Didžiosios apgavystės- 2

pirma dalis

TREČIAS MELAS- Būgos klaida

Tai ypač svarbus skyrius. Mastantis skaitytojas vien iš jos supras kas ir kaip, išvengdamas identiteto krizės.

Statkutės pasakojimas toks- viduramžiais prūsai ir kartais lietuviai nuosekliai vadinti getais- gudais- gotais.

Ji išvardija visą seriją tokių paminėjimų, užsipuola Būgą dėl jo nemokėjimo analizuoti, pakartoja Jordano tvirtinimą, kad antikiniai getai- tai tie patys gotai, dar prideda serija Pretorijaus citatų, rodančių, kad prūsai yra gotai, po to- vėl Alfonso X ir dar kažkokio ispano pastabos apie tai, kuo ostgotai skiriasi nuo vestgotų, nuorodą į S. Daukantą (kur jis kalba apie tuos gudus, kuriuos mes šiandien žinome kaip gudus) ir vėl paverkšlenimas dėl istorinės neteisybės- tai ir visas 31- 37 p. turinys.

Būga cituojamas 3 kartus. Geriau jau Statkutė to nebūtu dariusi. Visus tris kartus- totalus „pravalas“.

1 citata

Viename Vytauto  dokumente (kas tai konkrečiai pasakyti nesiteikiama) yra frazė

Sudorum sive Gettarum- Suduvių arba [kitaip vadinamu] getų.

Būga papratai paaiškina, kad „getais“ lenkų kronikininkai vadindavo prūsus, kartais ir lietuvius.

Statkutei tai- dar vienas įrodymas, kad kalbininkai- dūrniai. Negi Vytautui rūpėjo sekti lenkų mada? (p. 32)

Vytautas ir mados- tai dar netyrinėtas Kęstutaičio gyvenimo aspektas, bet galima tvirtai teigti, kad Vytauto „skribams“ labai rūpėjo viską surašyti adresatui suprantamais terminais- iš čia ir pavadinimo sudvigubinimas- šalia Vytauto aplinkoje įprasto pavadinimo pridėta ir to meto raštijoje galiojusi nomenklatūra.

2 citata

Būga paaiškina ir iš kur tie „getai“ atsirado- paprasčiausiai viduramžiais buvo įprasta garsą j žymėti raide g (Jotva- Getva).

Statkutei ir tai nesąmonė (p. 33)- pirmiausia todėl, kad taip būti negali, nes negali taip būti, antra todėl kad visgi yra atvejų, kai garsas j buvo užrašomas j ir y ženklais.

Pirmiausia, ką senųjų raštų skaitytojai reikėtu žinoti, kad viduramžių raštija- tai ne šiandieninė literatūrinė kalba, kuri yra sušukuota, sunormuota ir kurioje kiekvieno ženklo vartojimui ir kiekvieno garso užrašymui yra nustatytas vienintelis teisingas būdas, kuri (kai kuriose šalyse) dargi sergi koks nors „Sprachwissenschaft- Gestapo“.

Viduramžiais tikrinių pavadinimų užrašymas buvo vien tik paties „skribo“ kompetencijos klausimas, todėl kiekvienas ir užrašydavo pagal savo išsilavinimą ir išmanymą. Todėl visų vietovardžių ir asmenvardžių iš tos epochos turim bent po kelis variantus ir nieko čia keisto, kad taip nutiko ir vargšams jotvingiams.

3 citata

Būga juokauja:

lenkų kronikininkų dėka atsiradusieji Jotvos žemėje Padunojo getai veikiai pasiilgsta savo kaimynų dakų.

Čia pat Statkutė meta savo argumentus, kad antikiniai getai- tai tie patys gotai (t.y. lietuviai).  Be abejo- tai tos pačios  Alfonso X ir Jordano kronikos. Tiksliau vienas ir tas pats Jordanas.

Kadangi įrodinėti, jog getai nėra gotai tiesiog nuobodu, geriau įspirsiu autoritetui- ne velnio tas Jordanas apie gotų praeitį neraukė (jeigu kas mano kitaip, leiskit paklausti, kodėl tada jis žinias apie gotų protėvynę sėmėsi iš Ptolemajaus ir Melos?).

„Getika“ stovi toje pačioje lentynoje kaip ir Bychovco kronika arba Geoffrey  Monmouth’iečio “Historia Regum Britanniae”. Šis jo veikalas tapo Artūro iš Kameloto legendos pagrindu. Tačiau Geoffrey aprašė ne tik Artūrą bet ir jo protėvius. Iki pat Trojos.

Šiandien istorikai visada pabrėžia, kad buvo tokia epocha, toks istorijos suvokimas ir t.t. ir pan., bet liaudiškai šnekant, visi tie Palemonai ir Trojos Brutai- fantazijos ir paistalai.

Tas pats ir su Jordanų- viskas, ką jis žinojo apie gotų istoriją- kad ji prasidėjo šiaurėje. Kadangi nieko neraukė kas toje šiaurėje yra, atsivertė Ptolemajų ir nusirašė, tai kas jo buvo apie šiaurę parašyta. Tuo pačių aptiko, kad ten kur dabar gyvena gotai, anksčiau gyveno getai.

Kadangi romėnų žinios buvo aiškiai per menkos, kad galėtum iš jų nusirašyti visą gotų istoriją, Jordanui teko pasitelkti savo fantaziją.

Dabar jau metas ir apie Pretorijų. Buvo tai žmogelis su tipiškų savo epochai išsilavinimų, orientuotų į antiką. Paprastai šnekant Vergilijų ir Homerą jis žinojo daug geriau nei „Nibelungenlied” ar “Chanson de Roland”. Nusprendęs pasidomėti gimtojo krašto praeitimi jis aptiko tą nelemtą kronikininkų Getwesia (ir pan.). ir iš to padarė išvadas… Na, kokias išvadas gali padaryti žmogus, kuris apie IV a. išmano daug geriau nei apie XIV a.?

Trumpai tariant, perskaičius trečiąjį melą, galima gana aiškiai susidaryti tokį vaizdą:

I- II a.- Ptolemajus ir Mela aprašo tai, kas jiems buvo žinoma apie šiaurine Europą.

VI a.- Jordanas nusirašo nuo Ptolemajaus ir Melos.

XIII a.- Alfonsas X nusirašo nuo Jordano. Lenkų kronikininkai painioja j ir g.

XVII a.- Pretorijus painioja getus ir gotus su lenkų kronikininkų getwesais.

XXI a.- Statkutė de Rosales trimituoja:

per tūkstantį metų trijuose skirtinguose šaltiniuose kartojama ta pati informacija (p. 35).

Paskutinis trečio melo skyrius vertas dėmesio dėl dviejų sakinių. Pirmas-

Dabartinė ispanų kalba yra lotynų kalba iškraipyta baltiško tarimo.

Ir tik tiek? Kiek žinoma ispanų etnoso pagrindas yra romanizuoti keltai ir iberai. Jų kalbos nieko nepaliko? Ir maurų valdymas be pasekmių praėjo? O graikų ir finikiečių kolonijos kurios Ispanijoje gyvavo po 300- 400 metų (beveik tiek pat, kiek truko Romos valdymas. Nors, aišku jų įtaka čia daug mažesnė)?

Antras sakinys:

daugybė bandymų surasti germanišką klodą ispanų kalboje nedavė vaisių.

Blogas čia gal ne tiek pats sakinys, kiek jo potekstė. Bet leiskit paklausti- o kodėl tos paieškos turėjo kažką duoti?

Nebuvo juk masinės gotų imigracijos. Palyginti su vietos gyventojais jų buvo mažai ir jie greitai ištirpo.

Neatsinešė jie su savimi ir gotakalbės biurokratijos (kas buvo romanizacijos pagrindas), negyveno jie ir tokiomis sąlygiškai uždaromis bendruomenėmis, kaip graikų ir finikiečių kolonistai. Pastarieji, beje, nuolatos palaikė ryšius su tėvyne, o gotai neturėjo ir to.

Štai frankai, ko gero ilgiausiai išsilaikė- ir kas iš jų liko. O burgundai?

Beje- tas pats galiotu jei gotai butu buvę lietuviai- kalbinio klodo palikti jie negalėjo.

trečia dalis

Share
This entry was posted in Jūratė Statkutė de Rozales, Knygos, Statkutė and tagged , , , . Bookmark the permalink.

2 Responses to Didžiosios apgavystės- 2

  1. Nagi says:

    Na o kodėl tu manai kad gudai būtinai buvo germanai, jei jų kalba nėra išlikusi. Remtis Ulfilos Biblija netinka, nes Ulfilos Biblija kuria remiasi pangermansistai sudaro ne tikrųjų taip vadinamų gotų kalba, o mažųjų gotų, kurių kalba buvo prifarširuota įvairių žargonų iš Viduržemio jūros tautų, juk kalbininkai pripažįsta kad pusę žodžių Ulfilo biblijos sudaro baltiški žodžiai, vienas ketvirtis žodžių slaviški ir tik nedidelė dalis žodžių yra švabiški. Taip kad ponas per smarkai neįsivažiuok melu, pristabdyk arklius, nes kitaip rimtoje kompanijoje gali apsijuokti kritikuodamas tuos kurie už tave turi tvirtesnius argumentus.

  2. O kodėl mažieji gotai ne tikri gotai?