjauti. Vien jau dėl to, kad nepaminima, kur, kada ir iš kieno šis trofėjus buvo atimtas. O įrodymas be metrikos- ne įrodymas.

„Vytautas Petkevičius buvo kaunietis, moksleivis. 1945 metais jam buvo penkiolika metų. Vaikams ginklo niekas nepatikėdavo!
Šia proga norėčiau Jums, jo kritike TV žurnaliste p. Rūta Grinevičiūte, pateikti klausimą: „Kaip elgtumėtės Jūs, jei į jūsų namus įsiveržtų banditų gauja, jūsų akivaizdoje šaltakraujiškai papjautų jūsų kūdikį, išprievartautų jūsų seserį?..“

A, štai apie ką tą tirada pradžioje. Nuosekliau rašykite, drg. Pilkauskaui. Ši pastraipa butu puikiausiai tikusi ir po „Kuo čia kaltas V. Petkevičius?“, o nuoseklumo ir aiškumo butų daugiau.
Straipsnio galui dar sviedžiamos kelios žiugždiškos frazės, vainikuojamos politrukiško „cvirkalo“ ( taip gimnazijos bendrabučio kambariokai buvo praminę P. Cvirkos įprotį nuolatos autoritetingai ir aistringai rėžti ilgiausius monologus visais gyvenimo klausimais- šią savybę dauguma žmonių paprastai atranda po trečio bokalo), matyt laikant, kad „ideologinio fronto“ karys ir vienas aktyviausių LTSR kūrėjų šiuo klausimų butų galėjęs ką objektyvaus pasakyti (beje, Pilkausko pateikiamoje citatoje Cvirka vėlgi buvo davęs valią savo fantazijai).

Summa summarum- G. Zimano “Tiesoje” tokį straipsnelį išspausdintu, bet pareikalautų sekančiam kartui pasitempti.

Ką apie “partizanus” mano žmonės (dėl TS-LKD kreipimosi į prokuratūrą)

Kaip žinia, 2009 m. kovo 31 d. dešiniosios TS-LKD frakcijos Seime nariai Petras Luomanas ir Paulius Saudargas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl keleto interneto svetainių, tarp jų ir Pokaris.info. Dešinieji piktinasi, kad vadinamieji “partizanai” vadinami savo tikruoju vardu – banditais. Įdomu tai, kad šie politikai faktiškai nori perkelti istorinę diskusiją į teismo salę. Priminsime, kad aiškintis istorinius klausimus yra istorikų darbas, o ne advokatų ir prokurorų. Tokių žingsnių negalima paaiškinti kaip nors kitaip, kaip tik bėgimu nuo tiesos, noru užčiaupti kalbančius tiesą, nes atsakyti į faktus nėra ką.

Kas ciesoriaus- ciesoriui, kas Dievo- Dievui. Istorikų darbą palikime istorikams, tačiau tokios svetainės kaip pokaris.info vargu ar gali prisidengti istorinių klausimų nagrinėjimų ir istorinę diskusija. Kad ir šioje pastraipoje esantis sakinys:

Dešinieji piktinasi, kad vadinamieji “partizanai” vadinami savo tikruoju vardu – banditais.

Čia jau yra niekinamoji etiketė. Beje, vargu ar kam nors kilo bent mažiausia abejonė, kad tai yra politiškai angažuota svetainė, kuri tikslingai šmeižia ir įžeidinėja.

Galu gale, jeigu norite prisidenginėti „istorinės tiesos paieškų“ skraistę, tai metas pradėti kultūringai šnekėti. „Jų tikrasis vardas- banditai“ visiškai tinka, kai esate rujojantis politrukas, bet jeigu jus- istorikas, kad ir pseudo, vėmimą keiksmais teks apriboti, nes tikrasis vardas yra partizanai, laisvės kovotojai, „vanagai“, Laisvės kovų sąjūdžio nariai ir t.t. ir čia asmeninė nuomonė, senos nuoskaudos ar politinės pažiūros reikšmės neturi- tiesiog tokie faktai.

Antra, ir tai dar svarbiau, net jeigu dalis partizanų ir vykdė nusikaltimus- tiek kriminalinius, tiek žmogiškumui, tai nieko nesako apie partizaninį judėjimą apskritai. Kiekviename kare būna nusikaltimų. Tiesa sakant, ir karo nereikia.

Trumpai tariant spjaudytis frazėmis- „visi jie banditai, vaikžudžiai, žydšaudžiai, atmatos, nusikaltėliai ir t.t. ir pan.“ yra šmeižtas, garbės ir orumo įžeidimas, už kuri LR BK numato tam tikrą „atlygį“.

Čia buvo rimtoji dalis. Dabar linksmoji- liaudies nuomonė „nustatoma“… cituojant „Delfi“ komentarus.

Čia jau išties- be komentaru….

Pasaulis prieš buržuazinę Lietuvą

Neseniai Užsienio reikalų ministras tikino, kad „Mes žinome savo valstybės ir tautos istoriją. Tikime, kad ateityje ją geriau pažins ir Rusijos žmonės“. Dabar pasirodo, kad ne tik Rusijos žmonės, bet ir žydai nemoka Lietuvos istorijos. Neseniai Lietuvos Žydų Asociacija Izraelyje paskelbė žydšaudžių sąrašus, kuriuose per 3000 lietuvių. Tarp jų tokie nacionaliniai “didvyriai”, kaip Juozas Lukša-Daumantas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir kiti.

Jeigu kažkokia organizacija paskelbė, tai iškart jau- pasaulis prieš buržuazinę Lietuvą.

Lietuvos Žydų Izraelyje Asociacija yra (kiek galima spręsti iš jos tinklapio) radikali „zurofiška“ organizacija, savo egzistencijos tikslų tematanti kovą su Lietuvoje siautėjančių antisemitizmų. Gana vaizdžiai organizacijos pobūdį nusako ir tai, kad atsakomybė už Holokaustą suversta ir nusikaltėlių palikuoniams.

Šiaip jau paskelbti 3000 pavardžių- joks įrodymas. Tiesiog surašai 3000 pavardžių ir juos paskelbi. Viskas. Lygiai sėkmingai galima paimti, kad ir Lietuvos Seimo narių sąrašus, viršuje užrašyti- „slaptos nacių organizacijos nariai- antisemitai“ ir paskelbti tame pačiame tinklalapyje. Bet ką tai įrodo?

Visgi klausimas, iš kur jie tas pavardes ištraukė? Kaip, šitą sąrašą komentuodamas, teisingai pastebėjo S. Alperavičius, iš dangaus jis nenukrito.

Šitą Asociaciją sudaro tie, kurie iš Lietuvos pasitraukė iškart po Antrojo pasaulinio karo, arba emigravo sovietmečių. Abiem atvejais, bene vienintelis jų informacijos šaltinis buvo sovietinė istoriografija kuri aktyviai formavo lietuvio- žudiko ar bent jau aktyvaus nacių talkininko įvaizdį. Kaip matome, šitas pavyko padaryti labai sėkmingai. Taigi, greičiausiai, Asociacijos „istorikai“ atsivertė kokią nors knygutę iš serijos „Faktai kaltina“ ir sąžiningai nupylė viską ką ten rado. O sovietai jau pasistengė, kad suformuotų tokią formulę: partizanas=banditas=žydšaudis=turčiaus vaikelis=sadistas= ir t.t ir pan. Kai pagalvoji- tai net retorika tame Asociacijos saite kaip Bulotos veikaluose.

Čia yra būtent tai, apie ką aš kalbėjau anksčiau- šmeižtas, aptartas BK.

Pokaris.info, komunizmas.org portalai visąlaik pabrėždavo partizanų “ankstesnius darbus”, jų vaidmenį Holokauste.

Kuri dar reikia įrodyti.

Į tai seimo nariai davė atsaką – uždrausta komunistinė simbolika, dabar norėta primesti įstatymą, kuriuo remiantis galima bausti teisingą istoriją dar atsimenančius žmones ir minėtų portalų kūrėjus bei lankytojus.

Štai ir išlindo yla iš maišo- yra, matot, teisinga istorija  ir neteisinga istorija.

Teisinga, tai tas, ką mes pasakom, o neteisinga- viskas ir visi kas mano kitaip.

Nors, tiesa pasakius, tai tokia nuostata ir be prisipažinimo smelkiasi iš kiekvieno žodžio.

Komunistai, nuo seno antifašistinio judėjimo dalyviai, pasisako prieš bet kokią diskriminaciją,

Išskyrus, aišku, klasinę diskriminaciją- už šitą tai komunistai pasisako, ir dar kaip.

rasizmą ir antisemitizmą.

Šiuo istorinių momentų- taip. Nors, kitais laikais būdavo kitaip. Tiesa sakant, daugelis marksizmo ir socializmo tėvų, įskaitant patį K. Marksą buvo antisemitai.

Toliau pateikiamos kelios nuotraukos iš paskelbtojo sąrašo.

Pirmiausia su Lukša- Daumantu.

Man ypač užkliuvo trečioji nuotrauka:

Tai yra viena žinomiausių partizanų nuotraukų, ir kiek pamenu, prieš kelis metus axishistory forume ji buvo publikuota su prierašu, kad tai- Stahlecker’io agento Klimaičio draugai (tada kilo į keliolika puslapių išsiplėtojusi diskusija).

Nežinau kur šios paskalos šaknys, bet galiu gan užtikrintai spėti, kad tai tie patys nemirtingi „Faktai kaltina“ ar pan.

Kaltinimu net nėra, kaip komentuoti, nes pačių kaltinimų irgi kaip ir nėra- tiesiog nuotrauka, pavardė ir prierašas- žydšaudys.

Paskutinė nuotrauka- Ramanausko- Vanago. Ir tai paties pokaris.info „bonus track“.

Neseniai skaičiau „Dievai jų nepasigailėjo“ ir ten irgi  kelis kartus buvo spjauta generolo pusėn.

Nežinau kodėl šiandieniai prokomunistai jo taip išskirtinai nemėgsta- jam „prikabinta“ ne tik visą seriją žydų žudynių, bet netgi Gestapo karininko laipsnis (kuri galėjo gauti tik vokiečiai).

P.S. Per visą karą Vanagas buvo etatinis gimnazijos mokytojas, todėl tarnybai Gestape (tegu ir pusę etato) tiesiog fiziškai neturėjo laiko.

Paskutinis straipsnis (Kauno ir jo apylinkių žydšaudžiai) apie tą patį- tiesiog čia paskelbtas pilnas sąrašas iš Asociacijos saito.

(Z. Butkaus straipsnį „Sukruvinta Lietuva” aptarsiu vėliau).

—-
1http://www3.lrs.lt/rinkimai/2004/seimas/kandidatai/kand_biog_l_295340.htm
2 „duomenų apie piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais nerasta, psichikos ar kitomis rimtomis ligomis nesirgo“// Pažyma apie Balio Gajausko asmenybę. LYA. F. K-1, ap. 49, b. 1771, l. 62.

Share
This entry was posted in Antanas Salys, Komunizmas, Zenonas Pilkauskas and tagged , , , , , . Bookmark the permalink.

11 Responses to Pokaris.info- straipsniai

  1. Antanas says:

    O kur jūsų Ž. Butkaus „Sukruvinta Lietuva” straipsnio kritika?

  2. Jonas says:

    Kas buvo tas prazuvo to jau nebesugrazinsi. reik nusiraminti ir gyventi toliau.

  3. Zenonas says:

    O, juk buvo… Vetrovo, Sokolovo persirengėliai „partizanai-banditai“, kurie turėdami tikslą diskredituoti partizanus, jų vardu iš tikrųjų banditavo!
    …na, o visokie pilkauskai ir dabar dar dirba, nežinau- iš baimės ar už pinigus… istorikai atsirado!

  4. Vladas says:

    Su viskuo daugiau mažiau sutinkti galima, apie šį „pokaris.info“ fenomeną ir jo skleidžiamos informacijos patikimumą viskas aišku nuo pirmų nukrypimų nuo „tiesos“ , kaip ir pats tamsta pasidomėjai. Visdėlto turiu pastabą : „O dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos nutrynimo, tai nei Vokietija, nei fašistai čia ne piršto nepajudino.“ Na pajudino ir dar kaip pajudino, matai artėjant vokiečiams link Lietuvos ir po įvykusio 1941 sukilimo atėjo Naciai(daugiausia vokiečiai), kurie sėkmingai ištrynė Estiją, Latviją, Lietuvą ir pavadino Ostlandu.

    • Šiaip jau naciai buvo ne daugiausia, o vien tik vokiečiai, ar savę tokiais laikantis.
      O dėl nutrynimo: tai tą 1940 m. padarė sovietai
      (Aš į jūsų pastabas atsakysiu po kelių dienų. Dabar esu tolokai nuo kompiuterio, o iš telefeno daug neparašynėsi).

      • Vladas says:

        faina, kad išvis atsakai :), o vat padarė sovietai 1940, bet 1941m. sukilimas išvarė raudonus šunis atgal į savo būdą, tada atėjo rudi…

  5. Jonas says:

    Na, reikia nepamiršti 1941 metų sukilimo konteksto -- be „rudųjų“ joks sukilimas jokių „raudonųjų“ nebūtų net stumtelėjęs. Vėlgi, dėl „nutrynimo“ -- kiek pamenu, Reichas lyg ir dalino miglotus nepriklausomybės (ar bent autonomijos) pažadus, bet visgi tiesiog tyliai ir lėtai nieko neįgyvendino, traktavo Lietuvą kaip sovietų sąjungos teritoriją, o ne nepriklausomą valstybę.

    • Vladas says:

      Na jeigu jūs taip toli žvelgiate ir be rudųjų konteksto nieko nebūtų buvę, tai be tų pačių rudųjų nebūtų ir pirmosios Lietuvos respublikos okupacijos, o jei ir būtų tai Vakarų dėmesis būtų kitoks, nei, kad šiuo atveju, kai buvo okupuotas Paryžius… O dar anksčiau…
      O dalinti pradžioj gal ir dalino, bet, tikriausiai, propagandos tikslais, kad lietuviai juos palaikytų, bet greitai išaiškėjo jų tikrieji ketinimai…

      • Tai kad kaip tik atvirkščiai: ne pradžioi o pabaigoj jie ėmė pažadus dalinti, ir dalinius leido organizuot.
        Karo pradžioj, kol sekėsi, su vokiečiais susišnekėt nebuvo galima. Bet kuo fronte buvo blogiau, tuo malonėsni darėsi.

  6. Vladas says:

    Tai, kad panašu, jog nenorėjo jei jokios nepriklausomos Lietuvos, norėjo Oslando. Beje, dėl pažadų dalinimo pasidomėsiu, kada nors atrašysiu, vistik nemanau, jog be pažadų dalinimo galėtų apskritai egzistuoti laikinoji vyriausybė(1941 metų sukilimo) -- juk tiesiog būtų išvaikę…

    • Tai ją faktiškai ir išvaikė.
      Net ir LAF’ą Berlynę vos pakentė, bet, kad jau patys ruošėsi pulti SSRS, o LAF irgi pirmu priešų laikė bolševizmą, tai veikti leido. Per sukastus dantys, niuzgėdami ir bardamiesi, bet leido.
      O sukilimo vyriausybę vokiečiai išvaikė, tik protingai: kai vokiečiai užėmė Lietuvą kone kiekvienam bažnytkaimį buvo po ginkluotą vyrų būrį, pasiryžusių kautis už Lietuvą ir į Ambrazeviačiaus kabineto išvaikymą maloniai nepažiurėtų. Todėl vokiečiai pirmiausia tik politinių lygmenių blokavo vyriausybės veiksmus, o per tą laiką nuginklavo sukilelius, išvaikė jų būrius, kitus sutelkė į tiesiogiai vokiečių pavaldume esančius dalinius ir išsiuntė į rytus, o kai užsitikrino, kad jau nebėra kam priešintis, užsmaugė ir vyriausybę.
      O norėt, tai aš nesiginčijų, kad nenorėjo. Koks imperalistas norės atsisakyti to ką jau užgrobė? Bet gyvenimas vertė keisti norus. Kol jiems rytouse sekėsi tai „ir pono Dievo apsiaustas į švarko pamušalus netiko“, bet į antrą karo pusę, jau nori nenori teko bandyti į savo pusę patraukti vietinius gyventojus. Ir kuo toliau, tuo malonesni vokiečiai darėsi.
      Dėl passidomėjimo, tai linkiu sekmės. Nuoširdžiai. Nes tokiomis tėmomis nelabai gaunasi, kad tiesiog pasidomi- vokiečiai šituo klausimų baisi pelkė.